Socialiniai tinklai

Radviliškio krašto bendruomenė

Pokalbis su UAB „Mano Būstas Radviliškis“ atstovėmis apie naujoves įmonėje

Avatar

Paskelbta

data

Rugsėjo 9 d. „Radviliškio krašto bendruomenės“ namuose, bendruomenės pirmininko ir Tarybos nario Gedimino Lipnevičiaus kvietimu, lankėsi daugiabučius namus prižiūrinčios įmonės UAB „Mano Būstas“ regiono vadovė Roma Janušonienė, UAB „Mano Būstas Radviliškis“ direktorė Neringa Paulauskienė bei klientų asmeninės vadybininkės Ieva Šukaitienė, Diana Repšienė, Gintarė Jasiukaitienė.
Susitikimo metu buvo atsakyta į gyventojų klausimus, aptartos problemos susijusios su daugiabučiais namais, bei jų aplinka, supažindinta su renovacijos (namo atnaujinimo – modernizavimo) tvarka bei galimybėmis.

Naujovės taikomos įmonėje
Pokalbis prasidėjo nuo regiono vadovės pristatymo apie naujoves įmonėje: „Turbūt daugelis esate mūsų klientai, ir jau esate susipažinę, ar bent girdėję, jog keitėsi įmonės pavadinimas  – UAB „Mano Būstas Radviliškis“, tai ne tik naujasis įmonės pavadinimas, kartu su nauju pavadinimu įmonėje patobulėjo bei atsinaujino tam tikras paslaugų paketas, kuris, tikimės, palengvins bent daliai gyventojų susisiekimą su mumis, namo vadybininku, ar tiesiog pagreitins problemos ar gedimo užregistravimą.
Mūsų vienas iš pagrindinių tikslų ir uždavinių – atsižvelgti į klientų poreikius bei kuo efektyviau juos įgyvendinti.  Atlikti tyrimai rodo, kad daugelis nori lankstesnio bendravimo, patogesnio susisiekimo. Viena iš įmonės naujovių ir būtinų žingsnių –  veiklos skaitmenizavimas.   Daug dėmesio skiriame e-būstas programėlei. Tai pirmoji būsto programėlė telefone, kurios pagalba  galite apmokėti sąskaitas, registruoti gedimus, matyti, kada vykdomi darbai, sekti naujienas, bendrauti, balsuoti, dalyvauti sprendimuose. 
Pastaruoju metu  daugiau laiko skiriame ir gyvam bendravimui su gyventojais: esant svarbiems klausimams, vadybininkai organizuoja susirinkimus prie daugiabučių namų po darbo valandų, kurių metų dauguma savininkų priima svarbius sprendimus namui, nutaria vykdyti reikalingus darbus ir kt. , taip pat vadybininkai eina į daugiabučius namus paprastiems susitikimams su gyventojais:  kviečiame gyventojus pokalbiams bei diskusijoms darbo valandomis, kurių metu padedame įsidiegti būsto programėlę telefonuose, parodome, kaip naudotis programėle ir ką daryti ištikus problemai.  Suprantame, kad dažną gyventoją naujovės gąsdina, tad mūsų tikslas nuraminti klientą ir suteikti kuo daugiau informacijos šių susitikimų metu.
Norime daugiau rangovų įtraukti, kurie turi verslo liudijimus, suteikti jiems galimybę dirbti – jie gali registruotis į programą PortalPRO. PortalPRO – tai „City Service“ įmonių grupei priklausanti atvira ir skaidri darbų dalinimosi platforma, skirta visiems Lietuvos meistrams. Platformoje, kurios veikimo principas pagrįstas dalijimosi ekonomika, skelbiami daugiau kaip 190 tūkst. namų ūkių klientų remonto darbų pasiūlymai. „Tai dar vienas teigiamas pokytis, kurio principas būti kuo skaidresniais  ir socialiai atsakingais organizuojant veiklą, kuriant pridėtinę vertę tiek meistrams, tiek klientams“ – sakė  UAB „Mano Būstas“ regiono vadovė Roma Janušonienė.
Pasak UAB „Mano Būstas Radviliškis“ direktorės Neringos Paulauskienės,  apie pokyčius buvo informuoti ir supažindinti klientai: „Kol kas „gyvas“ klientų aptarnavimas dar veikia, biure siūlome įsidiegti e-būsto programėlę. Su klientais bendrausime elektroniniu būdu, per skambučių centrą, per e-būstas programėlę, o ateityje – per Skype – šiuos būdus ir pristatome klientams.

Prisiskambinti į UAB skambučių centrą sudėtinga
Pasak susitikime dalyvavusių bendruomenės narių, nelengva prisiskambinti į skambučių centrą –  kartais skambinimas užtrunka valandą, liepiama  spausti atitinkamus skaičių mygtukus, specialistai būna užimti ir liepiama palaukti ar perskambinti vėliau.
Anot R. Janušonienės, visos Lietuvos  UAB „Mano Būstas“ padaliniuose  vienu metu pereita prie konsultacijų skaitmeniniu būdu, tad ir skambučių į centrą  padaugėjo – „Galbūt tai įtakojo linijų užimtumą. Pereinamas laikotarpis visada sunkus, tačiau vadybininkai geranoriškai suteikia savo darbinių tel. numerius, kuriais susisiekimas paprastas ir patogus, tad drąsiai kreipkitės į savo vadybininkus ir Jums bus suteiktos vizitinės kortelės“ – patikino regiono vadovė.
Diskusijos apie skambučių centrą metu bendruomenės pirmininkas G. Lipnevičius atliko eksperimentą – pabandė prisiskambinti skambučio centro numeriu 8 700 55 966.  Kuomet buvo atlikti būtini žingsniai identifikuojant kliento skambinimo priežastį, atsakingas darbuotojas atsiliepė po 5 sekundžių. 
„Skambinant į centrą, ne veltui klausiama, dėl kokios problemos skambinama ir nurodoma spausti atitinkamus telefono klaviatūros skaičius. Jeigu skambinama dėl gedimo –  atsakingas konsultantas užregistruoja gedimą, jeigu dėl mokesčių, pasiteiravimo apie sąskaitą – su buhaltere, dėl skolos – su skolų skyriumi. Tokiu būdu centras nori skambučius „išgryninti“,- situaciją su skambučių centru paaiškino N. Paulauskienė.

Gyventojams rūpimi klausimai
Dėl durų Stiklo g. 8, Radviliškis daugiabutyje
Bendruomenės pirmininkas G. Lipnevičius pasiteiravo, ar Stiklo g. Nr. 8 dingusios vienos laiptinės durys jau pakeistos naujomis.
Pasak šio namo vadybininkės I. Šukaitienės, vykusio susirinkimo metu buvo aptartas klausimas – opi problema dėl vykdomo vandalizmo name. Durys yra montuojamas nebe pirmą kartą, tad buvo siekiama priimti sprendimą, kuo palankesnį gyventojams, kuris padės sudrausminti, o galbūt ir visai užkirs kelią tokiam elgesiui, kuomet yra niokojamas namo turtas, už kurį pinigus tenka mokėti savininkams. Gyventojams buvo pristatytas UAB „Mano Sauga“ vykdomas projektas: saugos kamerų montavimas name bei priežiūra visą parą. „Džiugu, kad Radviliškyje  suprantama saugios kaimynystės prasmė.  Mūsų mieste tai antras daugiabutis, kuris sutinka sudaryti sutartį su saugos įmone, kad jų daugiabutis namas bei namo kiemas būtų stebimas ir saugomas visą parą. Sumontavus name saugos kameras, išsispręs daug problemų: tikimės, jog sumažės niokojamo turto atvejų, dažnai pasitaikančių vagysčių ar automobilių apgadinimo aikštelėse“ – tikisi regiono vadovė.
Jai pritarė ir  G. Lipnevičius: „Mano mintis yra teikti siūlymą savivaldybės administracijai, kad ant visų viešųjų pastatų būtų sumontuotos stebėjimo kameros – tai nedideli pinigai, kameros kaina nesiekia šimto eurų.  Miesto gyventojai jaustųsi saugesni, policijai būtų lengviau nustatyti viešosios tvarkos pažeidėjus, išaiškinti vagystes“.
Pasak N. Paulauskienės, stebėjimo kameros daugiabučiuose įdiegiamos pilnai su visa įranga (kompiuteris, pultas, interneto ryšys) savininkams yra taikomas pastovus mėnesinis mokestis, kuris tikrai nėra didelis, tačiau jo nauda užtikrinama saugumu, kas yra labai svarbu mums visiems. Užfiksavus įvykį, saugos darbuotojas  skambina policijai ir informuoja apie galimai nusikalstamą veiką. Filmuojama medžiaga archyvuojama 15 dienų, tad prireikus įrašai gali būti suteikti policijos tarnyboms. Dvi kameros namui kainuoja šimtą eurų – 45 butų namui kainuotų du eurus butui. Prisijungimas prie kamerų suteikiamas vadovaujantis duomenų apsaugos įstatymu tik namo atstovui, kuris pasirašo konfidencialumo sutartį.

Problema dėl suolelių

„Prie šimtabučio namo Gedimino g. Nr.1 nėra normalių suolelių“,- pasiskundė bendruomenės narė.
„Namo  gyventojų daugumai reikia parašyti prašymą, kad pageidauja suoliukų prie namo, mes prašymus pateikiame seniūnijai, seniūnija pastato suoliukus nemokamai. Bendradarbiavimas vyksta, tik būtinas savininkų prašymas/sutikimas.  Tačiau klientai ne visada būna patenkinti šia paslauga. Štai prie daugiabučio namo  Kęstučio g. Nr. 11a  buvo pastatytas suoliukas, kurį vėliau gyventojai liepė pašalinti, nes prie jo renkasi jaunimas, garsiai kalba, šiukšlina. Kad  tokia situacija nepasikartotų, reikia namo gyventojų daugumos sutikimo, nurodyti tikslią pastatymo vietą“ ,- problemos sprendimą pasiūlė UAB „Mano Būstas Radviliškis“ direktorė Neringa Paulauskienė.

Kodėl nėra dviračių stovų?

„Kodėl prie daugiabučių namų nėra įrengtų dviračių stovų?“- teiravosi popietės dalyviai.
„Visus pageidavimus „Mano Būstas Radviliškis“ gali padėti  įgyvendinti, tik reikia pristatyti daugumos sutikimą, o mes informuosime, kiek tai kainuotų, gavus pritarimą pasiūlytai kainai, užsakysime ir darbų atlikimą“, – atsakė „Mano Būstas Radviliškis“ direktorė.
Bendruomenės pirmininko G. Lipnevičiaus nuomone, galbūt dviračių stovus būtų galima pagaminti Radviliškio mašinų gamykloje – tai nebūtų dideli finansiniai kaštai.

Problemos dėl elektros instaliacijos

Žaliosios g. Nr. 10 namo rūsyje buvo siūlyta pakeisti elektros laidus ir atlikti kitus su elektros instaliacija reikalingus darbus, tačiau pasiūlymas liko neįgyvendintas, nes nesutiko namo savininkų dauguma. Namas statytas prieš 50 metų, ar nebūtų galima atlikti darbų be gyventojų sutikimo? Baisu, nes gali įvykti nelaimė“,- teiravosi šio namo gyventojai.
„Administratorius gali priimti tokį spendimą, kai mato gaisro ar kt. pavojų. Tokią grėsmę  nustato ugniagesių atstovai ar techninės priežiūros inžinierius. Po 2 metų ši problema Radviliškyje bus opiausia, nes daugumos namų elektros instaliacija pasenusi, neatitinka šiai dienai keliamų energetinės inspekcijos reikalavimų, visi nori didesnio elektros galingumo. Iškyla problema – norint daryti elektros instaliacijos rekonstrukciją, reikalingas projektas, kuris kainuoja didelius pinigus. Elektros remonto darbai taip pat nėra pigūs, o už savavališkas statybas/remonto darbus gresia didelės baudos. Inspekcijos prašo perteklinių dalykų, tačiau vieną kartą investavus į elektros ūkį, išsispręstų daugybę problemų.  Šiandien butai turi po 3- 4 kilovatvalandes, o turint elektrinę viryklę, reikia turėti bent po 5 – 6. Gyventojai įsirengia elektrines virykles savavališkai, prasideda įvairūs elektros gedimai“, – būsimą problemą apibūdino R. Janušonienė.
Daugiabučiuose nebeliks dujų balionų

„Didelė problema artėja dėl esamų dujų balionų, kurie yra daugiabučiuose namuose Naujojoje, Dariaus ir Girėno gatvėse – jų greitai turi nebelikti. Ar yra koks pasistūmėjimas šiuo klausimu?“,- teiravosi bendruomenės pirmininkas.

Pasak N. Paulauskienės, tokių namų yra daugiau, tik Registrų centras pateikia netikslius duomenis: „Mes turime pateikti savivaldybei bei Energetikos ministerijai duomenis, kiek yra dujų vartotojų daugiabučiuose namuose. Bus skiriami ES pinigai, iš kurių Energetikos ministerija planuoja rėmimus. Laukiame jų pradinių planų. Ministerija mus informuos, kokia tvarka ruošiasi kompensuoti gyventojams rekonstrukciją, kuri turi įvykti iki 2020 metų vasaros. Kol kas dar nežinome, ką  pasiūlys Energetikos ministerija –  dujas ar elektrą, o gal dėlios pagal regionus“.
Problemos dėl nuomininkų
Buvo pasiteirauta, ką daryti, kai buto nuomininkai kelia problemų laiptinės senbuviams.
Pasak R. Janušonienės, kai yra gaunamas pranešimas dėl nuomininkų keliamo triukšmo ar kitų viešosios tvarkos pažeidimų, vadybininkas susisiekia su buto savininkais, informuoja apie gaunamus skundus ir pan. Taip pat kaimynai visada turi teisę skambinti policijai, kuri gali taikyti atitinkamas poveikio priemones pažeidėjams.

Daugiabučių gyventojai  pageidavo, kad  UAB  „Mano Būsto“ atstovai parodytų, kur rūsyje užsukti šaltą ir karštą vandenį, kad įvykus avarijai būtų išvengta didesnių nuostolių.
Šaltą vandenį galima nurodyti, kur užsukti, tačiau  karštas vanduo priklauso šilumos punktui, į kurį gali įeiti tik atestuoti specialistai.
Problemos dėl laiptinių valymo
Popietėje dalyvavusios  Žaliosios g. Nr. 10 namo gyventojos pasidžiaugė įmonės UAB „Mano aplinka“ darbuotoja, prižiūrinčią jų kiemo teritoriją. Anot gyventojų moteris labai sąžiningai tvarko  kiemą. Tačiau iškilo problemų su laiptinių valymu – jau 2 ketvirtadienius 5 ir 6 laiptinės niekas neplovė – puse namo išplovė, pusė paliko neplautas. Gyventojai už neatliktą paslaugą mokesčio nenorėtų mokėti. Šią problemą buvo pažadėta išsiaiškinti.
Šio namo gyventojos taip pat skundėsi, kad valydama laiptinę darbuotoja neišvalo šiukšlių po suoleliu, ant kurio padėtos gėlės.
„Pagal įstatymą, laiptinėse negali būti nei vieno daikto: nei gėlės, nei suoliuko ir valytoja neprivalo po juo plauti. Laiptinėse negalima laikyti dviračių, paspirtukų ar savininkams priklausančių daiktų. Jos paskirtis – nueiti iki savo turimo turto, tai yra buto. Rūsiai taip pat negali būti užgriozdinti daiktais, nes kilus gaisrui ugniagesiams gali būti sunku pasiekti gaisro židinį“,- atsakė N. Paulauskienė.
Taip pat buvo teirautasi, kiek kainuotų namo laiptinės langų išvalymas. Pasak „Mano Būstas Radviliškis“ direktorės, vienos laiptinės langų nuvalymas kainuotų apie 60 eurų, jeigu sutinka dauguma gyventojų, langai bus išvalyti.
Žaliosios g. Nr. 10 namo gyventojai  prie laiptinės norėtų turėti  žolyną bei  gėlyną ir pasiteiravo, kas jiems  galėtų padėti šią svajonę įgyvendinti – atvežti žemių, jas išskirstyti.
Pasak viešnių, yra du variantai: kreiptis į seniūniją ir pasiteirauti ar suteiktų pagalbą dėl žemių klausimo, arba kreiptis į „Mano Būstas Radviliškis“, tik tokiu atveju paslauga bus mokama.
Remonto darbai brangs
Jaunystės g. Nr. 37 name buvo atliktas ruloninio stogo dangos smulkus – dalinis remontas, už kurį reikėjo sumokėti savininkams per  6 mėnesius. Jūs atliekate iš karto daug darbų ir imate mokesčius – nuo 19 eurų jie pašoko iki 37, pensininkams sunku išsimokėti. Gal galėtumėte darbus atlikti  ne iš karto visus?“ – piktinosi gyventoja.
„Jaunystės g. Nr. 37 namui reikia atlikti nemažai darbų. Mes atsižvelgiame į senjorus, suteikiame sumoms už remontą išsimokėjimo terminus, kad būtų lengvesnė našta, tačiau esant problemai darbų nukelti negalime, administratorius privalo užtikrinti saugią konstrukcijų būklę, kad jų defektai ar gedimai nekeltų pavojų gyventojams bei negadintų jų turto.  Darbai dažniausiai atliekami su namo savininkų daugumos pritarimu. Jeigu savininkai nubalsavo teigiamai už darbą, mes turime organizuoti jo atlikimą: pakeisti laiptinių langus, hermetizuoti tarpblokines siūles. Suprantame, kad kainos yra nemažos, tačiau pažadėti, kad ateityje jos bus pigesnės, taip pat negalime. Rinka diktuoja sąlygas:  didėjant minimaliam atlyginimui, brangsta ir visos kitos paslaugos, tame tarpe ir rangos darbai. Siūlytume visiems daugiabučių gyventojams pamąstyti apie renovaciją ir naudotis proga, kol valstybė duoda dotacijas. Taip pat  siūlome gyventojams kaupti papildomas lėšas namo atnaujinimui ar pasididinti esamą kaupimo tarifą“,- sakė regiono direktorė.

Kam panaudojamos kaupiamos lėšos?
Popietės dalyviai teiravosi, kam panaudojamos kaupiamosios lėšos. Pasak viešnių, šios lėšos naudojamos taip, kaip numato įstatymas: avariniams darbams likviduoti, taip pat naudojamos namo atnaujinimo darbams. Jeigu namas nėra sukaupęs pakankamai lėšų, gyventojai apmokestinami papildomai.
„Mes gyventojams teikiame ataskaitas, kiek buvo sukaupta lėšų ir kiek jų panaudota – tai  matyti elektroninėje erdvėje. Kiekvieno mėnesio sąskaitoje gyventojai taip pat mato informaciją, koks praėjusį mėnesį name darbas atliktas ir iš kokių lėšų.  Investuojame į paprastą, ūkišką ir lengvai suprantamą gyventojams ataskaitą“,- sakė direktorė.
Namų administratorius dirba vadovaudamasis teisės aktais
Pasak susitikime dalyvavusio DNSB „Giraitė“ bendrijos pirmininko A. Vitarto, daugiabučių namų administratorius dirba vadovaudamasis teisės aktais, o  jeigu kam nors nepatinka šie teisės aktai, pirmininkas patarė  kreiptis į Seimo narį A. Gaidžiūną, kad jie būtų pakeisti.
„Problema dėl paukščių perėjimo yra  Stiklo g. Nr. 4, 2 namuose – reikėtų uždėti ant ventiliacinių angų tinklus ar sumontuoti atbaidomuosius spyglius ir problema, manoma, būtų išspręsta. Tuo galėtų pasirūpinti ir patys gyventojai. Mes Stiklo g. Nr. 10 pridėjome smaigų, kad paukščiai neperėtų, ant ventiliacinių angų taip pat yra uždėti tinkliukai. Ant mūsų bendrijos namo yra 11 stebėjimo kamerų – tai dar viena  pagalbinė priemonė.

Remonto darbams taip pat kaupiame lėšas ir mes renkame daug daugiau nei 5 euro centus už kvadratinį metrą, ir už jas atliekame įvairius darbus. Jau 13 metų turime patalpas dviračiams laikyti“ – savo patirtimi pasidalijo A. Vitartas.
„Netrukus nebeliks bendrijų įstatų, bus sugriežtinta daugiabučių priežiūra, tikrins inspektoriai. Ir inspektoriams bus neįdomu, kad  namas neturi pinigų darbams atlikti – būtini darbai privalės būti atlikti. Už būtinus neatliktus darbus bendrijos pirmininkas bus traukiamas baudžiamojon atsakomybėn“,- trumpai būsimas naujoves pristatė R. Janušonienė.

Klausimams išsekus, bendruomenės nariai viešnioms padėkojo gausiais aplodismentais.
Po  dalykinės „Kavos popietės“ dalies buvo pereita prie linksmosios – gimtadienio proga visos bendruomenės vardu senjorų vadovę Rimantę Radavičienę pasveikino bendruomenės pirmininkas G. Lipnevičius, linkėdamas laimės, sveikatos, stiprybės bei energijos.
Popietės metu jos dalyvius kava vaišino bendruomenės pirmininkas G. Lipnevičius, jam padėjo bendruomenės nariai: V. Aleknienė, S. Skorkaitė, G. Chodosovskaja, V. Goštautienė, J. Bagdžiūnienė, A.Litinskas.


„Radviliškio krašto“ informacija

Komentarai

Jūsų komentaras

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Aktualijos

Bendruomenės popietėje paminėta Laisvės gynėjų diena

Avatar

Paskelbta

data

Sausio 13 – ąją vykusioje „Radviliškio krašto bendruomenės“ popietėje buvo  paminėta  Laisvės gynėjų diena, prisiminti tragiški ir Lietuvos laisvei lemtingi Sausio 13 – osios įvykiai. Bendruomenės popietėje dalyvavo generolo P. Plechavičiaus šaulių 6 – osios rinktinės šauliai su vadu Pranu Sluckumi, Nepriklausomybės gynėjų sąjungos Radviliškio skyriaus vadovas  Albertas Vitartas.

Bendruomenės pirmininkas bei Tarybos narys Gediminas Lipnevičius popietę pradėjo primindamas, kad Sausio 13-osios naktis  mus sutelkė, suvienijo bendra skaudžia ir tuo pačiu galinga, visą esybę persmelkusia patirtimi – laisve. G. Lipnevičius pakvietė visus  žuvusiųjų už Lietuvos laisvę atminimą pagerbti tylos minute.

Dalintasi  prisiminimais, išgyvenimai

A. Vitartas popietės dalyvius pakvietė pasidalinti prisiminimais apie Sausio 13 – osios įvykius bei patirtais išgyvenimais. „Šiandien tikrai atmintina Laisvės gynėjų diena, jau praėjo 29 metai nuo šių  įvykių, juos prisimename prie uždegtų žvakučių. Šiandien kartu visi popietės dalyviai: ir jaunesni, ir vyresnieji pasidalinsime prisiminimais. Yra dokumentai,  Šiaulių sąjūdžio seniūno Adolfo Mikalausko  prisiminimai. Į Vilnių išvykome autobusu, atvykome sausio 11 d., 12 val., ir buvome iki 12 d., kaip buvo nurodyta pagal budėjimo grafiką. Prie Aukščiausios tarybos skambėjo patriotinės dainos, prie jos prieigų ir barikadų buvo sustatyti žmones atvežę autobusai. Didelį įspūdį padarė  Sausio 11 d. vakare kunigo Roberto Grygo vestos pamaldos, kurių metu jis davė nuodėmių atleidimą kariams, nes buvo laukiamas Aukščiausiosios tarybos puolimas. Visa aikštė susikaupusi meldėsi, atrodė, kad ta malda kyla į dangų. Kiekvienam miestui buvo paskirti apsaugos ruožai, buvo instruktažas, kaip elgtis puolimo metu. Nebuvo leidžiama naudoti ginklų, kad neišprovokuotų „Amono“. Tačiau kai kurie vyrai iš tvoros  nusilaužė baslius, aš ir buvau toks naivuolis, stovėjau su eglišakės šaka. Šiandien situacija pasikeitė, kad  būtų pripažintas laisvės gynėju, iš Roberto Grygo reikalaujama dokumento. Visuomenės pripažinto fakto nepakanka, reikalaujama dokumento. Net gynėjų sąrašų nepripažįsta – jie nėra dokumentai. Šauliai laisvės gynėjais nepripažinti. Yra gal pora šimtų žmonių, kurie pripažinti gynėjais, nors pagal divizijos generolo pulkininko Gečo duomenis, turėtų būti apie 25 tūkst. Lietuvos gynėjų. Mes tokie iš kaimo niekam nereikalingi“,- sakė A. Vitartas.

Popietės metu buvo parodytos nuotraukos iš Sausio 13- osios įvykių prie Vilniaus televizijos bokšto, prie Aukščiausiosios tarybos. „Sąraše, kur važiavome sausio 11-12 d. į Vilnių, buvo 24 žmonės. Autobusų sustatymas buvo mano idėja“,- sakė A. Vitartas.  Sausio 15 -16 d. vyko radviliškiečių grupė budėti prie Aukščiausiosios tarybos. Visas Sąjūdžio dokumentų segtuvas sunaikintas, beveik visi dokumentai prarasti“,- sakė Nepriklausomybės gynėjų sąjungos Radviliškio skyriaus vadovas.

Popietės dalyviai domėjosi, kas sunaikino dokumentus.
Pasak A. Vitarto, dokumentus sunaikino pats Sąjūdžio grupės seniūnas. Manoma, kad sunaikino sąmoningai.

Vienas pirmųjų priesaiką ant Gedimino kalno priėmė šaulys S. Folertas, Sausio 13-osios medalininkas. Jis taip pat pasidalino savo išgyvenimais: „Neužmiršome žuvusiųjų, mano likimas buvo toks, kad prie tos laisvės reikėjo prisidėti. Sakyčiau, savanoriškos tarnybos vadovybė nusprendė iš kuopų žmonių skirti Aukščiausios tarybos apsaugai. Su Romu Valaičiu patekome į tą grupę, mus siuntė į Vilnių palaikyti dvasią, apsaugoti mūsų brangią Lietuvėlę. Buvau 4 dienas Vilniuje. Mes nesame dideli didvyriai, suvažiavo visa Lietuva. Matėsi susiglaudusi, nesusipriešinusi Lietuva, kokia buvo prie Aukščiausiosios tarybos, Baltijos kelyje, visi buvome vieningi, stengėmės apginti mūsų Lietuvėlę. Malonu, kad atėjote, pagerbėte tuos jaunus žmones, kurie atidavė savo gyvybes, jie dar nebuvo matę gyvenimo, suaugusieji paliko šeimas. Nesijaučiu išskirtiniu, Lietuvėlė reikalavo, turėjome padėti“

„Malonu, kad pakvietėte mus į šį susitikimą paminėti labai svarbią dieną Sausio 13- ąją, kuri yra visų mūsų pergalės diena. Jeigu nebūtume ryžtingi, nebūtume atlaikę spaudimo, ir kas dalyvavote Vilniuje prie bokšto, Parlamento, matėte, kaip šaudė į žmones, važinėjo tankai, šarvuočiai, apie tūkstantį žmonių buvo sužeistų.13 brolių ir viena sesė žuvo, buvo jauni žmonės. Atlaikė spaudimą mūsų tvirtybė, mūsų protas. Ačiū Dievui, kad nepanaudojome ginklo, nes minioje buvo ir provokatorių, kurie tik ir laukė, kad kažką  ginklą panaudotų, tada būtų pretekstas panaudoti kovinius ginklus, dar daugiau žmonių būtų žuvę. Šiuose įvykiuose mūsų pergalės lemtis buvo ta, kad Maskvoje taip pat  pralaimėjo komunistinis rėžimas, nugalėjo demokratinės jėgos. 1991 m. pradėjau tarnauti Lietuvos kariuomenėje, perėmėme į savo rankas Linkaičius, Durpyną, buvau kuopos vadu. Kai priiminėjome Durpyną, pastatėme savo apsaugą. Priešas dar buvo labai galingas, mūsų ginkluotė buvo dar labai silpna. Tačiau mūsų kantrybė, ryžtas atlaikė negandas ir visoje Lietuvoje kontroliavome sovietų kariuomenės veiksmus, ties Radviliškiu, Šiauliais buvo išstatyti mūsų postai, tad nebegalėjo daug pasišakoti“,- pasakojo Šaulių kuopos vadas P.Sluckus.

Pasak šaulio Romo Valaičio, skaudu prisiminti tragiškas naktis Vilniuje: „Buvome paskirstyti pirmiausia į gynybą prie Parlamento, kad užtikrintume ryšius su visu pasauliu. Vėliau matome, vaikinai bėgioja aplinkui, sako, kad jau važiuoja šarvuočiai. Susidūrė šarvuočiai, vėliau galvojome ką daryti – šviesos aplinkui užgeso. Vyrukai bėgioja su laikraščiais, susuktais į tūteles. Jie pasakė, kad  statyboje yra armatūros gabalų, kuriuos būtų galima panaudoti kaip ginklus. Jeigu su ginklu kareiviai ateis, kaip kovosime plikomis rankomis? Susirinkome keletą metrų metalo, susukome į laikraščius ir laukėme. Apie 2 valandą nakties prie bokšto įvyko grumtynės, tankai traiškė ir mašinas, ir žmones. E. Bučelytė dirbo televizijoje, sakė, jau veržiasi kariškiai, daužo žmones automatų buožėmis, ji spėjo apie tai pranešti į kitas valstybes – Suomiją, Švediją. Ryte nuvykome prie bokšto, jau nebebuvo nukentėjusių žmonių – buvo išvežti. Visada su savimi turėdavau fotoaparatą ir žiūriu – ties tankais stovi kariai. Juos  stovinčius ir fotografuoju iš 3 metrų atstumo. Draugai perspėjo, kad mane gali nušauti, tačiau  apie save negalvojau, nufotografavau tankus. Buvo nukentėjusiųjų laidotuvės, kurias taip pat įamžinau. Skaudūs buvo įvykiai, man dar ir šiandien neramu. Duok Dieve, kad  jie nepasikartotų“.

Kolegai pritarė ir  šaulė Zita Urbonienė: „Man taip pat teko būti  prie Aukščiausios tarybos, naktimis budėjome, šildėmės prie laužų, žmonės mums atnešdavo arbatos, sumuštinių. Matėme, kaip viskas vyko, gerai, kad buvo susirinkę tūkstančiai žmonių, kitaip tankai būtų mus sumynę. Buvau ir kai laidojo žuvusiuosius, buvo suvažiavusi visa Lietuva, visos gatvės iki pat Antakalnio kapinių buvo užtvindytos. Kai važiavo katafalkai su žuvusiaisiais, mes verkėme, nors tų žmonių nepažinojome. Jie visi buvo jauni, norėjo gyventi, taip, kaip ir mes norėjome gyventi. Mes privalome visuomet juos prisiminti ir gerbti, nes jie paaukojo savo gyvybę už mūsų nepriklausomybę“.

Sausio 13 – osios ištakos

Bendruomenės pirmininkas G. Lipnevičius pasiteiravo  susirinkusiųjų, nuo ko prasidėjo  tos dienos konfliktas, kodėl  jis įvyko būtent tą dieną .
„1990 m. kovo 11 d. buvo paskelbta atkurta Lietuvos nepriklausomybė, nuo kovo 11 iki rugpjūčio 11 d., kada dirbo laikinasis komunisto Grigaičio komitetas, jie mūsų valstybės ir mūsų visuomenės išrinkto Seimo bei mūsų vadovo V. Landsbergio nepripažino teisėtais. Tai jie stengėsi paneigti mūsų nepriklausomybę ir provokaciniais būdais stengėsi grąžinti komunistinį rėžimą. Tai sausio 13 -ąją taip ir įvyko, buvo duota komanda užimti svarbius objektus – Parlamentą, televizijos bokštą. Tačiau jie suklydo, galvojo, kad žmonės nestos kovoti dėl savo nepriklausomybės. Kaip susirinko į Vilnių tūkstančiai žmonių, komunistai pamatė, kad planas slysta iš rankų. Tapome nepriklausomi ir savo šalies šeimininkais, tai lietuviška pergalės diena“,- į klausimą atsakė šaulių kuopos vadas P. Sluckus.
„Tas laikotarpis buvo ypač aštrus, turėjome užsienio kariuomenę, kuri buvo labai aktyvi. Kaip pavyko gauti transportą važiuoti į Vilnių?“,- pasidomėjo G. Lipnevičius.

„Viskas priklausė nuo organizacijų vadovų, dauguma žiūrėjo geranoriškai. Į Vilnių važiavau kartu su radviliškiečiais. Priešiški vadovai transporto neskirdavo. Tuometinė milicija taip pat prisidėjo prie visų veiksmų“,- atsakė  A. Vitartas.

Milicijos indėlis 

Pasak popietės dalyvių, buvo sakoma, kad tuometinė milicija neprisidėjo prie Lietuvos laisvės gynimo. Tačiau tai netiesa. A. Vitartas perskaitė šaulio J. Krikščiūno, buvusio milicininko, prisiminimų ištrauką: „Mačiau, kaip drebančiomis rankomis senutė kišo per tvorą uždegtą žvakutę. Tai kariškiai galėjo traktuoti kaip saugomos teritorijos pažeidimą. Ta pati močiutė, atsigręžusi į mane, klausė, kur buvau aš, kai traiškė žmones, o nei vienas milicijos darbuotojas nenukentėjo. Man buvo net  nepatogu teisintis senam žmogui, paaiškinau, mes ne vietiniai, atvykome tik ryte. Mačiau jos akyse mačiau priekaištą ir man buvo skaudu. Po kelių valandų pastebėjau, kad sovietinės apsaugos kareivis pradėjo laisviau jaustis, mažiau kreipti į mus dėmesio. Turbūt pamanė, kad mes jokios grėsmės nekeliame. Kareiviai, ypač karininkai, stebėjo mūsų, milicijos darbuotojų, ir žmonių masės santykius. Vietiniai gyventojai matydami, kad visą dieną stovime tarnyboje nevalgę, sušalę, pradėjo mus vaišinti karšta arbata, kava ir sumuštiniais, Kareivius toks mūsų ryšys su masėmis stebino. Jie matė, kai mes su žmonėmis nuoširdžiai kalbame, bendraujame. Mus pakeitė tik vakare, 10 valandą“. Negalima sakyti, kad policijos darbuotojai nieko nedarė. Buvo žmonių, kurie priėmė priesaiką ir pabėgo, net iš tribūnų sako, kad tik jie gynė Lietuvą, kiti negynė.

A. Vitartui paantrino P. Sluckus: „Sausio 13-ąją dirbau su policija, deriname savo patruliavimą. Buvo mano draugas komisaras Rolandas Venckus. Jis tais laikais mokėsi Kaune milicijos mokykloje. Buvom susitikę Seime, sakė, kad Sausio 13- ąją dauguma kariūnų perėjo į Lietuvos pusę, nepasidavė sovietiniams įsakymams aukštų pareigūnų. Į Lietuvos pusę perėjo ir rusakalbių, nes milicijos mokykla buvo visasąjunginė. Negalima sakyti, visi milicijos darbuotojai buvo vienos nuomonės pasilikti sąjungos sudėtyje, daugelis  perėjo į Seimo gynimo pusę“.
„Aš gyvenu priešais policija ir neteisybė, kad jie neprisidėjo ir nieko nedarė. Labai daug buvo autobusų, matėme, kaip išvažiavo žmonės į Vilnių, važiavo ir milicininkai“,- sakė bendruomenės narė G. Chodosovskaja.

Mokytojų ir  mamų  prisiminimai

Savo prisiminimais pasidalino ir buvusi Vaižganto gimnazijos mokytoja J. Kaučikienė: „Dirbau mokykloje ir mokytojų užduotis buvo eiti į klases bei aiškinti vaikams, kas atsitiko. Mes auklėti tarybinėje mokykloje, mokėmės tarybiniuose institutuose tarybinę istoriją. Mūsų giminių tarpe nebuvo nei tremtinių, nei į mišką išėjusių, ką mes daug galėjome paaiškinti? Buvo rimtis ir didelė atsakomybė. Aš turėjau eiti pas penktokus ir šeštokus. Pirmas klausimas buvo: „Vaikai, ką jūs matėte?“ Laikėme vaikus vieną pamoką, kadangi nežinojome, kaip elgtis, jokių nurodymų nebuvo ir po vienos pamokos išleidome vaikus prašydami, kad jie pasitarę su tėveliais parašytų rašinėlį ar nupieštų tai, ką jie matė. Žiūrėjome televiziją, kai ji užgeso, nuėjau miegoti, pasiliko sūnus ir vis prabudusi klausiau, ar ką nors rodė – nerodė  nieko. Naktį paskambinau draugams,  tačiau nei vienas kolega nekėlė ragelio, buvo labai neramu. Ryte  apsirengę atėjome prie bažnyčios ir laukėme, kol ateis kas nors papasakoti apie įvykius Vilniuje. Vaikai gražiai nupiešė piešinius, gražiai parašė rašinius. Sausio 14 d. mane pasiliko mokyklos direktorius ir pavaduotoja sakydami, kad turime kažką daryti. Turime rašyti pasipriešinimo raštą. Rašėme į rusišką laikraštį „Komjaunimo tiesa“. Parašėme Vaižganto mokyklos bendruomenės vardu pasipriešinimo laišką. Rašėme, ką jautėme pamatę pirmąsias aukas. Vėliau susėdę prie darbo stalų, aptarėme rašinėlius, piešinius, gimė mintis, kad reikia pasakoti, kaip vaikas, kaip suaugęs žmogus pajuto tai, kas atsitiko Lietuvoje. Parašėme poetinį – muzikinį montažą, parodėme mokiniams, tėvams, buvome pakviesti sausio 13- ąją į parapijos bažnyčią. Dabar šie mokiniai suaugę žmonės, gyvena Vilniuje, vaikšto tomis gatvėmis, kur buvo susirinkusi visa Lietuva. Norisi padėkoti tiems, kurie atstovėjo, buvo ten, mes visus įvykius matėme tik per televizorių, o jūs matėte tą išsilaisvinimo dvasią. Buvo V. Landsbergio kreipimasis, kad vaikai, kurie turėtų gauti šaukimą į sovietinę armiją, neitų. Mano jaunėlis buvo ant tos ribos, kad jo nepaimtų iš namų, išvežėme į kaimo sodybą, užrakinome, laukėme, kada ateis patikrinti, nebuvo jokio tikrumo. Kai ginant Lietuvos laisvę buvo kritinis momentas, V. Landsbergis  pro langą kreipėsi į minią: „Kalbėkime maldas „Tėve mūsų“, „Marija, Marija“. Tada ėjo šiurpuliai – visa minia meldėsi, giedojo, tai buvo tarsi išganymas“. 

Apie baimę, kad sūnus nebūtų paimtas į sovietinę kariuomenę, papasakojo šaulė Sigita Janušauskienė: „Esu partizano dukra, priklausau Radviliškio šaulių kuopai. Tais metais mano sūnus buvo šaukiamojo amžiaus, bet buvo ligotas. Joniškyje paklausiau, ką daryti, sausio 17 d. reikėjo jam prisistatyti į Vilnių medicininiam patikrinimui. Leido man  kartu su sūnumi važiuoti į Vilnių, į Šiaurės miestelį. Visą dieną netoliese stovėjo karys su automatu, lauke buvo užvesta mašina. Komisija pripažino, kad  sūnus netinkamas karinei tarnybai ir liepė važiuoti tiesiai namo. Buvo labai baisu, jaunuolius tikrai norėjo išvežti“.

Bendruomenės narė  Alfonsė Stripeikienė  paantrino  šaulei: „Teko susidurti ir man su tokia baime. Sūnus mokėsi    baigiamosiose klasėse, gimnazija buvo prie pat namų, namo jį parsivesdavome. Namo rūsyje ruošėme bunkerį, kad galėtų slėptis. Sausio 13 – ąją  įstrigo atminty ant armatūros strypų pamauti kariniai, komjaunimo bilietai, pasai. Apie mūsų kartą kalbama, kad mes prarastoji karta, kad mes sovietiniai. Galvoju, kas aplink Seimo rūmus buvo susirinkę – buvome jauni, negalvojome, palikau sūnų namie. Kai minia pradėjo skanduoti „Tankai“ – manėme, kad gyvi neištrūksime. Kunigas nutilo, nustojo laikyti Mišias ir įsiviešpatavo tyla. Lenkiuosi toms minioms“.

Mintys apie patriotizmą

„Smagu, kad visi įsijungėte į dalinimąsi prisiminimais – kiekvienas kažką kitą matė, įstrigo skirtingi įvykiai. Naktį iš sausio 15 į 16  d.  mane ir dar vieną žmogų pakvietė į Aukščiausiąją  tarybą, ilgai sėdėjome, mačiau, kad naktį per televiziją rodė baletą. Paskyrė mus surinkti dokumentus nuo virbų, davė du maišus. Rinkome dviese, rinkome tik pasus ir karinius  bilietus – pagrindinius dokumentus, nes visų nebuvo įmanoma surinkti. Pradėjome po vidurnakčio, baigėme paryčiais. Net gavome mušti, nes gynėjai galvojo, kad mes provokatoriai.  Vėliau mus saugojo, kol viską nurinkome. Buvo bijoma, kad priešai pasinaudos dokumentais“,- sakė A. Vitartas.

„Noriu pritarti mokytojos mintims apie patriotizmą – gimėme visi sovietiniais laikais, mūsų požiūris buvo kitoks. Iš tų pačių žmonių matome, kad atkūrėme nepriklausomą valstybę. Kai atsikūrė Lietuva 1918 metais, kas kūrė kariuomenę? Carinės Rusijos karininkai, puskarininkiai, kariai. Ir 1990 – 1991 mes tarnavome sovietinėje kariuomenėje. Kas pradėjo Lietuvos kariuomenę kurti? Turiu pažįstamų pulkininkų, kurie 1988 m. Vilniuje, Kaune konspiraciniuose butuose kūrė plakatus, įstatymus Lietuvos kariuomenės pradžiai. Kad ir buvome sovietiniai, tačiau aukojome savo gyvybes. Mums buvo nukalti antrankiai, atvežti iš Maskvos. Jeigu mes būtume susekti, nežinau, kur aš būčiau, kur būtų mano kolegos. Mano senelis buvo savanoris, dėdė vadavo Vilnių, teta mokytoja buvo ištremta į Sibirą. Taigi tokie mes buvome sovietiniai. Mes ne sovietiniai, o Lietuvos patriotai“,- sakė šaulių vadas P. Sluckus.

Šaulių ąžuoliuko išsaugojimo istorija

Popietės metu buvo prisiminta ąžuoliuko išsaugojimo istorija. Atkurtai šaulių kuopai prie Radviliškio miesto seniūnijos 1991 m. spalio 24 d. buvo pasodintas ąžuoliukas, kurį buvo norėta nupjauti, tačiau  jį pavyko išsaugoti, prie jo buvo atidengta informacinė lenta.
„Dėkoju Stasiui Folertui ir kitiems šauliams, kurie prisidėjo prie šio ąžuoliuko išsaugojimo, tikrai buvo graži iniciatyva, nes valdžia buvo sugalvojusi ąžuolą nupjauti“,- sakė bendruomenės pirmininkas G. Lipnevičius.

Šaulys  S. Folertas prisiminė šio ąžuoliuko sodinio ir išsaugojimo istoriją: „1991 m. puoselėjome tokią mintį, kad atkūrus šaulių kuopą, kurią atkurti padėjo politinis kalinys, tremtinys Komentauskas, reikia šį įvykį įamžinti. Keletas šaulių prie buvusios komendatūros, kur dabar miesto seniūniją, nutarėme  pasodinti ąžuoliuką. Užaugo didelis medis, jo niekas nenulaužė, neišrovė. Kai prasidėjo kalbos, kad Radviliškio valdžia  medį paruošė nupjovimui, surinkau istorinę medžiagą, ją pateikėme savivaldybei ąžuoliuką išsaugojome. Prie jo dar pastatėme atminimo lentą, kad ateinančios kartos žinotų, kokia proga medis pasodintas. Su visuomenės bei „Radviliškio krašto bendruomenės“ pagalba medį pavyko išsaugoti“. Popietės pabaigoje bendruomenės pirmininkas  G. Lipnevičius padėkojo visiems dalyviams už pasidalinimą prisiminimais, išgyvenimais, potyriais.
Po popietės, vakare, šventinis renginys persikėlė prie  Kultūros centro, kur buvo paminėta Lietuvai svarbi data – Laisvės gynėjų diena.

„Radviliškio krašto“ informacija

Skaityti daugiau

Radviliškio krašto bendruomenė

Bendruomenės popietėje – apie psichikos ligas

Avatar

Paskelbta

data

Gruodžio 9 d. „Radviliškio krašto bendruomenės“ namuose vykusioje „Kavos popietėje“, bendruomenės pirmininko ir Tarybos nario Gedimino Lipnevičiaus kvietimu, lankėsi  Radviliškio sveikatos psichikos centro darbuotojas bei žurnalistas Vytautas Mikalauskis. Popietę vedė bendruomenės senjorų vadovė Rimantė Radavičienė. Pokalbio tema – psichinė sveikata.

Ligos – ne ligos

Popietės pradžioje V. Mikalauskis papasakojo apie psichiatrijos vystymąsi, apibūdino kai kurių psichikos ligų simptomus.

„Jau dvidešimt metų  dirbu Sveikatos psichikos centre. Kalbant apie tolimesnius laikus, vieną kitą ramesnį psichikos ligonį priglausdavo špitolėse, vienuolynuose, agresyvesnius laikydavo  prirakintus tvartuose. Šiuo metu psichikos ligoniai psichikos sveikatos pagalbą gali gauti nemokamai. Vokiečių okupacijos laikotarpiu Kaune iš psichikos sveikatos ligoninių buvo pašalinti žydai, ligonių maitinimas buvo klaikus, vaistų kaip ir nebuvo – sukeldavo insulino komą, suleisdavo šiltinės bakterijų. Toks gydymas kai kuriems ligoniams padėdavo – palengvindavo ligos simptomus.

Radikalesnis gydymo būdas – lobotomija. Operacijos metu pažeidžiama  skiltinė smegenų dalis ir ligonis problemų nebekelia. Kartais lobotomija dar taikoma. Tarybiniu laikotarpiu psichikos ligonių buvo daug, žmones patalpindavo į psichiatrijos įstaigas. Atsirado daugiau ligoninių, į kurias talpindavo šimtais, tūkstančių ligonių, dažnai be galimybės iš ten išeiti“,- pasakojo  V. Mikalauskis.

Pasak popietės svečio, psichikos ligoniai visuomenei saugumo neprideda, ypač, jeigu patys nelinkę gydytis. Lietuvoje klestėjo vadinamoji  „Maskvos mokykla“ – psichikos ligoniui suleisdavo vaistų ir jis  tapdavo „gėlyte“, ligoniai būdavo gydomi antidepresantais. Kartasi ligoniai ir mirdavo tokiose gydymo įstaigose. Tarybiniais metais Leningrado psichiatrinėse ligoninėse buvo taikoma psichoterapija, buvo laisvesnis rėžimas, nuo 1970 metų pas ligonius  įleidžiami artimieji, buvo leidžiama  turėti asmeninių daiktų.  Leningrado ligoninės  atsisakė tramdomų marškinių. Beje, neramūs psichikos ligoniai fiksuojami ir šiandien, kol pradeda veikti vaistai.

„Ne paslaptis, kad psichiatrija buvo naudojama ne tik geriem tikslams – „netinkami“ asmenys būdavo uždaromi į psichiatrijos ligonines, pripumpuojami vaistų. Prasidėjus Atgimimui, psichiatrija   buvo orientuota į vakarus, rėžimas tapo laisvesnis. Be teismo leidimo psichikos sveikatos ligoninėje  negalima laikyti žmogaus ilgiau nei dvi dienas. Įkurti dienos stacionarai, kur ligonis turi užimtumą, maitinamas, gauna vaistų. Šiaulių, Kauno, Vilniaus  psichosocialinės reabilitacijos skyriai padeda atstatyti prarastus įgūdžius. Psichiatrija keičiasi į gerąją pusę. Be abejo, pasitaiko recidyvų, nesusipratimų. Štai žmogus Psichikos sveikatos centre pamatė savo kaimynę ir šaukia: „Kaimynka pas durnių daktarą!“ Po tokio „pastebėjimo“ turbūt visas kaimas žinojo, kur moteris lankėsi. Radviliškyje, Panevėžyje Psichikos centro darbuotojus vadina „psichais“,- pasakojo popietės svečias.

Apie psichikos ligos

Bendruomenės „Kavos popietės“ dalyviai taip pat  sužinojo, kokios yra psichikos ligos, kokie jų požymiai.

„Niekas nežino, iš kur psichikos ligos atsiranda. Tai, galima sakyti, ligos – ne ligos. Jos panašios į  vėžį – žinomos priežastys, sukeliančios šią ligą, tačiau nuo jos nėra sukurta vaistų. Skirtumas tik tas, kad nuo psichikos ligų dar niekas nemirė. Viena iš psichikos ligų – šizofrenija. Jos priežastis gali būti genetika, dažniausiai susergama nuo 15 iki 39 metų. Per 20 metų rajone šizofrenija sirgo tik du nepilnamečiai. Tokiems ligoniams pasireiškia psichozė, nerealios mintys, mąstymo sutrikimai. Jie nesirūpina savimi, atsiranda keistų baimių –  pavyzdžiui, sutemus neina į lauką, nes bijo „organų medžiotojų“. Šizofrenikai emociškai šalti, jiems gali pasireikšti paranoja –  atrodo, kad  juos persekioja automobiliais, stebi kameromis. Jeigu žmogus, sergantis šizofrenija, elgiasi keistokai, reikia vengti konfliktų. Tokie žmonės  nemėgsta prisilietimų, nesupranta humoro. Tačiau, jeigu šizofrenikas gydosi, jis gali dirbti –  10 procentų šizofrenikų dirbantys“,- pasakojo V. Mikalauskis.

Svečias papasakojo apie Alzheimerio ligą. Su tokiais ligoniais problemiška bendrauti, nes   irsta smegenys ir žmogus nesupranta žodžių turinio, nesusivokia aplinkoje, gali padegti savo būstą.

Sergant senatvine demencija, užsikiša kraujagyslės, organizmas nebegamina pakankamai reikiamų medžiagų. Ligoniai  nepažįsta artimųjų – tokių ligonių rajone apie 150.

Depresija žmogus suserga dėl patirtų išgyvenimų, įkyrių minčių. Kai kada tokie ligoniai piktnaudžiauja liga:  „Esu ligonis, prašau manimi rūpintis“.

Bendravimas su ligoniais

Pokalbio metu buvo aptartas ir bendravimas su psichikos ligoniais bei su senais žmonėmis.

Pasak V. Mikalauskio, žmogus senatvėje traukiasi į embriono pozą. Seni žmonės nebegali kontroliuoti emocijų, artimuosius gali apšaukti, apvaginti, taigi reikia turėti daug kantrybės.

„Yra terminas „involiucija“, kai žmogus „vystosi atgal“. Tokiems žmonėms sustiprėja savisaugos instinktas, domisi tik sveikatos laidomis, su niekuo nenori bendrauti. Daugelis medikų, dirbančių slaugos skyriuose, pastebi, kad prieš mirtį žmogui tarsi uždedama „mirties kaukė“ – tai sunkiai paaiškinamas reiškinys. Artimiesiems reikėtų atsiminti, kad mirštančiojo paskutiniai atsijungia klausos organai – jis girdi, ką prie jo lovos kalba artimieji.

Bendraujant su proto negalią turinčiais asmenimis, reikia nusileisti iki jų lygio, kad būtumėte suprastas. Toks ligonis po dviejų valandų pamirš, ką jam pasakėte – jiems būdingas užmaršumas.

Reikėtų vengti bendrauti su agresyviais proto negalią turinčiais ligoniais“,- patarė  svečias.

Susitikimo  dalyvių  klausimai

Po svečio paskaitos, bendruomenės nariai jam uždavė nemažai klausimų.

„Žmogus  serga šizofrenija jau 30 metų, neina pas gydytoją, nevartoja vaistų. Niekada nenori klausyti, ką jam sakai, turi tik jo klausyti, neprieštarauti. Gyvena vienas ir su savimi. Kai ligoniui pablogėjo sveikata, greitoji nieko nedarė, nevežė į ligoninę,  nes žmogus neagresyvus. Ar gali greitosios pagalbos darbuotojai taip elgtis, palikti ligonį namuose?“

„Jeigu žmogus nekelia realios grėsmės, jo neizoliuoja. Reikalingas teismo leidimas, kad ligonis būtų priverstinai gydomas“,- atsakė svečias.

„Dėl kokių priežasčių susergama depresija? Štai studentas meta mokslą, niekuo nebesidomi – diagnozuojama depresija. Ar be gydytojo pagalbos  galima pasveikti nuo depresijos?“- klausė  popietės vedėja R. Radavičienė.

„Galima susirgimo priežastis –  jaunuolis stengiasi mokytis iš paskutiniųjų, nori gerų rezultatų, nes tėvai spaudžia. Įstojo į specialybę, kuri ne jo nosiai, mokydamasis kankinasi. Jaunuolį nuo tokio gyvenimo gali ištikti infarktas, jis bus nelaimingas visą gyvenimą. Žmonės skirstomi į kelias grupes. Yra nugalėtojai – jie lyderiai klasėse, renkasi gyvenime, ką nori. Nenugalėtojai – masė, vedama lyderių, ir pralaimėtojai – jie niekada neišbris iš depresijos. Veikiami tėvų, aplinkybių, genetikos susikuriame savo gyvenimo scenarijų. Kai kurie žmonės  gali duobėje būti visą gyvenimą. Kai kas išeina iš depresinės būsenos, liga neatsinaujina. Tačiau dauguma žmonių be gydytojų neišsikapsto, netinka antidepresantai. Tokiais atvejais padeda psichologai – tereikia išgirsti  reikiamą, paveikų žodį ir žmogus padaro sprendimą“.

Pasak V. Mikalauskio, vyresnio amžiaus žmones ištinka organinė depresija. Tokiu atveju kažkiek padeda vaistai, psichoterapija, veikla, patariama rašyti dienoraštį. Visiškai jos išvengti neįmanoma, žmogus tampa jautresnis.

Bendruomenės pirmininkas Gediminas Lipnevičius svečio pasiteiravo, kaip karo, pokario metais buvo elgiamasi su  psichinę negalią turinčiais žmonėmis.

„Buvo vokiečių seselės, kurios už papildomą atlygį tokiems ligoniams suleisdavo reikiamą dozę vaistų. Tą patį darė ir rusai savo belaisvių stovyklose, atlikdavo net eksperimentus su žmonėmis, tačiau apie tai mažai rašoma“,- atsakė popietės svečias.

„Kiek padeda tiesos sakymas sergančiam depresija?“,- pasiteiravo G. Lipnevičius.

Tokiems ligoniams nepadeda, jeigu dar turi neįgalumo grupę, jiems dažnai kinta  nuotaika. Beje, Baltarusijoje depresija nelaikoma liga, neduodamas ligonlapis. Tokie ligoniai siunčiami dirbti į gamyklas, fermas – taikoma darbo terapija. 

Popietės dalyvių nuomone, psichikos ligos  prasideda nuo mažumės – ką vaikas namuose mato, girdi.

„Jeigu žmogui atrodo, kad  jis tiek daug daro kitiems paslaugų, bet jam atrodo, kad su juo nedraugauja, nesiseka – tai  depresijos ištakos. Reikėtų  atsiminti, kad  nereikia laukti dėkingumo iš žmonių – žmonės linkę elgtis priešingai. Nereikia stengtis dėl kitų, kol  niekas neprašo“,- sakė V. Mikalauskis.

„Kodėl žmonės įsitraukia į religines sektas?“- klausė popietės dalyviai.

Pasak svečio, jeigu žmogus namuose negauna dėmesio ir šilumos, jis eina į sektą, kur jaučiasi reikalingu.

„Ar žiniasklaida, televizija neturi neigiamos įtakos, ypatingai jaunimui? Šiandien nusikeikti eteryje nieko nebereiškia. Žiūrėdamas spektaklį, kuriame liejasi keiksmažodžiai, jaunimas juokiasi, ploja“,- domėjosi bendruomenės nariai.

„Jeigu jaunimas ploja, vadinasi, jauniems žmonėms tokie spektakliai reikalingi“,- sakė Psichikos sveikatos centro darbuotojas.

„Mes visi gyvenime norime matyti  ir girdėti tik gražius dalykus, tačiau daugelis žiūrime „TV pagalbą“. Gyvenimas  įvairiapusis, susideda  ne tik iš gražių dalykų. Reikia džiaugtis bendravimu, kiekviena diena – tai duoda gerų rezultatų. Kryžiažodžiai, šachmatai, fizinė ir protinė veikla pailgina gyvenimą“,- „Kavos popietę“ apie psichikos susirgimus apibendrino pirmininkas G. Lipnevičius. „Kavos popietės“ dalyviai  gausiais aplodismentais padėkojo  V. Mikalauskiui už įdomų pasakojimą bei suteiktas žinias.

Bendruomenės „Kavos popietes“ organizuoja  pirmininkas G. Lipnevičius, jam padėjo bendruomenės nariai: R. Radavičienė, O. Kazlovskaja, T. Kojelienė, A. Litinskas.

„Radviliškio krašto“ informacija



Skaityti daugiau

Skaitomiausi

Copyright © 2019