Vakar vienas žmogus manęs pasiteiravo, kaip aš miegu? Na ir klausimas, net nežinau, ką atsakyti, juk miegu kaip ir visi miega: plačioje lovoje atsigulu ant šono, dažniausiai ant dešiniojo, ir guliu, kol šonas nutirpsta, tada persiverčiu ant kito šono. Vis dar laimingas, kad persiverčiu pats, nereikia kaip blyną keptuvėje nuo šono ant šono vartyti. Bet tas žmogus, tikriausiai, norėjo sužinoti, ar greit užmiegu ir ar išsimiegu? O čia, brolyti, tai kaip kada: jei kokie prisiminimai nešauna į tą seną žemaitišką kramę (galvą), tai greitai užmiegu. Gi jei prisiminimai užplūsta, tada, ponali, jau gryna pakūta: vartaisi vartaisi per naktį, jau ir pirma nakties, jau ir aušti pradeda, jei naktys vasariškai trumpos, o aš dar mažiausio sapno nesusapnavęs.
O iš kur tos mintys, tie prisiminimai? Čia tai kaip su tuo vasaros lietumi: žiūrėk ištisomis dienomis, ištisomis savaitėmis lietaus nei lašelio, žemelė išdžiūvusi, žolės lapeliai net traška, o štai ateina ruduo, ir pasipila tas vadinamas grybų lietus, toks nestiprus, bet sodrus, pro medžius, pro lapus praeinantis, miško samanėles atgaivinantis. Ir tada iš po tų samanėlių pradeda grybai kaip pasiutę lįsti: vienur vienokie, kitur kitokie. Lygiai taip būna ir su tomis mintimis, kurios pradeda į galvą lįsti, užmigti neduoda, kol neatsikeli, ir visko neužrašai. Štai ir dabar taip gavosi, kai prisiminiau alkaną vaikystę, pokario laikus, savo kaimo žmones, jų darbus nesibaigiančius bei rūpesčius be pradžios ir pabaigos.
Arba štai apie tuos laikus, kai žmonės po savo kaimą gavarilkas (laidinius radijo taškus) vedžiojo. Būdavo žiemomis, kai jau visi lauko darbai pasibaigę, o žemę dar nelabai įšalusi, susirenka kaimynas pas kaimyną kiekvienas kas su nuosavu kastuvu, kas su metaliniais laužtuvais – štangomis vadintais, susirenka šiltai prikūrentoje troboje, išgeria po šimtgramį „ant šilumos“ drumzlinos naminės, dar prieškambaryje pasistatę avikailio kailinių šiltas apykakles, išeina į pūgą ir radiomonterio nužymėtuose vietose kasa kastuvu sniegą. Paskui sunkiomis smailiomis metalinėmis štangomis pralaužia įšalą, iškasa apvalią duobę, tarsi medelį ruoštųsi sodinti. Tada, vadovaujant iš centro atvykusiam radiomonteriui į tas kastuvais, laužtuvais ir kirkomis iškastas duobes „sodina“ dar rudenį miške nukirstą ir iš anksto nužievintą neploną eglinį, dviem vyriškomis plaštakomis sunkiai apkabinamą, kokių penkių šešių metrų aukščio stulpą. Pastatę, smagiai tarpusavyje gagėdami, vėl duobę užverčia ką tik iškastais įšalusios žemės luitais, apie tą pastatytą stulpą žemę kojomis tvirtai sumindami. Pastovi vyrai, vėl kažką tarpusavyje draugiškai pagarksi, atgal keletą žingsnių atsitraukę, vieningai atvertę galvas, o dešine ranka prilaikydami viršugalvius, kad kepurės nenukristų, vyrai žiūri į stulpo viršų. Žiūri ir stebisi, kaip čia nutiko, kad tik ką buvęs paprastas rąstigalis staiga virto garbingu telegrafstulpiu.
Tada, ant kerzinių batų užsidėjęs specialias nages, į to telegrafstulpio viršų, kaip koks katinas svirne prie lašinių, tingiai ropščiasi tas iš miesto atvykęs žmogus, sodiečių pagarbiai radiomonteriu vadinamas. Jis tarp tų pastatytų telegrafstulpių jų viršūnėmis suraizgo laidus, prieš tai stulpuose kažkokius keistus baltus bliudžiukus įsukęs. Sodiečiai, dar labiau atkraginę galvas stebi kiekvieną radiomonterio judesį, tarpusavyje aptarinėja ar jam ten, danguje, nešalta? Juk ten, tokioje aukštybėje, ir vėjas šaltesnis turėtų būti, ar ne? Kažkuris iš būrio šmaikštauja: „Ar iki Dievo jau nebetoli?“ Tas, kuris stulpe, nusisukęs pavėjui atšauna irgi juokais: „Nebetoli, jau visai nebetoli…va, nukrisiu su visu stulpu ir nepajusiu, kaip danguje atsidursiu“. Vyrai surimtėja, tarsi susigėsta, ale ir pavojingas radiomonterio darbas, sako vienas, žiūrėdamas link „to katino“, tupinčio telegrafstulpio viršūnėje. Bet labai reikalingas, atsako kitas į save daužydamas sustirusias rankas. „Jo, labai reikalingas…štai pastatysim stulpus…nutiesim laidus ir turėsit, draugai, gavarilkas – visas naujienas apie vis gerėjantį gyvenimą dieną naktį žinosite,“ – aiškina tas, kurį vyrai Juziu vadina, šis atvykęs iš gretimo kaimo, ten tos gavarilkos jau yra. Iš to kaimo, tiesiai per Vaištaro durpynus, pro Žebrausko ūkio ąžuolyną radijo taškas dabar ir tiesiamas į mūsų Brizgius.
Taip smagiai paplepėję ir nykščiu nušnypštę pamėlusias nosis, brizgiškiai linksmai klegėdami eina prie kitos duobės. Čia vėl draugiškai sušukę: „Vyrai, iii-mam!“ – čiumpa kitą jau nužievintą rąstigalį, jo storgalį kiša į ką tik išraustą duobę, didžiais batais apie stulpą apmindę žemę, laukia kada su laidais ir savo nagėmis atžvangės tas stebukladaris radiomonteris. Taip, eidami nuo stulpo prie stulpo, nuo sodybos prie sodybos, vyrai per kokias dvi dienas į Brizgius atvedė laidinį radiją. Naujojo „taško“ šeimininką vis prigąsdindami, kad jei šis nepastatys butelaitį ant šilumos, tai jie padarys taip, kad tas „taškas“ visam kaimui ne žinias iš pačios Maskvos pranešinės, o garsiai visam kaimui skelbs, ką šeimininkas su savo žmona naktimis išdarinėja… Taip prigąsdinti, radijo „taško“ savininkai darbininkams duodavo jei ne visą butelį naminės, tai po šimtgramį kiekvienam „ant nosies“ būtinai įpildavo, o kadangi to radiomonterio nosis buvo didžiausia, tai jam tekdavo du šimtagramiukai. Turtingesni sodiečiai sušalusiems darbininkams ir lašinio su cibuliu (svogūnu) papjaustydavo. Sodiečiai, žinodami kaip sunkiai tie lašiniai užauga, sakydavo, kad nereikia čia to lašinio, bene jie čia kokie ponai, tegul žmogus lašinius palaikys sunkesniems laikams, o dabar pakaksią ir cibulio, arba štai taip – išgėrei burnikę, pauostei alkūnę ir laimingas. Tik radiomonteris niekaip negalėdavo abejingas „pro lašinį“ praeiti: jei tik ant stalo jų atsirasdavo svečias iš rajono pilna burna lašinius žiaumodamas to „taško“ savininkui vis aiškindavo kaip reiktų elgtis, jei vasarą netyčia staiga pradėtų žaibuoti – kaip tokiu atveju tą gavarilką saugiai išjungti, radiomonteris aiškindavo tol, kol lėkštėje lašinių nė kąsnelio nebelikdavo.
Ir sodiečiai, įšilę nuo šimtgramio, įsidrąsindavo meisterio pasiteirauti, kaip čia, brol, dabaa y, kad laidaas gars aten? Ar tik čia nėra kokia Stalino apgaulė – gal toje mažoje dėžėje koks kipšiukas sėdi, pats Stalins iš Kremliaus jam nurodinėja, o šis visokius niekus mums pranešinėja – doriems žmonėms protus muilina. Svečias, pats dorai nežinodamas „kaip čia dabaa y“, kad garsas laidais iš paties Kremliaus net į tokius užkampius atain, vartydamas apgirtusias akis iš sodiečių tik pasišaipydavo: „Och, derevnia, tokio paprasto daikto nesupranta, juk čia paprasčiau nei du kart du…o jie ir to nesupranta, kaip su kokias komunizmą pastatysim?..“ O tokį atsakymą nesulaukusi dėrėvnia, vienas kitą patiešydavo sakydami: „Je, je, oho ir laikai atėjo…mes tai viską gerai suprantam, ale jei dabar kuris iš mūsų senelių iš kapo staiga pist ir prisikeltų, tai nebepažinę kaimo, iš to siaubo vėl kojas užverstų“.
Ir visi smagūs vėl išgarmėdavo pro duris – iki naujos sodybos, iki naujų lašinių su šimtgramiu „ant šilumos“. Taip maždaug penkiasdešimtais mano kaime vyko pokario laikų didžiojo socializmo statybos – radiofikacija. Nors buvau dar tik vaikas, bet vyrams padalinti kastuvus jau tikau, tik kai vyrai šiltoje troboje tuštindavo krūminukę ir ant stalo atsirasdavo lašinukų, radiomonteris man įsakydavo: Ei, žioply, dink iš čia, dar telegrafstulpis užvirs, nors kambaryje jokių stulpų nebūdavo…
Rimantas Petrikas
