Noriu dar vieną tų audringų pokario laikų nuotykį papasakoti, kaip svarbu liežuvį laikyti už dantų. To posakio prasmės tada aš dar nelabai supratau, nes buvau tokio amžiaus, kai dar su jupele apvilktas tebebėgiojau: tada mūsų kaime visi vaikai, kiek berniukai, tiek mergaitės , kažkur iki penkerių metelių per kiauras vasaras bėgiodavome basi ir vienodai jupelėmis apvilkti, gal tik pačios jupelės kažkiek skyrėsi, nes mergaičių jos būdavo naujesnės ir pasiūtos iš pirktinės medžiagos su gėlytėmis, o berniukus paprastai motinos apvildavo tėvo nunešiotais apatiniais. Šie būdavo ne kartą lopyti, platūs per pečius ir ilgumo žemiau kelių, o kartais ir iki pat žemės. Gyvenome tada pas tokį žmogų „ant kveteros“, tas žmogus irgi buvo bedniokas, nors ir ką tik sutverto kolūkio pirmininkas. Turėjo jis dvi dukras mano amžiaus, pats iki vėlyvo rudens vaikščiodavo basas ir vis dainuodamas, jo dukros irgi vilkėjo jupeles, po tomis jupelėmis jokių kelnaičių neturėjo, kaip ir aš be trusikėlių; o kam vaikams kelnelės vasaromis?
Taigi dvi mergaitės jupelėtos ir aš kažką kieme rūpužiuodami žaidėme, jau buvo pavakarys, žiūrime nuo miško lodydami kaimo šunis keliu atmauna trys ginkluoti vyrai, o gal jų buvo ketvertas – gerai nebeprisimenu, tik gerai prisimenu, kad pamatę tuos vyrus namo šeimininkai kažkur mirksniu išgaravo, spėjęs savo mergaitėms sušukti: mergaitės slėpkitės! Mergaitės nulėkė už svirno, ir kaip kokios kurapkos į tokius tankius kakarykus ten sutūpė. Aš buvau už jas gerkai mažesnis, todėl lėkdamas per kiemą susipyniau savo jupejėse, o dar kažkoks žagaras po kojomis pasimaišė, todėl kritau kniūpsčias, į kiemo akmenį stiprokai nosį susidauždamas. Guliu, žliumblių visa gerkle. Tie vyrai tik cap mane už basos kojos: „Ahą, pasipuolei, tai dabar sakyk, kur tėvas šnapšę slepia?“ Tais laikais žmonės ne gimtadienius, o vardadienius švęsdavo, aš žinojau, kad tas pirmininkas vakar kažkokį – gal savo, o gal žmonos – vardadienį šventė, dar žinojau, kad tą pirmininką žmonės Levuku šaukia, o štai jo žmonos vardo tai nežinojau, bet buvo tai tokiu vasaros laiku, kai vyšnios jau sirpo – kaži koks vardadienis tokiu metu galėjo būt švenčiamas? Dar žinojau, kad iš gretimo Kuodžių kaimo du muzikantai buvo atėję: vienas armonika grojo, o kitas būgneli mušė ir vis dainavo visokias blevyzgas. Per naktį jie kieme trankėsi su savo tomis muzikomis, vieni šoko, kiti alų gėrė, paskui visas tvoras apmyžę paryčiais kas sau išsijovijo.
Muzikantai savo muzikas klėtyje buvo palikę, todėl iš pamiškės atėję tie ginkluoti vyrai tas muzikas nesunkiai užtiko, alaus bačkelėje dar buvo likę, nekviesti ateiviai ir keptų karosų visą lėkštę užtiko. Neblogos užkandos yr, o štai šnapšės tai ir nėr, todėl anie mane pasigavę už kojos net į šulinį žemyn galva kišo, vis reikalaudami pasakyti, kur tėvas šnapšę laiko? Jie gi nežino, kad aš tėvo visai net neturiu, bet iš tos baimės aš to net pasakyti negaliu vis klykdamas nesavo balsu. Šiaip per ašaras mačiau, kad tas pirmininkas basas už tvoros vyšnyne tarp dilgėlių stovi, ir vis ženklais man rodo: tylėk – laikyk liežuvį už dantų. Ir aš tylėjau. Ne, netylėjau; nes aš visa gerkle klykiau ant viso kaimo. Neįstengdamas žodžio ištarti, už ką „po visam“ namų šeimininkas mane net per galvą paglostė sakydamas: „Esi tikras vyrs!“
Rimantas Petrikas
