Socialiniai tinklai

Aktualijos

Pastebėjimai ir pamąstymai

Avatar

Paskelbta

data

Pasakojama, jog karaliaus Saliamono žiede buvo išgraviruoti žodžiai „Ir tai praeis“. Neseniai perskaičiau ir dviejų eurų nekainavusia K. Platelio knygą „Ir mes praeiname“, bet nesijaudinkite, jos neaptarinėsiu, nes ji tik tiek ir verta, bet pavadinimas geras, nuo to pradėsiu.

Pradžia

Šventa tiesa, jog mes visi praeiname, bet pro gyvenimą. Atstumas nuo gimimo iki mirties skirtingas, kaip ir tai, ką mes darome, matome keliaudami šia kryptimi. Ir niekas nepaneigs, jog keliaudami mes, norime to ar nenorime, veikiame vieni kitus. Daugiau ar mažiau, o veiksmų pasekmės kartais keliauja į ateitį. Žiūriu TV laidą. Pasakojama, jog iš sovietų paimtų į nelaisvę japonų karių namo sugrįžo tik kas antras. Ką darė japonai su JAV, Britanijos ar Australijos karo belaisviais – dar blogiau. Iš F. Pauliaus armijos, patekusios į nelaisvę prie Stalingrado, namo grįžo tik 6 tūkstančiai vokiečių karo belaisvių. Ką darė vokiečiai su sovietiniais karo belaisviais, kad ir Šeduvoje. Tiesa, anglams šiuo požiūriu sekėsi geriau, bet anglų agentus, suleidę vaistų, kad nesispardytų, vokiečiai dar gyvus kišdavo į krematorijaus pakurą. Šią patirtį iš vokiečių vėliau perėmė Čilės chunta. Vaistų pripumpuoti, kad nesipriešintų, rėžimui nepatinkantys asmenys buvo skraidinami į vandenyną ir „paleidžiami į laisvę“. Į Masajau ugnikalnio žiotis samosininkai mėtė sandinistų partizanus, vėliautą patį darė sandinistai su samosininkais. Atėjus laikui visi stengėsi surasti pasiteisinimus ir pavaizduoti save kaip aukas. Taip gimsta dvigubi standartai, kurių apstu ir pas mus. Štai „Lietuvos Sveikatoje“ skaitau, kad seimo narys J. Sabatauskas kreipėsi į Lygių galimybių kontrolierę dėl galimos diskriminacijos pagal amžių ir prašo išsiaiškinti, ar A. Veryga savo sprendimais neigiamai nepaveikė senjorų. Gražu, teisinga, bet tas pats J. Sabatauskas karantino metu lapnojo seimo valgykloje, kai kiti mirtingieji negalėjo nė kojos įkelti į viešojo maitinimo įstaigas. Ar tai ne dvigubų socialdemokratiškų standartų apraiškos? Pats elgiesi nepadoriai, o vėliau demonstruoji perdėtą rūpestį. Įdomu, kaip savo bendrapartiečio elgesį pakomentuotų vietos socialdemokratų vadas K. Račkauskis. Spėju, būtų net juokinga. Apšilimą padarėme, metas mažiau juokingiems dalykams.

Mažiau juokingi dalykai

Kartą į mane kreipėsi ponia G.Š. Ji tvirtino, kad senajame ligoninės korpuse dirbo prieš penkiasdešimt metų ir stebėjosi, kur dingo turėklai pirmajame aukšte ir net mąstė apie galimybę kreiptis į ligoninės direktorių ar net merą. Ar kreipėsi nežinau. Laiptinėje, kuria reikia užkapoti į Psichikos sveikatos centrą ar pas odontologus, pirmajame aukšte turėklų nėra jau daug metų. Iki šiol dar niekas nenusirito, neužsigavo, nežuvo. Kol kas. Aš nežinau, ar statoki laiptai be turėklų atitinka visus saugos reikalavimus. Akivaizdu viena – laiptai tinka jaunesniems, sveikiems asmenims, bet ne garbaus amžiaus senoliams ar neįgaliems, turintiems judėjimo aparato sutrikimų. Dar visai nesenai šalia minėtos laiptinės buvo ir liftas. Juo pacientai ar klientai iš konsultacinės poliklinikos patalpų galėjo pasikelti į slaugos skyrių ar dializės centrą, net neįgaliojo vežimėlyje ar net spec. lovoje. Taip pat užsukti, esant reikalui, ir į jau minėtą centrą ar pas odontologus. Šiandien sveikatos problemų turintiems asmenims tenka įveikti savotišką kliūčių ruožą, kad patektų į padalinius. Kas sumąstė panaikinti liftą nespėliosiu ir net genijumi nevadinsiu. Šiandien norintys pažvelgti, kas liko iš lifto, gali užkapoti į jo įrangos patalpą ant ligoninės stogo. Yra ir kopėčios, liukas nerakinamas. Ženklų, kad negalima filmuoti, fotografuoti ar kopti t. p. nėra. Kalbama, jog tai nemenka patalpa, kur prieš paskutinę kelionę trumpam prisėda slaugos skyriaus pacientų dvasios. Nors, kai pagalvoji, liftas pagelbėtų personalui ir ligoniams, norintiems patekti kad ir į dializės skyrių. Ši pastraipa nepadarys jokio poveikio valdžiažmogiams ar ligoninės direktoriui, bet turi neabejotinų pliusų. Jeigu, neduok Dieve, atsitiktų kokia nelaime, aukos artimieji galėtų pasiremti šia skiltimi reikalaudami kompensacijos. Apie problemą buvo rašyta, bet priemonių nesiimta. Nuo medicininės temos bėgių dar nesitraukiu,o tik perkeliu į kitą pastraipą.

Perkėlimas

Tai ne psichologinė reakcija. Neseniai rašiau apie asmenis, mėgstančius skambinti telefonu į radijo stočių laidas. Pasirodo, apie šį reiškinį rašo vienas geriausių Lietuvos žurnalistų H. Vaitiekūnas. Pacituosiu: „Paklauskite savęs, kada jums paskutinįsyk šovė į galvą mintis paskambinti į radiją?Nešovė?Sveikinu! Nes sveikam žmogui neturėtų šauti“. Tačiau pripažinkime, tokių mėgėjų apstu. Dabar dar vienas paaiškinimas. Jei aš rašyčiau perdėm moksliškai, manęs nesuprastų dalis skaitytojų. Kalbant apie kai kuriuos reiškinius kasdiene kalba, kuri skamba grubokai, suprastų dauguma. Be abejo, jums teko girdėti išsireiškimus: išeiti iš proto, išsikraustyti iš proto. Kai kuriems psichikos ligoniams Lietuvos psichiatras A. Alekseičikas siūlo sugrįžti atgal į protą. Tiesa, yra tokių, kurie to nenori nė girdėti, nes būti ligoniu patogiau: dėmesys, užuojauta, galima padejuoti ar net gauti pašalpas. Kitas dalykas, kai grįžti nėra kur, nes proto nebuvo ar ji pasisavino p. Alzheimeris, demencija. Vėlgi, kai kurių pacientų artimieji to suprasti nepajėgia ir reikalauja tokiems ligoniams sugrąžinti protą, nors smegenų niekur pasaulyje nepersodina. Aš suprantu tuos, kuriems pats artimojo išėjimas iš proto kelia baimę, neviltį, stebuklo norą, ypač stebint nuolat blogėjančią būklę. Deja, vaistų nuo to nėra, smegenų persodinimo galimybę minėjau. Lieka tik sulaukti, kol gyvenimas išskirs. Turtingesni nesivargina patalpindami tokius ligonius į spec. ligoninių skyrius, Olandijoje pritaiko eutanaziją – legalų numarinimą. Bet štai kur keistumas – kai kurių tokių ligonių artimieji reikalauja raminamųjų. Vaistų, kurie niekos negydo, bet kaip ir kvaišalai tik pablogina ligonio situaciją. Išsikraustymo iš proto procesas nuo jų tik pagreitėja, neskaitant pašalinių, nepageidautinų reiškinių – judėjimo aparato sutrikimų,ar net mirties. Įdomu ir tai, kad rajone tūkstančiai „proškininkų“ (nuo raminamųjų priklausomų asmenų) neįsivaizduoja gyvenimo be minėtų kvaišalų ir jų pagalba veržiasi į išeinančių iš proto gretas. Mano nuomone, geriau skambintų į radijo laidas, o aš pakeisčiau temą.

Temos pakeitimas

Šiandien gegužės 28 d. Tik pirmą valandą ryte atsitraukiau nuo J. Baltušio „Vietoj dienoraščio: 1984- 1990“. Atrodo, suprantu, kodėl rašytojas R. Jakutis skaito šiuos tūkstančialapius tomus vietoj deserto. Mąstau, kad visai tikėtina, jog mane vėl ištiks geros literatūros stygius. Gal ir pastraipa gavosi dienoraštiška. Pastebėjau, kad prekybos centre „Norfa“, „Tau“ ir „Maximoje“ „Bajoru“  skardinė (330 g.) kainuoja vienodai – 89 eurocentai. Įdomus sutapimas. Po miestą sklando gandai apie buvusio savivaldybės teisininko Vytauto Žviko automobilio vagystę, greitą šios transporto priemonės suradimą ir smulkių vagišių iš Linkaičių k. sulaikymą. Gal ir gandai, bet šią istoriją patvirtino pats mašinos savininkas TV laidoje. Prie transportinių istorijų pateko ir mūsų seimo nario A. Gaidžiūno avarija susidūrus su eismo taisyklių nesilaikančia stirna. Radviliškio besmegenių gaujos atstovai įvykdė savo eilinį teroristinį išpuolį padegdami šiukšlių konteinerį buvusiame geležinkelininkų kvartale prie Naujos ir Eglių gatvių sankryžos. Dar tą pati vakarą su žurnalistu M. Aleksiūnu aptarėme kai kurių vietinio raugo deputatų elgesį neeilinio tarybos posėdžio metu. Mūsų bendra nuomone, kai kurie deputatai iš esmės niekuo nesiskiria nuo TV laidų „24 valandos“  ar„TV pagalba“ herojų. Parašęs šias eilutes kažkodėl pagalvojau apie terminą „elitinės padugnes“, gal kur pritaikysiu. Diena pasibaigė „Alio, Raseiniais“, bet kita pastraipa prasidės man prieinamos spaudos apžvalga.

Apžvalga

Pradėsiu nuo informacinio kaimynų giganto „Alio,Raseiniai“. Korupcinės bylos, pasiruošimas maudynių sezonui, netvarka miesto tualetuose, pasak autorės A.V., panašėjančius į neprižiūrimas išvietes. Ką gi, kiauliškai besielgiančių piliečių yra visur. Oficioze keturios mero nuotraukos, nė vieno autorinio straipsnio, supažindinančio su rajono problemomis ar pan. Bet yra savivaldybės ataskaitos tęsinys. Apie melioraciją – artėja metas, kuomet kai kuriuos laukus teks melioruoti pakartotinai. Apie daugiabučių gyvenamųjų namų renovaciją – tokiais tempais sulauksime Paskutiniojo teismo dienos ir antrojo Kristaus atėjimo. Tai, kad tvarkomos gydymo įstaigos gerai, bet naujos sporto erdvės, vargu, ar reikalingos. Greit rajone nebebus kam į jas vaikščioti. Apskritai šio savaitraščio įdėmiai peržiūrai sugaišau kelias minutes. Ne daugiau kaip varnalizdžiui šalia darbovietės, prie slaugos skyriaus ventiliacijos vamzdžio, apdainuoto P. Ropės. Šį kartą man užkliuvo kažkokios anoniminės Janinos opusas apie „MediCA“ kliniką. Bailiai pasislėpusi už anonimiškumo skraistės pilietė dergia Radviliškio poliklinikos darbuotojus, esą jie skleidžia gandus, kad „MediCA“ klinika mažai dėmesio skiria pacientams, kad viskas ten mokama ir pan. Anonimai, mano nuomone, patys šlykščiausi žmonės, gėdingai besislapstantys nuo atsakomybės. Akivaizdu, jog ir poliklinika gali kreiptis į teisėsaugą dėl melagingos informacijos pateikimo, nukreiptos prieš įstaigos reputaciją. Galu gale, kas draudžia įvardinti tuos  paskalų skleidėjus ir pateikti įrodymus (garso įrašą,filmuotą medžiagą ar pan.). Kiek aiškiau tampa perskaičius šio paskvilio pabaigą. Jei norima įlįsti gydytojui be muilo į analinę angą, nebūtina purvais drabstyti kitų. „R.k.“ yra nemokamas skelbimo kuponas. Dėkokite gydytojui, nederkite kitų ir nesislėpkite už anonimiškumo kaip bolševikinis „stukačius“. Nebūtų slapukavimo, mano reakcija būtų visai kitokia. Per klaidą gal net patikėčiau pliurpalais, bet ne autorės nuoširdumu.

Nuoširdumas

Birželio 1 d. Vaikų gynimo diena. Taip, jie turi teises ir pareigų minimumą. Kai kurie nepilnamečiai piktybiškai naudojasi tuo, kad už nusikaltimus jų veik ir nepatupdo už grotų. Pradėtų „sodinti“ anksčiau – aprimtų. Deja, Markizo Karabaso valdomoje Lietuvos suaugę asmenys neturi jokių garantijų nuo nepilnamečių siautėjimų. Kartais galvoju, kad JAV teisinė sistema ženkliai tobulesnė. Valstijų piliečiai turi galimybę nusipirkti ginklą ir juo naudotis prieš visokius parazitus. Pas mus ginklas – prabanga, o teismuose nėra prisiekusiųjų ir net tarėjų. Jei mūsų rinktas seimo narys nebūtų lėtapėdis, miegantis atmerktomis akimis seimo posėdžiuose, gal ir atkreiptų dėmesį į šią situaciją ir pateiktų siūlymus. Deja, abejoju, ar jis skaito vietinę spaudą, o galu gale yra ir filtrai, neleidžiantys išgirsti apie egzistuojančias problemas – nepilnamečių nebaudžiamumą ir tarėjus. O ką? Ogi nieko. Miegi posėdžiuose, padorūs pinigėliai byra į kišenę. Manote, tai vieninteliai atvejai? Nejuokaukite. Tuoj pat pateiksiu ir vietos politikų ir valdžiažmogių impotencijos apraišką.

Apraiškos

Kai birželio 1 d. sušvelnėjo karantino sąlygos, apsilankiau Radviliškio viešojoje bibliotekoje. Naudodamasis galimybe noriu pareikšti nuoširdžią padėką bibliotekininkėms už nuoširumą, geranoriškumą, stulbinančią erudiciją ir aukščiausio lygio aptarnavimo kultūrą. To pasakyti apie vietos valdžiažmogius, nustatančius finansavimą, ir bibliotekos direktorę net kankinamas gestapo ar „kėgėbėšnikų“ niekaip negalėčiau. Pagrindžiu savo nuomonę. Knygų lentynoje, kur mačiau eilėje laukusius skaitytojų užsakytus leidinius, tik pirmasis J. Baltušio „Vietoj dienoraščio. 1970 -1975“  tomas. Kada skaitytojai su lauks trečiojo „Vietoj dienoraščio.1984-1990“ tomo net nespėlioju. Vėluojama beviltiškai. Aš šimtu procentų garantuotas, kad bibliotekininkės tobulai naudojasi interneto suteikiamomis galimybėmis. Tereikia finansavimo ir patys paklausiausi literatūros leidiniai operatyviai pasiektų skaitytojus. Išvada: socialvalstietiški konservatoriai ir viešosios bibliotekos direktorė nesugeba laiku aprūpinti paklausiomis knygomis skaitytojų. Mano patarimas bibliotekos direktorei – nesugebate, nenorite, nemokate… tegul pabaigia skaitytojai, aš asmeniškai reiškiu tik nepasitikėjimą, kaip vienas iš keturių bibliotekos šviesuolių (toks titulas). Beje, J. Baltušio dienoraščių trečiąjį tomą perskaičiau gegužės pabaigoje. Internetu knygos pristatymas su lengvatomis tekainavo tik 25 eurus. Gerb. direktore,  pradėkite mąstyti ir dirbti. Ką apie tai galvoja meras – nesvarbu. Na, ką gali galvoti asmuo, nesugebantis išspręsti net tokių menkų problemų, tad skelbiu pabaigą.

Pabaiga

Kartą  perskaičiau anekdotą. Šiaip jų neatsimenu ir pasakoti nemoku. Esmė – tardytojas klausia patologoanatomo, nuo ko mirė auka.

– Koronavirusas, – atsako medikas.

– Bet juk yra dvi šautinės žaizdos galvoje ir krūtinėje

-Niekis, mūsų sveikatos apsaugos ministras sako, jog tai šalutinis Kovid -19 poveikis.

Panašius anekdotus rekomenduoju A. Gaidžiūnui ir merui, tiks ir bibliotekos direktorei, skaitytojams. Pamąstykite laisvalaikiu. Taškas.

Vytautas MIKALAUSKIS

Komentarai

Jūsų komentaras

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Aktualijos

Pagrobtu automobiliu pasidžiaugė trejetą valandų

Avatar

Paskelbta

data

Šiaulių apskrities policijos Nusikaltimų nuosavybei tyrimo valdybos tyrėjai kartu su ikiteisminį tyrimą kuruojančiu Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroru baigė ikiteisminį tyrimą ir teisminiam nagrinėjimui perdavė baudžiamąją bylą, kurioje kaltinimai dėl nusikalstamų naujametinių „nuotykių“  pareikšti Šiauliuose gyvenusiam 40-mečiui vyrui. Jis įtariamas plėšimu, dokumentų pagrobimu bei neteisėtu disponavimu elektroninėmis mokėjimo priemonėmis.

Praėjusių metų gruodžio 31-osios vakare, jau po 23 val., Šiauliuose esančioje Basanavičiaus gatvėje susikirto  šio vyro ir 49 metų praeivio keliai. 19 kartų už turtinius ir smurtinius nusikaltimus teistas vyras sutikto praeivio pareikalavo 10 eurų. Neigiamas atsakymas jam nepatiko, tad savo tikslą pasiekti pabandė kumščiais. Abu vyrai susigrūmė. Kai užpuolikas savo aukai po kaklu pakišo peilį ir paklausė, ar šis nori gyventi, jėgos tapo nelygios. Sudavęs dar keletą smūgių, įtariamasis vyrą paliko gulintį be sąmonės ant žemės, pačiupo jo piniginę su  dviem elektroninėmis mokėjimo kortelėmis  bei asmens dokumentais, automobilio raktelius ir nuvažiavo jo automobiliu.

Apie pagrobtą „Suzuki Grand Vitar“ policijos pareigūnai sužinojo iš nukentėjusiojo netrukus po įvykio. Patruliai ėmėsi jo paieškos, tikrindami mikrorajono gatves bei kiemus, ir po trejeto valandų transporto priemonę rado stovinčią Pakruojo g., šalia Nakvynės namų. Čia įrengtos vaizdo kameros akivaizdžiai parodė, kas tuo automobiliu atvažiavo ir kas iš jo išlipo. Tad automobilio pagrobėjui, kuris pastaruoju metu gyveno Nakvynės namuose, buvo uždėti antrankiai ir pirmąją Naujųjų metų dieną jis praleido areštinėje. Laukdamas teismo, už grotų  jis tebėra iki šiol.

 
                      Atstovė spaudai Gailutė Smagriūnienė

Skaityti daugiau

Aktualijos

Virtualus susitikimas su Egle Aukštikalnyte Hansen

Avatar

Paskelbta

data

Kovo 3 dieną yra minima Pasaulinė laukinės gamtos diena, kviečianti švęsti laukinės gamtos grožį ir domėtis laukine gyvūnija ir augalija. Ta proga Šiaulių PRC Prekybos ir verslo skyriaus bendruomenė virtualiai bendravo su Egle Aukštikalnyte Hansen, kuri šiuo metu keliauja ir fotografuoja laukinę gamtą, gyvūnus po MASAI MARĄ (Kenija, Afrika). Susitikime pašnekovė pasakojo apie savo gyvenimą Kenijoje, Afrikos draustinius, nacionalinius parkus, kur stebi, kaip laukiniai gyvūnai gyvena, ir juos fotografuoja. Paklausta, ar laukinėje gamtoje saugu, Eglė Aukštikalnyte Hansen atsakė, kad saugu, tik reikia mokėti matyti, girdėti ir skaityti gamtos ženklus. Papasakodama apie vietinių žmonių gyvenimą, tradicijas ir papročius, E. Aukštikalnytė Hansen pastebėjo, kad tradicijos ir papročiai po truputį keičiasi, kai kurių dalykų jauni išsilavinę žmonės atsisako.

Kadangi keletą metų E. Aukštikalnytė Hansen gyveno Šanchajuje (Kinijoje), tai buvo paprašyta palyginti gyvenimą tose dvejose vietose: Kinijoje ir Kenijoje. Apie gyvenimą Kinijoje yra pasakojama ir knygoje „Mamahuhu: šešeri metai Kinijoje“.  Paklausta, kodėl nerašo arba nekuria laidos apie Lietuvos gamtą, pašnekovė prisipažino, kadangi dar neinvestavo pakankamai savo laiko, tad gimtosios šalies gamtos tiek gerai nepažįstą, kad galėtų, pavyzdžiui, parašyti knygą. Bet patikino, kad Lietuvoje tikrai yra gerų rašytojų, fotografų, kurie atskleidžia Lietuvos grožį.

Eglė pasidžiaugė šiandieniniu jaunimu, kuriuo žavisi ir tiki. Anot Eglės, šiandieninis jaunimas fantastiškas, jie protingi, ieškantys, jie turi daug įvairiausių galimybių, jiems priklauso ateitis. Tad ji jaunimui linkėjo pasitikėti savo intuicija, surasti pusiausvyrą tarp laukinės gamtos ir žmogaus, suvokti, kad žmogus daug ką gali, gali atrasti, sukurti, bet gali ir sunaikinti, tad linkėjo kuo daugiau sukurti panaudojant laukinės gamtos resursus, nepakenkiant vienas kitam ir išlaikant sveiką pusiausvyrą. Linkėjo turėti labai daug svajonių, kurios yra pagrindinis idėjų generatorius, būti lankstiems ir išbandyti save daugelyje veiklų.

Susitikime kalbėta apie knygas „Mama Afrika“, „Laukinė motina gamta“, „Mamahuhu: šešeri metai Kinijoje“.

O mokiniai domėjosi, kaip fotografei pavyko susigyventi su vietine bendruomene, kokia kalba susikalba su vietiniais gyventojais, koks mylimiausias gyvūnas, apie žmogaus poveikį laukinei gamtai ir kur tie pokyčiai matomi ryškiausiai, kas arčiau širdies: Lietuva ar Kenija?

Skaityti daugiau

Skaitomiausi