„Retromobile“ Šeduvos muziejuje eksponuojama automobilizmo legenda – „Ford T“

Turbūt nėra pasaulyje tokio automobilių gerbėjo, kuris nežinotų automobilio „Ford T“ (Ford Model T), dar kitaip vadinamo „Alavinė Lizė“. Pasakyti, jog tai kultinis automobilis – tas pats, kas nieko nepasakyti. Tai automobilis, kuris sau pasistatė paminklą dar gamybos procese ir, beje, pelnytai!

Automobilio prezentacijos metu, 1908 metais, kažko ypatingo šiame automobilyje neįžvelgta – 4 cilindrų variklis, pavarų dėžė, dvi pusiauelipsinės lingės priekyje, kuras paduodamas sava eiga be pompos, mediniai ratlankiai, kėbulas ir tiek. Buvo ir tiems laikams didelė naujovė – trys kojų pedalai, kurie veikė ne šiandien mums įprastu principu „sankaba-stabdis-greitis“, o kiek kitaip. Spaudi kairį pedalą – važiuoji į priekį, spaudi vidurinį – važiuoji atgal, dešinįjį – stabdis. Stabdžio pedalu, beje, stabdyti ne visi ratai, kaip šiandien įprasta, o kardanas, tokiu būdu sustabdant galinio tilto veikimą – sukimasį, o priekinių stabdžių nebuvo. Į „Ford T“ pedalus kojoms buvo žiūrima kaip į dar vieną mėginimą eksperimentuoti, tačiau tai jau buvo progresas, nes rankos tapo laisvesnės. Tiesa, automobilio greitis reguliavosi dešinės rankos pirštais, specialia rankenėle, sumontuota po vairu. Reikia paminėti ir tai, jog trys pedalai atsirado ne iš karto – patys pirmieji 800 egzempliorių buvo gaminami su dviem pedalais ir su dviem skirtingo ilgio rankenėlėmis vairuotojo sėdynės kairėje pusėje. Ilgesnė rankena – stabdis, trumpesnė – paaukštinta pavara. Pastebėtina, jog dar šio automobilio gamybos aušroje nebuvo mums taip įprasto mechaninėje greičių dėžėje sankabos pedalo. Taigi, būtent „Ford T“ įskiepijo amerikietišką vairavimo stilių – automatinę greičių dėžę.

Netrukus šio automobilio valdytojai pastebėjo, kad automobilis be galo patikimas ir ištvermingas. To meto automobiliai nebuvo patvarūs, juos pataisyti reikėjo specialių žinių bei įgūdžių. Visi su tuo buvo susitaikę. „Ford T“ savininkai nustebo, kuomet paaiškėjo, kad gedimų arba nepasitaikydavo, arba jie būdavo neesminiai, o ir tuos būdavo lengva savarankiškai pataisyti.

Dar vienas „Ford T“ privalumas – atsarginės detalės, tiksliau, jų kaina bei prieinamumas. Pasistengta padaryti taip, jog kiekviena mažesnė gyvenvietė, jau nekalbant apie kiek didesnes, ar tuo labiau miestus, turėtų atsarginių detalių kiekvienam to pageidaujančiam. Tokiu būdu, esant bent menkiausiam gedimui, atsargines detales galima buvo gauti čia pat ir pakankamai pigiai.

„General Motors“ kompanijos valdytojas William Crapo Durant 1909 metais, apjunginėdamas įvairaus dydžio kompanijas į savo kuriamą GM koncerną, teikė pasiūlymą Fordui, idant šis parduotų savo kompaniją. Kaip legenda sklando Fordo kompanijos savininko Henry Ford atsakymas Diurantui: „Parduoti savo kompaniją? Be problemų! Aštuoni milijonai dolerių grynais ir iš karto!“ Ko gero, Fordas puikiai žinojo, jog tokią pinigų sumą ir dar iš karto gauti faktiškai neįmanoma. O jei ir įmanoma – tai labai rizikinga. Žiūrint į šių dienų perspektyvą, pirkinys be abejonės buvo to vertas, tačiau sandėris taip ir neįvyko. Fordas toliau kūrė savo imperiją ir, kaip rodo dabartis, – labai sėkmingai.

1908 m. spalio mėnesį pradėjus „Alavinės Lizės“ gamybą, buvo nutraukta kitų „Ford“ modelių – N, R, S bei prestižinio 6 cilindrų modelio K gamyba. Beje, nei ilgam, nei trumpam – tik 19 metų. Šiuo laikotarpiu tik modelis T turėjo teisę vadintis Ford‘u. Gaminta ne daugiau kaip 10 specialių modifikacijų automobilių, tame tarpe su didesnio komforto kėbulu „Ford Model T Town Car“. Iš gamyklos automobilis iškeliaudavo minimalios komplektacijos, o už gamyklos vartų jo laukė begalės specializuotų dirbtuvėlių, kurios šiuos automobilius mėgindavo tobulinti ir pritaikyti savo reikmėms. Tiek gamykla, tiek specializuotos dirbtuvėlės gamino furgonus, pikapus, sunkvežimius, katafalkus, vikšrinius modelius, evakuatorius, gaisrines, lenktyninius automobilius, karinius automobilius, šarvuočius, autobusus. Buvo gaminami nameliai ant ratų (kemperių pirmtakai), net bažnyčia ant modelio T važiuoklės…. Tokiu būdu Fordas ir pats užsidirbdavo, ir kitiems duodavo uždirbti.

Verta paminėti, jog tik pradėjęs debiutuoti pardavimų salonuose, „Ford T“ nebuvo pats pigiausias automobilis. 1909 metais pačio pigiausio dviejų vietų automobilio kaina 825 JAV doleriai, o „Town Car“ versija – 1000 dolerių. Kainos pradėjo kristi tik 1913 metais, kuomet ir prasidėjo masinė, konvejerinė modelio T gamyba. Nereikia manyti, jog šio modelio gamyba iš karto tapo konvejerine, ji tam „brendo“ net 4 metus. Nuo 1913 metų „Ford T“ kaina nuolat krito ir 1924 metais dviejų vietų modelis kainavo 265 dolerius, keturių vietų – 295 dolerius. Kadangi kvalifikuoto darbuotojo metinės pajamos sudarė 1293 dolerius, šis automobilis nebuvo nepasiekiama svajonė.

Automobilis taip pat turėjo ir minusų. Kadangi benzino pompos nebuvo, o kuro bakas buvo po priekine sėdyne, kuras bėgo sava eiga. Kai tik automobilis imdavo važiuoti į įkalnę, kuras nustodavo bėgti ir variklis užgesdavo. Vairuotojai į įkalnes užvažiuodavo… atbulomis. Tereikėdavo paspausti jau minėtą vidurinę paminą. Kitas nepatogumas – priekinės karbidinės apšvietimo lempos, kurios reikalavo didelės priežiūros ir nebuvo įtin patikimos. 1915 metais pradėti montuoti elektriniai žibintai. Tačiau ir vėl nepatogumas. Akumuliatoriaus juk nebuvo! Elektriniai žibintai švietė nuo variklio magneto, o šis, kaip žinia, sukasi priklausomai nuo variklio apsisukimo skaičiaus. Taigi, važiuojant greičiau, žibintai švietė labiau. Tamsiu paros metu vairuotojas buvo priverstas pasirinkti ne reikiamą eismui pavarą, tačiau prie tamsos derinti variklio apsisukimų skaičių. Žibintų šviesa vis tiek buvo prasta. Tik 1919 metais į šiuos modelius pradėti montuoti akumuliatoriai. Kol neatsirado akumuliatoriai, automobilius buvo galima užvesti tik „kreivu starteriu“, t. y. rankena sukant variklio veleną. O ką jau kalbėti apie salono šildymo nebuvimą, nestabilumą kelyje, nuolatinį važiuoklės girgždėjimą?

Automobilį vis tiek mylėjo, jo geidė, pirko ir juo naudojosi. Konkurentai už tokią kainą nieko panašaus negalėjo pasiūlyti. Visos to meto transporto priemonės buvo panašaus techninio stovio, visos lūždavo, visos sunkiai užsikurdavo. „Ford T“ automobilio populiarumo paslaptis paprasta – paprastumas. Vienas to meto reklaminis „Ford“ bukletas skelbė: „Gainiokite arklį be poilsio dešimt tūkstančių mylių ir jums reikės naujo arklio. Automobiliui „Ford“ reikės tik naujų padangų“.

Per visą gamybos laikotarpį, iki 1927 metų, iš viso buvo pagamintas rekordinis skaičius „Ford Model T“ automobilių – kiek daugiau nei 15 mln. Vėliau šį rekordą pralenkė „VW Beetle“ – jų pagaminta daugiau kaip 20 mln. Tiek „Vabalų“ buvo pagaminta per gerokai ilgesnį laiką.

 Henry Fordas yra garsios frazės autorius: „Automobilis gali būti bet kokios spalvos, jei tai juoda“. Įdiegus automobilių gamybos konvejerį bei siekiant pagreitinti gamybą, jie buvo dažomi tik juoda spalva. Paklausa automobiliams buvo milžiniška ir jie buvo gaminami taip greitai, kad vieninteliai greitai džiūstantys dažai buvo tik juodos spalvos. Prieš paleidžiant konvejerinę liniją, t.y. iki 1913 metų, „Ford“ automobiliai buvo siūlomi įvairių spalvų, kaip ir vėliau – nuo 1926 metų, kai dažymo linija buvo geriau pritaikyta prie automobilių gamybos metodų.

„Ford“ tapo pirmuoju gamintoju, pagaminusiu milijoną vienetų vieno modelio automobilių. Tai įvyko 1915 metų gruodžio mėn. 10 d., kai milijoninis „Model T“ nuvažiavo nuo konvejerio. 1922 metais „Ford“ taip pat tapo pirmuoju gamintoju, pagaminusiu daugiau nei 1 mln. automobilių per metus – 1 301 067 vnt.

„Ford Model T“ visą gamybos laikotarpį naudojo vien tik medinius ratlankius. Pasibaigus T modelio gamybai, pradėti naudoti štampuoti metaliniai ratlankiai.

Na, o skaitytojai šią automobilizmo legendą gyvai gali pamatyti „Retromobile“ Šeduvos istorinės technikos muziejuje.

Ramūnas Kardelis

Total
12
Shares
Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Related Posts