Kartais pagalvoju, jog apkiautau ir neberašau miniatiūrų. Iš kitos pusės tai juodas darbas, reikalaujantis dėmesio, įtampos, o rezultatas menkas, bet pradėsiu skiltį.
Pradžia
Gal ką nors ir šokiruos, kai kas tik šyptelės. Esmė: senas bezdalas tik žarnyno dujų sankaupa, greitai išsisklaidanti ore. Tiesa, legendinis „Raganiaus“ ciklo autorius, kadais prekiavęs kailiais Varšuvos turguje, nūnai garbus ir pinigingas rašytojas aprašė, kaip reikėtų bezdėti baliuje. Knygos neatsimenu ir tai visai nesvarbu, nes bezda ir katės, ir politikai, tad ką bekalbėti apie visus kitus žmones. Apie tai pagalvojęs nusprendžiau tai panaudoti skilties pradžiai. O kodėl – ne? Kol prisiminiau, užmiršau ir esminę mintį, nes, pasak gyvojo literatūros klasiko J.Erlicko, po tūlo Trumpo pabezdėjimų pasimeta net visas pasaulis. Aš taip nesugebėčiau, man užtenka ir čigoniško (romų) vardą turinčio Lietuvos prezidento turiningų įžvalgų. Todėl stengiuosi mažiau žiūrėti TV ar klausytis radijo laidų. O dar geriau pasiklausyti mūsų mero Tauzylos, nes dvokas nors greitai išsisklaido, ne toks jau ir baisus, o juokingesnis. Ar gali bezdalai būti juokingi, palieku spręsti Jums, gerbiami skaitytojai. Na, o man tai padėjo parašyti eilinę skilties pradžią. Ką rašysiu kitame straipsnelyje neturiu net žalio supratimo. Be to, laukia „Litūrmenis“ ir „RoRa“ (Rolandas Rastauskas), tad pagyvensiu ir jei Mūza padės, ką nors sukursiu. Kraštutiniu atveju užvalgysiu kokių nors teftelių ar kilkės tomatų padaže, pasiklausysiu politikų, nes tai taip pat skatina jau minėtų dujų gamybą. Juolab tai ne natūralūs perlai, bet mūsų gamtos dovana. Žinote kitų? Na, o aš šia tema nenorėčiau diskutuoti su kai kuriais politikais ir jų klapčiukais. Bet apie tai užteks ir jokių praradimų nepatirsite. Tad, patirtis.
Patirtis
Kad „oficiozas“ niekalas, puikiai žinau. Atsiverčiu jo 25-ąjį numerį. Ir ką manote? Bent penkios Tauzylos nuotraukos! Galybė po anonimiškumu pasislėpusių straipsnių, bet jaučiama ir šiokia tokia pažanga. Yra rašinėlis, kurio autorės išdrįso save viešai įvardinti. Malonu, gal tradicija „nunugaiš“ ir mes paskaitysime ir solidesnių autorinių opusų. Suprantu, jog svajonės – kvailių motinos, nors… Širdyje aš giliai abejoju ar „oficioze“ atsiras atvirų, drąsių, kritiškų straipsnių. Liaudies išmintis byloja: „Kieno vežime (kitur ratuose) sėdi, to ir giesmę giedok“. (Lietuvių patarlės ir priežodžiai“, „Vaga“, Kaunas, 2020 m. P.110). O iš dabartinio oficiozo: „Kaip ir ožio: nei pieno, nei vilnos“ (T.p., P.100). Įsijaučiau į patarles. Suprantu, jog mano rašliava gali kam nors ir nepatikti, tad: „kad katės lotų – šunų nereiktų“. (T.p., P.98). „Oficiozo“ leidėjams pridursiu: „Invalidumas, taip pat ir seksualinis, nėra nusikaltimas ar gėda“ (F.Taunytė „7 nuodėmės ir 12 ligų“, „Tyto alba“, Vilnius, 2006 m. P.131). Be to „miestams daug daugiau naudos atneštų vienas juokdarys nei dešimt asilų su vaistų prikrautais maišais“ (T.p. P.372). Jeigu asilais pavadintume kai kuriuos arogantiškus ar vietos tarybos narius, kas pasikeistų? Pasaulis gyventų ir toliau. Tad į tolį.
Tolis
Ir prašau, nepainiokite su dervuota danga. Turiu omenyje atstumą (arti-toli). Štai ketvirtadienį „Radviliškio krašto“ administratorė „įfundijo“ man eilinį „Sostinės kasdienybių“ (rusų k.) „Budni stolicy“ numerį su garbiu skaičiumi: 999 numeris. Ir eilinio skilties skyrelio medžiaga padėta it Mūzos ant mano lėkštės. Pabandysiu pademonstruoti savo mąstymo seką. Tai straipsniai: „Iš Vilniaus – į Padgoricą (Juodkalnija). Ar man to, senam kriošenai reikia? Na nuskrisčiau, paragaučiau vietinės virtuvės patiekalų, paslampinėčiau po minėto miesto įdomesnes vietas ir pan. Vėl pasikartosiu – ar man to taip labai reikia? Man labiau patinka svogūnai, agurkai iš sesers daržo ir jų pagamintomis salotomis. Smalsuoliams – moku pasiruošti pats. Ir čia iš minėto laikraščio anekdotų skyrelio:
Kalbasi du katinai (miaukimai, kniaukimai, murkimai skirti „žmogui mąstančiam“). Dialogas: -Ką veiksi po pietų? –Lauksiu vakarienės“. Pragmatiška. Yra ir straipsnis apie legendinį matematiką G. J. Perelmaną atsisakiusį titulų, solidžių pareigų garsiausiuose universitetuose, milijoninių premijų ir pan. Jis tenkinasi vermišeliais, varške, rengiasi itin kukliai ir paprastai. Ar jam reikalinga garbė, šlovė? Vienareikšmiškas atsakymas – ne. Kaip ir man skrydžiai į kokią nors Padgoricą. Čia galėčiau prikurti kokį nors pamąstymą apie buities tuštybę ir beprasmiškumą. Daugelis to niekaip nesupras, o juo labiau mūsų meras Tauzyla ir jo klapčiukai. Ne nuotraukų skaičius (beje, net jam nepriklausančiame oficioze) nieko nereiškia. Įžvelgti šaknį sudėtinga, kaip ir jaunam patinėliui ar senam patinui mėgstančiam pavėpsoti į nepraeinamas moteriškas vertybes, ypač, turinčias ką pademonstruoti ir dėvinčias mini stiliaus sijonėlius. Nedetalizuosiu, nes nesiruošiu į „Juodkalnijas“.
Aš suprantu, jog tokie mano išvedžiojimai gali nepatikti daliai skaitytojų, kurie nori kažko „gražaus“, žalio ir paslaptingo. Tad vėl prašau atleisti, jog rašau sau patinkamus dalykus. Jų kartais tenka ir paieškoti. Kai kada ir randi, na pavyzdžiui, kad ir „Tikrąją mūšio su bermontininkais istoriją“. Paaiškėjo ir tai, kas net arkliui buvo aišku. Pasiguosiu ir aš, bandžiau surasti tikrojo malūno, prie kurio vyko mūšis, liekanas. Ne to blefo J.Basanavičiaus g. pabaigoje (t. p. malūnas, išlikęs, bet ten buvo tik bermontininkų stebėjimo punktas). Deja, nepasisekė, nors naudojausi 1912 m. žemėlapiu, kompasu, automobilio (spidometru). Tačiau visa tiesa apie legendines kautynes dar neatskleista. Ji dar tolokai. Ji kaip seriale „X failai“ – „tiesa slypi kažkur anapus“. Pripažinkime, ne visiems reikalinga tiesa ar gyvenimo prasmės paieškos. Kai kuriems užteks sinekūros savivaldybėje ir kelionių į „juodkalnijas“. Bet čia praėjo katė ir pareiškė: „miau“, t.y. metas maitintis. Ir aš t. p. supratau , jog šiuo skilties skyreliu permaitinau dalį skaitytojų, bet pabaigai ankstoka.
Ankstoka
Kadais Šiaulių grupė „Vairas“ dainavo, jog „gimiau nei per anksti, nei per vėlai. Gimiau pačiu laiku“. Už dainos žodžių tikslumą garantuoti negaliu. Norintys gali pasitikslinti, bet tai dainos ir gyvenimo esmės nė trupučio nepakeis.
Galimas pokytis
Bet tik tuo atveju, kai patys to nenorime, arba nutinka , kas nors įdomaus. Skaitau 12-ą „Literatūrmenio“ numerį. Ten randu Sandros Bernotaitės straipsnį „Apie nesveiką smalsumą“ (P.18). Autorės opuso perrašyti neturiu jokios galimybės, net jei gaučiau autorės ir minėtos žurnalo redakcijos leidimus. Papasakosiu tik apie esmę. Autorę nustebino, kad vienoje turtingoje filosofijos lentynoje (biblioteka nenurodyta) greta, filosofijos veikalų, kaimynystėje atsirado teologija, okultizmas, astrologija, ezoterika. Autorė ezoteriką priskirtų fantastikai, o kiti dalykai lyg ir nesiderina. Laikausi dabar madingo požiūrio, jog visa minėta literatūra, tėra skirtingos matymo perspektyvos. Jas bent kiek bandė (o) apjungti teosofija. Taučiau esminę autorės mintį – klausimą – pateiksiu: „ar mūsų, kultūra moka atskirti tai kas ugdo žmogų, nuo to, kas ji tiesiog domina? Mano nuomone, priverstinis kultūrinis ugdymas gali duoti atvirkštinį rezultatą. Ir nematau jokios problemos, kad žmogų domina joga, budizmas ar pan. Jei jam tai tinka ir patinka, tai kodėl – ne, žalos čia neįžvelgiu. Aš mėgau, kažkiek mėgstu ir dabar – fantastiką. Kur bėda? Gera fantastika, tai gera grožinė literatūra skatinti mąstymą, vaizduotę ir pan. Tad man labiau patiko Ž. Verno „20 tūkstančių mylių po vandeniu“, nei L.Tolstojaus „Karas ir taika“ (Jos ir neįveikiau). Tačiau jeigu vietoj L.T. būtų pasiūlę M. Bulgakovo „Meistrą ir Margaritą“, tikėtina, jog mano mąstymas būtų bent kiek pasikeitęs. Tad minėta autorės knygų kaimynystė mano nuomone – normalu. Ir šiandien mano bibliotekėlėje sugyvena fantastika, detektyvai, psichologija, grožinės literatūros kūriniai. Na tarkime H. Murakamis, O. Tokarcziuk, V. Hugo, Ž. Vernas ir t.t., net J. Baltušis ir M. Bulgakovas ir pan. Jiems kompaniją palaiko C. G. Jungas, E. Berne, „Dzenbudizmas“ ir „Tibeto“ mirusiųjų knyga. Visko net nevardinsiu, jos gyvena vienoje knygų lentynoje ir visos (apie 700-us knygų) taikiai sugyvena, net ir nekliudydamos, nes domina ir nekenkia mano ugdymuisi. Juk žmogus turi mokytis visą gyvenimą tam, kad mirtų kaip bet koks kvailys. Tačiau ne kvailystė bus paskelbti apie skilties pabaigą.
Pabaiga
Gal dar pamiršau paminėti, jog mano bibliotekėlėje nėra M. Gorkio, M. Šolochovo, visų trijų rūšių „tolstojų“ ir kitų niekalų (tai mano nuomonė ir teisė rinktis, ką skaityti). Bet ten vietos yra S. Parulskiui, A. Šlepikui, G. Adomaitytei. Et, visa tai niekai, nes mano knygos (netiesiogine prasme) „turi kojas“ ir mėgsta keliauti nebesugrįždamos namo. Ir tai teisinga, jų į amžinojo poilsio vietą nenusigabensiu. Tegul keliauja teikdamos skaitymo malonumą, sveiką ar ligotą smalsumą kitiems. Ir kaip kiekvienas skaitantis žmogus, turiu savotišką „iškrypimą“. Mano bibliotekėlėje veik nėra knygų plonais viršeliais. Jų mažiau nei gėjų ar lesbiečių visoje Lietuvos populiacijoje. Na, dabar tai ne psichikos sutrikimas, iškrypimas, o lyg norma, net madinga. Tai štai plonaviršeles knygas laikau vienadienėmis, kelioninėmis ir turiu tik bent penkias. Priverstas, nes kur gauti padoriai išleistą satanistų popiežiaus Antono Šandoro La Vėjaus „Šėtono/Satanistinę/Bibliją“. Su biografija, apžvalga, komentarais. Ir šiaip įdomu pavartyti, paskaityti, tad tenka taikytis prie aplinkybių. Jos tiražas tik 500 egzempliorių („Netradicinė literatūra“, 1999 m., Kaunas). Kitų net nevardinsiu, bet savišvietai ir jos nekenkia, kaip ir nepakenks šiai skilčiai paskutinis jos taškas.
Vytautas Mikalauskis
