Socialiniai tinklai

Aktualijos

Popietė ,,Gimtajam žody – dienų skambesys“

Avatar

Paskelbta

data

Pociūnėlių pagrindinėje mokykloje kovo 2 dieną surengta popietė ,,Gimtajam žody – dienų skambesys“. Renginys skirtas Lietuvių kalbos dienoms, kurios jau antri metai Lietuvoje organizuojamos vasario 16 d. – kovo 11 d., o jų tikslas – didinti kalbos prestižą, stiprinti jos mokymosi motyvaciją.

Popietę surengė jaunųjų kūrėjų būrelis kartu su Pociūnėlių kultūros namų folkloro ansambliu ,,Garduva“ (vadovė Genovaitė Vorienė). Mokiniai deklamavo poetų Justino Marcinkevičiaus, Janinos Degutytės, Aldonos Kruopytės, Vytauto Skripkos, Salomėjos Nėries eiles apie gimtąją kalbą. Vaikai taip pat skaitė pačių sukurtus eilėraščius, atskleidžiančius, kas jiems yra gimtoji kalba. Prisiminimais, susijusiais su gimtosios kalbos mokymusi, dalijosi popietės svečiai: pradinių klasių ir dailės mokytoja Danguolė Kavaliauskienė, buvusi Skėmių seniūnijos seniūnė Romualda Rimkuvienė, mokyklos direktorius Anatolijus Gailiūnas. Apie savo mokyklinių metų sėkmes ir nesėkmes pasakojo pociūnėlietės Genovaitė Vorienė ir Veronika Kalinaitienė. Folklorinio ansamblio ,,Garduva“ dainininkai padainavo kelias lietuvių liaudies dainas, įrodydami, kad lietuviškas žodis ir muzika neatsiejami.

Popietės pabaigoje visi dalyviai kartu deklamavo posmelį iš Janinos Degutytės eilėraščio ,,Gimtoji kalba“ ir vaišinosi Pociūnėliuose iškepta namine duona, lyg patvirtindami mintį, kad gimtoji kalba mums, lietuviams, reikalinga kaip duona kasdieninė.

Roma Buivydienė,
Pociūnėlių pagrindinės mokyklos jaunųjų kūrėjų būrelio vadovė

Aktualijos

Mus auklėja ne žodžiai, o pavyzdžiai

Avatar

Paskelbta

data

Skaityti daugiau

Aktualijos

Pasaka Kaip caraitis Narcizas iš barzdaskučio Smulkio Mulkį gamino

Avatar

Paskelbta

data

Seniai, seniai, o gal prieš kelias valandas caraičio Narcizo rūmuose trys didikų grupuotės: mėgstantieji konservus (konservininkai), žaliaskverniai ir raudonskūriai, palaiminus ir pritarus caraičiui, nusprendė barzdaskučių vado kailinių blusas išpurtyti ir parodyti jam kampą, kuriame ramiai sėdėtų ir nekniurksėtų, teisingai  pirktų ir dešimtinę caraičiui mokėtų. Prie blusų purtytojų prisijungė ir keletas smulkių šlėktų. Kaip ponai tarė, taip ir padarė.

Caraitis, nutėškęs rimtą fizionomiją, perskaitė barzdaskučių vyriausiojo Smulkio raštą, kuriame prašoma barzdaskučiui skirti juokdarį – apatinių skalbėją. Kad savo darbu juokintų ir nauda būtų.

Konservininkų, žaliaskvernių ir raudonskūrių surežisuotame spektaklyje įvyko pokalbis: mes pasitarėme – caraitis nusprendė. Šlėktų atstovė Tuščiapliauškė net uždavinėjo klausimus, daug tauškėjo ir net balsavo taip, kaip kalbėjo.

Skaniaformė raudonskūrių atstovė, pradžioje paauklėjusi barzdaskučių vadą, apkaltino jį didybės manija ir patarė kreiptis į kvankų daktarą, o ne svajoti apie asmeninį juokdarį – skalbėją. Kalbama, jog ši kilmingoji neseniai gavo sinekūrą (gerai apmokamą darbą, kai dirbti nereikia) ir apskritai daugiau tylėdavusi nei priešgyniaudavusi caraičio Narcizo numylėtiniams, mėgstantiems konservus.

Spektaklio metu jo vyriausiasis režisierius caraitis Narcizas su svita apsimetė palaikantis barzdaskučių vado norus ir net atėjus laikui  balsavo už juokdario skyrimą. Ir tai suprantama, nes artėjo rinkimai į imperijos tarybą ir, kas žino, kaip praverstų apie 300 barzdaskučių balsų. O ką? Gal ir savo klientams vardan caraičio šventų norų akis pamuiluotų ir makaronus ant ausų kabintų. Žaliaskverniai kaip niekad vieningai tarė  „NE“ Smulkio norui turėti personalinį juokdarį – skalbėją ir suvaidino taip įtikinamai, kad net jų atstovas imperijos taryboje Paukštys patikėjo spektaklio tikroviškumu. Reikia pripažinti, kad minėtas Paukštys davė tiek naudos, kiek ožys duoda pieno ar gaidys padeda kiaušinių, nes imperijos tarybos posėdžių metu snausdavo atmerktomis akimis. Spektaklio metu kilmingieji dvasiškai pagadindavo orą, bet nuo scenarijaus nenukrypo. Caraitis Narcizas iš anksto buvo susitaręs su žaliaskvernių Aksakalu ir raudonskūrių Kalakutu – asmenybe, nesugadinta proto pertekliaus, ir iškart sutikusiu dalyvauti komedijoje. Gerai pasvarsčiusi, caraičio Narcizo svita balsavo prieš juokdario – apatinių skalbėjo  skyrimą barzdaskučių vadui Smulkiui. O tam, kad ateityje jis panašių kvailų norų neturėtų, atėmė pirmąją vardo raidę.

Taip ir tapo barzdaskutys Smulkis barzdaskučiu Mulkiu, tvarkingai padėtu į kampą, kurį jam parodė savi. Po to jie visi ilgai ir laimingai gyveno. Ir aš ten buvau, viską savo akimis regėjau, ausimis girdėjau, jog tai tik pasaka.

Paulius Ropė

Skaityti daugiau

Skaitomiausi

Copyright © 2019