Sausio 21 dieną, apie 14.30 val., Radviliškyje vykęs Seimo nario Remigijus Žemaitaitis vadovaujamos partijos „Nemuno aušra“ susitikimas su gyventojais tapo ne tik politinio dialogo, bet ir atviros konfrontacijos scena. Renginio metu kilo konfliktas tarp organizatorių ir jiems oponuojančių asmenų, o situaciją teko raminti policijos pareigūnams – viena iš dalyvių buvo išvesta iš salės, tačiau po to į salę grįžo ir toliau kėlė konfliktines situacijas.
Į susitikimą atvykusius politikus viešbučio-restorano „Central Hotel“ salėje pasitiko ne tik gyventojai, bet ir Radviliškio rajono savivaldybės mero patarėja Melita Mikalevičiūtė, Radviliškio kultūros centro darbuotojai ir vyresniųjų Radviliškio Lizdeikos klasių mokiniai, kurie susitikimo metu oponuodami R. Žemaitaičio pasisakymus, politikų vertinimu, kėlė konfliktiškas situacijas. Atviras konfliktas susitikimo metu įvyko tarp Radviliškio miesto kultūros centro darbuotojų ir „Nemuno Aušros“ partijos atstovo, pasak politikų, viena kultūros darbuotoja pasirodė itin „nekultūringai“ tad ją raminti teko pasitelkti policijos pareigūnus. Negana to, viešbučio salėje įvykęs konfliktas persikėlė ir į socialinius tinklus, ir į policiją. „Nemuno Aušros“ partijos atstovas, Seimo narys Mantas Poškus kreipėsi į policiją ir parašė pareiškimą dėl galimų viešosios tvarkos pažeidimų ir provokacijų iš renginio dalyvių.
Remigijus Žemaitaitis: susitikimo metu kai kurie dalyviai bandė provokuoti ir žeminti partijos atstovus
Atsakydamas į redakcijos klausimus, R. Žemaitaitis pabrėžė, kad susitikimą laiko atviru ir skirtu dialogui su gyventojais. Vis dėlto, jo teigimu, dalis atėjusiųjų esą neketino diskutuoti – jų tikslas, anot politiko, buvo provokuoti, trikdyti renginio eigą ir kurstyti konfliktą. Tokį elgesį jis apibūdino kaip bandymą „naudotis demokratija ne dialogui, o chaosui ir neapykantai skleisti“.
Politikas aiškiai brėžia ribą: oponavimas, jo manymu, yra teisėtas tol, kol išlieka argumentuotas ir pagarbus. Tačiau riba esą peržengiama tada, kai renginio dalyviai šaukia, pertraukinėja kalbančius ir sąmoningai siekia sutrikdyti susitikimo eigą. Tokiu atveju, pasak R. Žemaitaičio, nebelieka dialogo – lieka tik konfrontacija.
Šią poziciją patvirtino ir iš Radviliškio kilęs Seimo narys, „Nemuno aušros“ frakcijos atstovas Mantas Poškus, kuris po įvykio kreipėsi į policiją. Jo teigimu, dalis renginio dalyvių veikė ne spontaniškai, o kryptingai siekdami išprovokuoti konfliktą.
Seimo nariai nustebinti mero patarėjos elgesiu
Renginyje, tapusiame chaosu, aktyviai prisidėjo ir Radviliškio rajono savivaldybės mero Kazimiero Račkauskio patarėja Melita Mikalevičiūtė. Po renginio M. Mikalevičiūtė viešojoje erdvėje, socialiniame tinkle „Facebook“ pasisakė itin kritiškai, tačiau pamiršo paminėti, kad susitikimo metu vyko provokacijos, buvo trikdoma renginio eiga ir buvo iškviesti policijos pareigūnai.
Būtent čia ir atsiveria keli esminiai klausimai. Ar mero patarėjos dalyvavimas darbo dieną, 15 valandą, politiniame renginyje buvo asmeninė pilietinė iniciatyva, ar vis dėlto susijęs su jos pareigomis bei suderintas su meru? Ar vieši kaltinimai jos vadovo, socialdemokrato mero K. Račkauskio politinės partijos Seimo koalicijos nariams, pateikti emocinga ir kategoriška forma, yra suderinami su politinio pasitikėjimo pareigūno statusu?
Šie klausimai tapo dar aktualesni atsižvelgiant į tai, kad pati M. Mikalevičiūtė į redakcijos paklausimus neatsakė. Vietoje jos pasisakė darbdavys – Radviliškio rajono savivaldybės meras K. Račkauskis.
Meras kratosi savo patarėjos veiksmų – paliko be politinio užnugario
Į redakcijos klausimus dėl savo patarėjos veiksmų ir viešų pasisakymų reagavęs Radviliškio rajono savivaldybės meras K. Račkauskis ėmė „sukti uodegą“ nuo savo patarėjos Melitos Mikalevičiūtės veiksmų po politinio renginio su „Nemuno aušros“ atstovais, o taip pat jis visiškai atsiribojo nuo patarėjos, pabrėždamas, kad tai buvusi jos asmeninė, o ne institucijos ar politinės jėgos pozicija.
Meras teigė, jog mero patarėja M. Mikalevičiūtė susitikime dalyvavo darbo dieną, bet ne darbo metu ir ne kaip savivaldybės atstovė, o kaip privatus asmuo, todėl jos vieši pasisakymai esą neturi būti siejami nei su savivaldybe, nei su mero politine atsakomybe. Tokiu būdu visa atsakomybė už retoriką, nukreiptą prieš koalicijos partnerių atstovus, faktiškai buvo perkelta pačiai jaunai patarėjai, kuri visai neseniai baigė mokyklą. O argumentas, kad patarėja renginyje neva buvo ne darbo metu mažų mažiausiai keistas.
Juolab, kad pačios patarėjos darbo organizavimas savivaldybėje ir anksčiau kėlė klausimų. Viešai nėra aiškiai apibrėžta jos darbo laiko tvarka – patarėja studijuoja, dirba nuotoliniu būdu arba atvykdama į Radviliškį pagal poreikį. Tokia praktika dar labiau apsunkina ribos tarp darbo ir „laisvalaikio“ nustatymą, ypač kai kalbama apie politinius renginius ir viešus pasisakymus, susijusius su jos kuruojama sritimi.
Mero pasirinkta pozicija – pabrėžti „privataus asmens“ statusą ir atsiriboti nuo patarėjos žodžių – neleidžia jam išvengti politinės atsakomybės, tačiau kartu palieka atvirą klausimą: ar jaunimo politiką kuruojantis patarėjas gali viešai veikti jaunimo vardu, bet tuo pat metu likti visiškai už institucinių ribų, kai kyla politinis konfliktas? Ir ar toks modelis nekuria precedento, kai politinio pasitikėjimo pareigūnai lieka atsakingi tik tada, kai tai patogu jų darbdaviams.
Kultūros darbuotojai chaoso dalyviai. Kieno sąskaita?
Jei mero patarėjos atveju savivaldybė pasirinko atsiribojimo taktiką, tai Radviliškio miesto kultūros centro darbuotojų dalyvavimas politiniame konflikte atskleidė dar gilesnę problemą – ribą tarp kultūros, pilietiškumo ir atviro politinio aktyvizmo, kuris kelia klausimų ne tik dėl etikos, bet ir dėl darbo laiko bei biudžeto lėšų naudojimo.
2026 m. sausio 21 d. vykusiame „Nemuno aušros“ susitikime su gyventojais dalyvavo Radviliškio miesto kultūros centro darbuotojai Gabrielius Verdingas ir Jūratė Levickaitė ir kt. Renginys peraugo į konfliktą, kurį teko spręsti policijos pareigūnams – J. Levickaitė buvo išvesta iš patalpų, tačiau vėliau sugrįžo. Tai jau savaime kelia klausimą, kaip kultūros įstaigos darbuotojų „pilietinė raiška“ virto situacija, į kurią turėjo įsikišti teisėsauga.
Dar daugiau klausimų kyla žvelgiant į tai, kas vyko po renginio. G. Verdingas socialiniame tinkle „Facebook“ viešai paskelbė kovojantis už teisybę prieš R. Žemaitaitį, kartu apibendrindamas, kad jo ir kolegų kritika esą yra „jaunimo kritika“. Tokia retorika suponuoja, jog asmeniniai politiniai pareiškimai pateikiami kaip platesnės – jaunimo – nuomonės išraiška, nors patys jauni žmonės susitikime, kiek matyti, veikiau kalbėjo plakatais ar buvo stebėtojai, o ne aktyvūs politinės diskusijos dalyviai.
Tai leidžia kelti nepatogų, bet esminį klausimą, ar jaunimu šiuo atveju nėra prisidengiama siekiant aštrinti politinį konfliktą ir suteikti jam moralinį pranašumą? Vieni kalba jaunimo vardu, kiti prisistato jaunimo gynėjais, tačiau pats jaunimas lieka be aiškaus balso, tapdamas simboliniu skydu politinėse batalijose. Negana to, kyla klausimas, nežinia, ar mokinių tėvai „palaimino“ mokinių dalyvavimą politiniame renginyje ugdymo proceso metu?
Ypač problemiška tai atrodo G. Verdingą vertinant platesniame kontekste. Jis nėra tik kultūros darbuotojas – tai buvęs ar esamas politikas, buvęs Radviliškio rajono savivaldybės tarybos narys, siejamas su konservatorių partiją (TS-LKD), o taip pat asmuo, vadinamojoje „čekiukų“ byloje teisme buvo pripažintas pasisavinęs apie 9,6 tūkst. eurų biudžeto lėšų, teikdamas fiktyvias kuro sąnaudų ataskaitas. Ši aplinkybė dar labiau aštrina klausimą, kokiu moraliniu pagrindu dabar kalbama apie vertybes, teisingumą ir jaunimo politinį ugdymą.
Jei jau kultūros darbuotojai imasi jaunimą „mokyti pilietiškumo“, kyla natūralus lūkestis, kad bus demonstruojamas pagarbus dialogas, diskusijos kultūra ir gebėjimas oponuoti be įžeidimų bei eskalacijos. Tačiau realybėje matome priešingą vaizdą – vienu atveju situaciją teko spręsti policijai, kitu – aštrūs politiniai pareiškimai pateikiami kaip jaunimo balsas.
Papildomų klausimų kelia ir tai, kad nei G. Verdingas, nei J. Levickaitė į redakcijos paklausimus neatsakė. Į klausimus neatsakė ir Radviliškio kultūros centro direktorė Indrė Ginkevičienė, liko neaišku, ar darbuotojai politiniame susitikime dalyvavo darbo metu, ar tai buvo suderinta su administracija, ir ar tokia veikla galėjo būti finansuojama biudžeto lėšomis. Primename, kad susitikimas vyko 14:30, tokiu metu didžioji dalis kultūros darbuotojų ir atlieka savo tiesiogines darbo funkcijas.
Šioje vietoje susidaro pavojingas precedentas: kai visi dalyviai teigia veikę „kaip privatūs asmenys“, tačiau jų veiksmai vyksta darbo dieną, viešose politinėse erdvėse, prisidengiant jaunimo interesais ir kultūros misija. Tai ne tik reputacinė rizika kultūros įstaigai, bet ir rimtas klausimas visuomenei – ar kultūros ir jaunimo vardu nevyksta politinis aktyvizmas, už kurį atsakomybės neprisiima niekas.
Jaunimas tarp politikavimo ir pamokų
Vienas svarbių klausimų, likusių po politinio susitikimo Radviliškyje, nepilnamečių dalyvavimas jame. Ar mokiniai politiniame renginyje dalyvavo pasibaigus pamokoms, ar vietoje jų, iki šiol taip ir liko neaišku.
Į redakcijos klausimus atsakiusi Lizdeikos gimnazijos direktorė Ina Bajarauskaitė nurodė, kad apie mokinių dalyvavimą sužinojo ne iš mokyklos administracijos ar mokytojų, o iš socialinio tinklo „Facebook“. Pasak jos, susitikimas vyko 14.30 val., kai pagal ugdymo planą „kai kurioms klasėms dar yra pamokų, kai kurioms jau ne“, tačiau konkrečiai atsakyti, ar susitikime dalyvavę mokiniai tuo metu turėjo būti pamokose, gimnazija negali.
Dar daugiau, direktorė pažymėjo, kad gimnazija neturi jokių vidinių taisyklių ar rekomendacijų, reglamentuojančių mokinių dalyvavimą politiniuose ar politinio pobūdžio renginiuose, ir tokios veiklos apskritai neseka ir palieka tai tėvų atsakomybei. Kitaip tariant, mokyklai nėra žinoma nei kur, nei kada, nei kokiame kontekste jos mokiniai dalyvauja politiniuose susitikimuose.
Jei mokykla nežino, ar mokiniai turėjo būti pamokose, jei neturi taisyklių ir net nesistengia sekti tokios veiklos, kyla klausimas, kas tuomet realiai atsakingas už mokinius, dalyvaujančius politiniuose susitikimuose galimai pamokų metu ir kas apsaugos jaunimą nuo klaidingos informacijos iš vienos ar kitos pusės?
Valstybės vaiko teisių apsaugos tarnyba: ugdymo įstaigos ir mokyklos turi užtikrinti, ar mokiniai nevaikšto politikuoti pamokų metu
Aiškią principinę poziciją šiuo klausimu pateikė Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba. Šiaulių vaikų teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos skyriaus specialistė Alina Žilinytė, pabrėžia, kad vaikai turi teisę dalyvauti taikiuose susirinkimuose, taip pat ir politinio pobūdžio, tačiau ši teisė nėra absoliuti ir egzistuoja kartu su atsakomybėmis.
Vaiko teisių specialistai akcentuoja, kad:
- pirmoji atsakomybė tenka tėvams, kurie turi žinoti, kur vaikas eina ir ar jam ten saugu;
- jei kyla klausimų dėl mokyklos vaidmens, atsakomybė tenka ugdymo įstaigai, o jai nepajėgiant užtikrinti vaiko interesų – steigėjui, t. y. savivaldybei;
- ypač svarbu vertinti, ar vaiko dalyvavimas tam tikroje veikloje nepažeidžia jo teisės į ugdymą.
Taigi, Vaiko teisių tarnyba aiškiai įvardija: vaikų teisė dalyvauti politiniame gyvenime egzistuoja tik kartu su pareiga užtikrinti jų saugumą ir teisę į ugdymą. Tai reiškia, kad politinis aktyvumas negali tapti pamokų pakaitalu, o „pilietiškumo“ vardu negali būti pateisinamas nei chaosas, nei policijos įsikišimas.
Jaunimu prisidengta kaip skydu siekiant politinių tikslų?
Radviliškyje vykęs „Nemuno Aušros“ politinis susitikimas atskleidė ne pavienį konfliktą, o nuoseklų atsakomybės vengimą ir jos permetinėjimą kitiems. Politikams tai buvo provokacija, oponentams – jaunimo balsas, savivaldybei – privatus darbuotojų reikalas, kultūros įstaigai – klausimai be atsakymų, mokyklai – informacija iš „Facebook“. Galiausiai neliko nė vienos institucijos, kuri aiškiai pasakytų: taip, tai mūsų atsakomybė.
Visi kalba jaunimo vardu, tačiau niekas negali pasakyti, ar nepilnamečiai tuo metu turėjo būti pamokose, ar jų dalyvavimas politiniame renginyje buvo suderintas su tėvais, prižiūrėtas ir įvertintas. Kai mokykla neturi tvarkos, savivaldybė atsiriboja, o politiniai ir kultūros veikėjai jaunimą naudoja kaip moralinį skydą, kyla pagrįstas klausimas, ar nepilnamečiai čia netapo patogia priemone politinei konfrontacijai?
Ši istorija palieka nemalonų, bet būtina klausimą: jei politinės diskusijos Radviliškyje baigiasi policija, o jaunimas tampa skydu su užrašais fonu, gal problema yra ne jaunime, o suaugusiųjų nesugebėjime susitarti dėl elementarių taisyklių? Kol šios taisyklės nebus aiškiai įvardytos – kas, kada ir už ką atsako – kiekvienas kitas „dialogas su visuomene“ rizikuoja tapti dar viena politine scena, kurioje jauniausi dalyviai lieka mažiausiai apsaugoti, o policijos įsikišimas tampa neišvengiamas.
Emilija Laukagalytė
