Po keturių dešimtmečių Šeduvos ūkininkas atkasė slėptą traktorių

Istorija mūsų ūkininkams negailestinga. Prakaitu uždirbti pinigėliai retam leido įsigyti traktorių. Įsigijus sunkų geležinį padarą, žmonės nebežinojo, kur jį dėti per karus ir suvarymus į kolūkius, kad tik į Sibirą neišvežtų. Vienas žmogelis, vardu Kazimieras, 1992 metais iš po žemių atkasė per neramumus slėptą senovinį traktorių ir jį parodė to meto laikraščio korespondentui Rimantui Petrikui:

„Dar ikikariniais laikais Šeduvos valsčiaus Naujasodžio kaime gyveno ūkininkas Ūsas. Jis turėjo 15 ha žemės, o vaikų augino net vienuolika. Ne visiems užtekdavo darbo ūkyje, todėl vyresni eidavo uždarbiauti.

Šio ūkininko sūnus Kazys iš pat mažumės mėgo techniką, todėl ir bernauti išėjo pas ūkininką Grigaliūną, turintį ne tik 60 ha derlingos žemės, puikius trobesius, bet ir amerikietišką traktorių. Su tuo traktoriumi ūkininkas kuldavo javus, pagelbėdavo kaimynams. Aplinkui sukdavosi ir Kaziukas. Vaikis greitai pramoko traktorių užvesti, patepti, vairuoti.

Taip betarnaudamas, gabus vaikinas užsidirbo pinigų ir nutarė: „o ką, gal nuosavą traktoriuką įsigijus?“ Kaip tik kažkas jam buvo sakęs, kad Lyduvėnuose yra žmogus, žadąs parduoti traktorių „Lanz Bulldog“. Kazimieras jau žinojo, kad tai – geras, garsios firmos traktorius. Išsvajotąjį traktorių jis parsivežė į tėvų sodybą, tačiau džiaugėsi neilgai – prasidėjo karas.

Po karo – dar blogiau –  ūkininkus pradėjo varyti į kolūkius. Neramumai atslinko ir į Naujasodį – daug žmonių ištrėmė į Sibirą. Kazimierui, turinčiam traktorių, pasak jo, irgi grėsė nenumatyta kelionė į šaltuosius kraštus.

– Vieną dieną, – anuos sunkius pokario laikus prisimena jau septintą dešimtį bebaigiąs žemdirbys – pasiėmiau kastuvą ir nuėjau į malkinę. Iškasė jis gilią duobę, prie jos privairavo traktorių, nuėmė „kaminą“, sėdynę, vairą. Tada buvo pačiam stiprume. Iš visų jėgų atsispyrė į malkinės sieną, pečiais įsirėmė į geležinį traktoriaus ratą… Vėl užlygino duobę, iškastą žemę apibarstė skiedriukėmis, apkrovė malkomis.

– Užkasiau, peržegnojau ir išėjau į darbą, – vėl savo pasakojimą tęsia senukas.

Tik naujoji valdžia senuko nepaliko ramybėje – lėkė, skundė, ieškojo. Esą traktorių turėjo, o kolūkiui neatiduoda. „Ūsiokas traktorių paslėpė, geruoju tau tai nesibaigs“, – grasindavo vadinamieji liaudies gynėjai. Negreitai aprimo.

– Kazimierai, užkasdamas traktorių, ar tikėjai, kad sugrįš laikai, kada vėl galėsi atkasti?“, klausinėja kaimynai, apžiūrinėdami stovintį sodelyje keistą padarą.   

– Visą laiką tikėjau, – atsako.

– Senokai vyras šnekėjo, ar nereikėtų išsikasti savo brangų turtą, – prakalbo ir žmona Veronika, – bet vis dar laukė, bijojo. Tik šį pavasarį, balandžio pradžioje, ryžosi – čiupo kastuvą, nuėjo į tą vietą, kur kadaise stovėjo malkinė. Atkasė traktorių, parsivežė į sodelį, apžiūrėjo: visai neblogai atrodo, gerai išsilaikęs, net veržlės sukiojasi. Cilindro galvutę nuėmęs pasižiūrėjo: stūmoklis kaip naujas.

– Nabagas taip ilgai žemėje pragulėjo, – atsirėmęs į sodelio tvorą, su traktoriumi, kaip su gyvu, kalbasi Kazimieras. – Aš tave, vargšelį, dar atstatysiu, pamatysi, kaip atstatysiu. Kartu arsime žemelę, juk Raginėnų kaime atsiėmiau uošviją – ūkininkausim, kaip dideli ūkininkausim.“

Ar dar teko Kazimierui paūkininkauti ir kur dabar jo traktorius, istorija nutyli. Greičiausiai pateko į kokį istorijos bei geležų sąvartyną. Tik Kazimiero viltis apie pasikeitusius laikus išsipildė. Tiesa, ir dabar pasitaiko skelbimų apie parduodamus senovinius „Lanz Bulldog“ traktorius, kurių kaina siekia ir 5000 Eur, ir 9000 Eur. Panašių į Kazimiero traktorių galima rasti ir senovinės technikos muziejuose. Ūkininkauja mūsų žmonės, modernesniais traktoriais važiuodami, ir nesvarsto traktorius užkasti. Kaži, o jeigu užkastų, ar po keturių dešimtmečių jų veržlės dar sukiotųsi?

Parengta pagal Rimanto Petriko publikaciją.

Rimanto Petriko nuotr.

Total
28
Dalinasi
Related Posts