Pastebėjimai ir pamąstymai

Sušaukė mero klapčiukas Skundeiva viešą spaudos konferenciją.
Pirmasis į susirinkusius piliečius kreipėsi meras Tauzyla pareiškęs:
– Mes dabar gyvename geriau!
– Mes už jus džiaugiamės,- pagalvojo, rinkėjai, turėdami omenyje socdemą merą ir jo klapčiuką.
Ironizuoju. Kodėl ne? Pratęsiu.

Tęsinys

Ateina amžius, kai keisk nekeitęs trumpikes, kojines bent keliskart per dieną, naudokis dušu, vis tiek nuo tavęs sklis pelėsio kvapas. Čia iš asmeninių pastebėjimų. Apibendrinu: „Neleiskite jokiam žmogui tapti Jūsų šeimininku“, – teigė Volteras ir visai nesvarbu, kad ir iš Jūsų sėdimosios byra pelėsių kvapo pelenai, nes…
Pasak vieno garbingiausio Tėvo Stanislovo pamoksle pasakyta: „Kad ir susikruvinsi kojas, eidamas erškėčiuotu keliu, kad ir įklimpsi į dumblą, kad ir įmirksi sūriausiu prakaitu, kad ir praverski, kad ir prasikeiksi nebetekęs savitvardos ir kantrybės… vis tiek nepamiršk: „Žmogaus gyvenimas – tai kareiviavimas“. (Jobo knyga). Todėl ištverk, nedezertyruok!“ (Tėvas Stanislovas, „Apie meilę ir tarnystę“, Vilnius, „Margi raštai“, 1997 m., P.227). Nuo savęs pridursiu – mąstyk ir nedaryk kvailysčių rinkdamas į valdžią Tauzylas, jo pamalonintus klapčiukus ir pan. Kareiviauk! Netarnaukite tiems, kurie įsivaizduoja, kad yra Jūsų šeimininkai. Jie – tik mėšlas gyvenimo šalikelėje.

Šalikelės

Jos įvairios. Štai ir aš laikau save Tėvo Stanislovo mokiniu, nors negarantuoju, jog teisingai supratau jo mokymuose apie tarnystę, tad, kaip suprantu, taip ir tarnauju – savo galimybių ribose. Net įsivaizduoju, jog už tai manęs gali negerbti Tauzyla ir jo klapčiukas Skundeiva. Ir lyg suprantu kai kurių asilų filosofiją (utopiją). Galiu mėgautis kryžiažodžiais, spauda, radijo ir TV laidomis, bet kažkoks dvasinis kirminas neleidžia užmiršti apie tarnystę, net jei ji skirta N. Gogolio apsakymo veikėjui Vijui (Baubui) su prašymu pakelti jo antakius (na vaikystė, kurgi viską atsiminsi). Tiesa, tas kino filmas vadinosi „Baubas“ ir iki šiol nėra jam prilygstančio šedevro. Na, bandė Holivudas. Įvertinimas ne už kokybę, o kūrinio dvasios perteikimą – šūdvabalių puota ir su jų mėšlo ritinėliais. Nenoriu būti nesąžiningu, bet efektai ir sovietinio scenarijaus gamyba jau minėtas gal ir neefektyvus, bet… Bet noriu baigti šią temą. Priežastis – reikalingas psichiatro-genijaus A.Rimkaus paslaugos. Arba jo kolegės, kurią slapyvardžiu vadinu Dama (iš didžiosios raidės). Na, nejaugi rašantis keistuolis (nenaudėlis ar pan. spręskite patys) yra visai normalus, prikepęs skilčių iki liepos mėn. vidurio ir niekaip nesustojantis. Net nežiūrint mano rašliavos, o kam ji patinka, o kam ne, man visai nesvarbu, nes yra tribunolas – skaitytojai. Bet leiskite man pabūti šunsnukiu.

Šunsnukis

Spėju, jog taip save įvardinti nedrįstų, nenorėtų ar bijotų meras ir jo klapčiukas. Aš nebijau, nes žinau, jog gyvenimo varomoji jėga (pasak A. Adlerio) yra poelgių varomoji jėga, kurios žmogus kartais net neįsisąmonina. Įsisąmoninimas – nedėkingas uždavinys. Taip atsitiko ir man, paskaičius pomirtinio rašytojo Rolando Rastausko opusą: „Atminties stalčiai – šortai“. Suprantama, aš norėčiau tokių legendinio rašytojo įžvalgų (mano nuomone, vertų net Nobelio literatūros premijos laureato titulo). Deja, ne man, o be to puikiai suprantu, netgi tai, jog jos mūsų Radviliškio krašte nebūtų tinkamai įvertintos ir suprantamos skaitytojų. Tad pasitenkinsiu kai kuriais apibendrinimais. „Rokos“ knyga „Atminties stalčiai: šortai“  ne itin lengvas pomirtinio autoriaus kūrinys. Nevardinsiu leidyklos, leidimo metų ir pan. Aš ne literatūros kritikas, bet norėčiau, kaip ir minėtas autorius, nušviesti skaitytoją net toliau už jo supratimo ribų. Į pasąmonę!
Bet nesisiūlau į psichologus, nors esu ir psichoterapijos (šeimos) adeptas. Čia stabtelėsiu, nes „pagaminau“ du straipsnelius, kurie puikiai tiktų į skiltį, tuo tarpu „oficiozas“ bent per du numerius neišstenėjo autorinių (atskiro autoriaus) straipsnių. Ir čia man „atsistojo“ klausimas! Ar gali „oficiozas“ kainuoti tik 0,29 eurocentus? Ir kažkodėl prisiminiau sovietinių-bolševikinių organų (ne lyties) dotacijas. Keistas pamąstymas, ištrauktas iš atminties gelmių, bet ir aš savotiškas keistuolis, nes noriu žinoti, kiek „oficiozas“ kainuoja realiai, o tai 3 750 egzempliorių!? Ir įdomu, kad jis nedotuojamas iš kieno nors „kišenės“. Kadangi, kaip minėjau, esu keistuolis, man tokie tiražai  nesuvokiami. Na, esu galbūt bukas it Sibiro veltinis, bet pasiremsiu M. A. Bulgakovo knyga „Meistras ir Margarita“: „O faktas – labiausiai nepaneigiamas dalykas pasaulyje“. M.A. Bulgakov „Meistras ir Margarita“ („Jotema“, Kaunas, 2012 m., P.296). Aš norėčiau sužinoti, ką meras ir jo klapčiukas padarė, kad į Radviliškį sugrįžtų emigrantai, atsirastų padoriai apmokamų darbo vietų. Nieko! Bet apie tai rašiau straipsnelyje – „Šūdmalystė“ ir pan. Klausimas paprastas – arba pradėkite realiai dirbti savivaldybei, arba eikite šunims šėko pjauti. Nors ir ten, spėju, nieko nesugebėsite. Tam reikia gebėjimo arba neeilinio proto. Beje, pavarčiau ir eilinio „Lietuvos ryto“ numerį. Kas, kuriame rajone, kaip ir kada nuveikė šį tą naudingo vietos gyventojams. Radviliškio laimėjimai visumoje – kliedesiai. Pradėti ir neužbaigti Tauzylos darbai, klapčiukų (plačiajame plane) subinlaižiavimas ir „entąjį“ kartą pasikartosiu  kiek galima mandagiau- anekdoto pavidalu. „Žmona siurbia grindis, pakelia kilimą. Vyras kilimo gali ir nekilnoti, ten dulkių nėra, aš nusišlapinu po juo ir vėl uždengiu.“
Gerbiu Tauzylą ir Skundeivą, nes ir jie, galimas daiktas, daro tą patį veiksmą, bet ar mums, Radviliškio rinkėjams, piliečiams to užtenka? Man asmeniškai į Jūsų veiklą tik „nusikakoti“, nes nematau jokios naudos. Nėra emigrantų sugrįžimo, naujų įstaigų, gamybos įmonių kūrimo su pagarbiais atlygiais. Na, sakykime, su „žabalas“, bet ir Jūs parodykite realius savo darbo vaisius. Ne!? Įvardinkite, kiek Jūsų viešpatavimo rajone padaugėjo gyventojų ir gerai apmokamų darbo vietų? O aš sakau „Pšs“. Būkite sąžiningi, Jūs esate nevykėliai! Gal ir naujadaras “papūgajai”.

Papūgajai

Tiesiogiai išvertus papūgų patinai, bet tokių esama ir dvikojų tarpe. Vieni mala liežuviais ir teikia informaciją, kad tinkamai neprižiūriu savo globotinio. Prisipažinsiu, mano tėvystės įgūdžiai menki, nes savo vaikų neturiu ir nebeturėsiu. Šiaip esu atlikęs įvairias darbines praktikas, baigęs soc. darbo bakalauro ir magistro specialybės diplomus, tarp jų ir socialinės pedagogikos bei šeimos psichoterapijos “pasagas”. Net nebandysiu visko įvardinti. Net nepažįstų kai kurių niekšiškų kaimynų, kurie mėgsta skųsti mane, esą mano globotinio napamaitinu, neišleidžiu į gryną orą ar ten laikau pernelyg ilgai. Įsivaizduokite, šviečia saulė, šilta, o globotinis, turintis, net šiek tiek viršsvorio, perkopęs penkiasdešimt metų, yra ramus, ne agresyvus, normaliai aprengtas, bet kažkam užkliūna ir gimdomos keistos teorijos ir nesąmonės. Manote, prisipažins ir už tauškalus atsiprašys? Kaip ir kaimynė, suraičiusi skundą policijai. Neva aš naktimis bėgioju po daugiabučio laiptines, skambinu ar barškinu į kaimynų duris. Net sugebu paskambint į jos atjungtą durų skambutį ar terorizuoju skambučiais į stacionarų telefono aparatą. Numerio, suprantama, neturiu. Esu kviečiamas į policiją, policija apsilanko ir mano bute. Pareigūnai užversti panašiais skundais turi reaguoti. Spėju, patikrino ir telefono išklotones, ar tikrai neskambinu į jos telefoną. Ir argi aš, žmogus, turintis širdies ritmo sutrikimą, kraujospūdžio padidėjimą, depresiją, galėčiau užsiimti tokiais dalykais? Kaip įvardinti tokius veikėjus? Tiek to, pamirškime. Aš neįžeidus. Tik galvoju (čia ne prie staipsnelio), jog mulkiai, kvailiai ir panašūs veikėjai gali veistis net Antarktidoje,  į kurią nuplauks “durnių laivu iš akmenų” (pagal bardą V. Stakėną). Na, o man laikas plaukti prie skilties pabaigos.

Pabaiga

Su priminimu, kad Jūs skaitote politinės satyros kūrinį su esėistikos elementais. Štai pavarčiau vieną “Lietuvos ryto” egzempliorių. Vėliau jį atsiėmė savininkė. Neužsirašiau nė numeri ar datos, bet vienas itin solidžios apimties straipsnis (jo pavadinimo t.p. neįsiminiau) apie kai kuriuos Lietuvos miestus, kuriuose vietos valdžia suorganizavo geras, na, malonesnes gyvenimo sąlygas savo gyventojams. Prisimenu tik tiek, kad, pavyzdžiui, Palangos savivaldybė, atsiėmusi šilumos ūkį iš privatininkų, sugebėjo jį paversti geriausiu Lietuvoje. Liūdniausia, kad tarp tų miestų nėra Radviliškio. Ir kol valdžioje Tauzyla (daug kalba, fotografuojasi ir nieko nepadaro) bei jo klapčiukas Skundeiva, nieko gero ir nebus. Kaip iš “Naujųjų Vaisiukų” – Galaktikos šachmatų sostinės vietoje “žemkės” (žemės ūkio mašinų gamyklos). Iš gilios vaikystės net išliko atmintyje frazė “rembazėje nukaukė”, vadinasi,  vidurdienis ar septynioliktoji valanda. Varpai, kaip Vilniaus Katedros aikštėje, nebuvo tinkami to meto bolševikinei valdžiai. O vėliau ir sirenos “nutilo”. Tad, mano nuomone, geležinkelis, vienas iš šimtuko sovietų sąjungos stočių, liks tik… Norimą žodį ar išsireiškimą pridurkite, bet atsiminkite, kad gyvenimas geležinkelio stotyje (na, panašiai kaip aerodromas, o tiksliau, aerouostas) – merdi. Pasikartosiu, jog “durnių laivas plaukia per jūrą/durnių laivas iš akmenų”. Kas kapitonas ir jo šturmanas  žinote. Tad sėkmės iki paskutinio skilties taško.

P.s. Pabaigęs skiltį kažkodėl prisiminiau tuberkuliozės (džiovos) ligonines ir leprozoriumus, kur buvo gydomi raupsotieji.

2026-07-30

Vytautas Mikalauskis

Total
0
Dalinasi
Related Posts