… „buvo laikas, kai nebuvo nieko“. Tai iš Stanislovo Stulginskio „Kosminių Rytų legendų“. Beje, ir laiko nebuvo. Tuo ir pradėsiu.
Pradžia
Aišku, skilties, nes nesiruošiu tapti dar vienu pranašu, aiškiaregiu ar pan. Vienu metu skaičiau ta tema paskaitą Radviliškio miesto seniūnijoje. Atsiliepimus apibendrinu: gražu, bet ne itin suprantama. Po eilės metų mano straipsnis apie teosofiją, tarp kitų penkių skilčių, dingo „Visuomenės balso“ archyvuose. Ką rašiau kituose – neatsimenu, bet teosofijos temos nepamiršau.
Nesiruošiu dėstyti savo žinių, nors esu Teosofijos draugijos narys. Lietuvoje tokių kaip aš – vienetai, bet paskaitoje dalyvavęs anuometinis poetas, radviliškietis, „Mūsų krašto“ fotokorespondentas Ričardas Šileika gerokai pastūmėjo mane, anuometinį suvirintoją, tapti rašančios brolijos nariu.
Na, o dabar galiu paaiškinti, kas yra teosofija, pasinaudodamas jos tvirtus pamatus padėjusios Elenos Blavatskajos žodyno žodžiais. Šis žodis reiškia „Išminties religija“ arba „Dieviškoji išmintis“. Ji neturi nieko bendro su teologais, ieškančiais ir norinčiais pateikti Dievo buvimo įrodymus moksliškai, kuriais grindžiamos religijos dogmos ir tikėjimas. Teosofija taip pat bando pateikti visų religijų ir filosofijų esmę. Tai tarsi dieviškoji etika.
Pagal E. P. Blavatskajos „Teosofijos žodyną“, Makva, „Sfera“, 1994 m., p. 391. Žinoma, kitokį paaiškinimą rasite „Religijotyros žodyne“, Vilnius, „Mintis“, 1991 m., p. 377.
Kodėl susidomėjau teosofija, pateiksiu tik vieną pavyzdį. Šiuolaikinis mokslas gali paaiškinti sekundžių tikslumu, kas įvyko po („Big Bango“) arba Didžiojo sprogimo, suformavusio mūsų visatą. Kas buvo prieš tai, deja, – ne. Be abejo, teosofija pateikia savo teoriją, bet ši man patiko. Jums suteikta pasirinkimo laisvė. Kad ir ta, jog per savaitę Dievas sukūrė žemę. Beje, teosofijoje tai gali būti vietinis Dievas.
Kas privertė mane prisiminti seną paskaitą ar dingusį straipsnį? Lietuvių kalba pasirodė (viena iš daugelio J. P. Blavatskajos opusų) vertimas „Slaptoji doktrina“. Daugiau nei po šimtmečio pasiekęs Lietuvos skaitytojus. Norite sužinoti daugiau? Skaitykite „Savaitę“ Nr. 48. Apie teologiją – tik gerai arba nieko, o apie teosofiją dar brūkštelsiu.
Brūkštelėjimas
Sutikite, geriau vėliau nei niekada. Ir iškart pastaba: mano nuomone, leidėjai „šovė Dievui į debesis“. Minėta knyga (du tomai – „plytos“) nebus populiari Lietuvoje. Dėl paprasčiausios priežasties: na, tarkime, mano nuomone, „Literatūra ir menas“ tiek 19-ajame, tiek 20-ajame numeryje „išsibezdėjo“. Galai jų nematė, bet naujausias, įvairiausias knygas ženkliai geriau pristato žurnalas „Savaitė“.
Pradėsiu nuo vienos Evangelijos: „Taigi nebijokite jų. Juk nėra nieko uždengta ir nieko paslėpta, kas nepasidarytų žinoma“ (Mt 10,26). Prie teosofijos dar sugrįšiu.
Biblijoje sakoma: „kuris aukština save, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas“. Tam pritaria ir kinų išminčius Konfucijus: „Tuščiagalviai iššaukia išmintingų panieką, susižavėjimą – kvailiams ir yra stabai parazitams ir savo aistrų vergams“. „Apžvalga“ (rus. k.) Nr. 43 (1502), p. 27.
Ir dar šis tas iš minėtos „Apžvalgos“. Mūsų seimorius, socdemas Saulius Luščikas, išleido 400 eurų (ne iš savo kišenės, „valdiškais“ pinigais) už savo automobilio „Nissan“ aptarnavimą, nusipirko žiemines padangas, apmokėjo metinį draudimą antrajam automobiliui ir išsinuomojo trečiąjį automobilį (p. 5). Kai pagalvoji, o ką naudingo Radviliškio r. padarė minėtas socdemas – visai nejuokinga. Ne dėl jo, dėl socdemų rinkėjų.
Neklauskite, ar išrinktuosius į viršūnes iškelia rinkėjai, ar jie turi kokį nors receptą. Išsišokėliai, apie kuriuos sovietinis gensekas Nikita Chruščiovas (Kukurūzinis) vadino „pidorais“, mūsų liaudis – vištgaidžiais. Įdomu, ką apie tai galvoja mero klapčiukas Linas Garbenis? Mano nuomone, atsakymo nebus, nes jis, anot O. de Balzako, „į tirštynę žmonių įlėkė it patrankos sviedinys ar išliaužė it maras“. Čia iš bestselerio „Geltonos krokodilų akys“ (p. 210).
Draugiškas patarimas – pradėkite domėtis rimtomis miesto problemomis, tokių veikėjų kaip S. Luščikas veikla. Antraip jūs ne žurnalistas, o… čia norimą įvertinimą lai įdeda skaitytojai, nors…
Nors…
Visi rašantieji turi savo keistenybių. Vieni prieš rašydami tam ilgai ruošiasi. Gali vartoti vyną, opiumą ar hašišą. Rėkte išrėkti tekstą, it G. Flaubertas, rašyti stovėdamas, it E. Hemingvėjus (beje, alkoholio mėgėjų rašytojų tarpe – marios). Mūzos reikalauja aukų.
Netoli Pavartyčių teko regėti du dekoratyvinius avinus, vasarą ten pulkai gyvų avių, it Seime deputatų. O nematantys ir nerašantys apie problemas rajone – viso labo tik politiniai impotentai ar klapčiukai.
Šiaip čia posūkis – įdomu, kiek knygų, žurnalų, kitų spaudos leidinių per metus perskaito meras, pusmeriai, klapčiukai. Jų neteko matyti bibliotekoje renkantis knygas nei knygyne. Gal prasilenkiame?
Esmė – kvailių laukia pragarai. Na, o patį pragarą įsivaizduoju it mūsų respubliką su savo miestais, miesteliais, kaimais (pragarais). Kas, ką ir kur paskiria, sprendžia automatiškai veikiantis karmos mechanizmas, tad vėl sugrįžtu prie teosofijos.
Sugrįžimas
Šiaip karma – vienas svarbiausių indų religijos filosofijos terminų. Kiekvienas veiksmas turi atpildą iš paėjusių, dabartinio gyvenimo. Be to, ji apsprendžia reinkarnaciją. Tai – kiekvieno mūsų laukia po mirties. Nuo to priklauso ir žmonių socialinė padėtis. Nepaneigsi, ji nevienoda.
Beje, ji savo laiku buvo ir pas katalikus, tik Bažnyčia apsisprendė, jog patogiau turėti pragarus, skaistyklą, rojų ir prisikėlimą amžinam gyvenimui po Paskutiniojo teismo. Teosofijos teorijoje – kiek kitaip nei bardo Vladimiro Vysockio dainoje (pavadinimo neatsimenu). Esmė – „jei buvai tu bukas it medis, tai gimsi baobabu ir gyvensi iki tūkstančio metų, kol numirsi“.
Šiaip karma – duotybė, bet ji nėra neišvengiama. Gali palikti ją už nugaros ir nušuoliuoti gerais veiksmais priekyje jos. Tačiau, neduok Dieve, susimausi – tuomet gausi su kaupu už viską. Kas po to, V. Vysockis nedainuoja.
Teosofijoje Amžinybė ir Begalybė nesuvokiamos, tad kodėl turi atgimti medžiu, ežiu ar pan.? Mes esame amžinos evoliucijos dalis ir turime išmokti „pamokas“, kaip kariuomenėje: „nemoki – išmokysime, nenori – priversime“, tad nori ar nenori turėsime kopti evoliucijos laipteliais.
Iš čia avataros – Buda, Jėzus, kiti dvasiniai mokytojai. Jie jau tarsi nedideli pusdieviai, gali tobulėti toliau, bet sugrįžta žemėn, kad pagelbėtų žmonėms. Jie atsimena praėjusius gyvenimus, bet turi ir visas žmogaus savybes – yra mirtingi, gali susirgti, neretai gauna ir dieviškų dovanų.
Kaip sakydavo a. a. Tėvas Stanislovas, jei teisingai meldiesi, gauni Dievo dovanų, po to turi dar daugiau melstis, kad Jis jas atsiimtų (deja, ne visada). Na, o visiškai beviltiškiems ištrinama sielos atmintukė, o jos buveinė – dvasia – sugrįžta pas Dievą tolimesniam panaudojimui.
Apie teosofijos trupinius dar nebaigiau, bet metas patrumpinti skyrelį.
Patrumpinimas
Beje, savotiškai apie sieloje sukauptų duomenų ištrynimą rašė Michailas A. Bulgakovas: „Beje, juk visos teorijos vertos viena kitos. Tarp jų yra ir tokia, kuri tvirtina, kad kiekvienas gaus tai, kuo tikėjo. Tebūnie taip. Jūs išeinate į nebūtį, o man bus smagu iš taurės, kokia jūs pavirsite, išgerti už būtį!“ (M. A. Bulgakov „Meistras ir Margarita“, 2012, „Jotema“, Kaunas, p. 296).
Beje, esu skaitęs paskutinę pataisytą romano versiją originalo kalba. Tačiau ir lietuviškas vertimas visai kokybiškas, yra ir neprastas serialas. Šiaip įdomu, ar meras ir jo klapčiukai skaitė vieną populiariausių pasaulio knygų (pasak kai kurių specialistų – antrąją po Biblijos).
Tad artėjant pabaigai norisi parašyti apie savotišką nuodėmę.
Pabaiga
Ji – apie garbės troškimą. Garbės troškimas – pražūtinga aistra. Skurdžius pasisotina auksu, ištvirkėlis – kūnu. O kuo pasisotina garbėtroška? Kuo gi, jei ne pačiu savimi. Jis gadina sau kraują ir pamažu save naikina. Niekas negali numalšinti jo noro spindėti. Jis pasiruošęs parsiduoti arba išnaudoti kitų sielą ir talentą, kad tik pasisektų. Kad pagaliau kas nors jam paplotų (p. 444).
Mano nuomone, seimoriai, merai, tarybų nariai (ne visi), klapčiukai, seniūnai ir t. t. (taip pat ne visi) nori galių, garbės, pinigų. Laimė galima, tik nereikia pamiršti, jog Fortūna yra nepastovios laimės deivė ir bet kada gali parodyti nuogą užpakalį, kaip T. Brazo filmuose.
Na, o karmos ir reinkarnacijos dėka tapsite asenizatoriais, elgetomis ir pan. Mero pasikėlimas apie atnaujintus dviračių takus, Antaniškių mišką–parką skamba kvailokai. Kur naujos, gerai apmokamos darbo vietos, padidėjęs gyventojų skaičius rajone, pakankamai gydytojų specialistų ir kitų med. darbuotojų, policininkų? Ar žinote apie menkus jų atlyginimus?
Tad ko nusipelnėte jūs ir jūsų klapčiukai? Mano nuomone – absoliučiai niekuo. Dar kartą perskaitykite M. Bulgakovo citatos dalį. Na, o aš pasidžiaugsiu, jog į Lietuvą atėjo J. P. Blavatskajos teosofijos (rimtosios, bet ne naujausios) pradmenys. Abejoju, ar jas perskaitysite, tad siūlau lengvesnį variantą – Antono Šandoro LaVėjaus „Šėtono (Satanistinę) bibliją“. Pravers turtinant savo žinių bagažą, o ne piniginę, kaip radviliškiečių Seimo narys S. Luščikas.
Beje, veik viskas pasaulyje keičiasi. Antroji Lauko gatvė Radviliškyje, vėliau Sovietų Sąjungos didvyrio Vaclovo Bernotėno vardu, pervadinta Tėvo Stanislovo gatve (o tai buvo tik miestiečių – radviliškiečių – daržai, „kolionijos“). Bet biurokratinių kliūčių neatsirado Plento Pirmosios ir Plento Antrosios gatvių atveju.
Mano galva, dėl šabarkštynais apaugusio piliakalnio gimė mintis – veikėjai, norėję veiklos, be tinkamos pakišos, negavę „kapeikų“, jos įsisavinimą apdergė nedėkingais jausmais ir „teisingų supratimų“ ribomis.
Ką anuomet veikė mūsų Seimo nariai A. Čepanonis, V. Juozapaitis, S. Luščikas – neaišku, beje, ir meras. Liaudiškai, jiems nerūpi radviliškiečiai ir jie elgiasi tarsi „gargamuliai su rukapisčiais“. Liaudiškai – „malė šūdą“, ir naudos iš jų, kaip iš „šūdo su bruknėmis“ („Frazeologijos žodynas“, Vilnius, „Lietuvių kalbos institutas“, 2001, p. 723).
Beje, viskas pasaulyje keičiasi: Antroji Lauko g. tapo sovietinio didvyrio V. Bernotėno, dabar – Tėvo Stanislovo gatvele. Ant Radviliškio pelkių išaugo ligoninė, darželis. Keisis ir teorijos apie visatą, žmogaus evoliuciją ir t. t., bet vieno dalyko pakeisti neįmanoma – tai paskutinis skilties taškas.
2025-11-28
Vytautas Mikalauskis
