Socialiniai tinklai

Aktualijos

Šeduvos gimnazijos gerosios patirties sklaida respublikinėje parodoje  ,,Mokykla 2017“

Avatar

Paskelbta

data

 

2017 metų lapkričio 24-25 dienomis Vilniaus Lietuvos parodų ir kongresų centre „Litexpo“ vyko švietimo inovacijų paroda ,,Mokykla 2017“.   Tai svarbiausias Lietuvos švietimo bendruomenės renginys, kuriame  mokėsi ir gerąja patirtimi dalijosi mokyklų steigėjai, švietimo centrų ir mokyklų vadovai, verslo įmonių ir nevyriausybinių organizacijų atstovai, mokytojai, mokiniai ir jų tėvai. Parodoje interaktyviai ir gyvai buvo pristatomi ugdymo(si) metodai, paslaugos švietimui, demonstruojamos naujausios mokymo(si) priemonės ir technologijos, aptariami mokyklose veikiantys pavyzdžiai ir sėkmės istorijos.

Radviliškio rajono Šeduvos gimnazija dalyvavo atrankoje tarp 60 Lietuvos švietimo  įstaigų ir buvo pakviesta pristatyti savo gerąją patirtį parodos „Mokykla 2017“ stende „Atradimams įkvepiančios aplinkos“. Stendiniame pristatyme „Vidinių ir išorinių žaliųjų edukacinių erdvių panaudojimas ugdymui“ gimnazijos pedagogai pristatė edukacinių erdvių kūrimo patirtį siekiant įgyvendinti Gerosios mokyklos koncepcijos nuostatas.

Parodoje buvo pristatytos  gimnazijos edukacinės erdvės: Žalioji klasė, Svajonių parkas, terapijos takas, smėlio terapijos zona, pakeltų lysvių daržas, obelaičių sodelis, Mokomoji ferma. Šeduvos gimnazijos Žalioji  klasė – vidinė edukacinė erdvė, kurioje mokiniai įgyja gamtamokslinės kompetencijos pagrindus, mokosi prižiūrėti čia auginamus kambarinius augalus, gyvūnus – vabzdžius, roplius, žuvis. Žalioji klasė tai ne tik mokomoji pažintinė erdvė, bet ir poilsio zona.  2010 metais pradėtas kurti Svajonių parkas (lauko pavėsinė, laužavietė, estrados aikštelė, takai pasivaikščiojimui, gėlynai, aptvaras žirgams) – erdvė, kuri panaudojama integruotoms veikloms, renginiams, bendruomenės darbų ekspozicijoms, laisvalaikio užimtumui organizuoti. Svajonių parke įrengti terapinis pojūčių takas, smėlio terapijos zona skirta gamtinės medžiagos pažinimui, sensomotoriniam mokinių lavinimui, ugdytinių emocinės sveikatos stiprinimui.

Gimnazijoje jau ketverius metus  įgyvendinamas aplinkosauginio švietimo projektas „Langas į gamtą“. Šio projekto organizatorių dėka 2017 metų gegužės mėnesį  įrengtas pakeltų lysvių daržas. Įvairių veiklų metu mokiniai įgyja žinių apie ekologiją ir daržo sodinimą lysvėse, mokosi auginti daržoves, prieskoninius ir vaistinius augalus, ugdosi gebėjimą dirbti komandoje. Šių metų rugsėjo mėnesį pradėtas sodinti obelaičių sodelis, kuriame mokiniams suteikiami sodininkystės pradmenys.

Mokomojoje fermoje  – 2014 metų pavasarį sukurtoje  išskirtinėje edukacinėje erdvėje – vyksta žirgų terapijos  praktiniai ir teoriniai užsiėmimai, formuojami mokinių darbiniai įgūdžiai gyvulininkystės pradmenų srityje.  Pagal parengtas neformaliojo švietimo programas, taikant  mokomųjų dalykų integraciją,  mokomojoje bazėje vedami praktiniai darbai: žirgų priežiūra, pašarų ruošimas, šėrimas, jojimas.

Radviliškio rajono Šeduvos gimnazija 2016 metais tapo geriausiai tvarkomų mokyklų edukacinių erdvių apžiūros konkurso nugalėtoja.  Lietuvos mokyklų neformaliojo švietimo centras inicijavo gerosios patirties sklaidą Šeduvos gimnazijoje, kuriant naują metodinę medžiagą – filmų ciklą „Mokyklų edukacinių erdvių geroji patirtis: sklaidos aspektas“.  Filmas „ Šeduvos gimnazijos edukacinės erdvės“ kurtas 2017 metų vasarą, skirtas Lietuvos ugdymo įstaigų bendruomenėms, kuriančioms vidines ir išorines edukacines erdves. Filme  pristatytos gimnazijos edukacinės erdvės ir gamtos ekspozicijos ugdymo įstaigos aplinkoje.  Filmuota metodine medžiaga siekiama plėtoti naujas ir originalias edukacinių erdvių kūrimo idėjas, išsaugant ugdymo įstaigų aplinkos ir vidinių erdvių biologinę įvairovę, atskleidžiant jų edukacinę reikšmę.

 Kurdami edukacines erdves  Šeduvos gimnazijos mokytojai įtraukia mokinius į bendrų gimnazijos erdvių projektavimą, įrengimą, dekoravimą. Mokiniai jaučiasi įstaigos aplinkos kūrėjais ir šeimininkais, jie vertina bendrakūrą kaip galimybę būti ir veikti drauge, prisiimti atsakomybę, įgyti patirties ir gebėjimų. Sukurtos  vidinės  ir išorinės  žaliosios edukacinės  erdvės įrodo  ugdymo(si) aplinkų dinamiškumą, atvirumą ir funkcionalumą, atveria naujas ugdymosi  galimybes stebint ir tyrinėjant aplinką.

 

Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centro sukurta naują metodinė medžiaga – „Šeduvos gimnazijos edukacinės erdvės”:

 

 

 

 

Komentarai

Jūsų komentaras

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Aktualijos

Kaimynai prašo pagalbos

Avatar

Paskelbta

data

Polekėlės kaime gamta graži, nes visas kaimelis  apsodintas medžiais. Žmonės tvarkosi kas kaip išgali, žinoma, yra ir labai gražių sodybų. Tačiau, mano manymu, kaip ir kiekviename kaimelyje yra ir gražiai besitvarkančių, ir apleidusių savo sodybas. Viena  iš  tokių sodybų –  S. Pilipavičiaus, kuris šiuo metu negali ja pasirūpinti, kadangi gyvena Šeduvos senelių globos namuose ir kaimynai piktinasi netvarka.

Kaimynai pasakoja, jog vasarą, kaip apželia žolė, tame kieme gyvena įvairūs gyvūnai. Kaimynai yra matę barsukų, lapių, šeškų, taip pat katinų ir šunų. Žinoma, gyvenantis globos namuose S. Pilipavičius negali pasirūpinti savo sodyba, nes yra senas ir ligotas žmogus. Besikalbant kaimynai pradėjo sakyti, kad yra senolio dukros, kurios galėtų nors kiek aptvarkyti tėvo sodybą. Labai sunku, kai  nežinai jokių artimųjų kontaktų ir negali su jais susisiekti. Nuvykus į Šeduvos globos namus pas patį šeimininką, buvo sunku su juo susikalbėti, nes žmogaus sveikata nėra gera. Tačiau globos namų darbuotojai pasakė dukros Vidos telefono numerį. Vakare jai paskambinau ir ji pasakojo, jog kelerius metus tvarkė tėvo ūkį.  Moteris sakė, kad  ne visada Lietuvoje gyvena  ir ne visada gali pasirūpinti šia sodyba. „Buvome susitarę su žmogumi, kuris žadėjo aptvarkyti sodybą, tačiau šio žmogaus jau nebėra. Kalbėjausi su seniūnu R. Liukumu, kuris žadėjo šiek tiek aptvarkyti aplinką, bet kažkodėl seniūnas neištesi savo pažadų. Pavasarį viskas išsispręs ir patys tvarkysimės“,- sakė Vida.

Kas sutvarkys vieną sodybą kaip ir suradome, tačiau yra dar viena sodyba, kuri taip pat labai apleista. Tai sodyba Senolių gatvėje Nr 6., kurioje gyveno Viktoras ir Viktorija Bagdonai.

Sodyboje šiuo metu niekas nebegyvena ir labai sunku surasti galus, kur yra šeimininkai ar artimi giminaičiai. Gal yra žmonių, ką nors žinančių apie Bagdonų artimuosius? Gal kas žino nors telefono numerį, kuriuo paskambinus būtų galima išspręsti šią susidariusią situaciją? Jeigu kas ką žinote ir galite padėti, praneškite Tyrulių seniūnijai ar Polekėlės seniūnaičiui A. Griniui. Bet kokia informacija  naudinga, nes apie šią sodybą yra per mažai žinoma, kad pradėtume ją tvarkyti. Juk mes visi norime, kad mūsų aplinka būtų graži ir sutvarkyta. Manau, nei vienas  nenorėtume gyventi prie apleistos sodybos, kur šurmuliuoja laukiniai gyvūnai.

Padėkime vieni kitiems surasti artimus žmones. Pateikiu ir savo telefono numerį – 867737207, gal tiesiog patogiau kai kam paskambinti ir pasidalinti informacija apie Bagdonų sodybą, nes kitą kartą reikia tiek nedaug, kad būtų galima išspręsti vieną ar kitą klausimą.

Primenu, kad dar galime prisidėti prie beglobių gyvūnų maisto. Visus Tyrulių seniūnijos gyventojus prašome prisidėti ir atnešti negendančių maisto produktų į Tyrulių seniūniją  seniūnui R. Liukumui, o kam patogiau – į Polekėlę  seniūnaičiui A. Griniui. Tai  visų mūsų rūpestis – turime pasirūpinti beglobiais gyvūnais. Nebūkime godūs, visiems juk reikia pagalbos. Ačiū už jūsų gerumą.

Saulius Taločka

Skaityti daugiau

Aktualijos

Prisiminėme buvusį gyvenimo būdą…

Avatar

Paskelbta

data

Niūrius lapkričio vakarus TAU knygų bičiuliai iš klubo „Beržė“ paįvairino skaitydami kraštotyrinę literatūrą ir vartydami interneto puslapius, kuriuose ieškojo pasakojimų apie lietuvių papročius. Tuoj po Vėlinių susirinkome diskusijai „Papročių skrynelę pravėrus“. Visi vieningai sutarėme, kad kartu pasidalinsime ir asmeniniais vaikystės ir jaunystės prisiminimais. Tad  ką naujo sužinojome ir prisiminėme?

„Manęs nebėr, bet paukščiai medžiuos šneka, ir niekas nesikeičia gamtoje…“ – deklamavo mūsų poetė Staselė K. Paukščiai… Senovės lietuviai tikėjo, kad vėlė iš kūno pasišalina paukščio pavidalu. Gal todėl kapinių medžiuose tiek daug paukštukų. Jie čiulba visą pavasarį ir vasarą! Tikėta, kad mirusiųjų vėlės trumpam sugrįžta į žemę – jos lanko namus, kapus, bažnyčią. Vėlinių terminas atsirado  XIX amžiuje. Jos dar buvo vadintos Uždūšine, Ilgėmis. Įdomu, kad paskui karstą einama neskubant, kad vėlė suspėtų bėgti paskui kūną. Viename žurnale skaitėme pasakojimą apie dainininko V. Vysockio vėlę. Žmones, lankantys poeto kapą Maskvoje (žydinčių gėlių netrūksta net žiemos metu!), fotoaparatais ir fotokameromis užfiksavo, kad virš kapo pakyla baltas debesėlis, kuris primena žmogaus figūrą…

Kodėl žvakės deginamos žmogui mirus prie karsto ir per Vėlines? (Kai kur žvakės net įdedamos į karstą). Ugnis pritraukia mirusiųjų vėles. Ugnis simbolizuoja gyvųjų ir mirusiųjų amžinąjį ryšį. Žvelgdami į liepsną, pamirštame save ir susiliejame su praeitimi. Pagal religiją žvakės liepsnelė simbolizuoja vadinamąjį sielos nemarumą, jos amžinumą. Kai kuriuose Lietuvos regionuose per Vėlines kapinėse buvo degami laužai (Dzūkijoje). Ar Vėlinės švente? Manoma, kad tai gyvųjų ir mirusiųjų susitaikymo šventė (lapkričio 2).

Lapkričio pirmoji – visų šventųjų diena. XIX amžiaus šeštame dešimtmetyje (kai kurie dar prisimena) prie bažnyčių ir kapinių susirinkdavo nemažai ligotų, nusenusių, nusigyvenusių (elgetų), kuriuos žmonės sušelpdavo. Tai irgi senas lietuvių paprotys priimti užklydusį elgetą, numaudyti, pamaitinti, net apgyvendinti. Žinomi faktai, kad nespėjus silpną naujagimį pakrikštyti, krikštatėviais tapdavo net tuo metu pasirodę elgetos.

Kitos rudens – žiemos periodo šventės – Kūčios ir Kalėdos. Tikintieji prieš Kalėdas ruošdavosi kalėdojimui. Kalėdoti – reiškia aplankyti visus kiemus, pasveikinti, palinkėti. Mūsų, senjorų, atmintyje kalėdodavo kunigai, lydimi patarnautojų (zakristijono ir kt.). Daugelis prisiminėme, kad tam šeimos ruošdavosi iš anksto: šeimininkės tvarkydavosi gryčioje, vaikai kartodavosi poterius. Kunigas pašventindavo namus, vaikai „išberdavo“ poterius. Mes, vaikai, laukdavome kunigo su baimę (kad tik nesuklydus sakant poterius), bet kartu žinodavome, kad gausime dovanų šventą paveikslėlį ar saldainį. Ūkininkai, net mažažemiai, įdėdavo javų ir kitų rudens gėrybių. Daugelis prisimename, kad kalėdojančio kunigo sulaukėme ir mes, radviliškiečiai, prieš keletą metų, kai bažnyčioje buvo planuojama pastatyti naujus varpus. Tuomet bažnyčios pagalbininkės maršalkos aplankė savo gatvės ar namo žmones ir suderino, ar kunigas bus priimtas. Mes pagal išgales aukojome pinigų varpams. Kalėdodavo ne tik kunigai, bet ir jauni vyrai ir merginos, kartais persirengėliai. Šis paprotys jau nyksta.

Pagonys garbindavo medžius. Katalikybėje garbinama eglė. Paprotys puošti eglę atkeliavo iš Vokietijos. Eglę puošdavo tik Kūčių vakarą. Ant jos šakų kabindavo obuoliukus, nes buvo tikima, kad obuolys atneša į namus sėkmę. Puošdavo šiaudinukais, lazdyno riešutais. Lazdyno medis buvo laikomas šventu. Senoliai žinojo, kad į jį niekada netrenkia perkūnas, o riešutai simbolizavo vaisingumą ir stiprybę. Ant Kalėdų eglės vėlių ramybei degindavo žvakutes, kurių liepsnai buvo priskiriama ypatinga antgamtinė galia, sauganti šeimą nuo blogio ir nelaimių. Nupuošdavo eglutę po Trijų Karalių.

Eglė buvo naudojama laidotuvių apeigose. Jomis puošdavo mašinas (XX amžius, 5-7 dešimtmetis), kuriomis būdavo nešamas karstas. Visada žaliuojantis medis – amžinybės simbolis. Į namus, kuriuose būdavo pašarvotas mirusysis, vesdavo takas, nubarstytas elgišakiais. Velionį išlaidojus, pirmiausia būdavo surenkami elgišakiai ir išardomas stalas, ant kurio stovėjo karstas. Eglės šakutė būdavo dedama ant lėkštutės, skirtos velioniui (tik pirmaisiais po mirimo metais). Tai lyg priminimas, kad miręs visada gyvas artimųjų širdyse.

Šventu laikydavo šermukšnį, diemedį (Dievo medį), kurie būdavo sodinami prie namų slenksčio, kad namus apsaugotų nuo blogų jėgų.

Daug sužinojome apie duoną lietuvių papročiuose. Lietuvai prieš valgydami duoną persižegnodavo. Su duona ir druska sutinkami jaunavedžiai. Pirmas jos atsilaužia jaunikis, paskui iš tos pačios riekutės – jaunoji. Druska reiškė, kad viskuo (ir sėkme, ir bėdomis) dalinsis abu. Išlikęs paprotys duonos kepalu sutikti garbingus svečius. Duonos kepalą pradėdavo raikyti tėvas. Jei trupinėlis nukrisdavo ant žemės, pakeldavo ir pabučiuodavo. Likusius trupinius sulesindavo paukščiams. Duonos duodavo gyvuliams, kad duotų daugiau pieno, nesirgtų. Pirkdami paršelį, duonos kepalą duodavo pardavėjui, kad paršelis gerai augtų. Tikėta magiška duonos galia. Eidami miškan, nešdavosi duonos, kad gyvatė neįkirstų. Šventos Agotos duonelę laikydavo namuose, kad išgelbėtų nuo gaisro (ji šventinama vasario 5). Duonos nevalia buvo guldyti ne ant „pado“. Tai būtų nepagarba šventai duonelei.

Ugnis, duona, medis, vanduo – juos visada garbino lietuviai. Tai neišsenkanti pokalbių tema. Visų papročių neįmanoma apžvelgti per vieną užsiėmimą. Ieškojome atsakymų į trumpus klausimus:
-Boba, Kotrė… ir kas dar? -Morė.
Simajudas – kas tai?
Kada valgomi parpeliai?
Kas tai yra sambariai?
Kokia šventė -Tautos šventė?
Nežinote? Metas atverti papročių skrynelę!

Renginio paįvairinimui paklaidžiojome po rajono žemėlapį. Ieškojome gyvenviečių, kurių pavadinimai baigiasi -kiškis, -kiškiai. Jų radome nemažai. Sužinojome, kad mūsų rajone yra gyvenvietės Trakai ir Paryžius. Labai daug pavadinimų kilę iš pavardžių. Ir dar… prisiminėme, kaip lietuviai keikdavosi ir blogio linkėdavo. Abejingų popietėje nebuvo. Visi vaišinomės džiovintais obuoliukais ir ukrainietiškais šokoladukais su aguonomis. Bet šilčiausias momentas buvo renginio pradžioje, kai garbingo jubiliejaus proga pasveikinome „beržietę” Eugeniją Dirsienę ir rudenį gimusias moteris. Nepamiršome ir savo himno „Beržė mana“, kurio eiles ir muziką sukūrė klubo narė Zenona Zakienė.

Papročius ir renginį aprašė J. Kaučikienė 

Skaityti daugiau

Skaitomiausi

Copyright © 2019