Pabūkim tokiais dar pabūkim
Ką pamiršai, ką ligi šiol meni
Išplaukia viskas į paviršių
Ir tarsi spindi laiko vandeny –
Kol gyvas nieko nepamiršiu
V.Rudokas
Gal šie, o gal kiti posmai skambėjo ne vieno širdy, kai gerai pažįstame gatve skubėjom į savo mokyklą, kuri taip ir liko mus visus vienijančiu šviesuliu, sukvietusiu šiandien jau po 55-erių metų ,,dar pabūti tokiais, dar pabūti, nes kiti jau tokie neateis…“
Neramiai daužosi širdis… Nors permainų vėjai nupūtė jaunystės juoką, praeitin krito dienos, kaip žiedlapiai ant mokyklinių prisiminimų, tik fotografijos, užrakinusios laiką, liko tokios pat iki šių dienų. O mes… mes jau nebe tie, į anuos jau nepanašūs.
Stovim apsikabinę žilagalviai, solidūs, gražūs savo brandumu ir tokie brangūs, artimi mieli KLASIOKAI.
Laikas byrėjo kaip smėlis tarp pirštų, atimdamas viską, ištirpo mūsų jaunos dienos laiko saujoj.
Mes negalime keisti pasaulio, kuris nepriklauso nuo mūsų norų, negalime pakeisti likimo. Bet mes galime išsaugoti akimirką, kaip neužpūstą šventą žiburį, išsaugot gerumą, kaip spurdantį paukštį saujoj, išsaugoti širdį, kuri galėtų paguosti ir sušildyti.
Šiandien esame laimingi – įvyko mažas stebuklas – mes vėl kartu.
J.Marcinkevičius rašė: ,,Kai atgal pažiūriu, tai ir nedidelis stebuklas, kuriuom tikėti imu. Gal ir visas gyvenimas – vienintelis, vienas, didžiausias mano stebuklas, nepaprastas paprastumu“
Atsistojame ant mokyklinių laiptų bendrai nuotraukai. Į savo klasę, ketvirtame aukšte su langais į stadioną, nebelipam. Palikim prisiminimus už durų, kur ant senų suolų liūdi pamiršti sąsiuviniai, trumpos pertraukos, jų šurmulys, lentoje nebaigta užduotis, ant senos palangės meilės vardas medienoje įrėžtas.
Už šių klasės durų buvo daug takelių, kelių, vieškelių. Kuris gi skirtas kuriam, dar nežinojom. Dabar jau žinom, kuriuo nuėjom.
Atsisveikiname su mokykla, kur iš žinių statėm savo tvirtovę, tikėjom jaunystės pavasariu, buvome pasiruošę kurti grožį ir gėrį. Mintyse atsisveikiname ir su mus mokiusiais mokytojais, kurie su artojo kantrumu žarstė žinias, kaip žiemkenčius į jaunas širdis, atskleisdami mokslo paslaptis, ruošė skrydžiui, nuo kurio priklausys kelio lengvumas. Sakė, jog tik pastangos užaugina troškimų medžius, tik nuoširdūs siekiai nuveda į tikslą. Gal ne visada žinių pasaulis bus pavaldus, bet karšta tikėjimo ugnis įveiks viską.
Kiek pasidžiaugę vieni kitais vykstame į kapines. Draugų ratas retėja. Netekome jau penkių: Broniaus, Petro, Alekso, Vidos, Vitos. Degame atminimo žvakutes, meldžiamės už jų sielų ramybę. Šventė tęsiasi… šokam, dainuojam, pamiršę visas ligas ir bėdas. Stebimės, iš kur tiek energijos. Ir kodėl ne visi susirinkom? Juk taip gera kartu.
Pagaliau skaitome savo klasės metraštį, atspindintį mūsų gyvenimą ir nuotykius. Ir dar vienas siurprizas, kabiname jubiliejinius medalius, ne bet kokius, o su užduotimi: klasiokėms atkurti savo mergautines pavardes. Užduotis pasirodo nelengva, nes viskas patikrinama mokyklinių dokumentų kopijas. Tai būta jaudulio ir juoko!
…Kaip greitai prabėgo mūsų pamoka ir liks tik ,,prisiminimų platuma ir išsakytų žodžių atminimas“.
Keliame šampano sklidinas taures: ,,Už dabartį, atvedusią mus šičia, už praeitį, kuri dabar gyvena kažkur toli, dulkėtoje pily, už tai, kas liko ten. Už ateitį, kuri dar mūsų laukia, už viltį ir už auštančią rytojaus saulę“.
Alfonsė Stripeikienė, II – os vidurinės (V.Kudirkos) mokyklos, pirma abiturientų laida
