Kauno radviliškėnų, gyvenančių Kaune bendrijos pirmininkė, VDU profesorė, hab. m. dr. Laima Sajienė ir Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Šilainių filialas š. m. birželio 14 d., paminint Gedulo ir Vilties dieną, surengė renginį „Akmenimis sugrįžome iš kelionės“. Renginyje buvo pristatyta tremtinio Aurimo Abukausko kūryba „Tremties vaikų žaidimai“ ir „Nauji Melchioro Putelės nuotykiai“ (rankraštyje). Nors A. Abukauskas yra kaunietis,  su Radviliškio krašto bendriją jį suvedė bandymas plėtoti plačiai žinomo tarpukario komiksų kūrėjo Jono Martinaičio (1898-1947) kūrybą. Jonas Martinaitis gimė Radviliškio krašto Šeduvos apylinkėse. Nors gyveno Kaune, paskutinėms savo gyvenimo dienoms sugrįžo į tėviškę, palaidotas Šeduvos kapinėse. Jo komiksai, palydimi piešiniais ir eiliuotais komentarais, buvo plačiai publikuojami to meto periodinėje spaudoje. Tematika buvo labai plati: nuo žmogiškųjų, jų tarpe patriotinių vertybių iki neigiamų reiškinių visuomenėje. Daug dėmesio buvo skirta Lietuvos ūkininkams, jų tarpe pradedantiems ūkininkauti. Jonas Martinaitis tuo metu buvo vienintelis, sėkmingai plėtojantis šį literatūrinį žanrą, sulaukusį plataus visuomenės dėmesio.

Aurimo Abukausko prisilietimas prie Jono Martinaičio komiksų įvyko neįprastoje aplinkoje. 1941 m. birželio 14 d. Lietuvos automatinių telefono stočių vyriausiojo mechaniko Petro Abukausko šeima (žmona Veronika, sūnus Aurimas (g. 1937 m)., dukra Marytė (g. 1941 m.) buvo ištremta į Karasuko gyvenvietę Novosibirsko srities. Tėvas Vilniuje nuo šeimos buvo atskirtas ir nuvežtas į lagerį, kur 1943 m. nuteistas dešimčiai metų. Veronika Abukauskienė su vaikais tremties vietoje buvo apgyvendinta žieminėje su paskutinės Lietuvos vyriausybės prieš okupaciją Susiekimo ministro Jono Masiliūno šeima (jo žmona Kazimiera su sūnumi Liutauru (g. 1935 m.).. Tėvas Jonas Masiliūnas buvo suimtas 1940 m., sušaudytas 1942 m. Tremties primestus sunkumus Abukauskums pagilino nenusakomas skausmas – dukrytė Marytė 1941 m. rugpjūčio. 7 d.,  neištvėrusi aplinkybių pokyčių, mirė. 1947 m. Veronika Abukauskienė, neištvėrusi prislėgtų sunkumu, su sūnumi Aurimu pabėgo į Lietuvą. Čia buvo susekti. Mamai skirta tris metai lagerio  ir po to  tremtis, sūnus gražinamas į tremtį. Antros tremties metu V. Abukauskienė nuvyko  aplankyti dukrytės Marytės kapo. Netekties skausmas atsivėrė nauja žaizda: kapo nebuvo nė žymė. Apie tai Aurimas vėliau rašė: „Lyg kapinaitėms vietos stepėj neužteko“.

Aurimas Abukauskas savo kūrybos ištakomis laiko laikotarpį, kai jie, pirmos tremties metu 1941 m., buvo apgyvendinti vienoje žeminėje su Masiliūnų šeima ir jo draugu tapo jų sūnus Liutauras.

Žeminėje berniukai du gyveno.
Vyresnis jau mokėjo piešt kareivukus
Ir išrikiavęs jų būrius
Kare didžiajam „dalyvavo“.

Aurimas, sekdamas vyresnio draugo, pats ėmė piešti kareivukus Jie atkreipė dėmesį į laikraščių skiautėse, atvežtų iš Lietuvos, Jono. Martinaičio mikrikuose Melchioro Putelės personažą.

Prabėgo šešiasdešimt metų, du draugai, norėdami senus laikus ir tremtį prisiminti, pabandė viską užrašyt ir pensininką Melchiorą atgaivinti…

Šią istoriją tęsia Aurimas Abukauskas, pats būdamas pensininkų gretose, minėtame renginyje pristatęs „Nauji Melchioro Putelės nuotykiai“. Eiliuotą šios istorijos tekstą iliustruoja preciziškai atliktais spalvotais piešiniais. Pirmą šio kūrinio lapą Aurimas gimtadienio proga dovanoja tremties draugui Liutaurui Masiliūnui. Suveikė įkvėpimas. Toliau gulė lapas po lapo – Melchioro Putelės istorijos tęsinys. Ne be lemtingų įvykių Putelė pergyveno pirmąją sovietų ir vokiečių okupacijas.

Kai sovietai vėl atėjo,
Tai labai nusistebėjo!
Mato –  sveikas kaip ridikas!
Reiškia – buvo išdavikas…

Sugrįžę okupantai nebuvo praradę gebėjimo bet kam sukurti baudžiamąją politinę bylą. Šis atvejis neaplenkė ir Melchioro Putelės. Atgabentas į Vorkutos lagerius, Melchioras buvo nuleistas į šachtą, vykdyti eilinio penkmečio planą – išgauti akmens anglį. Vieną dieną štreke lava įgriuvo. Putelė, dėka paskutinių jėgų, atsikasė – liko gyvas. Lagerio sargai jį apkaltino bandymu pabėgti, skyrė karcerį. Kaip nepatikimą vežiojo po kitus lagerius: Taišetas, Angarskas, Kolyma. Lemtingi įvykiai Putelei prasidėjo baržoje, jam išplaukus iš Paveko uosto. Baržos įgula niekur neskubėjo, vandenyno platybėse atsipalaidavo slaviškas mentalitetas:

Porą mėnesių nešiojo
vėjai geldą su „konvoju“
kol žvejai mus pastebėjo…

Šį kartą tai buvo amerikiečių žvejai. Rusams baržą jie gražino, o Putelę iš vergijos į Amerikos valstijas nugabeno. Nepažįstame žemyne Putelė nedelsdamas susiorientavo ir, kaip priklauso apsukriam lietuvaičiui, jis greitai prakuto: ant bargo nupirko namą, pagal įgyjamą statusą prabangų automobilį  „Ford“. Pasijuto čia svarbus:

Stengiaus patvarkyt jų gamtą,
bet vis kišosi Adamkus,
netgi pats Jonukas Mekas
be manęs čia būtų niekas.

Putelės pasiekimai Junginėse Valstijose neištrina svajonių apie Kauno miestą ir viltį:

Vis tikiuos sulaukt laisvos
Ir brangios man LIETUVOS.

Lietuvai, tapus laisvai nuo okupantų. Melchioras Putelė, palieka valstijas ir jis atvykęs į Lietuvą: kaip savos šalies doras pilietis, ekonomika ir saugumu jis rūpinsis ateityje.

Melchioras Lietuvoje aprėpia visus esminius įvykius: politinius, ekonomikos, kultūrinius. Skaudžiai reaguoja į Lukiškių aikštės rekonstrukcijos eigą Vilniuje. Atkeliavus Vyčiui į Kauną ir, stojus sargyboje prie pilies, Melchioras Putelė, tiems kas drįso suabejoti Vyčio meniniu lygiu Kaune, paprotino:

Jeigu kam nors meniškumas pasirodys menkas,
tai paklausk, kodėl tylėjo, kai (Kaune) stovėjo tankas?

Minimą renginį Kaune Šilainių bibliotekoje įspūdingai papildė literatūrinė – muzikinė kompozicija „Akmenimis sugrįžome iš kelionės“, kurią atliko St. Lozoraičio senjorų choras „Gimtinė“ (vadovas Rimantas Vaičekonis). Renginio dalyviai pristatyto kūrinio autoriaus A. Abukausko teiravosi, kur jį galimą įsigyti? Kaip minėta, „Naujausi Melchioro Putelės nuotykiai“ buvo pristatyti rankraštyje. Keletą egzempliorių autorius pagamino namų sąlygose ir vienas iš jų buvo įteiktas renginio šeimininkams – Šilainių bibliotekai. A. Abukauskui buvo palinkėta naujų kūrybinių sumanymų ir išreikštas pageidavimas, šį kūrinį pristatyti plačiai visuomenei atskiro leidinio formate. Imsime ir skaitysime, – tvirtino šio renginio dalyviai.

Ne mažiau intriguojantis gyvenimas ir veikla yra paties Aurimo Abukausko, tremtinio, inžinieriaus. Iš lagerių ir tremties Abukauskų šeimos nariai, patyrę dukrytės netekti, į Lietuvą sugrįžo skirtingu laiku. Vėliausia Aurimas, kuris būdamas imlus mokslui, įveikdamas sunkiai suvokiamus sunkumus, baigė Irkutske technikumą ir Leningrado miško akademiją. Jis su penkių akademijos absolventų grupė savo noru išvyksta darbui į Sachaliną. 1964 metais A. Abukauskas sugrįžta į Lietuvą. 1966 m. jis paskiriamas Kazlų Rūdos bandomojo medienos kombinato direktoriaus pavaduotoju ir jam pavedama išbandyti ir įsisavinti medžio drožlių plokščių MDP) gamybos liniją SP-50, pirmą Sąjungoje pagamintą Dniepropetroske. Iki to laiko tokias linijas TSRS pirko užsienyje. Šios linijos konvejeris, dirbantis ištisą parą ir septynias dienas savaitėje, turėjo daug trūkumų. Net kelių valandų konvejerio  prastova buvo tolygi žaliavos ir darbo sanaudų dideliems nuostoliams. Suvilgytą klijais drožlę tekdavo iškuopti. Direktorius ir kombinato specialistai dažnai ceche praleisdavo ištisas paras, atkuriant technologinį procesą. Jų telefonai namuose būdavo budinčiame rėžime ir dažnai skambėdavo bet kuriuo paros metu. Linijos bandymo eigą kontroliavo Maskvoje ir Vilniuje. Kombinate A. Abukauskui, dirbant direktoriaus pareigose 1971 m. buvo pagaminta pirma medžio drožlių plokštė – svarbi baldų pramonei žaliava. Remiantis pasiektais rezultatais Kazlų Rūdoje, įsisavinant MDP gamybos liniją SP-50, Tarybų  Sąjungoje buvo pradėta jų masinė gamyba. A. Abukausko gebėjimai buvo pastebėti ir jis paskiriamas TSRS Miško pramonės ministerijos Maskvoje medžių drožlių plokščių gamybos valdybos vyriausiuoju inžinieriumi, iš kur jis diktuoja visos šalies šių plokščių gamybos strategijai.

 Veikiamas traukos Lietuvai, 1984 m. sugrįžta į Vilnių ir kurį laiką dirba  Baldų ir medžio apdirbimo ministerijoje. 1991 m. atvyksta į Kauną ir dalyvauja Kauno baldų gamybinio susivienijimo (BGS) Vilijos baldų gamybos filialo rinkimuose direktoriaus pareigoms.  Iš dviejų kandidatų išrenkamas A,  Abukauskas. Paskirto direktoriaus iniciatyva filialas atsiskiria nuo Kauno baldų susivienijimo ir įregistruojama Akcinė bendrovė „Freda“. Aurimas Abukauskas taip pat parinko šiai bendrovei vardą Fredą, primenantį Kauno miesto Aleksoto rajono istoriją. AB „Freda“ sėkmingai praėjo skausmingą įmonių privatizavimo procesą. A. Abukauskas liko šios bendrovės generaliniu direktoriumi. AB „Freda“ šiuo metu sėkmingai vysto savo veiklą ir įeina į pirmą penketuką didžiausių baldų gamybos įmonių Lietuvoje. 2009 m. Aurimas Abukauskas LR Ūkio ministerijos buvo apdovanotas Ženklu už nuopelnus pramonei, tiksliau už nuopelnus Lietuvos baldų pramonei. Atsižvelgdamas į savo ne visai paprastą gyvenimo kelią, Aurimas Abukauskasr rašo:

Likimas man buvo dosnus ir rūpestingas,
Ir neapleisdavo nelaimėse jo gelbstinti ranka.
Paaiškinti negaliu, kodėl taip atsitinka,
Bet daug, oi daug bėdų išvengiau jo dėka.

Vytautas Guliokas, Kaunas.

P.S. Kazlų Rūdos bandomojo medienos dirbinių kombinato pradžia (BMDK) siekia 1909 metus, kada Kazlų Rūdos miškinguose apylinkėse vokiečių pirklys Toleris įkūrė pirmą lentpjūvę, vėliau išaugusią į medžio apdirbimo kombinatą. Praeito amžiaus septintame dešimtmetyje LTSR Baldų ir medžio apdirbimo ministerija  nusprendžia Kazlų Rūdoje pastatyti medžių drožlių plokščių gamybos cechą. Čia buvo išbandyta TSRS pirmoji pagaminta šių plokščių gamybos linija SP-50. Tuo metu šiai pramonės šakai specialistai dar nebuvo ruošiami. LTSR Baldų ir medžio apdirbimo pramonės ministras Pavelas Kūris 1965 m. Kazlų Rūdos BMDK paskiria Sibiro  tremtinį Balį Greičiūną, tremtyje baigusį tinkamus mokslus. Baliui Greičiūnui staiga mirus, direktoriumi paskiriamas tremtinys A. Abukauskas. Jam išvykus darbui į Maskvą, direktoriumi tampa taip pat tremtinys Gvidonas Busilas, iki tol dirbęs vyriausiuoju inžinieriumi. Tik 1979 m. kombinato direktoriumi paskiriamas pirmas asmuo, neturintis politinio šleifo Stanislovas Butkus, kuris specialistus vertino ne pagal deklaruojamas politines pažiūras, bet pagal gebėjimus.. Kombinate taip dirbo specialistais eilė tremtinių: vyriausias technologas Antanas Rinkevičius, cecho viršininkas Tallat-Kelpša, visa eilė darbininkų. Kombinatas buvo akylai sekamas Kapsuko rajono (dabar Marijampolės) KGB  darbuotųjų. Šių eilučių autorius, dirbęs Kazlų Rūdos BMDK 1975-1982 metais direktoriaus pavaduotoju, vėliau vyriausiuoju inžinieriumi, įvykus kombinate  iš eilės dviem stambiems gaisrams dėl aptarnaujančio personalo aplaidumo, rajono KGB reikalavimu buvo su šeima iškeldintas  iš Kazlų Rūdos. Apie tai Kapsuko (dabar Marijampolės) rajono KGB skyriaus viršininkas pulkininkas T. Vilkas savo ataskaitoje apie agentūrinę – operatyvinę veiklą už 1982 m. rusų kalba rašė: Закончено расследование причин возникновения пожаров в Казлу Рудском опытном комбинате древесных изделий. Выявленные при этом недостатки устранены. (Vertimas. Užbaigtas tyrimas tikrų priežasčių, kilusių gaisrų  Kazlų rūdos bandomajame medienos dirbinių kombinate. Išaiškinti trūkumai pašalinti.)

 Tokia buvo išskirtinė Kazlų Rūdos kombinato padėtis. Taip susiklostė, kad buvę tremtiniai įnešė savo svarų indelį į šio miestelio suklestėjimą, kuriame šiuo metu Kazlų Rūdos BMDK pagrindu veikia IKEA Indusrtry Lietuva – stambi užsienio kapitalo įmonė.

Pėsčiųjų žygiai – itin populiarūs jaunimo tarpe, nes tai nėra brangi, o dažniausiai turininga laiko praleidimo forma. Birželį Radviliškio r. Sidabravo gimnazijos septintokams surengtas žygis. Žygio tikslas – ugdyti mokinių pilietiškumą, puoselėti kultūros ir istorines tradicijas, gilinti žinias apie gamtinę įvairovę bei tobulinti fizinį ir psichologinį pasirengimą.

Keliaudami 2 km į rytus nuo Sidabravo priėjome Sidabravo tvenkinį. Tvenkinys sudarytas užtvenkus Kiršino upę (Nevėžio intakas) 18 km nuo jos žiočių. Tvenkinio ilgis – 2,24 km, plotis – iki 0,17 km. Į pietus yra nutįsusi 0,9 km ilgio įlanka į kurią įteka Palonas. Pietvakarinėje pakrantėje auga miškas. Tvenkinį supa daugiausia dirbami laukai, krūmynai (informacijos šaltinis:

 https://lt.wikipedia.org/wiki/Sidabravo_tvenkinys ).

Žygyje aptarėme medžių svarbą biologinės įvairovės išsaugojimui. Svarbiausias biologinei įvairovei yra paprastasis ąžuolas, su kuriuo yra susijusios 284 bestuburių, 324 kerpių bei daugelis paukščių ir žinduolių rūšių. Ąžuolai natūraliai gali sulaukti 600 ir daugiau metų, todėl svarbu palikti seniausius šiuos medžius nenukirstus. Su paprastąją pušimi susiję apie 90 rūšių bestuburių ir 130 kerpių rūšių. Pušys gali sulaukti iki 400 metų. Su beržu susijusios 229 bestuburių ir 126 kerpių rūšys. Beržai gali sulaukti virš 100 metų, juodalksniai – virš 200 metų amžiaus. Spygliuočių medynuose biologinei įvairovei ypatingai svarbios yra drebulės. Su drebule susijusios 97 bestuburių rūšys, dalis miško paukščių ir žinduolių. Pavienės drebulės gali sulaukti 150 ir daugiau metų (informacijos šaltinis:

https://www.vivmu.lt/wp-content/uploads/2018/08/Radvili%c5%a1kis-GPP-ai%c5%a1kinamasis-ra%c5%a1tas.pdf ).  

Žygį pratęsėme įspūdinga iškyla stovyklavietėje. Beje, ar esate girdėję legendą kaip atsirado Sidabravas?

Miestelis ėmė kurtis kai 1829 m. dvarininkas Matas Tracevskis, pasitarnaudamas vietos gyventojams, savo žemėje pastatė Švenčiausios Trejybės bažnyčią, kadangi artimiausios Šeduvos ir Naujamiesčio bažnyčios buvo toli. Pastačius bažnyčią, aplink ją žmonės pradėjo statytis namus, kurtis ilgesniam gyvenimui. Taip pradėjo formuotis miestelis. Liaudis pasakoja, kad bažnyčios fundatorius prieš mirtį lenkiškai ištarė: Szczodro odwdzięczył się Bogu („Dievui dosniai atsilyginau“). Vietiniai žmonės bekartodami šitą posakį vietovę praminė Ščodobrovas, o vėliau pervadino suprantamiau – Sidabravas. XX a. pradžioje klebonauti į Sidabravą buvo atkeltas kunigas – rašytojas Juozas Tumas-Vaižgantas.  (informacijos šaltinis:

https://lt.wikipedia.org/wiki/Sidabravas#Aplinkin%C4%97s_gyvenviet%C4%97s ).

Kad ir kiek kartų Sidabravo apylinkėmis eitum, jos visuomet padaro didžiulį įspūdį. Pasidžiaugę nuostabia Sidabravo apylinkių gamta vėl grįžome į žygio pradžią prie Sidabravo gimnazijos pastato ir sugužėję į savo klasę apibendrinome žygio įspūdžius nuspręsdami, kad kitų mokslo metų eigoje mes sieksime geresnių bendravimo ir bendradarbiavimo įgūdžių klasės kolektyve bei tobulinsime psichologinį pasirengimą ateities žygiams!

      Silva Morkūnienė,
Sidabravo gimnazijos septintos klasės vadovė