Socialiniai tinklai

Aktualijos

SKLEIDŽIANTI GERUMO ŠVIESĄ

Avatar

Paskelbta

data

Pasakojimas apie radviliškietę Janiną Kaučikienę, kuri veikla ir asmenybe yra prasmingos kasdienybės, teikiančios džiaugsmo sau ir kitiems, pavyzdys.

Kai žmogui gera, jis ieško žmogaus. Kai sunku – taip pat. Sena išmintis, kad pasidalytas skausmas sumažėja, o džiaugsmas padvigubėja. Todėl jautraus, supratingo ir širdimi matančio žmogaus ilgesys – amžinas.

Būtent tokia yra radviliškietė Janina Kaučikienė – pedagogė, visuomenės veikėja, įvairių turiningo  laisvalaikio užsiėmimų iniciatorė ir dalyvė, kraštotyrinės, kultūrinės veiklos entuziastė. Buvę mokiniai, jų tėvai, kolegos, įvairių profesijų, amžiaus, savi ir visai svetimi, gyvenantys šalia ir išvykę iš gimtinės – neišvardijami visi tie, su kuriais ji bendrauja, kam prireikus padeda, randa paskatinantį žodį, kuriuos stengiasi pagarsinti, pagerbti, kitiems pavyzdžiu parodyti. Ją pažįstantieji neatsistebi, iš kur toji moters vidinė stiprybė, geranoriškumo versmė, nenustelbiama netgi likimo siunčiamų asmeniškų negandų, problemų.

Radviliškis – Janinos gimtasis miestas. Tėtis buvo darbininkas, mama – namų šeimininkė. Augo apsupta trijų brolių ir vyresnės sesers. Anot pačios Janinos, mama buvo paprasta, neišsilavinusi, bet jai perdavė pamatines gyvenimo pamokas: visada užjausti vargstantįjį, priimti, paguosti, pavalgydinti, įdėti lauknešėlį, kaip ir pati visada darydavo.

Janina mokėsi Valerijos Valsiūnienės vidurinėje mokykloje (dabar Lizdeikos gimnazija). Jau tada ryškėjo jos iniciatyvumas, aktyvios pastangos ir moksle, ir visuomeninėje veikloje, nuoširdus bendravimas ir draugiškumas. Pasak Janinos mokyklinių metų draugės Gražinos Jurėnienės, „susėdome tada į vieną suolą ir ėmėme draugauti: drauge pamokose, drauge laisvalaikiu, merginų ansamblyje, chore… Su ja visada buvo įdomu, lengva ir gera bendrauti. Tai žmogus, kurį pamatęs pajunti širdyje šilumą. Tokia Janina tebėra iki šiol. Aš labai laiminga, kad man teko tokia draugė.“

Kaip pasakoja artima draugė Alfonsė Stripeikienė, Janina iš pradžių svajojo studijuoti žurnalistiką, tačiau vėliau nusprendė eiti mokytojos keliu. Įstojo į Šiaulių pedagoginį institutą (dabar Šiaulių universitetas), pasirinko rusų kalbos ir literatūros specialybę. Čia sutiko ir savo būsimą vyrą Joną.

Dar studijuodama pradėjo mokytojauti. Baigus institutą, pirmoji darbovietė – Radviliškio II vidurinė mokykla. Atšoktos vestuvės. Jauna šeima ėmėsi kantriai lipdyti bendrą gyvenimą. Susilaukė dviejų sūnų – Ramūno ir Lino. Lengva nebuvo, tačiau Janina, gana kukli, nuo jaunystės pratusi prie vargo, tenkinosi tuo, ką turėjo, nestokojo darbštumo, kantrybės ir optimizmo.

Kai mieste buvo pastatyta nauja mokykla  – Radviliškio III vidurinė – Janina perėjo dirbti ten. Vėliau pervadinta Vaižganto vidurinė, Vaižganto gimnazija tapo jos antraisiais namais, kuriems ji atidavė keturis dešimtmečius ir kuriuose dirbo iki pat pensijos. Visą tą laiką stengėsi iš širdies, negailėdama savęs nei savo laiko. Yra buvę, kad jos pamokas stebėjo net atvykę atstovai iš Maskvos ir Janiną pripažino geriausia rusų kalbos mokytoja rajone. Jos mokiniai iš olimpiadų grįždavo laimėję prizus, sėkmingai išlaikydavo stojamuosius egzaminus į aukštąsias mokyklas.

Šią pedagogę ryškiai atsimena jos išleistų laidų abiturientai ir gimnazistai, daugybė kitų buvusių jos mokinių, tėvų, bendradarbių. Kaip teigia kolegė Zofija Krikštanienė, tai buvo mokyklos bendruomenės mylima, gerbiama, kūrybiška, energinga, turinti autoritetą pedagogė. „Iš jos galėjome mokytis bendravimo su mokiniais, pasitikėjimo jais, tolerancijos, paslapčių saugojimo, labai atsakingo požiūrio į kiekvieną darbą.“

Olimpiadų organizavimo, vertinimo komisijų, rajono rusų kalbos mokytojų metodinės tarybos veikla, dalijimasis darbo patirtimi su jaunesniais mokytojais, studentų konsultavimas, atviros pamokos, vakaronės mokytojams veteranams, ekskursijos su mokiniais į įvairius miestus, turistiniai žygiai dviračiais ar pėsčiomis, pasirodymai scenoje, įspūdingi pasiruošimai naujametiniams  karnavalams, išradingi scenarijai, daugybė renginių, užsiėmimų, kitų mokyklos reikalų tilpdavo į jos kasdienybę. Janinos iniciatyva sukurta dokumentinių filmų apie Vaižganto gimnaziją, ji, surinkusi daug kraštotyrinės medžiagos, parašė apie šią mokyklą knygų, tarp kurių – ir didelės apimties metraštinė knyga „Po vienu stogu“, skirta mokyklos 30-mečiui. Kaip tikina Z. Krikštanienė, dažnas buvęs tos mokyklos auklėtinis atmintyje tebesaugo užsiėmimus ten įkurtame klube „Mes“, kuriame mokytasi iniciatyvos, savarankiškumo, kūrybiškumo. Būtent šiame klube savo pomėgius gilino dabar gerai žinomi medžio drožėjas Martynas Gaubas, dizaineris Liutauras Salasevičius, aktorė Aušra Štukytė ir kiti. „Mes“ organizatorė ir vadovė buvo Janina Kaučikienė.

Be aktyvaus profesinio darbo, popamokinės, visuomeninės veiklos, Janina visada rasdavo laiko šiltam, žmogiškam pabendravimui, gebėdavo pajausti, pamatyti aplink save liūdnesnį žvilgsnį, sutrikusį veidą, prieiti, prakalbinti, prireikus padrąsinti ar pakovoti už teisybę. To paliudijimas –  Gražinos Jurėnienės papasakota istorija. Buvusi Janinos Kaučikienės labai gerai besimokiusi mokinė nusprendė stoti į pedagoginį institutą, į rusų kalbos ir literatūros specialybę. Deja, ten ji neišlaikė rusų kalbos egzamino. Apie tai sužinojusi Janina užsimojo išsiaiškinti, kas atsitiko iš tikrųjų: pati nuvyko į tą aukštąją mokyklą, išsirūpino peržiūrėti stojamųjų egzaminų rašinius ir įsitikino, kad jos mokinės darbas įvertintas labai gerai. Paprasčiausiai buvo sumaišytos pavardės ir ties Janinos mokine įrašytas ne jos pažymys. Taigi tik mokytojos neabejingumo dėka, toji mergina įstojo studijuoti ir sėkmingai baigė aukštąjį mokslą.

Nenumoti ranka į kito žmogaus rūpestį, nelikti abejingai tam, kas vyksta aplink, prisidėti ir padėti, kuo galint – įpročiu tapusi Janinos vertybė, ženklinanti ir dabar jos dienas. Baigusi profesinę veiklą, moteris save atrado kitur. Ji įsiliejo į Trečiojo amžiaus universiteto lankytojų gretas, į senjorų knygos bičiulių klubą „Beržė“. „Janina greitai „įsipaišė“ į mūsų bendrą apvalaus stalo ratą, o dabar ir to rato vairas patikėtas jai. Puikiai susitvarko su gautomis pareigomis. Ji yra nuoširdi, darbšti, dėmesinga, pareiginga“, – teigia šio klubo narė Danguolė Dabašinskienė.

Klubas „Beržė“ veikia Radviliškio viešojoje bibliotekoje ir jungia apie 15 narių. Kiek čia jau būta ir kiek dar planuojama įdomiausių literatūrinių pokalbių, susitikimų, išvykų… Klubo pirmininkė Janina Kaučikienė ir pati nestokoja kūrybiškumo, įdomių idėjų, ir atsakingai, atidžiai, jautriai įtraukia visus klubo narius. Kaip sako jie patys, viskas čia grindžiama pasitikėjimu, pasidžiaugimu vienas kito žiniomis, sėkmėmis. Iš šalies žiūrint, tai – tarsi viena šeima, kuri, nepaisant savo metų, gražiai ir darniai keliauja gaivinančio pažinimo, tobulėjimo takais. Janiną klubo bendraminčiai vertina už gebėjimą suburti, neprimetant paskirstyti užduotis, už mokėjimą įžvelgti, kas kiekviename gražiausia, kilniausia, už tai, kad ji įvertina kiekvieno pastangas, pati daug skaito, dalijasi savo mintimis, įžvalgomis. „Tai plataus akiračio žmogus, daug  žinantis, daug skaitantis ir

rašantis ir tas žinias perteikiantis kitiems. Su dideliu malonumu ir noru lankau šį klubą ir dėkinga už čia gautas žinias,  gražų, malonų bendravimą“, – Zitos Grigutavičienės žodžiai. „Visada pasirengusi išgirsti, įsiklausyti, dalytis sukaupta išmintimi, tiesianti tiltus tarp žmonių, ieškanti, kas skatina veikti kartu. Janina  yra labai atsakinga, turinti neišsenkančių sumanymų, dovanojanti savo laiką, energiją, išmonę, gerą nuotaiką šalia esantiems“, – apie ją sako „Beržės“ užsiėmimams talkinanti Radviliškio viešosios bibliotekos vyresnioji bibliotekininkė Alma Balčiauskienė. Klubo įkūrėja Stasė Žibienė taip pat džiaugiasi, kad „Beržė“ turi tokią pirmininkę  – reto rūpestingumo ir geranoriškumo.

Janina dar mokykliniais metais pradėjo bendradarbiauti rajono spaudoje. Matyt, dėl to kažkada svajojo ir apie žurnalistiką. Laikraščiams rašo iki šiol, kartu paskatindama ir kitus viešumui, krašto aktualijų svarstymams, bendroms išeičių iš problemų paieškoms. Atspausdinta per 30 jos publikacijų – informacinio pobūdžio, pasakojimų, prisiminimų, apmąstymų. Jos rašiniai, kraštotyriniai darbai yra savotiškai įamžinę daugelį gimtinei nepamirštamų žmonių, praeities puslapių. Neretai ji įvairiems leidiniams pasiūlo ir temų, herojų, taip padėdama sugrąžinti primirštus vardus ar įvykius. Pavyzdžiui, Janinos dėka Viešosios bibliotekos leidžiamas žurnalas „Radviliškio kraštas“ galėjo parengti ir skaitytojams pirmą kartą pristatyti apimlią dokumentinę apybraižą apie Radviliškyje ryškias pėdas palikusį šviesaus atminimo mokytoją Algimantą Petronį, kitas asmenybes.

Kaip pasakoja Alfonsė Stripeikienė, Janina yra giminės susibūrimų, švenčių, organizatorė, siela, be jos neapsieina ir draugai, kurių turi daug.  Su visais ir visur begaliniai išradinga, nesumeluotai nuoširdi, vis dovanojanti nevienadienio džiaugsmo. Su ja pabūni ir jau vėl lauki naujo susitikimo.

Visada gera klausytis Janinos pranešimų, pasisakymų, apgalvotų minčių įvairiuose proginiuose renginiuose, diskusijose, susitikimuose. Jos talpus, gilus, lyrinis (poeziją pamėgo gana anksti), savos išminties ir gausybės perskaitytų knygų prisodrintas žodis klausantiesiems ilgam įsimena, sušildo, praturtina. Ir nesvarbu kam, kada būtų išsakomas – jaunimui ar žilagalviams, linksmo bičiulių susibūrimo šurmulyje ar visam išlydint žemės kelionę baigusį žmogų. Taip atrasti, auginti, pajausti ir kitiems parodyti žodžio  grožį lemta tik kūrybingai, išprususiai asmenybei, kokia ir yra ši senjorė.

Knygos, paskaitos, parodos, koncertai, miesto gyvenimo įvykiai, problemos – viskas jai rūpi, viskas įdomu. Nebekalbant apie tai, kad Janina – puiki kulinarė, gražiai tvarkomo sodo šeimininkė, kad turi daug kitų šviesaus pavydo vertų savybių, pomėgių, gabumų.

Visų Janinos metų visas veiklas padalijus keliems, oho, kiek aktyvistų susidarytų! O čia viskas – joje vienoje. Kartais, rodos, tokioje trapioje ir pažeidžiamoje, kartais neįtikėtinai stiprioje. Gal jėgų vis priduoda tylus džiaugsmas, kad kažkam padėjo, sulaukti dėkingumo žodžiai, šildantys prisiminimai, išlikę ryšiai su buvusiais auklėtiniais, vis atkeliaujantys jų laiškai, sveikinimai. O gal stiprina ir kiekviena pačios įveikta neganda. Kaip, prisimena, sunkiu metu ją dvasiškai yra pakėlęs ir vilties ilgam pamokęs kunigas Edvardas Zeidotas: „Mieloji mokytoja, kiekvienoje nelaimėje yra trupinėlis laimės.” Nemažai išbandymų, likimo smūgių yra tekę patirti šiai moteriai ir jos šeimai. Vien patys artimiausi žinojo to svorį, pareikalautų fizinių ir dvasinių jėgų kainą. O visi aplinkiniai  ir tais momentais ją matėme besišypsančią, nedejuojančią, viltimi tikinčią, pirmiausia nesumeluotai nuoširdžiai pasidominčią, kaip tau ir tavo artimiesiems sekasi, ar viskas gerai, ar nereikia pagalbos…

Janina Kaučikienė savo nuveiktais darbais, poelgiais pelnė nemažai įvairių apdovanojimų, įvertinimų.  Kai 2014 metais šiai šviesuolei Radviliškio miesto šventėje buvo įteikiamas rajono  savivaldybės mero Padėkos ženklas, ji tvirtino: „Šis apdovanojimas man labai netikėtas…“ Netikėtas, nes sėti ir auginti aplink save gėrį tokiems žmonėms yra natūrali pareiga, žmogiškoji priedermė. Užtat taip traukia prie jų, taip ilgu pasišildyti jų skleidžiamo gerumo šviesa.

Pagal klubo „Beržė“ pasakojimus parengė Gražina Dunauskienė

Knygos mylėtojų senjorų klubo „Beržė“ pirmininkė Janina Kaučikienė

Galinos Rimienės nuotrauka

Komentarai

Jūsų komentaras

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Aktualijos

Singapūrietis Michaelis savo protėvių šaknų ieškos Radviliškyje

Avatar

Paskelbta

data


Singapūrietis Michaelis Rebaczonok-Padulo  prisistato Mykolu  ir sklandžiai savo mintis dėsto lietuvių kalba. Dar didesnė nuostaba kyla išgirdus, kad kalbos jis išmoko savarankiškai. Iš kur tokia aistra? JAV gimęs Mykolas moka visų trijų savo protėvių tautų kalbas – lietuvių, rusų ir italų. Dar daugiau – domėdamasis genealogija, jis atsekė savo protėvius Lietuvoje iki pat XVIII a. ir, pasibaigus pandemijai, svajoja rudenį aplankyti jų tėviškę Radviliškyje.

Savaitraščio skaitytojams siūlome Michaelis Rebaczonok-Padulo  pamąstymus apie savo lietuvišką kilmę ir protėvius bei nuveiktą darbą ieškant lietuviškų šaknų.

Aš  esu emigrantų vaikas

Aš esu emigrantas ir pats emigrantų vaikas. Seniai emigravau iš JAV į Singapūrą, kur galiausiai tapau piliečiu.

Sako, kad yra trys emigrantų kategorijos: misionieriai, samdiniai ir netinkami asmenys. Aš priklausiau trečiajai kategorijai, t.y. netinkamiems! Kodėl aš taip sakau? Prašau leisti man paaiškinti. Niekada nesijaučiau išties patogiai augdamas JAV dėl daugelio priežasčių. Viena jų buvo tai, kad mano etninis paveldas man buvo labai svarbus nuo pat ankstyvos vaikystės.

Tačiau tuo metu (o galbūt vis dar, bent jau daug kur) buvo labai daug ksenofobijos. Pusė mano paveldo buvo Pietų Europos (italų), o likusi dalis – Rytų Europos (rusų ir lietuvių). Žmonės tyčiojosi iš italų dėl daugelio priežasčių – iš dalies dėl Sicilijos mafijos. Tačiau situacija buvo rimtesnė kalbant apie Rytų europiečius, ypač per šaltąjį karą. Į tai, kad  turiu Rytų Europos šaknų ir tapatinuosi su jomis, kai kurie žiūrėjo įtariai ar net piktai. Jei parodai per daug meilės savo Rytų Europos paveldui, rizikuoji būti apkaltintas „komunistu“, taigi ir „išdaviku“. Bet aš būtent tai ir padariau. Taigi, aš buvau šiek tiek „išdavikas“ ir  tapau „netinkamu“!

Maištas prieš socialines sankcijas

Nepaisant tuo metu egzistavusių socialinių sankcijų, manyje esantis „mažasis maištininkas“ nusprendė  sukilti. Italų ir net rusų kalbų pradėjau mokytis būdamas tik 7 – 9  metų. Tuo metu Baltuosiuose rūmuose  buvo  prezidentas  Kenedis, vyko „kosmoso lenktynės“. „Koks geras laikas pradėti mokytis rusų kalbos!” – pagalvojau. Pradėjau  mokytis fonografo disko dėka. Pamokas sudarė paprasti pokalbiai tarp šių veikėjų:  Vanios, Mašos ir jų augintinių. Iki šiol prisimenu jų vardus. Šuo buvo pavadintas Laika, katė buvo  Murka. 

Kai kurie vaikai mokykloje mane vadino „komunistu“. Tai erzino, bet man tai nerūpėjo. Aš  nesiruošiau sustoti – tai juk buvo mano paveldo dalis.

Bet nors aš ir sukilau prieš kvailas siauras pažiūras, mano senelių iš  Rytų Europos požiūris buvo kitoks. Seneliui pavyko nuslėpti „rusiškumą“ –  originalią „Rebaczonok“ pavardę  jis pakeitė į „Reback“. Niekada negirdėjau, kad  jis ištartų vieną vienintelį žodį rusiškai. Aš jo  nekaltinu – mes visi esame savo laikų ir aplinkybių produktai, jis taip pat buvo.

Lietuvos  pusė

Bet Lietuvos  pusė … o Dieve! Jos iš esmės nebuvo. Močiutės Helen pavardė buvo „Miller“. Niekada negalėjau suprasti, kaip „Miller“ galėjo būti lietuviška pavardė! Ir niekas man to niekada nepaaiškino. „Aš amerikietė!“ – sušuktų mano močiutė. Nors ji gimė netrukus po to, kai apie 1900 metus tėvai emigravo iš Lietuvos į JAV, aš niekada negirdėjau, kad ji kalbėtų  lietuviškai.

Aš taip pat nekaltinu močiutės Helenos – ji taip pat buvo savo laiko ir socialinių-politinių aplinkybių produktas. Visai kaip senelis Nikolajus. Kaip ir mes visi.

Tuo metu nebuvo knygų ar diskų mokytis lietuvių kalbos – bent jau nė vienos, apie kurią aš žinočiau. Taigi Lietuva buvo  apgaubta Laiko rūko ir liko visiškai nepasiekiama.  

Praėjo daug metų. Galų gale aš pradėjau atlikinėti  kai kuriuos savo šeimos istorijos genealoginius tyrimus. Bet kol kas aptarsiu tik tuos, kurie susiję su  mano „paslaptingu“ lietuvišku paveldu.

Paslaptingas lietuviškas paveldas

Iš JAV Konnektikuto valstijos archyvų pavyko gauti mano prosenelių George’o ir Martos, gimusių Lietuvoje, mirties liudijimus. Prosenelė Marta mirė 1932 m.  ir man  pirmasis didelis apreiškimas atėjo, kai pažvelgiau į jos mirties liudijimą. Taip, jos vardas buvo Martha Miller … bet pridėta pavardė „Milasz“!  Aha! Pirmoji mano apreiškimo akimirka! „Millerio“ pavardė buvo ne kas kita, kaip anglicizuota „Milasz“ versija!  Pagaliau pasirodė kažkas  prasmingo. 

Kažkas man vėliau pasakė: „O, jos pavardė buvo Milasz? Ar žinote, kas yra Czeslawas Miloszas? Jis laimėjo Nobelio literatūros premiją!“  Tai buvo be galo įdomu!

Įstojau į universitetą ir studijavau tiek italų, tiek rusų kalbas, literatūrą ir istoriją, ypač Rusijos istoriją. Deja, lietuvių kalba nebuvo pasiūlyta ir aš nežinojau nė vieno, kuris  kalbėtų šia kalba. Baigiau universitetą su Summa Cum Laude laipsniu, bet nemokėdamas nė vieno lietuviško žodžio. Liūdna.

Sėkmingiausias gyvenimo posūkis

Mano lietuviškam paveldui atrodė lemta amžinai merdėti, ypač kai gyvenimas pasisuko netikėčiausiai, bet sėkmingiausiai. Baigęs universitetą atvykau į Singapūrą. Visada domėjęsis kinų kultūra, iškart pradėjau mokytis kinų (mandarinų) kalbos. Dėjau daug pastangų, kol pradėjau ir svajoti kiniškai. Štai kaip aš ketinau mokytis kalbos!

Metai bėgo ir gyvenimas iš tiesų buvo labai aktyvus. Tapau profesionaliu pedagogu ir galiausiai pradėjau dirbti viename iš  politechnikumų. Aš mokiau anglų kalbos ir bendravimo įgūdžių ir nacionalinio švietimo (pilietinio ugdymo). Taip pat vedžiau personalo mokymus. Įstojau į valdančiąją Liaudies Veiksmų Partiją („People’s Action Party“) ir aktyviai dalyvavau politikoje, padėdamas vargstantiems gyventojams.

Užsiliepsnojo aistra Lietuvai

Tarp viso to, kas įvyko 1989 – 1990 m., staiga dėl akivaizdžių priežasčių užsidegiau aistra Lietuvai, ypač po 1990 m. kovo 11 d.

 Kai kurie žmonės pradėjo galvoti, kad aš iš tikrųjų esu iš Lietuvos! Užmezgiau  ryšius su užsienio organizacijomis, tokiomis kaip „Pasaulio lietuvių bendruomenė“,  užsisakiau lietuvišką vadovėlį ir pradėjau savarankiškai mokytis kalbos. Mokiausiu su didžiule  aistra, kol galėjau lietuviškai rašyti laiškus, užmezgiau ryšius su Lietuvoje gyvenančiais žmonėmis. 

Man buvo duoti dviejų Romos Katalikų kunigų vardai Lietuvoje. Jie abu turėjo „Milasius“ pavardę. Matyt, jie nebuvo susiję su manimi, bet tai nebuvo svarbu. Mes aktyviai susirašinėjome ir man patiko siųsti šventinius maisto paketus ir kitas dovanas. Jaučiau, kad tai yra mažiausia, ką galiu padaryti. Man net buvo labai malonu kalbėti tiesiogiai su Prezidentu Landsbergiu telefonu per „BBC World“ radijo programą 1992 m. pradžioje (nors, turiu prisipažinti, kalbėjau angliškai, o Prezidentas Landsbergis man atsakė lietuviškai!).

Taip pat kurį laiką veikiau kaip neoficialus ryšių palaikymo asmuo tarp Lietuvos ir Singapūro Užsienio Reikalų ministerijų, kai abi šalys  užmezgė diplomatinius ryšius. Lietuvos Užsienio Reikalų Ministerija maloniai pasiūlė man garbės konsulo pareigas, tačiau turėjau jų atsisakyti dėl daugybės kitų savo įsipareigojimų. Vis dėlto man buvo garbė atlikti nedidelį vaidmenį, kai Lietuva vėl ėmė įsitvirtinti pasaulyje kaip nepriklausoma tauta.

1993 ir 1994 metais pagaliau sutikau  pirmuosius lietuvius. Tuomet dvi mažos delegacijos keletą dienų praleido Singapūre ir aš juos šiek tiek lydėjau. Du iš tų džentelmenų  iki šiol liko mano draugais ir vis klausinėja, kada pagaliau atvažiuosiu į Lietuvą!

Bet vėlgi, sulaikė  įsipareigojimai čia, Singapūre. Išsiunčiau laišką  Neringai Ceskevičiūtei iš Lietuvos Valstybės Archyvo dar 1993 m., tikėdamasis, kad ji man padės surasti keletą protėvių. Deja, aš galėjau pateikti labai mažai informacijos ir  ji tuo metu negalėjo man padėti. Bet Neringa man paliepė susisiekti su ja, jei pavyktų gauti papildomos informacijos, kuri padėtų  paieškoms.

Metai  bėgo, darbų nemažėjo, tačiau nepamiršau savo genealoginių tyrimų. 2000 – aisiais metais užsiprenumeravau genealoginę svetainę, žinomą kaip Ancestry.com.  Šios svetainės dėka  atradau  daugiau dokumentų apie savo protėvius. Ir tada vieną dieną  …  radau peticiją dėl JAV pilietybės ir natūralizacijos pažymėjimo vienam „Peter Joseph Milles“.  Dokumente esantis vardas ir informacija atitiko tą, kurią radau kituose dokumentuose. Bet ant šio buvo vienas pastebimas priedas: jo gimimo vieta! Ir ten buvo aiškiai parašyta: Radviliškis, Lietuva! Pagaliau turėjau tikrąją bent kai kurių mano protėvių  kilmės vietą Lietuvoje! 

Sužinojau, kad po tiek metų ponia Neringa Ceskevičiūtė vis dar dirbo Lietuvos Valstybės Archyve. Taigi mes vėl pradėjome susirašinėti – šiais laikais elektroniniu paštu, o tai nebuvo įmanoma 1993 m. Ponia Neringa maloniai patikrino įrašus ir ten  rado „Piotr Milasz“ (žinoma, rusų kalba), gimusio Radviliškyje 1894 m. birželio 9 d., gimimo įrašą.

Tai tiksliai atitiko jo natūralizacijos liudijime esančią informaciją. Tai buvo pirmasis mano protėvių gimimo įrašas Lietuvoje, apie kurį pagaliau žinojau, kad egzistuoja. Beveik nepajutau, kaip atidariau šampano butelį!

Istorijos rūkas pagaliau ėmė kilti!

Vėliau atradau skaitmenintų internetinių Romos Katalikų Bažnyčios  knygų, priėjimas prie kurių  tapo įmanomas svetainės epaveldas.lt dėka. Taigi neseniai pradėjau tyrinėti šiuos internetinius archyvus ir padariau daug daugiau atradimų apie savo lietuvišką kilmę – jie buvo kur kas platesni, nei įsivaizdavau!

Pavyzdžiui, atradau, kad esu kilęs ne tik iš Milaszų šeimos, bet ir iš Lauciaus bei Matuko šeimos.  Aš galėjau atsekti Lauciaus ir Matuko giminės linijas dar  XVIII amžiuje, o tai pasirodė labai naudinga patirtis. Daugelis, nors ir ne visi, buvo kilę iš Mankuszki kaimo. Jaučiausi kaip sėkmės lydimas  „privatus detektyvas“. Aš net sužinojau, kad mano prosenelis George Miller iš tikrųjų buvo Jurgis Milasz, gimęs 1871 m. gegužės 1 d. Jis vedė mano prosenelę Martą Szymkiewicz, kuri buvo „dvoryanka“. Jos tėvas buvo bajoras Ignac Szymkiewicz, o motina – Agneszka Wasilewska. Man pasirodė įdomu, kad mano prosenelis buvo „krestjanas“, nes, remiantis įrašais, „krestjaniui“ buvo neįprasta vesti „dvoryanką“. Manau,  jie turėjo susituokti iš meilės!

Tiesą sakant, kai pagalvojau, nenustebau, kad Marta Szymkiewicz buvo kilmingoji. Vienas prisiminimas, kuriuo močiutė su manimi pasidalijo, kai buvau vaikas – kad jos mama mokėjo 5 kalbas. 1880-aisiais metais merginai tai turėjo būti nepaprastas pasiekimas. Taigi jos tėvas turėjo turėti  išteklių, kad užtikrintų dukrai gerą išsilavinimą prieš maždaug 135 metus.

Buvo daugybė  kitų įdomių faktų, kuriuos sužinojau ir kai kurie man sukėlė  liūdesį. Vienas mano protėvių buvo Karolis Laucius – 1827 m. jis vedė Marciyaną Matukowną. Per  22 metus pora susilaukė net 11 vaikų! Bet tada jie mirė. Karoliui buvo tik 55 metai, kai jis mirė 1854 m., o Marciyana buvo maždaug tokio pat amžiaus, kai mirė 1860 m. Jiems turėjo būti tikrai labai sunku – gimdyti ir užauginti 11 vaikų, o tada palikti šį pasaulį pačiame jėgų žydėjime…

Aš su savo genealoginiais tyrimais grįžau į XVIII amžių  ir  atradau, jog dar vienas mano protėvis buvo Tomasz Matukas/Matukiewicz, 1795 m. vedęs Apoloniją Waycziurigowna. Jie nuo 1796 m. spalio iki 1812 m. lapkričio susilaukė  „tik“ 8 vaikų. Įsivaizduoju, kad  jie taip pat gyveno sunkiai.
Šiame etape man tapo aišku, kad išsamūs genealoginiai tyrimai turi būti „nebaigtas darbas“. Toliau plušiu  internetiniuose archyvuose, kad atrasčiau kuo daugiau pirminių dokumentų. Tai gali užtrukti visą mano likusį gyvenimą. Bet ir  gerai – tai yra mano, kaip mes vadiname angliškai „meilės darbas“ („labour of love“).

Planuose – kelionė į Lietuvą

Aš tikrai kada nors apsilankysiu Lietuvoje – daug kartų „mačiau“ šią gražią šalį knygose, žurnaluose ir filmuose. Natūralus šalies grožis man padarė  įspūdį, kaip ir architektūra bei liaudies menas! Ši kelionė, žinoma, turės palaukti, kol pasibaigs pandemija. Tuo tarpu aš tęsiu susirašinėjimą su draugais Lietuvoje ir, žinoma, dirbsiu suskaitmenintuose archyvuose.
Žinoma, ir toliau mokausi lietuvių kalbos – lietuviškai  galiu skaityti ir rašyti, bet nemoku tikrai gerai kalbėti.

Man labai džiugu, kad  ieškodamas savo brangaus  lietuviško paveldo, nors ir  labai pamažu, pasiekiau  labai daug.

Michael Rebaczonok – Padulo, Singapūras

Skaityti daugiau

Aktualijos

Išsaugoti mamos gyvybę padėjo mobiliosios komandos budrumas

Avatar

Paskelbta

data

Profesionalus požiūris į gilią krizę išgyvenančio asmens sunkumus, greiti ir teisingi sprendimai, Kėdainiuose padėjo išsaugoti jaunos moters gyvybę, o vaikui – mamą. Įtarus, kad priklausomybių kamuojama moteris gali pakenkti sau, su šeima dirbę vaiko teisių gynėjai ėmėsi skubių veiksmų: pasitelkė kolegas socialinius darbuotojus, psichinės sveikatos specialistą. Netrukus moteris jau gulėjo ligoninėje, ja rūpinosi gydytojai.

„Kai padėti šeimai reikia skubiai, o delsti negalima nė minutės, tada pasimato, kokie svarbūs su šeima dirbančiųjų suderinti, greiti ir tikslūs veiksmai. Gal net ne kiekvieną situaciją įmanoma reglamentuoti, apibrėžti, bet visi sunkumai tikrai įveikiami geru žmogišku ryšiu“, – sako Kauno apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus mobiliosios komandos atstovės: psichologė, socialinė darbuotoja ir priklausomybės ligų specialistė.

Konsultuojant moterį, įžvelgė jos kritinę būseną

Mobiliosios komandos psichologė Jūratė Marcinkevičienė pasakoja, kad per nuotolį konsultavo į priklausomybes įnikusią jauną mamą, o tam tikros pokalbio detalės profesionalę sunerimo.

Psichologė tuokart įžvelgė klientės savižudybės riziką, todėl nedelsiant pasitelkė arčiausiai moters namų veikiančių Kėdainių pagalbos šeimai centro kolegas, socialinę darbuotoją, drauge organizavo skubią psichikos specialisto pagalbą, greitosios medicinos pagalbos automobiliu moteris pervežta į ligoninę ir paguldyta į stacionarą. Medikai sako, kad nuo neatitaisomo sprendimo jauną mamą galimai skyrė tik vienas žingsnis.

„Džiaugiamės, kad šiandien, praėjus kelioms savaitėms, moteris iš gydymo įstaigos jau grįžusi į namus. Ji bendradarbiauja su mobilia komanda ir kas itin gera žinia – sutiko gydytis nuo užsitęsusios priklausomybės alkoholiui“, – sėkmės istorija dalijasi D. Dzimavičienė, kuruojanti mobiliosios komandos socialinę sritį.

Nors vaikas šiuo metu dar laikinoje globoje, mamai jis svarbus ir tai jis žino. Mama supranta, kaip svarbu išlaikyti ryšį su vaiku. Vaiko teisių gynėjai tikisi, kad tėvai nebesuklups.  

Komandos narė tvirtina, jog su sudėtingomis situacijomis tenka susidurti dažnai, kadangi komandos klientas visada yra ypatingas – šeima arba asmuo, išgyvenantis vieną sudėtingiausių savo gyvenimo etapų. O sunkumus, anot specialistės, žmonės priima skirtingai: vienas randa savyje jėgų pakilti, o kitas gali ir palūžti.

„Todėl, pasikartosiu, esame itin budrūs, ir kiekvienu atveju stengiamės padaryti geriausia, ką galime. Jeigu asmuo dėl nepaaiškinamų priežasčių nutraukia bendravimą su mumis, nepavyksta su juo susisiekti ar stebime kitus neraminančius ženklus, veikiame nedelsiant. Praktika parodė, kad žmogiškas požiūris ir nuoširdus rūpestis padeda sklandžiau įveikti visas negandas“, – kalba vaiko teisių gynėja.

Įveikti sunkumus trukdė alkoholis

Mobilioji komanda su moterimi ir jos sutuoktiniu intensyvų darbą pradėjo iš karto po to, kai jų vieninteliam vaikui buvo nustatytas apsaugos poreikis ir jis laikinai perkeltas iš nesaugios aplinkos. Pagrindinė problema – tėvų nesaikingas alkoholio vartojimas ir jį lydinčios pasekmės: konfliktai vaiko akivaizdoje, smurtinės situacijos, vaiko apleistumas.

Komanda pasakoja, kad vaiko tėvai iš pradžių rodė nuoširdų sielvartą dėl vaiko, noriai bendradarbiavo, neslėpė noro keistis ir susigrąžinti vaiką. Psichologė sako, kad tiek tėtis, tiek mama bendravo emocingai, atvirai, palaikė ryšį ir tvirtino, kad nori auginti savo dukrą. Toks elgesys su šeima dirbančiai specialistų komandai bylojo apie poros motyvaciją keistis.

Didele sėkme laikyta ir tai, kad abu tėveliai iš pat pradžių sutiko gydytis ilgalaikės reabilitacijos bendruomenėje, o šito toli gražu ne visada pavyksta pasiekti iš karto. Tam, kad priklausomas asmuo ryžtųsi ilgam laikui išvykti į reabilitaciją, jo motyvacija turi būti itin stipri. O sveikimo kelias bendruomenėje gali trukti ir du metus. Bet tai, anot jos, viena iš veiksmingiausių priemonių, padedančių išsivaduoti nuo metų metus žmogų alinančių bėdų. Kadangi priklausomybė išsivysto ne per vienerius metus, pastangos rinktis kitokį gyvenimo kelią ir keisti savo įpročius, taip pat pareikalauja nemažai laiko, asmeninių pastangų ir motyvacijos.

Visgi, vėlesnių konsultacijų metu buvo pastebėti staigūs šeimos emocijų bei sprendimų pokyčiai. Šeima atvirai pripažino, jog vėl vartoja alkoholį, pakeitė nuomonę dėl gydymosi, užsisklendė, o staiga visiškai nutrūkęs ryšys sukėlė specialistų nerimą. Paaiškėjo, jog vyras prieš kurį laiką patyrė sunkią traumą ir gydomas ligoninėje, moteris dėl to labai išgyveno, sutriko ir atsiribojo nuo kitų žmonių, jų siūlomos pagalbos. Toks elgesys ją vedė į aklavietę.

Vaiko gerovės srityje kartu galima daugiau

Kauno apskrities vaiko teisių apsaugos skyriui vadovaujanti Neringa Martišienė akcentuoja, kad siekiant suteikti pagalbą vaikui, pirmiausiai tenka suteikti pagalbą jo tėvams, todėl į šeimą žiūrima kaip į visumą, kur nuo vieno asmens savijautos ir poelgių priklauso ir visų kitų šeimos narių gerovė.

„Taip pat ir teikiant pagalbą, renkamės kompleksinį požiūrį, juk visos problemos dažnai paliečia žmogaus ir fizinę, ir psichologinę, ir psichosocialinę gerovę. Savo darbe stengiamės apjungti ne tik savo įstaigos kelių sričių specialistų darbą, bet ir visus veiksmus derinti, aptarti ir planuoti kartu su kolegomis, teikiančiais pagalbą šeimai. Džiugu, kai prašymai nelieka be atsako. Ypač tokiose situacijose – kartu galime daugiau“, – įsitikinusi pašnekovė.

Priminsime, kad su šeima mobilioji komanda bendrauja visą mėnesį, esant poreikiui, šis terminas gali būti pratęstas. Per tą laiką specialistai, pasitelkę holistinį požiūrį, per tris skirtingas disciplinas (socialinę, priklausomybių ir psichologinę), įvertina šeimos problemas, motyvuoja keistis ir pateikia rekomendacijas sveikimo keliui. Mobiliosios komandos pagalba teikiama šeimos namuose, šeimai sutikus. Po dvi mobilias komandas veikia visose šalies apskrityse.

Šios komandos veiklą pradėjo prieš du metus, kai buvo pertvarkyta vaiko teisių apsaugos sistema ir pasiteisino. Komanda iš trijų asmenų atvyksta į šeimą, kritiniu metu, kai dėl vaiko saugumo jis laikinai paimtas iš šeimos, padeda šeimą motyvuoti pokyčiams ir kuo greičiau susigrąžinti vaiką.

Dėl galimo vaiko teisių pažeidimo kreipkitės į artimiausią teritorinį Tarnybos skyrių – darbo dienomis nuo 8:00 iki 17:00. Norėdami pranešti apie galimą vaiko teisių pažeidimą po darbo valandų, nedarbo bei švenčių dienomis kreipkitės bendruoju pagalbos telefonu – 112. 

Skaityti daugiau

Skaitomiausi