Kartais nueitas kelias turi tikimybę, kad tik sugaišai savo laiką veltui. Nuo to ir pradėsiu.
Pradžia
Ir šiaip, kai pagalvoji, visi keliai, tarsi gyvenimas, turi pradžią ir pabaigą. Knygos t. p. Štai per ilgoką laiko tarpą įveikiau Oksanos Zabuško romaną „Užmirštų „sekretų“ muziejus“. Kaip reklamuojama: „Nobelio premijos lygio romanas“ („Newsweek Polska“). Nesiginčysiu, nes „titulų“ yra ir daugiau. Kodėl man nepatiko, nors liečia Ukrainos stalinizaciją, pokarį, o baigiasi ties Oranžine revoliucija. Beje, yra ir istorinis – detektyvinis elementas, bet skaityti apie tai, ką daugmaž žinai, – nuobodu. Deja, kartais rinkdamasis kelią nuklysti ir į šunkelį. Mano atveju tai būtų nesinešioti akinių. Štai knygų lentynoje aptikau bestselerio „Ketvirtasis sparnas“ autorės Rebeccos Yarros romaną „Variacija“. Na, pagalvojau, jog tai tetralogijos (ketvirtosios knygos) dalis. Priglobiau ir… užmyniau ant grėblio. Šis romanas neturi nieko bendro su „Ketvirtuoju sparnu“. Tarp kitko, tai savotiškas fantastikos ir seksualinės pakraipos romanas. Šis, tenka apgailestauti, neturi nieko bendro su jau minėta tetralogija. Žinoma, yra ir meilės – detektyvo romano elementų. Puikiai tinka panašios literatūros gerbėjams, bet vėlgi – ne mano skonio. Tad abi knygos keliaus arba į „knygų namelius“, o geriausiu atveju – į bibliotekos lentynas. Žinovams. Ir ką gali padaryti? Tik kaltinti save dėl reklamos įtaigos ir neatsakingumo (nešioti akinius), pasirenkant „takelio vietoj kelio“. Tiesa, ir kasdienos gyvenime apstu panašių klaidų. „Nuganiau“ rūsio ir dviračio raktus. Ėmiausi dublikatų gamybos ir raktai atsirado mano dviračio bagažinėje. Paguoda dabar – turėsiu atsarginį variantą. Tačiau kitą skyrelį pavadinsiu „Be paguodos“.
Be paguodos
Kas pasitarnavo trigeriu (nuleistuku) šiam skyreliui, netrukus suprasite. Pradėsiu nuo matyto vaizdelio. Šviesoforo reguliuojamoje sankryžoje, link „Maximos“, „žalio“ signalo laukia, kaip spėju, šeima. Vyras, moteris, vaikas. Vyras traukia „cyzą“ (cigaretę). Ar galima rūkyti viešoje vietoje, atvirai pasakysiu – nežinau, nes nerūkau. Užsidegus žaliai šviesoforo šviesai, vyriškis atsainiai numeta nuorūką ant asfalto. Sakysite, smulkmena? Toli gražu – ne. Jų sūnus (vaikas), matęs procesą, suaugęs elgsis (tikėtina) taip pat nekultūringai. Žmona (sugyventinė, draugė, giminaitė?) į tai net nereaguoja. Spėju – užguita moteris, kuriai pakanka, jog turi partnerį seksualiniams poreikiams patenkinti. Tai Lietuvos kultūros ateitis. Liks tik padugnės, vienas kitas padorus žmogus, daug imigrantų. Žinau, Radviliškio policijoje – milžiniška etatinių darbuotojų stoka. Be to, visko ir nesukontroliuos. Pastabos, nors esu nepakankamai malonus, vyriškiui dėl mažo vaiko t. p. nedaviau. Tolesnė tema vėl susijusi su, pagal mano supratimą, taip pat su rūkoriais. Aš ne itin gerbiu nuomininkus, nors tarp jų esama nuostabių žmonių. Mano nuomone, žmonės, gyvenantys nakvynės namuose, socialiniuose būstuose, verti kito įvertinimo. Galvoju, jog ir neturintiems, bet nuomojantiems būstą, gali būti taikomos išlygos. Paklausite, kodėl pradėjau nuo nuorūkų. Mielai paaiškinsiu. Vyksta bendrijos pavasarinė talka. Prie mūsų laiptinės, kur gausiausia nuorūkų, sumestų į kojų valymo groteles, – daug nuomininkų. Spėju, gyvenančių pagal principą „ne mano kiaulės, ne mano pupos“. Beje, pakankamai daug nuorūkų iš moteriškų „pupsikų“. O šiaip nuorūkų apstu visur. Tiesa, prie šiukšliadėžių, kur nuorūkos tvarkingai sudėtos į joms skirtas vietas, tampa aišku, jog ir Radviliškyje esama pakankamai aukštos kultūros žmonių. Net jų paliktomis ilgesnėmis nuorūkomis mielai naudojasi „patvoriniai“. Apie šalia automobilių stovėjimo aikštelių iškratytas mašinų pelenines net nerašysiu. Ir apskritai (nors esama ir tokių, kurie vartoja netaisyklingą žodį – aplamai). Užteks ir pereisiu prie šiukšlintojų.
Šiukšlintojai
Vienądien, norintiems konkretumo – balandžio 14 d., ant šaligatvio nusileidimo prie V. Kudirkos g. 10 mačiau parkuojamą automobilį. Autochamo automobilis buvo be neįgaliojo ženklų. Tuomet dar suprasčiau. Balandžio 15 d. automobilio šioje vietoje dar nebuvo. Bet… gailiuosi, jog neturėjau su savimi fotoaparato. Publikuoti šios nuotraukos, kur matosi automobilio numeriai, – negalėčiau, tad mielai patalpinčiau medžiagą į „ePolicija“ puslapį. Išsiaiškintų. Kai pagalvoji, pagal eksmero A. Čepononio išsireiškimą – apsišikėlis. Tačiau tokių asmenų įpročiai sunkiai keičiasi, tad susiruošiau „Raudonojo spalio medžioklei“. Na juk kas nors turi paviešinti kultūros kiaulių arba kultūros šiukšlininkų elgesį ir imtis auklėjimo priemonių, nors… bekultūrystė pas mus klesti. Apie tai pagalvoji, pamatęs šiukšlių dėžėje įbruktus komunalinių atliekų maišus. Iki šiukšlių konteinerių – tik kelios dešimtys metrų. Ką ten metrų. Suolelis, šalia šiukšlinė, bet saldainių popierėliai sumesti tuoj už suoliukų ir apskritai – šiukšlių primėtyta visur. Šiukšlintojų kultūra klesti, bet vieną kartą regėjau, kaip ketvirtą valandą ryto per miesto parką žingsniavo žmogus, revizuojantis šiukšliadėžes. Jis į maišelį rinko depozitinę tarą. Pagalvojus, tokiu laiku – mažesnė konkurencija, o ir šlavėjoms-valytojoms bus mažiau darbo. Išvada liūdna ir kai pagalvoji, tampame šiukšlintojų, kuriems nežinomi žodžiai kultūra, ekologija, tauta ar pan. Ir viskas prasideda nuo tėvų auklėjimo poveikio. Tad spėju, jog minėtų žodžių nežino ar apsimetinėja, jog negirdėjo, autochamai, kurie parkuos savo automobilius prie laiptinių durų, žaliose vejose ar mėtys nuorūkas, kur papuola. Beje, parašęs šiuos skyrelius, supratau, kad padariau nedovanotiną klaidą – šiukšlininkas tai šiukšlių rinkėjas (vežėjas), o tie, kurie šiukšlina, yra šiukšlintojai. Teko pataisyti. Tad kitos pataisos.
Pataisos
Pavasaris. Jo ženklai – trumpėjantys moterų, ypač mokinukių, nešiojančių „prišitkelnes“, sijonėliai. Kai kurios dar nedrąsiai, lyg nejučiomis prispaudžiančios sijonėlius. Drovisi, bet ateityje visų normalių moterų ir vyrų sueityje bus nuogas kūnas. Ir tai labai normalu. Jei to nebūtų, išmirtų tauta, gal net dalis žmonijos. Tai štai apie supratimą, kas padoru, o kas ne, nežino, negirdėjo ar apsimeta „žarnomis“ „oficiozo“ leidėjai. Šiaip „oficiozas“, mano nuomone (jūsų gali būti ir visai kita), – šūdų šūdas. Ypač perskaičius straipsnį „Radviliškio muziejaus steigimas įgauna aiškesnius kontūrus“. „RN“, Nr. 15, p. 2. Straipsnio autorius (-iai) – anoniminiai, pasirašo „Radviliškio rajono savivaldybės administracijos informacija“. Nors pagal rašymo manierą, braižą, stilių galima nuspėti autorių (gal ir jo komandą). Aišku, jame apstu ir Tauzylos pliurpalų. Net arkliui žinoma, jog Radviliškis neturi savo krašto muziejaus, o juk Tauzylai ir jo klapčiukui Skundeivai tereikia nuvykti pas kaimynus į Raseinių miestą (mažesnį už Radviliškį) ir pamatyti, kaip atrodo krašto muziejus. Nors… labai abejoju, ar jie tą suvoks. Na o kad straipsnelis nebūtų beviltiškai ilgas, dalinu jį į dvi dalis.
Padalinimas
Anoniminių autorių straipsnyje, o galima įsivaizduoti, kad jį rašant dalyvavo visa savivaldybės administracija, lyg visi neturėtų ką veikti, o kurptų straipsnius… Beje, po savo skiltimi aš visad pasirašau ne slapyvardžiu, o vardu ir pavarde, yra ir mano asmenybės fizionomijos nuotrauka. Tad, skirtingai nuo minėtos „administracijos“, visi žino, kas rašė. Na, netinku į bailius, kurie dangstosi pseudonimais. Šiaip būtų įdomu sužinoti, ką apie tai mano klapčiukas Skundyla. Tačiau sugrįžkime prie „mūsų avių“. Straipsnyje akcentuojama, jog Radviliškio krašto muziejuje turi būti pabrėžiama geležinkelio istorija. Pritariu ir jai. Radviliškio geležinkelio stotis bus perduota Radviliškio savivaldybei (na, ne visa, o dalis). Tad man visai neaiškūs Tauzylos pasikartojimai, vėl liečiantys buvusią progimnaziją (jos pastate atidarė alubarį). Manau, kad visiškai nederama veikla tokiai vietai, kurią norime paversti turistų traukos centru. Kas Tauzylai sutrukdė pasikalbėti su pastato savininku ir jį išpirkti už padorią sumą? Nežinau. Ir, mano nuomone, meras, leidžiantis milijonus visokiems niekams, galėjo tai padaryti. Ar nebūtų taip atsitikę, kad pastatas būtų sulaukęs rašytojo J. Marcinkevičiaus muziejaus likimo (buvo geležinkelininkų med. punktas ir milicijos padalinio būstinė). Arba kaip buvusi Cimermanaitės siuvykla, vėliau tapusi „Ramybės“ viešbučiu, biblioteka ir galų gale narkomanų landyne, šiandien veik sunaikinta. Neišsaugotos slėptuvės (o kuo ne turistinės paskirties objektai). Postas, iš kurio mechaniniu būdu buvo perjungiami geležinkelio bėgių iešmai. Apie Tauzylos pliurpalus dalį eksponatų persigabenti iš Vilniaus „Bėgių parko“ galima pasakyti… Na čia jau jūs nuspręskite patys. Ir galų gale, koks muziejus, jei jame nebus keleivinio garvežio ir jo keleivinio vagono. Su tokiais man teko keliauti savo žiloje vaikystėje. Tad galutinė išvada – gerai, kad straipsnio „gamintojai“ užsimaskavo po savivaldybės administracijos vardu, nes tušti plepalai tik priverstų iš gėdos raityti ausis. Ir dar. Net eksmokytoja J. Kaučikienė vartoja žodį geležinkeliečiai, o ne geležinkelininkai. Ne kokie kolūkiečiai, o geležinkelininkai. Bet metas pabaigai.
Pabaiga
Kiek man žinoma, drugelių skonio receptoriai yra jų kojose, tad visą skonį drugeliai gali justi būtent jomis. Įdomu, kas būtų, jei panašių straipsnių anonimams atsitiktų t. p. Na, tarkime, įlipus į žmogšūdį. Įdomu, ką jie pajaustų? Ar galėtų džiaugtis gyvenimu, ar įsirašytų į jūrų arkliukų esmę. Tai beveik vieninteliai gyvūnai, kurie, būdami vyriškos lyties, atsiveda jauniklių. („Oho“, 2026, Nr. 2, p. 5, 14). Jau rašiau, kad skilties pabaigos, kadais buvusios lengviausia skilties dalis, tapo sudėtingiausia, tad šįkart pasirinkau citatą iš mano mėgstamų „Oho“ kryžiažodžių žurnalų. O pabaigai – Omaro Chajamo, filosofo, matematiko ir poeto, gyvenusio 1048–1131 m., citata: „Kuo menkesnis dvasia žmogus, tuo labiau riečia nosį. Su nosim velkasi, jis ten, nors iki dvasios neprinoko“. Manau, tai tinka Tauzylai ir Skundeivai, be abejo, ir tūlam V. Juozapaičiui. Taip, kaip paskutinis taškas mano, atrodo, 660 skilčiai.
P. S. Beje, aš ne profesorius, o tik magistras, bet išvertus, vienu ar kitu atveju, tai mokytojas. Ir ši poraštinė dalis atsirado tik todėl, jog Lietuvos arogancijos karalius – buvęs radviliškietis.
2026-04-18
Vytautas Mikalauskis
