Tarybiniais laikais kurį laiką vieno kolūkio kompleksinės brigados brigadininku dirbau. Aš į savo storą „brigadyrišką“ sąsiuvinį užsirašydavau ne tik kolūkiečių užvargtus darbadienius (juos kaimiečiai vargadieniais vadindavo), bet ir kai ką „nereikalingo“ pasižymėdavau: vedžiau savotišką dienoraštį apie tuos laikus, tą dienoraštį išsaugojau iki šių dienų, todėl šiandien pagal jį ir rašau apie tų tolimų šešiasdešimtųjų metų kolūkiečių darbus, uždarbius, džiaugsmus ir vargus, rašau atvirai be vidinės ar išorinės cenzūros, be jokių socialistinio realizmo reikalavimų.
Už brigados gamybinių pastatų noko ūkio javai – balti balti, saulės išblukinti, svyrančias varpas prinokinę. Vyresnieji kolūkiečiai pasakodavo, kaip tuoj po karo javus ne kombainais, o kuliamosiomis kuldavo. Vyrams akis grauždavo prakaitas, moterys dirbdavo net įraudusios, dulkėtais veidais, prakaito net nebesišluostydamos. Jei kuri tas prakaitu persisunkusias dulkes ir nubraukdavo, tai paskubomis, nelabai stengdamasi – juk greit vėl apdulkės, bene spėsi jas valyti.
Vakarop dirbantieji vis dažniau galvas kilstelėdavo į tą pusę, kur vis žemiau kabodavo saulė – visi laukdavo vakaro. Pagaliau kuliamoji atsidūsėjusi sutarškėdavo lengviau. Sustodavo sukęsis storas motoro diržas, visą dieną juosęs kuliamosios skriemulius. Kiemas nutildavo. Ant šakių pasirėmę vyrai šūkaudavo, juokaudami tarpusavyje ar pavargusias moteris erzindami. Taip ir bėgo darbščios dienos, rudeniškai šiltos ar pavasariškai žydinčios, bet visada įsimintinos, kupinos vilčių – žmonės gyveno miškų iš visų pusių apsupime, išlakių pušų raminančiame ošime.
Vėliau ūkis gerokai prasigyveno, mano brigadoje jau buvo pirtis, biblioteka bei tariamieji kultūros namai – toks gana erdvus kambarys gyvenamojo namo antrame gale. Šeštadieniais čia rodydavo kiną, po kino vykdavo šokiai, bet dažniausiai čia šokiai vykdavo ir be jokių kinų: kuris nors bernas brigadoje penktadienio vakare garsiai praneša: „Šeštadieniui muzikantas užprašytas!“ Tada šventadieniais aplinkinių kaimų vaikiai jau ir blizgina batus, kelnėse kantus daro, mergos anglimi šildomais „prosais“ lygina suknias klostuotas. Sulekia, būdavo, jaunimas į tą salę Petrauskynėje, kur galinga liepa su tuščiu gandralizdžiu maurais apėjusio prūdelio parantėje auga, kur drebulės vakarais tyliai kažką paslaptingo kuždasi, kur pamiškėje subėgę žydinčios ievos po kaimą žvalgosi, kur šokių salės palangėje tyliai senų jazminų krūmai kvepia.
Šokių salės niekas specialiai neruošdavo: į pasienius sustumdydavo suolus, aslą lapuota šluota iššluodavo, dar vandeniu palaistydavo. Pavasariais salės kampus sprogstančių berželių šakomis išdabindavo. Tada atėję kaimo muzikantai iš pradžių kieme polkutę smagesnę suriečia, kad kaimas sužinotų – šokiai jau prasideda! Kai lauke muzikantai užgrodavo esant dar ir tyliam orui, tai gražumas klausytis būdavo – toli girdėdavosi. Ateinantį pasišokti jaunimą organizatoriai prie durų pasitikę pačių padarytus bilietus parduodavo. Iš tų už bilietus surinktų pinigų pirmiausia muzikantams sumoka, o likę smulkūs pinigai „ant žibalo“ eidavo.
Ir aidi laukai, pro pravirus langus skamba visa apylinkė nuo tų muzikų, atrodo, ir oras virpa, nors vėjo kaip ir nėra – sode vos pastebimai juda alyvinės obels vienas kitas lapelis. Aušdavo lėtai, po šokių jaunimui skirstantis tamsa nykdavo nenoriai. Ištuštėjusiuose pievose kvepėdavo džiūstančiu šienu, iš pakelės krūmų lėtai pakildavo ir į tamsų eglyną nepatenkintai klykdamas nuplasnodavo pilkas miško paukštis, jaunimo klegesio iš miegų pabudintas. Dainingiausios merginos – dvi Zosės ir viena Vanda – užtraukdavo romansą apie meilės žiedą, kuris „neskęsta, o plaukia“, kaip ir pati daina per kolūkinius laukus… Merginų traukiamai dainai pirmas „turavoti“ pradėdavo per anksti atsibudęs Smilingių gaidys, jam bosu pritardavo gaidys iš kaimyninio kiemo. Pagaliau pasigirsdavo gaidžio giedojimas, atsklindantis iš kažkur toli – ar tik ne nuo pačios paežerės, kur stovi maža medinė sodyba. Dabar ten gyvena vienas iš darbščiausių brigados vyrų. Iš Smilingių sodybos į brigadą ateina nepakeičiama vežimų krovėja Janina, ji turi raudoną dviejų cilindrų motociklą „Java“. Vanda į brigadą eina nuo vaikystės. Ji irgi yra labai vykusi vežimų krovėja, tik ji dažniausiai vežimus krauna Vincui, mat šiam ne kiekviena įtinka, nes Vinco vežimas turi būti pats didžiausias, kaip ir jo pradalgė pati plačiausia. Vincas nešioja tik galife kelnes – sako, jis kartais ir savo blauzdas storais autais apsivynioja, kad šios storesnės būtų. Bet gal vyrai žmogų apšneka iš pavydo.
Vietiniai miškai gražūs visais metų laikais, o ypač pavasariais, kai pilni įvairiausių garsų, pamiškėse – apstu sprogstančių klevų, gluosnių ar paprasčiausių baltalksnių žalumos. Tamsus miškas pavasariais vaikus vaišina žemuogėmis, rudenimis kaimas ten traukia būriais rinkti grybų, raškyti riešutų. Galingų ąžuolų šakose ošia praeitis, miško eglės kaip stygos į dangų šauna. Palaukėje matyti kolūkio javai, iš dangaus srūva kaitra – ant gėlių, pievų, marguojančių gėlynų palangėse. Sutemos pievose išskleidžia pilkas būsimos trumpos nakties drobeles. Toks yra tas mano kaimas, pavasariais baltai pražystančiomis ievomis pasipuošiantis, rudenį gražus išskrendančių paukščių trikampiais, žiemomis viliojantis Rūkupio apšerkšnijančiomis pakrantėmis.
Taip ir slinko savaitės, pievose geltonavo burbuolių pumpurai, ne tik dienos, bet ir vakarai būdavo karšti. Kaip ir karštos būdavo brigadininko dienos: pavasariai – pasodybinių arų dalybos, paskui po darbų reikėdavo aplėkti sodybas nurodant, kur galima karvutę ganyti, šienauti, o juk ir šieną reikėdavo apmatuoti. Temstant grįžus namo, mamą rasdavau daržus laistant, nuo ką tik palaistytų lysvių kildavo žemės kvapas. Mėgau tą žemės kvapą. Tai buvo patys gražiausi metai mano gyvenime, kai jaunystė žaibais trankėsi. Kartą po šokių vadinamose „Džiunglėse“ su draugu neskubėdami žingsniavome namo nebaigto asfaltuoti plento akmenukais, neskubėdamas aušo ir pirmadienio rytas. Virš upės kilo ryto rūkas, pakrantės apaugusios baltalksniais, gluosniais, putinais ir retais žilvičiais. Pakelėje pasitaikė sunkus plento volas. Draugas pasiūlė tą volą įstumti į upę. Idėja man patiko, nes tilto dar nebuvo ir norint upę pereiti tektų ieškoti artimiausio tiltelio, o šis – nearti. Volas buvo sunkus. Laimei, mus pasivijo savo merginą namo palydėjęs Algis, kuriam irgi norėjosi kuo greičiau namus pasiekti. Trise tą plentininkų volą nesunkiai upėn įridenome, paskui dar išsimaudę šaltame rudenėjančio ryto vandenėlyje ir upės viduryje ant volo susėdę, visa gerklę užrėkėme kažkokia nešvankią dainušką.
Namo grįžau kai kolūkio karvės jau buvo pamelžtos, mūsiškė Žibutė irgi sodelyje ramiai pešė šiųmetinę žolę garsiai ją garankščiuodama. Girdėjosi, kaip paupio žilvičiuose užburkavo laukiniai balandžiai. Jiems staiga kažkodėl nutilus, kaime įsivyravo mieguista ramybė. Kiemo prūdyje kvepėjo jau gelstančiais ajerais bei ką tik pražydusiomis vingiorykštėmis.
Rimantas Petrikas
