Socialiniai tinklai

Radviliškio krašto bendruomenė

Radviliškio antstoliai: apie reformą, skolininkus ir skolas

Avatar

Paskelbta

data

Liepos 15 dieną  „Radviliškio krašto bendruomenės“ popietėje, bendruomenės pirmininko bei Radviliškio rajono savivaldybės tarybos nario Gedimino Lipnevičiaus kvietimu, lankėsi antstolės Rima Adomaitienė, Doloresa Petronaitienė bei antstolių padėjėjas Tomas Adomaitis.
Pokyčiai antstolių veikloje
Bendruomenės pirmininkas G. Lipnevičius paprašė antstolės R. Adomaitienės pristatyti savo veiklą bei pokyčius, kurie aktualūs ir skolininkams, ir skolos išieškotojams.

„Antstoliai veikia teisingumo ministro  priskirtose teritorijose, mūsų antstolių kontora aptarnauja beveik visą Šiaurės Lietuvą – mes veikiame Radviliškio, Šiaulių, Pasvalio, Pakruojo, Joniškio, Raseinių ir Kelmės rajonuose.
Didžiausias klientų antplūdis būna kiekvieno mėnesio 10-11 dienomis, kai mokamos pašalpos, nes pašalpų gavėjai būna ne visada socialiai atsakingi, prisidarę skolų, baudų. Iš viso mūsų kontoroje dirba 10 žmonių. Mes visada juntame, kai keičiasi valdžia – mus vis nori „pažaboti“. Lietuvoje apie 300 tūkst. žmonių turi įvairių skolų, tad politikams labai patogu įtikti rinkėjams – jeigu pasisakai blogai apie antstolius, įtinki tiems 300 tūkst. žmonių. Šita valdžia labai didelį reveransą daro skolininkams: sumažino išskaitomą dalį iš gaunamų pajamų – dabar paliko 30 proc. Nukenčia negaunantys alimentų, skolų. Skolų išieškojimo laikas išsitempė į 3-4 metus.
Antstoliai skelbia varžytines, daugelis norėjo pirkti nekilnojamąjį turtą varžytinėse pasiėmę paskolą – dabar galima tokį turtą pirkti išsimokėtinai. Nuo rugpjūčio 1 d. sumažintos antstolių veiklos vykdymo išlaidas, tad gali būti, kad  nemažai antstolių kontorų neišsilaikys ir bankrutuos. Mes esame privatūs, valstybei nieko nekainuojame, iš gautų skolininkų lėšų sumokame mokesčius, mokame PVM – jeigu iš skolininko  paimame 100 eurų, tai 36 eurus  atiduodame valstybei. Vadinasi, tas, kuris skolingas, moka mokesčius ir valstybei, nereikia galvoti, kad antstolis viską pats sau pasiima“,- apie antstolių veiklą trumpai papasakojo R. Adomaitienė.
Popietės dalyviams kilo klausimų
Ar tiesa, kad  jūs kas savaitę perskaičiuojate išieškomą sumą ir prie jos prisidedate po 26 eurus?“,-nuskambėjo klausimas.
„Tai klaidinga informacija. Antstolis paskirsto tik darbovietės pervestas lėšas, už tai prisideda po 2 eurus. Jeigu jokių veiksmų nevyksta, jokių lėšų neprisideda, gali augti tik skolos palūkanos. Žmonės savo valia deda parašus ant greitųjų kreditų sutarčių, kur palūkanos kartais būna net 70 procentų –  jeigu pasiėmėte 100 eurų paskolą, po penkerių metų skola bus jau 500 eurų. Tad palūkanos gali būti didesnės už išieškomą sumą.  Antstolis gali prisidėti tik 20 eurų ir vykdymo išlaidas – jeigu antstolis siunčia laišką, už tą laišką reikia susimokėti“,- atsakė T. Adomaitis.
Pasak antstolių, jeigu yra skola „Šilumos tinklams“ už šildymą, ši įmonė nesiteisia su palūkanomis, o jeigu teisiasi, palūkanos būna 5-6 procentai. Antstolių patarimas: jeigu sutartyje pamatėte daugiau kaip 7 proc. palūkanų, tokios sutarties nereikėtų pasirašyti, nes palūkanos pražudys – mokėsite ne skolą, o palūkanas. Pasak T. Adomaičio, buvo atvejis, kai skolos suma buvo 18 tūkst. eurų, o palūkanų – 27 tūkst. eurų.

„Ar yra ribos sumos, kurią gali pasiimti antstolis?“,- pasiteiravo bendruomenės pirmininkas.

„Jei išieškoma skola iki 2,90 EUR , tai sėkmės atveju antstolis gali priskaičiuoti iki 20 Eur vykdymo išlaidų, jei išieškoma  skola nuo 2,90 Eur iki 14,48 Eur – 44,00 Eur vykdymo išlaidų, jei išieškoma skola nuo 14,48 Eur iki 57,92 Eur-  80,00 Eur vykdymo išlaidų. Papildomai prie šių sumų gali būti paskaičiuojamas tik išlaidos, sumokamos tretiesiems asmenims (pvz. pašto išlaidos).Yra būtinos vykdymo išlaidos, fiksuota suma, kurią išieškotojas apmoka, bylą užvedame veltui, tačiau neaišku, ar pavyks išieškoti bylos vykdymo išlaidas. Nuo rugpjūčio 1 d.  nuspręsta atsisakyti papildomų vykdymo išlaidų už antstolio atliekamus konkrečius vykdymo veiksmus, paliekant tik objektyviai patiriamas papildomas išlaidas, kurias antstolis apmoka tretiesiems asmenims (pašto išlaidos, bankiniai pervedimai, turto ekspertizės ir t. t.). Jeigu skola nebus išieškota per 6 mėnesius, prie būtinų vykdymo išlaidų būtų pridedama pusę būtinų vykdymo išlaidų dydžio atitinkanti suma (6–110 eurų vienoje vykdomojoje byloje). Išieškant 100 eurų skolą, prie būtinų vykdymo išlaidų būtų pridedama 12 eurų, išieškant 10 tūkst. eurų sumą – 70 eurų. Pavyzdžiui, jeigu reikės važiuoti į Pakruojo rajoną, už tai antstolis nieko negaus, anksčiau būdavo mokama po 40 cnt. už kilometrą.  Tai gaunasi lyg ir priverstinis darbas, kurį reikia atlikti, bet už jį nemokama. Visiems skolininkams startinė pozicija padaryta vienoda. Jeigu skolininkas yra geranoriškas, sutinka mokėti, tiek pat turės sumokėti, kaip ir tas, kuris skundžia kiekvieną antstolių veiksmą. Gal ateityje valstybė vėl antstolių kontoras padarys prie teismų ir mokės atlyginimus. Kai 2003 m. antstoliai tapo savarankiški, reforma labai pasiteisino –  turėjome užsidirbti patys, buvo didelis suinteresuotumas, skolų išieškojimas siekė 70 proc. , praėjusiais metais antstoliai į valstybės biudžetą grąžino 67,7 mln. eurų. Iš tų mūsų sumokėtų mokesčių mokamos pensijos, atlyginimai“,- sakė antstoliai.

„Ar antstoliai praneša žmogui, kad  jis skolingas?“- domėjosi popietės dalyviai.
„Visada žmogui pranešama, išsiunčiamas patvarkymas arba raginimas. Tačiau pas mus per savaitę dėžėmis grįžta neatsiimta dokumentacija – tik 50 proc. yra  tikimybės, kad skolininkas atsiims laiškus.  Visose bylose pradinis dokumentas visada yra siunčiamas – per mėnesį paštui sumokame apie 3 tūkst. eurų. Kartais žmogus reiškia pretenzijas, kad negavo laiško, tačiau paaiškėja, kad savo gyvenamąją vietą yra deklaravęs kokiame nors kaime, o gyvena Radviliškyje. Žmonių įsivaizdavimu, antstoliai turėtų apie juos žinoti viską, tačiau mes vadovaujamės registro duomenimis – kur deklaruota gyvenamoji vieta, ten korespondencija ir siunčiama. Žmogus pats turėtų domėtis savo skolomis. Skola – pareiga, reikia pačiam domėtis skolos išieškojimo procesu. Skolininkas išieškojime turi būti aktyvus“,- sakė T. Adomaitis.
„Ar antstolis gali pradėti veiksmus, jeigu skolininko nepasiekė laiškas?“,- klausė bendruomenės pirmininkas.

„Pirmiausia žmogui yra siunčiamas raginimas su įteikimu ir laukiama 10 dienų – duodamas terminas geruoju susimokėti skolą (išskyrus administracines baudas ir skolas, neviršijančias 100 Eur). Po 10 dienų prasideda priverstinis vykdymo procesas. Jeigu raginimas grįžta atgal, dedame į internetinę erdvę ir laikoma tinkamai pranešta, nors galbūt žmogus nieko nežino. Skolos išieškojimas negali sustoti, jeigu nerandame žmogaus. Išieškant skolą už administracines baudas,  užvedame bylą ir tą pačią dieną surašome patvarkymą priimti vykdomąjį dokumentą vykdyti bei areštuojame sąskaitą. Iš karto tų lėšų neskirstom, laukiame 14 dienų – žmogus gali pristatyti raštą, kad šioje sąskaitoje yra pinigai, į kuriuos negalima nukreipti išieškojimo“- atsakė antstolė R. Adomaitienė.
„Gavus baudą už greičio viršijimą, pavyzdžiui, 40 eurų, kiek kainuos antstolio paslaugos iki rugpjūčio 1 d. ir po rugpjūčio 1 dienos“- klausė G. Lipnevičius.
„Po rugpjūčio 1d. reikės mokėti maždaug 50 proc. mažiau“,- atsakė antstolė.

Bendruomenės nariai domėjosi, kokius dokumentus reikėtų susitvarkyti norint prisiteisti alimentus.
„Pirmiausia reikia eiti į teismą, prisiteisus atsinešti vykdomąjį dokumentą iš teismo. Šiuo metu alimentų bylų turime labai mažai, nes tas, kuris juos prisiteisia, eina į „Sodrą“ ir ji už tą mamytę ar tėvelį kas mėnesį moka 68,40 eurus. Po to ši suma išieškoma iš skolininko, tačiau 97 proc. šių bylų yra „mirtinos“- skolininkai nemoka“,- atsakė R. Adomaitienė.
„Kokį skaičių bylų jūs apdorojate ir koks yra didžiausias kaltininkas, turintis daugiausia bylų?-domėjosi susitikimo dalyviai.
„Šiuo metu administruojame 18 500 bylų – Lietuvoje kas dešimtas žmogus yra skolininkas. Turime skolininkų, turinčių apie 100 bylų. Yra tendencija, kad daugiausia bylų turi ne tie žmonės, kurie vargingai gyvena, o tie, kurie gerai gyvena, o skolų neatidavimas – jų gyvenimo būdas. Pavyzdžiui, pasiėmė milijono eurų paskolą, jis pats neturi jokio turto, pajamų, tai ir skolos nėra kaip išieškoti“,- atsakė T. Adomaitis.

„Jeigu šeimoje yra skolingas vyras, žmona dirba, ar gali iš jos atskaičiuoti vyro skolą?“- domėjosi radviliškietė.
„Civiliniam kodekse yra įtvirtinta, kad  gyvenant santuokoje turtas ir pajamos yra jungtinė nuosavybė, iš žmonos atlyginimo bus atskaičiuojamos lėšas, kol bus padengta skola“,- atsakė T. Adomaitis.
„Ar nėra  skolininkų registro, kad žmogus, kilus abejonėms, galėtų pasidomėti  asmeniu?“- paklausė bendruomenės pirmininkas.
„Tokio registro nėra – privataus asmens teisės aukštesnės už viešą teisę žinoti, ar žmogus yra skolininkas“,- atsakė T. Adomaitis.
Antstoliai sutiko, kad toks registras būtų  labai naudingas, ypač dėl sukčių, kurie apgaudinėja žmones skolindamiesi pinigus.

Popietės dalyviai domėjosi, kokias paslaugas teikia antstoliai be teismo sprendimo.
Pasak R. Adomaitienės, antstoliai įteikia dokumentus ir konstatuoja faktines aplinkybes – užfiksuoja  atitinkamas aplinkybes, pavyzdžiui, užliejus butą.
„Kiek kainuoja antstolio paslauga, jeigu, įsigijus butą varžytinėse, buvęs savininkas geranoriškai neišsikrausto iš buto?“- teiravosi G. Lipnevičius.
„Tokios paslaugos nėra. Turėsite kreiptis į teismą, teismas buvusiam savininkui turės įteikti dokumentą, tačiau mokesčius už butą jau mokate jūs. Buvęs savininkas bute gali gyventi 2-3 metus, ypatingai, jeigu yra mažamečių vaikų“,- atsakė viešnios.
„Kiek skolos žmogus turi turėti, kad areštuotų butą?“- domėjosi popietės dalyviai.
„Yra skirtumas, ar skolininkas gyvena bute, ar ne. Jeigu skolininkas gyvena bute ir  skolos susidarė už komunalinius patarnavimus, įmonės kreipiasi į teismą, ir jeigu tai yra vienintelis būstas, reikia prašyti teismo nenukreipti išieškojimo į šitą būstą. Teismas atsižvelgs į aplinkybes, kurias nurodys skolininkas, priims nutartį, kuriame nurodys, kad draudžiama nukreipti išieškojimą į būstą ir  bus pateikta nutartis antstoliui, antstolis tuo momentu negalės buto parduoti. Jeigu yra skolos už paskolas ar alimentus, ši taisyklė negalioja. Turi būti susidariusi 4  tūkstančius eurų skola, kad būtų imta pardavinėti paskutinį būstą“,- atsakė viešnios.

„Kas vyksta su skola, jeigu skolininkas, turėjęs dar ir turto, miršta? – teiravosi  G. Lipnevičius.
„Kas paveldi turtą, tas paveldi ir skolas. Turto galima atsisakyti, jis pereina Turto bankui, kuris  pardavinėja turtą ir dengia skolas. Paveldint turtą reikia gerai apsižiūrėti – Linkaičiuose moteris paveldėjo butą, kuris kainuoja gan pigiai, o skola buvo 18 tūkst., kurią turėjo padengti paveldėtoja. Kad taip neatsitiktų, reikia eiti pas notarą, pasiimti pavedimą dėl paveldimo turto apyrašo sudarymo, po to ateiti pas mus, mes turtą aprašom. Tačiau dažnai paveldėtojai nieko nedaro, skolos lieka „kabėti“, antstoliai turto pardavinėti negali, nes jis – mirusio žmogaus. Buvo atvejis, kai mirus skolininkei sūnus paveldėjo butą, pavertė jį  landyne ir sėkmingai taip pragyveno 10 metų, kol kažkas pajudėjo ir Turto bankas perėmė tą butą“,- sakė  popietės svečiai.

Išsekus klausimams, popietės dalyviai svečiams už išsamius ir aiškius atsakymus padėkojo aplodismentais, o bendruomenės pirmininkas G.Lipnevičius įteikė antstoliams savaitraščio „Radviliškio kraštas“ prenumeratą.

Popietės pabaigoje gimtadienio proga buvo pasveikintas „Radviliškio krašto bendruomenės“ Šeduvos skyriaus pavaduotojas Vladas Stauga, bendruomenės narių vardu pirmininkas G. Lipnevičius jam įteikė puokštę gėlių. Sukaktuvininką pasveikino ir kiti bendruomenės nariai bei visi kartu sudainavo „Ilgiausių metų“.

„Kavos popietes“ organizuoja ir jų dalyvius kava vaišina bendruomenės pirmininkas G. Lipnevičius, jam padeda bendruomenės nariai: S. Skorkaitė, O. Kazlovskaja, T. Kojelienė, G. Chodosovskaja, V. Mataitienė, V. Klemčiukienė.

„Radviliškio krašto“ informacija



Komentarai

Jūsų komentaras

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Aktualijos

Bendruomenės popietėje paminėta Laisvės gynėjų diena

Avatar

Paskelbta

data

Sausio 13 – ąją vykusioje „Radviliškio krašto bendruomenės“ popietėje buvo  paminėta  Laisvės gynėjų diena, prisiminti tragiški ir Lietuvos laisvei lemtingi Sausio 13 – osios įvykiai. Bendruomenės popietėje dalyvavo generolo P. Plechavičiaus šaulių 6 – osios rinktinės šauliai su vadu Pranu Sluckumi, Nepriklausomybės gynėjų sąjungos Radviliškio skyriaus vadovas  Albertas Vitartas.

Bendruomenės pirmininkas bei Tarybos narys Gediminas Lipnevičius popietę pradėjo primindamas, kad Sausio 13-osios naktis  mus sutelkė, suvienijo bendra skaudžia ir tuo pačiu galinga, visą esybę persmelkusia patirtimi – laisve. G. Lipnevičius pakvietė visus  žuvusiųjų už Lietuvos laisvę atminimą pagerbti tylos minute.

Dalintasi  prisiminimais, išgyvenimai

A. Vitartas popietės dalyvius pakvietė pasidalinti prisiminimais apie Sausio 13 – osios įvykius bei patirtais išgyvenimais. „Šiandien tikrai atmintina Laisvės gynėjų diena, jau praėjo 29 metai nuo šių  įvykių, juos prisimename prie uždegtų žvakučių. Šiandien kartu visi popietės dalyviai: ir jaunesni, ir vyresnieji pasidalinsime prisiminimais. Yra dokumentai,  Šiaulių sąjūdžio seniūno Adolfo Mikalausko  prisiminimai. Į Vilnių išvykome autobusu, atvykome sausio 11 d., 12 val., ir buvome iki 12 d., kaip buvo nurodyta pagal budėjimo grafiką. Prie Aukščiausios tarybos skambėjo patriotinės dainos, prie jos prieigų ir barikadų buvo sustatyti žmones atvežę autobusai. Didelį įspūdį padarė  Sausio 11 d. vakare kunigo Roberto Grygo vestos pamaldos, kurių metu jis davė nuodėmių atleidimą kariams, nes buvo laukiamas Aukščiausiosios tarybos puolimas. Visa aikštė susikaupusi meldėsi, atrodė, kad ta malda kyla į dangų. Kiekvienam miestui buvo paskirti apsaugos ruožai, buvo instruktažas, kaip elgtis puolimo metu. Nebuvo leidžiama naudoti ginklų, kad neišprovokuotų „Amono“. Tačiau kai kurie vyrai iš tvoros  nusilaužė baslius, aš ir buvau toks naivuolis, stovėjau su eglišakės šaka. Šiandien situacija pasikeitė, kad  būtų pripažintas laisvės gynėju, iš Roberto Grygo reikalaujama dokumento. Visuomenės pripažinto fakto nepakanka, reikalaujama dokumento. Net gynėjų sąrašų nepripažįsta – jie nėra dokumentai. Šauliai laisvės gynėjais nepripažinti. Yra gal pora šimtų žmonių, kurie pripažinti gynėjais, nors pagal divizijos generolo pulkininko Gečo duomenis, turėtų būti apie 25 tūkst. Lietuvos gynėjų. Mes tokie iš kaimo niekam nereikalingi“,- sakė A. Vitartas.

Popietės metu buvo parodytos nuotraukos iš Sausio 13- osios įvykių prie Vilniaus televizijos bokšto, prie Aukščiausiosios tarybos. „Sąraše, kur važiavome sausio 11-12 d. į Vilnių, buvo 24 žmonės. Autobusų sustatymas buvo mano idėja“,- sakė A. Vitartas.  Sausio 15 -16 d. vyko radviliškiečių grupė budėti prie Aukščiausiosios tarybos. Visas Sąjūdžio dokumentų segtuvas sunaikintas, beveik visi dokumentai prarasti“,- sakė Nepriklausomybės gynėjų sąjungos Radviliškio skyriaus vadovas.

Popietės dalyviai domėjosi, kas sunaikino dokumentus.
Pasak A. Vitarto, dokumentus sunaikino pats Sąjūdžio grupės seniūnas. Manoma, kad sunaikino sąmoningai.

Vienas pirmųjų priesaiką ant Gedimino kalno priėmė šaulys S. Folertas, Sausio 13-osios medalininkas. Jis taip pat pasidalino savo išgyvenimais: „Neužmiršome žuvusiųjų, mano likimas buvo toks, kad prie tos laisvės reikėjo prisidėti. Sakyčiau, savanoriškos tarnybos vadovybė nusprendė iš kuopų žmonių skirti Aukščiausios tarybos apsaugai. Su Romu Valaičiu patekome į tą grupę, mus siuntė į Vilnių palaikyti dvasią, apsaugoti mūsų brangią Lietuvėlę. Buvau 4 dienas Vilniuje. Mes nesame dideli didvyriai, suvažiavo visa Lietuva. Matėsi susiglaudusi, nesusipriešinusi Lietuva, kokia buvo prie Aukščiausiosios tarybos, Baltijos kelyje, visi buvome vieningi, stengėmės apginti mūsų Lietuvėlę. Malonu, kad atėjote, pagerbėte tuos jaunus žmones, kurie atidavė savo gyvybes, jie dar nebuvo matę gyvenimo, suaugusieji paliko šeimas. Nesijaučiu išskirtiniu, Lietuvėlė reikalavo, turėjome padėti“

„Malonu, kad pakvietėte mus į šį susitikimą paminėti labai svarbią dieną Sausio 13- ąją, kuri yra visų mūsų pergalės diena. Jeigu nebūtume ryžtingi, nebūtume atlaikę spaudimo, ir kas dalyvavote Vilniuje prie bokšto, Parlamento, matėte, kaip šaudė į žmones, važinėjo tankai, šarvuočiai, apie tūkstantį žmonių buvo sužeistų.13 brolių ir viena sesė žuvo, buvo jauni žmonės. Atlaikė spaudimą mūsų tvirtybė, mūsų protas. Ačiū Dievui, kad nepanaudojome ginklo, nes minioje buvo ir provokatorių, kurie tik ir laukė, kad kažką  ginklą panaudotų, tada būtų pretekstas panaudoti kovinius ginklus, dar daugiau žmonių būtų žuvę. Šiuose įvykiuose mūsų pergalės lemtis buvo ta, kad Maskvoje taip pat  pralaimėjo komunistinis rėžimas, nugalėjo demokratinės jėgos. 1991 m. pradėjau tarnauti Lietuvos kariuomenėje, perėmėme į savo rankas Linkaičius, Durpyną, buvau kuopos vadu. Kai priiminėjome Durpyną, pastatėme savo apsaugą. Priešas dar buvo labai galingas, mūsų ginkluotė buvo dar labai silpna. Tačiau mūsų kantrybė, ryžtas atlaikė negandas ir visoje Lietuvoje kontroliavome sovietų kariuomenės veiksmus, ties Radviliškiu, Šiauliais buvo išstatyti mūsų postai, tad nebegalėjo daug pasišakoti“,- pasakojo Šaulių kuopos vadas P.Sluckus.

Pasak šaulio Romo Valaičio, skaudu prisiminti tragiškas naktis Vilniuje: „Buvome paskirstyti pirmiausia į gynybą prie Parlamento, kad užtikrintume ryšius su visu pasauliu. Vėliau matome, vaikinai bėgioja aplinkui, sako, kad jau važiuoja šarvuočiai. Susidūrė šarvuočiai, vėliau galvojome ką daryti – šviesos aplinkui užgeso. Vyrukai bėgioja su laikraščiais, susuktais į tūteles. Jie pasakė, kad  statyboje yra armatūros gabalų, kuriuos būtų galima panaudoti kaip ginklus. Jeigu su ginklu kareiviai ateis, kaip kovosime plikomis rankomis? Susirinkome keletą metrų metalo, susukome į laikraščius ir laukėme. Apie 2 valandą nakties prie bokšto įvyko grumtynės, tankai traiškė ir mašinas, ir žmones. E. Bučelytė dirbo televizijoje, sakė, jau veržiasi kariškiai, daužo žmones automatų buožėmis, ji spėjo apie tai pranešti į kitas valstybes – Suomiją, Švediją. Ryte nuvykome prie bokšto, jau nebebuvo nukentėjusių žmonių – buvo išvežti. Visada su savimi turėdavau fotoaparatą ir žiūriu – ties tankais stovi kariai. Juos  stovinčius ir fotografuoju iš 3 metrų atstumo. Draugai perspėjo, kad mane gali nušauti, tačiau  apie save negalvojau, nufotografavau tankus. Buvo nukentėjusiųjų laidotuvės, kurias taip pat įamžinau. Skaudūs buvo įvykiai, man dar ir šiandien neramu. Duok Dieve, kad  jie nepasikartotų“.

Kolegai pritarė ir  šaulė Zita Urbonienė: „Man taip pat teko būti  prie Aukščiausios tarybos, naktimis budėjome, šildėmės prie laužų, žmonės mums atnešdavo arbatos, sumuštinių. Matėme, kaip viskas vyko, gerai, kad buvo susirinkę tūkstančiai žmonių, kitaip tankai būtų mus sumynę. Buvau ir kai laidojo žuvusiuosius, buvo suvažiavusi visa Lietuva, visos gatvės iki pat Antakalnio kapinių buvo užtvindytos. Kai važiavo katafalkai su žuvusiaisiais, mes verkėme, nors tų žmonių nepažinojome. Jie visi buvo jauni, norėjo gyventi, taip, kaip ir mes norėjome gyventi. Mes privalome visuomet juos prisiminti ir gerbti, nes jie paaukojo savo gyvybę už mūsų nepriklausomybę“.

Sausio 13 – osios ištakos

Bendruomenės pirmininkas G. Lipnevičius pasiteiravo  susirinkusiųjų, nuo ko prasidėjo  tos dienos konfliktas, kodėl  jis įvyko būtent tą dieną .
„1990 m. kovo 11 d. buvo paskelbta atkurta Lietuvos nepriklausomybė, nuo kovo 11 iki rugpjūčio 11 d., kada dirbo laikinasis komunisto Grigaičio komitetas, jie mūsų valstybės ir mūsų visuomenės išrinkto Seimo bei mūsų vadovo V. Landsbergio nepripažino teisėtais. Tai jie stengėsi paneigti mūsų nepriklausomybę ir provokaciniais būdais stengėsi grąžinti komunistinį rėžimą. Tai sausio 13 -ąją taip ir įvyko, buvo duota komanda užimti svarbius objektus – Parlamentą, televizijos bokštą. Tačiau jie suklydo, galvojo, kad žmonės nestos kovoti dėl savo nepriklausomybės. Kaip susirinko į Vilnių tūkstančiai žmonių, komunistai pamatė, kad planas slysta iš rankų. Tapome nepriklausomi ir savo šalies šeimininkais, tai lietuviška pergalės diena“,- į klausimą atsakė šaulių kuopos vadas P. Sluckus.
„Tas laikotarpis buvo ypač aštrus, turėjome užsienio kariuomenę, kuri buvo labai aktyvi. Kaip pavyko gauti transportą važiuoti į Vilnių?“,- pasidomėjo G. Lipnevičius.

„Viskas priklausė nuo organizacijų vadovų, dauguma žiūrėjo geranoriškai. Į Vilnių važiavau kartu su radviliškiečiais. Priešiški vadovai transporto neskirdavo. Tuometinė milicija taip pat prisidėjo prie visų veiksmų“,- atsakė  A. Vitartas.

Milicijos indėlis 

Pasak popietės dalyvių, buvo sakoma, kad tuometinė milicija neprisidėjo prie Lietuvos laisvės gynimo. Tačiau tai netiesa. A. Vitartas perskaitė šaulio J. Krikščiūno, buvusio milicininko, prisiminimų ištrauką: „Mačiau, kaip drebančiomis rankomis senutė kišo per tvorą uždegtą žvakutę. Tai kariškiai galėjo traktuoti kaip saugomos teritorijos pažeidimą. Ta pati močiutė, atsigręžusi į mane, klausė, kur buvau aš, kai traiškė žmones, o nei vienas milicijos darbuotojas nenukentėjo. Man buvo net  nepatogu teisintis senam žmogui, paaiškinau, mes ne vietiniai, atvykome tik ryte. Mačiau jos akyse mačiau priekaištą ir man buvo skaudu. Po kelių valandų pastebėjau, kad sovietinės apsaugos kareivis pradėjo laisviau jaustis, mažiau kreipti į mus dėmesio. Turbūt pamanė, kad mes jokios grėsmės nekeliame. Kareiviai, ypač karininkai, stebėjo mūsų, milicijos darbuotojų, ir žmonių masės santykius. Vietiniai gyventojai matydami, kad visą dieną stovime tarnyboje nevalgę, sušalę, pradėjo mus vaišinti karšta arbata, kava ir sumuštiniais, Kareivius toks mūsų ryšys su masėmis stebino. Jie matė, kai mes su žmonėmis nuoširdžiai kalbame, bendraujame. Mus pakeitė tik vakare, 10 valandą“. Negalima sakyti, kad policijos darbuotojai nieko nedarė. Buvo žmonių, kurie priėmė priesaiką ir pabėgo, net iš tribūnų sako, kad tik jie gynė Lietuvą, kiti negynė.

A. Vitartui paantrino P. Sluckus: „Sausio 13-ąją dirbau su policija, deriname savo patruliavimą. Buvo mano draugas komisaras Rolandas Venckus. Jis tais laikais mokėsi Kaune milicijos mokykloje. Buvom susitikę Seime, sakė, kad Sausio 13- ąją dauguma kariūnų perėjo į Lietuvos pusę, nepasidavė sovietiniams įsakymams aukštų pareigūnų. Į Lietuvos pusę perėjo ir rusakalbių, nes milicijos mokykla buvo visasąjunginė. Negalima sakyti, visi milicijos darbuotojai buvo vienos nuomonės pasilikti sąjungos sudėtyje, daugelis  perėjo į Seimo gynimo pusę“.
„Aš gyvenu priešais policija ir neteisybė, kad jie neprisidėjo ir nieko nedarė. Labai daug buvo autobusų, matėme, kaip išvažiavo žmonės į Vilnių, važiavo ir milicininkai“,- sakė bendruomenės narė G. Chodosovskaja.

Mokytojų ir  mamų  prisiminimai

Savo prisiminimais pasidalino ir buvusi Vaižganto gimnazijos mokytoja J. Kaučikienė: „Dirbau mokykloje ir mokytojų užduotis buvo eiti į klases bei aiškinti vaikams, kas atsitiko. Mes auklėti tarybinėje mokykloje, mokėmės tarybiniuose institutuose tarybinę istoriją. Mūsų giminių tarpe nebuvo nei tremtinių, nei į mišką išėjusių, ką mes daug galėjome paaiškinti? Buvo rimtis ir didelė atsakomybė. Aš turėjau eiti pas penktokus ir šeštokus. Pirmas klausimas buvo: „Vaikai, ką jūs matėte?“ Laikėme vaikus vieną pamoką, kadangi nežinojome, kaip elgtis, jokių nurodymų nebuvo ir po vienos pamokos išleidome vaikus prašydami, kad jie pasitarę su tėveliais parašytų rašinėlį ar nupieštų tai, ką jie matė. Žiūrėjome televiziją, kai ji užgeso, nuėjau miegoti, pasiliko sūnus ir vis prabudusi klausiau, ar ką nors rodė – nerodė  nieko. Naktį paskambinau draugams,  tačiau nei vienas kolega nekėlė ragelio, buvo labai neramu. Ryte  apsirengę atėjome prie bažnyčios ir laukėme, kol ateis kas nors papasakoti apie įvykius Vilniuje. Vaikai gražiai nupiešė piešinius, gražiai parašė rašinius. Sausio 14 d. mane pasiliko mokyklos direktorius ir pavaduotoja sakydami, kad turime kažką daryti. Turime rašyti pasipriešinimo raštą. Rašėme į rusišką laikraštį „Komjaunimo tiesa“. Parašėme Vaižganto mokyklos bendruomenės vardu pasipriešinimo laišką. Rašėme, ką jautėme pamatę pirmąsias aukas. Vėliau susėdę prie darbo stalų, aptarėme rašinėlius, piešinius, gimė mintis, kad reikia pasakoti, kaip vaikas, kaip suaugęs žmogus pajuto tai, kas atsitiko Lietuvoje. Parašėme poetinį – muzikinį montažą, parodėme mokiniams, tėvams, buvome pakviesti sausio 13- ąją į parapijos bažnyčią. Dabar šie mokiniai suaugę žmonės, gyvena Vilniuje, vaikšto tomis gatvėmis, kur buvo susirinkusi visa Lietuva. Norisi padėkoti tiems, kurie atstovėjo, buvo ten, mes visus įvykius matėme tik per televizorių, o jūs matėte tą išsilaisvinimo dvasią. Buvo V. Landsbergio kreipimasis, kad vaikai, kurie turėtų gauti šaukimą į sovietinę armiją, neitų. Mano jaunėlis buvo ant tos ribos, kad jo nepaimtų iš namų, išvežėme į kaimo sodybą, užrakinome, laukėme, kada ateis patikrinti, nebuvo jokio tikrumo. Kai ginant Lietuvos laisvę buvo kritinis momentas, V. Landsbergis  pro langą kreipėsi į minią: „Kalbėkime maldas „Tėve mūsų“, „Marija, Marija“. Tada ėjo šiurpuliai – visa minia meldėsi, giedojo, tai buvo tarsi išganymas“. 

Apie baimę, kad sūnus nebūtų paimtas į sovietinę kariuomenę, papasakojo šaulė Sigita Janušauskienė: „Esu partizano dukra, priklausau Radviliškio šaulių kuopai. Tais metais mano sūnus buvo šaukiamojo amžiaus, bet buvo ligotas. Joniškyje paklausiau, ką daryti, sausio 17 d. reikėjo jam prisistatyti į Vilnių medicininiam patikrinimui. Leido man  kartu su sūnumi važiuoti į Vilnių, į Šiaurės miestelį. Visą dieną netoliese stovėjo karys su automatu, lauke buvo užvesta mašina. Komisija pripažino, kad  sūnus netinkamas karinei tarnybai ir liepė važiuoti tiesiai namo. Buvo labai baisu, jaunuolius tikrai norėjo išvežti“.

Bendruomenės narė  Alfonsė Stripeikienė  paantrino  šaulei: „Teko susidurti ir man su tokia baime. Sūnus mokėsi    baigiamosiose klasėse, gimnazija buvo prie pat namų, namo jį parsivesdavome. Namo rūsyje ruošėme bunkerį, kad galėtų slėptis. Sausio 13 – ąją  įstrigo atminty ant armatūros strypų pamauti kariniai, komjaunimo bilietai, pasai. Apie mūsų kartą kalbama, kad mes prarastoji karta, kad mes sovietiniai. Galvoju, kas aplink Seimo rūmus buvo susirinkę – buvome jauni, negalvojome, palikau sūnų namie. Kai minia pradėjo skanduoti „Tankai“ – manėme, kad gyvi neištrūksime. Kunigas nutilo, nustojo laikyti Mišias ir įsiviešpatavo tyla. Lenkiuosi toms minioms“.

Mintys apie patriotizmą

„Smagu, kad visi įsijungėte į dalinimąsi prisiminimais – kiekvienas kažką kitą matė, įstrigo skirtingi įvykiai. Naktį iš sausio 15 į 16  d.  mane ir dar vieną žmogų pakvietė į Aukščiausiąją  tarybą, ilgai sėdėjome, mačiau, kad naktį per televiziją rodė baletą. Paskyrė mus surinkti dokumentus nuo virbų, davė du maišus. Rinkome dviese, rinkome tik pasus ir karinius  bilietus – pagrindinius dokumentus, nes visų nebuvo įmanoma surinkti. Pradėjome po vidurnakčio, baigėme paryčiais. Net gavome mušti, nes gynėjai galvojo, kad mes provokatoriai.  Vėliau mus saugojo, kol viską nurinkome. Buvo bijoma, kad priešai pasinaudos dokumentais“,- sakė A. Vitartas.

„Noriu pritarti mokytojos mintims apie patriotizmą – gimėme visi sovietiniais laikais, mūsų požiūris buvo kitoks. Iš tų pačių žmonių matome, kad atkūrėme nepriklausomą valstybę. Kai atsikūrė Lietuva 1918 metais, kas kūrė kariuomenę? Carinės Rusijos karininkai, puskarininkiai, kariai. Ir 1990 – 1991 mes tarnavome sovietinėje kariuomenėje. Kas pradėjo Lietuvos kariuomenę kurti? Turiu pažįstamų pulkininkų, kurie 1988 m. Vilniuje, Kaune konspiraciniuose butuose kūrė plakatus, įstatymus Lietuvos kariuomenės pradžiai. Kad ir buvome sovietiniai, tačiau aukojome savo gyvybes. Mums buvo nukalti antrankiai, atvežti iš Maskvos. Jeigu mes būtume susekti, nežinau, kur aš būčiau, kur būtų mano kolegos. Mano senelis buvo savanoris, dėdė vadavo Vilnių, teta mokytoja buvo ištremta į Sibirą. Taigi tokie mes buvome sovietiniai. Mes ne sovietiniai, o Lietuvos patriotai“,- sakė šaulių vadas P. Sluckus.

Šaulių ąžuoliuko išsaugojimo istorija

Popietės metu buvo prisiminta ąžuoliuko išsaugojimo istorija. Atkurtai šaulių kuopai prie Radviliškio miesto seniūnijos 1991 m. spalio 24 d. buvo pasodintas ąžuoliukas, kurį buvo norėta nupjauti, tačiau  jį pavyko išsaugoti, prie jo buvo atidengta informacinė lenta.
„Dėkoju Stasiui Folertui ir kitiems šauliams, kurie prisidėjo prie šio ąžuoliuko išsaugojimo, tikrai buvo graži iniciatyva, nes valdžia buvo sugalvojusi ąžuolą nupjauti“,- sakė bendruomenės pirmininkas G. Lipnevičius.

Šaulys  S. Folertas prisiminė šio ąžuoliuko sodinio ir išsaugojimo istoriją: „1991 m. puoselėjome tokią mintį, kad atkūrus šaulių kuopą, kurią atkurti padėjo politinis kalinys, tremtinys Komentauskas, reikia šį įvykį įamžinti. Keletas šaulių prie buvusios komendatūros, kur dabar miesto seniūniją, nutarėme  pasodinti ąžuoliuką. Užaugo didelis medis, jo niekas nenulaužė, neišrovė. Kai prasidėjo kalbos, kad Radviliškio valdžia  medį paruošė nupjovimui, surinkau istorinę medžiagą, ją pateikėme savivaldybei ąžuoliuką išsaugojome. Prie jo dar pastatėme atminimo lentą, kad ateinančios kartos žinotų, kokia proga medis pasodintas. Su visuomenės bei „Radviliškio krašto bendruomenės“ pagalba medį pavyko išsaugoti“. Popietės pabaigoje bendruomenės pirmininkas  G. Lipnevičius padėkojo visiems dalyviams už pasidalinimą prisiminimais, išgyvenimais, potyriais.
Po popietės, vakare, šventinis renginys persikėlė prie  Kultūros centro, kur buvo paminėta Lietuvai svarbi data – Laisvės gynėjų diena.

„Radviliškio krašto“ informacija

Skaityti daugiau

Radviliškio krašto bendruomenė

Bendruomenės popietėje – apie psichikos ligas

Avatar

Paskelbta

data

Gruodžio 9 d. „Radviliškio krašto bendruomenės“ namuose vykusioje „Kavos popietėje“, bendruomenės pirmininko ir Tarybos nario Gedimino Lipnevičiaus kvietimu, lankėsi  Radviliškio sveikatos psichikos centro darbuotojas bei žurnalistas Vytautas Mikalauskis. Popietę vedė bendruomenės senjorų vadovė Rimantė Radavičienė. Pokalbio tema – psichinė sveikata.

Ligos – ne ligos

Popietės pradžioje V. Mikalauskis papasakojo apie psichiatrijos vystymąsi, apibūdino kai kurių psichikos ligų simptomus.

„Jau dvidešimt metų  dirbu Sveikatos psichikos centre. Kalbant apie tolimesnius laikus, vieną kitą ramesnį psichikos ligonį priglausdavo špitolėse, vienuolynuose, agresyvesnius laikydavo  prirakintus tvartuose. Šiuo metu psichikos ligoniai psichikos sveikatos pagalbą gali gauti nemokamai. Vokiečių okupacijos laikotarpiu Kaune iš psichikos sveikatos ligoninių buvo pašalinti žydai, ligonių maitinimas buvo klaikus, vaistų kaip ir nebuvo – sukeldavo insulino komą, suleisdavo šiltinės bakterijų. Toks gydymas kai kuriems ligoniams padėdavo – palengvindavo ligos simptomus.

Radikalesnis gydymo būdas – lobotomija. Operacijos metu pažeidžiama  skiltinė smegenų dalis ir ligonis problemų nebekelia. Kartais lobotomija dar taikoma. Tarybiniu laikotarpiu psichikos ligonių buvo daug, žmones patalpindavo į psichiatrijos įstaigas. Atsirado daugiau ligoninių, į kurias talpindavo šimtais, tūkstančių ligonių, dažnai be galimybės iš ten išeiti“,- pasakojo  V. Mikalauskis.

Pasak popietės svečio, psichikos ligoniai visuomenei saugumo neprideda, ypač, jeigu patys nelinkę gydytis. Lietuvoje klestėjo vadinamoji  „Maskvos mokykla“ – psichikos ligoniui suleisdavo vaistų ir jis  tapdavo „gėlyte“, ligoniai būdavo gydomi antidepresantais. Kartasi ligoniai ir mirdavo tokiose gydymo įstaigose. Tarybiniais metais Leningrado psichiatrinėse ligoninėse buvo taikoma psichoterapija, buvo laisvesnis rėžimas, nuo 1970 metų pas ligonius  įleidžiami artimieji, buvo leidžiama  turėti asmeninių daiktų.  Leningrado ligoninės  atsisakė tramdomų marškinių. Beje, neramūs psichikos ligoniai fiksuojami ir šiandien, kol pradeda veikti vaistai.

„Ne paslaptis, kad psichiatrija buvo naudojama ne tik geriem tikslams – „netinkami“ asmenys būdavo uždaromi į psichiatrijos ligonines, pripumpuojami vaistų. Prasidėjus Atgimimui, psichiatrija   buvo orientuota į vakarus, rėžimas tapo laisvesnis. Be teismo leidimo psichikos sveikatos ligoninėje  negalima laikyti žmogaus ilgiau nei dvi dienas. Įkurti dienos stacionarai, kur ligonis turi užimtumą, maitinamas, gauna vaistų. Šiaulių, Kauno, Vilniaus  psichosocialinės reabilitacijos skyriai padeda atstatyti prarastus įgūdžius. Psichiatrija keičiasi į gerąją pusę. Be abejo, pasitaiko recidyvų, nesusipratimų. Štai žmogus Psichikos sveikatos centre pamatė savo kaimynę ir šaukia: „Kaimynka pas durnių daktarą!“ Po tokio „pastebėjimo“ turbūt visas kaimas žinojo, kur moteris lankėsi. Radviliškyje, Panevėžyje Psichikos centro darbuotojus vadina „psichais“,- pasakojo popietės svečias.

Apie psichikos ligos

Bendruomenės „Kavos popietės“ dalyviai taip pat  sužinojo, kokios yra psichikos ligos, kokie jų požymiai.

„Niekas nežino, iš kur psichikos ligos atsiranda. Tai, galima sakyti, ligos – ne ligos. Jos panašios į  vėžį – žinomos priežastys, sukeliančios šią ligą, tačiau nuo jos nėra sukurta vaistų. Skirtumas tik tas, kad nuo psichikos ligų dar niekas nemirė. Viena iš psichikos ligų – šizofrenija. Jos priežastis gali būti genetika, dažniausiai susergama nuo 15 iki 39 metų. Per 20 metų rajone šizofrenija sirgo tik du nepilnamečiai. Tokiems ligoniams pasireiškia psichozė, nerealios mintys, mąstymo sutrikimai. Jie nesirūpina savimi, atsiranda keistų baimių –  pavyzdžiui, sutemus neina į lauką, nes bijo „organų medžiotojų“. Šizofrenikai emociškai šalti, jiems gali pasireikšti paranoja –  atrodo, kad  juos persekioja automobiliais, stebi kameromis. Jeigu žmogus, sergantis šizofrenija, elgiasi keistokai, reikia vengti konfliktų. Tokie žmonės  nemėgsta prisilietimų, nesupranta humoro. Tačiau, jeigu šizofrenikas gydosi, jis gali dirbti –  10 procentų šizofrenikų dirbantys“,- pasakojo V. Mikalauskis.

Svečias papasakojo apie Alzheimerio ligą. Su tokiais ligoniais problemiška bendrauti, nes   irsta smegenys ir žmogus nesupranta žodžių turinio, nesusivokia aplinkoje, gali padegti savo būstą.

Sergant senatvine demencija, užsikiša kraujagyslės, organizmas nebegamina pakankamai reikiamų medžiagų. Ligoniai  nepažįsta artimųjų – tokių ligonių rajone apie 150.

Depresija žmogus suserga dėl patirtų išgyvenimų, įkyrių minčių. Kai kada tokie ligoniai piktnaudžiauja liga:  „Esu ligonis, prašau manimi rūpintis“.

Bendravimas su ligoniais

Pokalbio metu buvo aptartas ir bendravimas su psichikos ligoniais bei su senais žmonėmis.

Pasak V. Mikalauskio, žmogus senatvėje traukiasi į embriono pozą. Seni žmonės nebegali kontroliuoti emocijų, artimuosius gali apšaukti, apvaginti, taigi reikia turėti daug kantrybės.

„Yra terminas „involiucija“, kai žmogus „vystosi atgal“. Tokiems žmonėms sustiprėja savisaugos instinktas, domisi tik sveikatos laidomis, su niekuo nenori bendrauti. Daugelis medikų, dirbančių slaugos skyriuose, pastebi, kad prieš mirtį žmogui tarsi uždedama „mirties kaukė“ – tai sunkiai paaiškinamas reiškinys. Artimiesiems reikėtų atsiminti, kad mirštančiojo paskutiniai atsijungia klausos organai – jis girdi, ką prie jo lovos kalba artimieji.

Bendraujant su proto negalią turinčiais asmenimis, reikia nusileisti iki jų lygio, kad būtumėte suprastas. Toks ligonis po dviejų valandų pamirš, ką jam pasakėte – jiems būdingas užmaršumas.

Reikėtų vengti bendrauti su agresyviais proto negalią turinčiais ligoniais“,- patarė  svečias.

Susitikimo  dalyvių  klausimai

Po svečio paskaitos, bendruomenės nariai jam uždavė nemažai klausimų.

„Žmogus  serga šizofrenija jau 30 metų, neina pas gydytoją, nevartoja vaistų. Niekada nenori klausyti, ką jam sakai, turi tik jo klausyti, neprieštarauti. Gyvena vienas ir su savimi. Kai ligoniui pablogėjo sveikata, greitoji nieko nedarė, nevežė į ligoninę,  nes žmogus neagresyvus. Ar gali greitosios pagalbos darbuotojai taip elgtis, palikti ligonį namuose?“

„Jeigu žmogus nekelia realios grėsmės, jo neizoliuoja. Reikalingas teismo leidimas, kad ligonis būtų priverstinai gydomas“,- atsakė svečias.

„Dėl kokių priežasčių susergama depresija? Štai studentas meta mokslą, niekuo nebesidomi – diagnozuojama depresija. Ar be gydytojo pagalbos  galima pasveikti nuo depresijos?“- klausė  popietės vedėja R. Radavičienė.

„Galima susirgimo priežastis –  jaunuolis stengiasi mokytis iš paskutiniųjų, nori gerų rezultatų, nes tėvai spaudžia. Įstojo į specialybę, kuri ne jo nosiai, mokydamasis kankinasi. Jaunuolį nuo tokio gyvenimo gali ištikti infarktas, jis bus nelaimingas visą gyvenimą. Žmonės skirstomi į kelias grupes. Yra nugalėtojai – jie lyderiai klasėse, renkasi gyvenime, ką nori. Nenugalėtojai – masė, vedama lyderių, ir pralaimėtojai – jie niekada neišbris iš depresijos. Veikiami tėvų, aplinkybių, genetikos susikuriame savo gyvenimo scenarijų. Kai kurie žmonės  gali duobėje būti visą gyvenimą. Kai kas išeina iš depresinės būsenos, liga neatsinaujina. Tačiau dauguma žmonių be gydytojų neišsikapsto, netinka antidepresantai. Tokiais atvejais padeda psichologai – tereikia išgirsti  reikiamą, paveikų žodį ir žmogus padaro sprendimą“.

Pasak V. Mikalauskio, vyresnio amžiaus žmones ištinka organinė depresija. Tokiu atveju kažkiek padeda vaistai, psichoterapija, veikla, patariama rašyti dienoraštį. Visiškai jos išvengti neįmanoma, žmogus tampa jautresnis.

Bendruomenės pirmininkas Gediminas Lipnevičius svečio pasiteiravo, kaip karo, pokario metais buvo elgiamasi su  psichinę negalią turinčiais žmonėmis.

„Buvo vokiečių seselės, kurios už papildomą atlygį tokiems ligoniams suleisdavo reikiamą dozę vaistų. Tą patį darė ir rusai savo belaisvių stovyklose, atlikdavo net eksperimentus su žmonėmis, tačiau apie tai mažai rašoma“,- atsakė popietės svečias.

„Kiek padeda tiesos sakymas sergančiam depresija?“,- pasiteiravo G. Lipnevičius.

Tokiems ligoniams nepadeda, jeigu dar turi neįgalumo grupę, jiems dažnai kinta  nuotaika. Beje, Baltarusijoje depresija nelaikoma liga, neduodamas ligonlapis. Tokie ligoniai siunčiami dirbti į gamyklas, fermas – taikoma darbo terapija. 

Popietės dalyvių nuomone, psichikos ligos  prasideda nuo mažumės – ką vaikas namuose mato, girdi.

„Jeigu žmogui atrodo, kad  jis tiek daug daro kitiems paslaugų, bet jam atrodo, kad su juo nedraugauja, nesiseka – tai  depresijos ištakos. Reikėtų  atsiminti, kad  nereikia laukti dėkingumo iš žmonių – žmonės linkę elgtis priešingai. Nereikia stengtis dėl kitų, kol  niekas neprašo“,- sakė V. Mikalauskis.

„Kodėl žmonės įsitraukia į religines sektas?“- klausė popietės dalyviai.

Pasak svečio, jeigu žmogus namuose negauna dėmesio ir šilumos, jis eina į sektą, kur jaučiasi reikalingu.

„Ar žiniasklaida, televizija neturi neigiamos įtakos, ypatingai jaunimui? Šiandien nusikeikti eteryje nieko nebereiškia. Žiūrėdamas spektaklį, kuriame liejasi keiksmažodžiai, jaunimas juokiasi, ploja“,- domėjosi bendruomenės nariai.

„Jeigu jaunimas ploja, vadinasi, jauniems žmonėms tokie spektakliai reikalingi“,- sakė Psichikos sveikatos centro darbuotojas.

„Mes visi gyvenime norime matyti  ir girdėti tik gražius dalykus, tačiau daugelis žiūrime „TV pagalbą“. Gyvenimas  įvairiapusis, susideda  ne tik iš gražių dalykų. Reikia džiaugtis bendravimu, kiekviena diena – tai duoda gerų rezultatų. Kryžiažodžiai, šachmatai, fizinė ir protinė veikla pailgina gyvenimą“,- „Kavos popietę“ apie psichikos susirgimus apibendrino pirmininkas G. Lipnevičius. „Kavos popietės“ dalyviai  gausiais aplodismentais padėkojo  V. Mikalauskiui už įdomų pasakojimą bei suteiktas žinias.

Bendruomenės „Kavos popietes“ organizuoja  pirmininkas G. Lipnevičius, jam padėjo bendruomenės nariai: R. Radavičienė, O. Kazlovskaja, T. Kojelienė, A. Litinskas.

„Radviliškio krašto“ informacija



Skaityti daugiau

Skaitomiausi

Copyright © 2019