1918 metų vasario 16 d. paskelbus Lietuvai Nepriklausomybės aktą reikėjo šį sprendimą ginti ginklu nuo priešų – bolševikų, bermontininkų, Želigovskio kariaunos. Valstybė iš visų pusių buvo apsupta priešų. Reikėjo tautiečius kviesti į kovą. 10 000 karių į Lietuvos kariuomenys gretas stojo jau per pirmąją savaitę. Tame savanorių būryje buvo ir Povilas Lukšys.
P.Lukšys lankė Surviliškio mokyklą, vėliau mokėsi namų statybos amato, tarnavo rusų kariuomenėje. Grįžęs į tėviškę statė namus, dalyvavo pavasarininkų veikloje. Į kariuomenę patraukė surinkęs kaimuose savanorių būrelį. Jau pirmuose mūšiuose buvo įžvalgus karys ir eilinių vadas. Sumaniai vadovavo mūšiui su bolševikais. Buvo paskirtas žvalgybinio būrelio viršininko pavaduotoju. Jo būrį sudarė 16 karių ir du raitininkai. Auštant bolševikai atidengė smarkią ugnį. Žvalgai pasirengė gintis. Buvo ankstyvas žiemos rytas. Priešo kulkų pervertas P.Lukšys krito į roges drąsindamas bendražygius. Žvalgai atsišaudydami pasitraukė. Po mirties P.Lukšys buvo apdovanotas Vyčio Kryžiumi. Palaikai perkelti į Kėdainių Karių Kapines. Žuvimo vietoje Kėdainiečiai pastatė paminklą. O vėliau Kaune Vytauto Didžiojo Karo muziejaus panteone prie Nežinomo Kario kapo buvo pastatytas Broniaus Pundzio sukurtas biustas. Čia dega Amžinoji ugnis.
Anksčiau ši gatvelė, prasidedanti nuo pat geležinkelio ir besitęsianti iki Dariaus ir Girėno gatvės vadinosi Komunarų gatve. Nuo 1990 m. kovo 13 d. ji pavadinta P.Lukšio vardu. P.Lukšys – pirmasis už Lietuvos laisvę žuvęs karys.
Remtasi Radviliškio Savivaldybės VB informacijos-kraštotyros leidiniu
„Jie įamžinti Radviliškio gatvių pavadinimuose.
Informaciją parinko „Beržės“ klubo skaitytojai.
