Už brigados gamybinių pastatų noko ūkio javai – balti balti, saulės išblukinti, svyrančias varpas prinokinę. Vyresnieji kolūkiečiai pasakodavo, kaip tuoj po karo javus ne kombainais, o kuliamosiomis kuldavo, vyrams akis grauždavo prakaitas, moterys dirbdavo net įraudusios, dulkėtais veidais. Vėliau ūkis gerokai prasigyveno, man dirbant brigadininku kaime jau buvo pirtis, biblioteka bei tariamieji kultūros namai – toks gana erdvus kambarys gyvenamojo namo antruose galuose. Šeštadieniais čia rodydavo kiną, po kino vykdavo šokiai, bet dažniausiai čia šokiai vykdavo ir be jokių kinų, kuris nors bernas brigadoje penktadienio vakare garsiai praneša: šeštadieniui muzikantas užprašytas! Tada šventadieniais aplinkinių kaimų vaikiai jau ir blizgina „čebatus“, kelnėse kantus daro, mergos anglimi šildomais „prosais“ lygina suknias klostuotas,. Sulekia būdavo jaunimas į tą salę, kur galinga liepa su tuščiu gandralizdžiu maurais apėjusiame paprūdyje auga, kur drebulės vakarais tyliai kažką paslaptingo kuždasi, kur pamiškėje subėgę žydinčios ievos po kaimą žvalgosi. O šokių salės palangėje tyliai senų jazminų krūmai kvepia. Šokių salės niekas specialiai neruošdavo: pasieniais sustumdydavo suolus, aslą lapuota šluota iššluodavo, dar vandeniu grindis palaistydavo. Pavasariais salės kampus sprogstančių berželių šakomis išdabindavo. Tada atėję kaimo muzikantai iš pradžių kieme polkutę smagesnę suriečia, kad kaimas sužinotų – šokiai jau prasideda! Kai lauke muzikantai užgrodavo esant dar ir tyliam orui, tai gražumas klausytis būdavo. Ateinantį pasišokti jaunimą organizatoriai prie durų pasitikę, dirbtinius bilietus parduodavo, iš tų už bilietus surinktų pinigų, pirmiausia muzikantams sumoka, o likę – „ant žibalo“ eidavo.
Ir aidi laukai, pro pravirus langus skamba visa apylinkė nuo tų muzikų, atrodo, ir oras virpa, nors vėjo kaip ir nėra – sode vos pastebimai juda alyvinės obels vienas kitas lapelis. Aušdavo lėtai, po šokių jaunimui skirstantis tamsa nykdavo nenoriai. Ištuštėjusiose pievose kvepėdavo džiūstantis šienas, iš pakelės krūmų lėtai pakildavo ir į tamsų eglyną nepatenkintai klysdamas suplasnodavo pilkas miško paukštis, jaunimo klegesio iš miegų pabudintas. Dainingiausios merginos: dvi Zosės, Zita ir Vanda, užtraukdavo romansą apie meilės žiedą, kuris „neskęsta, o plaukia…“ Dviejų Zosių ir vienos Vandos traukiamai dainai pirmas „turavoti“ pradėdavo per anksti atsibudęs Smilingių gaidys, jam bosu pritardavo kaimynas iš Gaižausko kiemo, pagaliau pasigirsta gaidžio giedojimas, atsklindantis iš kažkur toli – ar tik ne nuo paežerės, kur stovi maža medinė Austienės sodyba, dabar ten gyvena vienas iš darbščiausių brigados vyrų Pranas Gaižauskas – brigados sandėlininkas, ilgametis ir nepakeičiamas kolūkio valdybos narys; iš Smilingių sodybos į brigadą ateina nepakeičiama vežimų krovėja Janina, ji turi raudoną dviejų cilindrų motociklą „Java“. Vanda į brigada eina nuo vaikystės irgi yra labai vykusi vežimų krovėja, tik ji, paprastai, vežimus krauna Vincui, nes šiam ne kiekviena įtinka. MatVinco vežimas turi būti pats didžiausias, kaip ir jo pradalgė pati plačiausia, Vincas nešioja tik „galife“ kelnes, sako, jis kartais savo blauzdas storais autais apsivynioja, kad blauzdos storesnės būtų. Bet gal vyrai žmogų tik apšneka iš pavydo.
Aplinkiniai miškai gražūs visais metų laikais, o ypač pavasariais, kai pilni įvairiausių garsų, o pamiškėse – apstu sprogstančių klevų, gluosnių ar paprasčiausių baltalksnių žalumos. Tamsus miškas pavasariais vaikus vaišina žemuogėmis, rudenimis – kaimas ten traukia būriais rinkti grybų, raškyti riešutų. Galingų ąžuolų šakose ošia praeitis, miško eglės kaip stygos į dangų šauna, palaukėje matosi kolūkio javai, iš dangaus srūva kaitra – ant gėlių, pievų, marguojančių gėlynų palangėse. Sutemos pievose išskleidžia pilkas būsimos trumpos nakties drobeles. Toks yra tas mūsų kaimas, pavasariais baltai pražystančiomis ievomis pasipuošiantis, rudenį gražus išskrendančių paukščių trikampiais, žiemomis viliojantis Rūkupio apšerkšnijančiomis pakrantėmis.
Taip ir slinko savaitės, pievose geltonavo burbuolių pumpurai, ne tik dienos, bet ir vakarai būdavo karšti. Kaip ir karštos būdavo brigadininko dienos: pavasariai – pasodybinių arų dalybos, paskui po darbų reikėdavo aplėkti sodybas, nurodant, kur galima karvutę ganyti, šienauti, o juk ir šieną reikėdavo apmatuoti. Temstant grįžus namo, mamą rasdavau daržus laistant, nuo ką tik palaistytų lysvių kildavo žemės kvapas. Mėgau tą žemės kvapą. Rajoninis laikraštis praneša, kad iki komjaunimo 50-mečio minėjimo liko tik trys mėnesiai, kiekviena pirminė organizacija šią garbingą šventę pasitinka darbo dovanomis, laikraštyje paminėti net kolūkiai, kurie skiria darbo dovanas. Mūsų kolūkio tame sąraše nėra. „Iš tavęs, sekretoriau, daugiau tikėjomės“, – kartą užsiminė rajono komjaunuolių Pirmasis, kai kaktomuša susitikome komjaunimo pastato koridoriuose. Patylėjau. O kas beliko daryti, negi prisipažinsi, kad maniškiai komjaunuoliai net nario mokesčio laiku nesusimoka – iš savo algos beveik už visus sumoku. „Tokį palikimą gavau, tokį ir tau palikau“ – atsakė buvęs kolūkio komjaunimo organizacijos sekretorius, kai jam pasiguodžiau. Jis neslėpė ilgai laukęs būdo „jais atsikratyti“ – kol sulaukė iš kariuomenės grįžusio naivaus naujoko. Ir, vis tik, tai buvo patys gražiausi metai mano gyvenime, kai jaunystė žaibais trankėsi. Kartą po šokių su draugu neskubėdami žirkliavome namo, aušo pirmadienio rytas, virš upės apaugusios baltalksniais, gluosniais, putinais ir retais žilvičiais kilo ryto rūkas. Pakelėje pasitaikė sunkus plentininkų volas, draugas „nekomjaunuolis“ pasiūlė atlikti nors vieną svarbų komjaunuolišką darbą – tą volą įstumti į upę. Idėja man patiko, nes tilto per upę nebuvo ir norint upę pereiti, reiktų ieškoti artimiausi tiltelio, o šis – nearti. Volas buvo sunkus, laimei, mus pasivijo savo merginą namo palydėjęs Algis, kuriam irgi norėjosi kuo greičiau namus pasiekti, ir Algis mūsų „komjaunuoliškam“ žygiui pritarė, todėl trise tą plentininkų volą nesunkiai upėn įridenome, paskui dar išsimaudę šaltame rudenėjančio ryto vandenėlyje ir upės viduryje ant volo susėdę, visa gerklę užrėkėme kažkokia nešvankią dainušką.
Namo grįžau kai mūsiškė karvutė sodelyje ramiai pešė jau gerokai parudavusią žolę, girdėjosi, kaip paupio žilvičiuose užburkavo laukiniai balandžiai, jiems staiga kažkodėl nutilus, kaime įsivyravo mieguista ramybė, kiemo paprūdyje kvepėjo jau gelstančiais ajerais bei ką tik pražydusiomis vingiorykštėmis. Išgėręs stiklą šviežiai pamelžto pieno, išėjai į brigada. Geležinkelio pusėje be atvangos skardėjo garvežio švilpukas. Tuo metu išsišakojęs žaibas, akinančiai nutvieskęs ne tik paplentėje augusį senokai peržydėjusį erškėčių seną krūmą, bet viską, kas buvo mano akiratyje, kas tarsi pažadino ir praėjusios bemiegės nakties. Ir čia pat pagalvojau: kažin, ką pasakytų brigados žmonės jei sužinotų, kad jų brigadyriuks šiąnakt į upę plentininkų volą įrideno? Kažkodėl čia, lauko viduryje, dar prisiminiau straipsnį apie pūdymus, kurie dar tebežaliuoja nesuarti artėjančiai žiemkenčių sėjai ir kad praėjusį rudenį „Taikos“ kolūkis daug prarado pavėluotai nuimdamas silosines kultūras. Naktimis – šokiai kaimo salėje, auštant – maudynės upėje, plentininkų volas, o žiemkenčiams iki šios valandos neparuošta nei sušikto hektaro – oho, nu ir nu, brigadyriau antrosios kompleksinės brigados!
Brigados salės įprastoje vietoje jau sėdi Justina – visada rami kaip belgas, blausiomis akimis žiūri į vienintelį salėje brigadyriui skirtą stalą, ant kuriuo 1968 metų rugsėjo mėnesio laikraštis, atskleistas puslapiu su antraštė riebiomis raidėmis „Tėvų pėdomis“, nepradėjus skaityti, sučirškia telefonas. „Gerą straipsnį parašei, jaunimas to nusipelnė“, – šį kartą pats pirmininkas pagyrė! Užbaigus pokalbį su ūkio vadovu apie šios savaitės darbus, puoliau skaityti, o „ką tas Petrikas“ ten vėl parašė? O jis rašo, kad vidurinės mokyklos mokiniai iš „Taikos“ kolūkio, vasaros atostogas praleido turiningai – pasekė tėvų pėdomis, darbavosi brigadoje. Todėl, rugsėjo pradžioje atvykęs į kilmingą mokslo metų atidarymą, kolūkio vadovas ne tik pasveikino visą mokyklos kolektyvą, bet ir darbščiausiems mokiniams įteikė vertingas dovanėles. To paties laikraščio kitame puslapyje ilga lentelė apie žemės ūkio darbų eigą rajono ūkiuose. Grafoje „Kiek nuimta grūdinių kultūrų“, ties „Taikos“ kolūkiu parašyta – 90 proc., iš viso rajone – 84 proc. Rajore daugiamečių žolių jau iškulta 95 proc., daugiamečių žolių vidutinis derlingumas 9 cnt iš hektaro, bet esama ūkių, kuriuose šių žolių vidutinis derlingumas net 39 cnt iš hektaro. Oho, sunku patikėti: žolės derlingesnės už grūdines, ar gali taip būti?! Bet netikėti tuo, kas parašyta, irgi negalima, nes tai rašo ne bet kokia, o tarybinė spauda, kuri niekada neklysta! Greta ir rajono žemės ūkio valdybos viršininko ilgas agitacinis straipsnis – tinkamai pasitikime artėjančius ataskaitinius-rinkiminius susirinkimus! Brigados darbininkas Vincas vėl teirausis, ką tas „proc“ reiškia, „šposyti“ mėgstantis Kazimieras jam atsakys, kad tai yra „procė“ – sunkiu darbu išlietas mūsų visų prakaitas už menkus grašius. Gal ir taip, svarbiausia, kad mūsų kolūkiečių ta „procė“ viršijo rajono vidutinė „procę“, todėl mūsų ūkio vadovas šį rytą toks smagus. Ir giliai širdyje nudūrė: o ką jis pasakytų, jei apie tą plentininkų volą visą teisybę sužinotų?… Bala nematė tą volą, gal jis savaime ten įriedėjo… O kiek prikulta grūdų iš hektaro? Iš viso vidutiniškai rajone net 18 cnt, o „Taikoje“ – beee, vos 14,3. Ar kas nors dar mažiau prikūlė? Bee. Niekas mažiau neprikūlė. Tai gal šįryt, einat į darbą tas žaibas taip ir trenkėsi?
Dar prisiminiau tą dieną, kai soduose neskubėdamos jau sirpo vyšnios, lankuose smuikavo žiogai, o laikraščiai skelbė pranešimus iš TSRS CK Plenumo, sveikinimus bei kreipimąsi į tarybinę liaudį, bei visą pažangiąją žmoniją, čia priėjo Brasas (pas mus tų Brasų yra daugiau nei pokaryje kaime šunų būdavo), taigi priėjo ir teiraujasi: „Brigadyriau, sakyk, kaip aš atrodyčiau, jei tebūčiau 0, 27 procento? E, ir visai nedurnas šis mano klausimas, juk štai pats rašai, kad dabar prie linų rūšiavimų reikės 0,27 proc. mažiau žmonių. Kiekvienas kaimas turi savo „šposininką“, kaip štai tas Brasas Aleksandras pasiteiravęs, kaip jis atrodytų, jei jo tebūtų 0.27 procento. Pats ir atsakė po kokios geros savaitės. O buvo taip: žmogus pasiskundė, kad kažkoks „čerepakas“ krūtinėje nuo vakar įsimetęs, todėl norįs lengvesnio darbo. Pasiunčiau ne su visais į paupius pievos pjauti, o pakelėse piktžoles apkapoti. Vakarop nuvažiuoji darbo apžiūrėti. Žiūriu, ogi jo dalgis beržioke ant šakos pakabintas, o pats pjovėjas po beržu pavėsyje guli, savo ilgają „cigarnyčią“ tik papsi. Labai sergi, Aleksai? Šis atsako: „O ne, viskas gerai, tik šiandien aš esu tas 0.27 procento. Nei pridėsi, nei atimsi kaip ant tokio žmogaus galima pykti? Kitą kartą jis nedarbo dieną pamiškėje tokią pieviukę bepjaunąs, ta jo „cigarnyčia“ burnoje užgesusi, už kelnių diržo „trūtas“ užkištas, nugara šlapia nuo prakaito. „Ką čia Aleksandrai, veiki?“ – klausiu, nors pats matau – žolę pjauna, o jis atsako: „Brigadyriau, nebe nematai – grybauju“. Atsakau: „Oho, veizo, jau nemažai prigrybavęs“. Jis savo ruožtu atsako: „Taigis, juk šiandien aš esu ne tas, kurs tik 0.27 procento – nesumaišyk uždarbį rašydams“. Pažadėjau nesumaišyti. Lauko darbininkė Danutė Gudienė nuo „tų Aleksiuko paistalų“ besijuokdama net uždusdavo.
Rimantas Petrikas
