Socialiniai tinklai

Radviliškio krašto bendruomenė

P. Gražulis: „Esu nuodėmingas ir klystantis žmogus“

Avatar

Paskelbta

data

Rugpjūčio 5 d. „Kavos popietėje“, „Radviliškio krašto bendruomenės“ namuose, bendruomenės pirmininko bei Radviliškio rajono savivaldybės tarybos nario Gedimino Lipnevičiaus kvietimu lankėsi  Lietuvos politinis bei visuomenės veikėjas, LR  Seimo narys Petras Gražulis.
„Konservatoriai sunaikino Krikščionių demokratų partiją“
Seime esate pozicijoje ar opozicijoje?“- pokalbio pradžioje svečio paklausė bendruomenės pirmininkas G. Lipnevičius.
„Atsakysiu filosofiškai – kiekvienas politikas turi savo pažiūras. Šiandien galiu pasakyti, kad „valstiečiai“ daro klaidų, tačiau nėra už juos geresnės bei sąžiningesnės politinės jėgos, todėl visuose sprendimuose juos remiu.  Kai „valstiečiai“  Seime gavo daugumą, mano pirmi žodžiai jiems pasakyti buvo: „Jus skaldys, bandys į kelias frakcijas suskaldyti ir tai darys prezidentė Dalia Grybauskaitė kartu su konservatoriais“. Ir tai vyko, vyksta ir šiandien. Jiems pavyko po vieną kitą Seimo narį „atskelti“ – Matelį, dabar ir Bakas išėjo, pas socialdemokratus išėjo Dovilė Šakalienė. Tačiau sudraskyti tos partijos nepavyko. Mačiau, kaip konservatorių buvo sudraskyta Darbo partija, mačiau, kaip Valinsko partiją konservatoriai sudraskė. Konservatoriai sunaikino ir Krikščionių  demokratų partiją. Gaila, kad Radviliškio rajono meras yra konservatorius – jis buvo vienas iš tų, kurie prisidėjo prie Krikščionių demokratų partijos perdavimo konservatoriams. Degutienė, Kubilius, Saudargas, Stundys, Čepononis buvo pagrindiniai Krikščionių demokratų partijos perdavėjai – jie vedė derybas. Matydamas tokią situaciją, gerbiu „valstiečius“, nes juos bando suskaldyti konservatoriai. Pats labai kenčiu, už kiekvieną savo nuodėme esu persekiojimas. Aš juokauju – žmonės apie mane žino daugiau nei aš pats. Išpūstas didžiulis burbulas, nes esu labai neparankus politikas – neprisitaikau prie jokios sistemos – nei prie sovietinės, nei prie Grybauskaitės konservatorių politikos“,- atsakė P. Gražulis. 
Biografijos faktai
„Jūsų biografija įspūdinga, gimėte net 15 vaikų šeimoje“,- P. Gražulio biografijos faktą paviešino bendruomenės pirmininkas.
„Mūsų šeimoje gimė 16 vaikų, vienas mažas mirė, augau gausioje patriotinėje, krikščioniškoje  šeimoje. Brolis Juozapas, buvęs Lietuvos kariuomenės kapelionas, jau miręs, jį numarino konservatoriai, konkrečiai Juknevičienė. Jis buvo jautrios sielos žmogus, vienas iš tų, kurie atkūrė Lietuvos kariuomenės ordinariatą – teikė įstatus, įstatymų pataisas, dėjo dideles pastangas. Mes su juo kartu gyvenome pas mane bendrabutyje Vilniuje. Deja, kai Krašto apsaugos ministre tapo Juknevičienė, prasidėjo užsakomieji straipsniai, brolio puolimas. Jam patariau trauktis, sakiau, kad jį konservatoriai suės. Jis nesitraukė, neatlaikė puolimo ir neatlaikė širdis. Aš esu stipresnis – esu daug daugiau puolamas, bet, kaip matote, esu dar gyvas“,- sakė politikas.
Apie suskystintų dujų terminalą
„Kokia jūsų nuomonė apie mūsų laivą „Independence“ ?“,- pasiteiravo Seimo nario G. Lipnevičius.
„Suskystintų dujų terminalas, manyčiau, yra sveikintinas dalykas, tačiau viską reikėjo daryti skaidriai ir nepastatyti tris kartus brangiau laivo nei jis kainuoja. Suskystintų dujų terminalo idėją atnešė Lubys ir norėjo kartu su valstybe jį statyti, bet yra įvairių versijų ir kalbų. Lubys daug žinojo apie įvairiausias aferas ir šiuo metu yra po žeme, kad nekalbėtų apie suskystintų dujų terminalo daromas įvairias aferas. Aš manau, kad  šio terminalo nuoma kainuoja tiek, kad galėtume pastatyti du naujus laivus. Tokiai politikai negalima pritarti. Reikėjo viską daryti skaidriai. Dabar Mergelių salose atidarytos kažkokios sąskaitos, ten eina pinigai, už dujas kainos yra fiksuotos, mokame už dujas brangiau nei mokėtume be šio terminalo. Šis terminalas yra reikalingas, bet reikėjo dujas pirkti rinkos kaina. Dar praeitą kadenciją Butkevičius bandė persiderėti, kad tos dujos būtų rinkos kaina, bet nepavyko to padaryti – nuperkamų dujų kiekį pavyko išdėstyti ilgesniam laikotarpiui. Laivas – didelė žala mūsų valstybei, iš šio projekto kažkas labai pasipelnė. Šis projektas yra  konservatorių ir buvęs premjeras Kubilius kartu su buvusiu energetikos ministru Sekmoku padarė šitą aferą.  Konservatoriai tada turėjo daugumą. Ir šiuo metu konservatorius palaiko žiniasklaida. Nors kalbama, kad žiniasklaida yra laisva, tai netiesa. Jūs nežinote, kas ją valdo. Sovietmečiu buvo paprasčiau – žinojome, kas valdo žiniasklaidą, buvo KGB, „Glavlitas“. Šiandien viskas pridengta. Kartais   parašo „Respublika“, „Lietuvos rytas“, bet jie turi bylas. „Lietuvos rytas“ nuvarytas į bankrotą, nes negalima turėti kitokios nuomonės kaip konservatoriai. Grybauskaitė per 10 metų sustatė STT vadovus, prokurorus, kurie dar ilgą laiką bus, darys didžiulę įtaką mūsų gyvenimui. Ar nematote, kad daugelis bylų yra kurpiamos? Pavyzdžiui, suskystintų dujų terminalo bylos nėra, už atominės elektrinės uždarymą rusų kompanijai mokėjo 40 mln. eurų vien tik už konsultacijas – bylos nėra. Gyvename „kagėbistinėje“  valstybėje. Esu prastas krikščionis, klystantis žmogus, teko artimai bendrauti su daugeliu kunigų, artimai bendravau su monsinjoru Alfonsu Svarinsku, su arkivyskupu Tamkevičiumi. Tai vienas iš vyskupų ir sako, kad sovietmečiu buvo lengviau gyventi, o šiandien melo daugiau, tik melas rafinuotesnis – viskas pridengta žmogaus teisėmis, laisvėmis. O po tuo slypi  visiškas moralinis supuvimas“,- kritikos konservatoriams negailėjo svečias.
„Lietuva galėjo su Lenkija, Estija, Latvija nusipirkti šitą laivą, kodėl jį reikėjo nuomoti?“- P. Gražulio nuomonės pasiteiravo bendruomenės pirmininkas.
„Lietuvai Europos Sąjunga siūlė kartu su Latvija ir Estija statytis šitą laivą, Europos Sąjunga būtų finansavusi jo statybą. Tačiau Kubilius atsisakė – turbūt nusprendė, kad daug pinigų nepraplausi. Norėjo statytis vieni, kad galėtų kokia nori kaina pirkti dujas, kokią nori dujų kainą užfiksuoti. Šis projektas žalingas mūsų Lietuvai. Šiandien laivas nepilnai apkrautas – Lietuvai nereikia tiek dujų, kiek jis gali pagaminti. Visi brangiai mokame už dujas, nes reikia išlaikyti laivą, mokėti už jo nuomą. Dujas perkame iš „Gaspromo“, tačiau perkame ratu. Nežinau, kaip čia yra – tiek nuostolių valstybei padarė konservatoriai, o juos žmonės vis tiek priima. Esant pasaulinei krizei, Šimonytė su Kubiliumi skolinosi iš bankų dešimčiai metų su 10 proc. palūkanomis – prarandame 2 mlrd. eurų palūkanoms, kuriuos būtų galima investuoti į verslą. Žmonėms mažėjo atlyginimai, buvo sumažintos pensijos, įmonės bankrutavo – tokia konservatorių politika. Tuo metu Šimonytė buvo finansų ministrė, tačiau per prezidento rinkimus už ją žmonės balsavo“,- emocingai kalbėjo LR Seimo narys.
„Visi sako, kad šis laivas „Independence“ turėjo stovėti Latvijoje, nes ten yra požeminės dujų saugyklos, ir dujomis būtų aprūpinęs visą regioną – Latviją, Lietuvą, Estiją bei Lenkiją“,- svečiui paantrino G. Lipnevičius.
Apie korumpuotus teisėjus ir įkalinimą
„Kada bus pasodinti suimti korumpuoti teisėjai ir advokatai ?“ – klausė politiko bendruomenės nariai.
„Apie tai turiu savo nuomonę. Nesakau, kad suimti teisėjai ir advokatai yra dori ir sąžiningi, bet manau, kad tie, kurie daugiau vagia ar suderina sprendimus su konservatoriais, nesodinami. Šituos teisėjus sekė, o „savų“ nesekė. Šiuo metu yra pateikti kažkokie migloti kaltinimai. Manau, kad šie teisėjai ne visada paklusdavo konservatoriams ir priimdavo sprendimus pagal įstatymus. Sovietmečiu buvau nuteistas – buvau paskutinis politinis kalinys Sovietų sąjungoje. Buvau teistas už atsisakymą tarnauti sovietinėje armijoje, nes supratau, kad esame okupuota valstybė. Nuteisė metams laiko. Baltijos kelyje nebuvau, nes buvau įkalintas. Sėdėjau Lukiškių kalėjime, po to Pravėniškių kolonijoje. Susisiekdavau su laisve, net buvo įsteigtas mano išlaisvinimo komitetas,  kalėjime buvau surengęs bado akciją. Kad nedrumsčiau ramybės, buvau išvežtas į Mordoviją, kur baigiau savo kalinimą. Buvau paskutinė Grybauskaitės auka. Grybauskaitė – buvusi komunistė, Brazauskas ją padarė finansų ministre, o Landsbergis – prezidente“,- apie savo teistumo istoriją papasakojo P. Gražulis. 
Blogiau jau nebus…
Susitikimo dalyviams rūpėjo svečio nuomonė apie pokyčius valdžios viršūnėje.
„Manau, kad blogiau jau nebus. Prezidentas neturi didelių galių, jis teikia premjero kandidatūrą tvirtinti Seimui, derina su premjeru veiksmus, skiria teisėjus bei prokurorus. Kol kas vyriausybės nėra. Įvyko takoskyra „valstiečių“ partijoje. Skvernelis norėjo tapti partijos pirmininku, tačiau taip neįvyko. Premjeras gali kurti naują politinę jėgą. Rudenį bus ruošiamas naujas biudžetas. Tada pamatysime, kiek bus indeksuotos pensijos, kiek bus pagerintas žmonėms gyvenimas ir padidės pajamos. Manau, kad skurdo mažinimas vyksta daugiau kalbomis nei veiksmais. Siūliau gaunantiems dideles pajamas nemokėti vaiko pinigų, nekompensuoti vaistų – taip būtų siekiama finansinio teisingumo, socialiai atsakingesnės politikos“,- įžvalgomis pasidalino svečias.

Patyčių kalvė – žiniasklaida
Popietės dalyviams buvo įdomi svečio nuomonė apie patyčias politikoje bei visuomenėje.„Patyčių kalvė yra žiniasklaida. Teikiau pataisas, kad žiniasklaida už patyčias atsakytų. Patys vieni iš kitų tyčiojamės, o norime, kad vaikai nematytų patyčių, rodomų per televiziją. Mokyklose tyčiojamasi iš neturtingesnių vaikų – tokia esame visuomenė, toks lietuvių charakteris“,- sakė politikas.
Pasak P. Gražulio, nemažai patyčių sulaukia ir jis, pastaruoju metu – dėl nesantuokinės dukters: „Analizuoju šitą situaciją. Esu  išsiskyręs vyras, sutikau moterį, pabendraudavome, ji mane pasikvietė į namus. Prašiau neviešinti fakto apie dukrą – vaikas neturės ramybės, turės išvažiuoti iš Lietuvos. Bet Birutė specialiai mane provokavo, gal jai už tai buvo sumokėta. Tai mano klaida, veikas nekaltas, mergaitė sveika graži, reikia tuo džiaugtis. Ne vienas politikas  yra išsiskyręs, žmonomis apsikeitė ir Landsbergis su Sakalu,  tačiau tik apie mane viską paviešino dėl to, kad Landsbergių planui esu rakštis“.
Apie Landsbergių klaną
Seimo narys P.Gražulis negailėjo daug karčių žodžių konservatorių Landsbergių klanui: „Landsbergių tėvas buvo laikinosios 1940 m. vyriausybės narys, atsakingas už komunalinį ūkį, tačiau, kai  visi ministrai pabėgo iš Lietuvos, jam buvo sovietiniais laikais grąžintas turtas. Didžiausias blogis – Landsbergių dinastija, tai intrigantai, supriešinę Lietuvą. Gabrieliaus mokyklos „netikėtai“ tapo pelningesnės už naftos bei narkotikų „biznį“, tai plėšikavimas vaikų sąskaita. Šis biznis nuolat finansuojamas iš „Lietuvos energijos“, o jo pelningumas – 90 proc. Landsbergiai  perka sklypą už 1 eurą, kurio vertė – 1,5 mln. eurų. Dėl to kreipiausi į prokuratūrą, tačiau niekas nieko nepadarė “
Apie koldūnų skandalą
Susitikimo dalyviai domėjosi, kuo baigėsi garsusis „koldūnų skandalas“.
„Jeigu įmonė būtų išvežusi užkrėstą maistą į Rusiją, bylą turėtų kelti Rusija, gindama savo gyventojų interesus. Tačiau šiuo atveju Lietuvos prokuratūra gina Rusijos piliečius – kur  logika? Prokuratūra kaltina, kad už 500 eurų buvo papirktas Rusijos veterinarinės tarnybos vadovas. Ar jūs tikite, kad už tokią juokingą sumą tokį vadovą galima papirkti? Konjako butelis Rusijoje tiek kainuoja. Šią bylą jau tiria 5 metus, tai yra politinė byla“,- sakė P. Gražulis.
Apie politinę prostituciją
Radviliškiečiai paprašė Seimo nario pakomentuoti rajono taryboje susidariusią situaciją – „valstiečiai“ taryboje sudarė koaliciją su konservatoriais, „obuoliauja“ kartu, kai tuo tarpu LR Seime šios partijos – priešai.
„Valstiečiai“, susibičiuliavę su konservatoriais, išsikas sau duobę ir Seimo nario „valstiečio“ rajono žmonės neberinks. Tai trumpalaikė politika. Manau, kad konservatoriai galėjo ką kitą pasiimti  į valdančiąją daugumą, nesuprantu tokios politikos. Tai politinė prostitucija“,- savo nuomonę atvirai išsakė politikas.
Ar dar kas balsuos už „valstiečius“, bendradarbiaujančius su  korupcinę reputaciją turinčiais konservatoriais, parodys laikas.
Kodėl toleruojami gėjai?
P. Gražulis Lietuvoje yra žinomas kovotojas prieš gėjų eitynes, tad buvo užduotas klausimas, kodėl Lietuvoje, katalikiškoje šalyje, toleruojami gėjai.
„Už pederastiją sovietmečiu buvo baudžiama laisvės atėmimu. Petkus kėlė klausimą, kad už asmeninį gyvenimą žmogaus persekioti negalima. Šiandien gėjų jau dauguma. Pats blogiausias dalykas, kai Dievas žmogų ar tautą baudžia – atima protą, kad neskirtų gėrio nuo blogio. Europos Sąjungos imperijos laukia griuvimas, kaip ir Romos imperijos. Laiminti šito blogio negalime prisidengdami įstatymais“- įžvalgomis pasidalino P. Gražulis.
Apie „paskolas“ gėrimų dėžutėse
„Kokia jūsų nuomonė apie paskolas, dalinamas Seimo kieme, gėrimų dėžutėse?“,- pasidomėjo G. Lipnevičius.
„Seime daugelis matėm, kad Masiulis stipriai korumpuotas, bet kad nustatinėtų kyšių sumas, taip dar nebuvo – atsiskleidė  begalinis įžūlumas. Seime niekas negali būti aukštesnis už Landsbergiuką, o Masiulis pradėjo peraugti jį populiarumu. Tie, kurie valdė specialiąsias tarnybas, nušlavė Masiulį, kad jis neužkirstų kelio Landsbergiukui. Tačiau jeigu Masiulis gavo vieną dėžutę, tai Landsbergiukas galimai yra gavęs 5 tokias dėžutes, bet jis neteisiamas“,- karčių žodžių už korupciją   teisiamam E. Masiuliui bei G. Landsbergiui negailėjo svečias.

Apie korupciją
Bendruomenės nariai domėjosi, ką reikėtų daryti, kad šalyje neklestėtų korupcija.
„Prie „valstiečių“ didelių korupcinių projektų, tokių kaip „Mažeikių nafta“, Ignalinos atominės elektrinės uždarymas, suskystintų dujų terminalas, „Snoro“ banko sužlugdymas nebuvo. Siūliau Seime „Snoro“ banką atgaivinti ir parduoti už kokius 5 milijardus eurų. Tačiau banką uždarė ir valstybė patyrė apie 5 mlrd. žalos – tai nusikaltimas. Konservatoriai pasirinko šitą galimai korupcinį kelią, nes vykdė Skandinavijos bankų politiką, kad tik jie vieni liktų rinkoje“,- sakė P. Gražulis. Buvo aptartas ir Vijūnėlės dvaro likimas. Pasak politiko, nuodėmė būtų nugriauti tokį gražų pastatą, jį reikėtų nusavinti visuomenės poveikiams – įsteigti darželį, mokyklą, bendruomenės namus, bet ne griauti.
Bendruomenės pirmininkas G. Lipnevičius paantrino svečiui –  dvaro nugriovimas dar brangiau kainuotų ir už tai turės sumokėti mokesčių mokėtojai.
Apie kaimynystę su Rusija
Susitikimo dalyviai domėjosi, kokia politiko nuomonė apie Lietuvos ir Rusijos santykius.
„Esame su Rusija kaimynai, turime su ja kalbėtis. Turi būti bendra ES politika Rusijos atžvilgiu, o atskiros šalys, tokios kaip Lietuva, turi tylėti. Europos Sąjungos politika per skysta Rusijos atžvilgiu, ES turėtų vykdyti  kietesnę politiką. Turėtume artimiau bendrauti ir su Baltarusija, šiek tiek atstatyti santykiai su Lenkija – tai Skvernelio nuopelnas. Esant geriems santykiams su kaimynais, laimėtų prekybos sektorius“,- atsakė P. Gražulis.
Apie regionų politiką
Popietės metu buvo paliestas visiems skaudus klausimas apie regionų politiką. Pastaruoju metu kaimuose uždarinėjamos mokyklos, sparčiai mažėja gyventojų, daugėja tuščių ir apleistų namų.
Pasak P. Gražulio, turime išlaikyti regionus, infrastruktūrą juose: „Premjeras norėtų teikti pataisas, kad už infrastruktūrą regionuose būtų atsakingos savivaldybės, nes jos arčiau žmogaus nei Seimas. Žmonės iš kaimų emigruoja į miestus, į užsienį. Lankiausi Alytaus r., Butrimonių miestelyje, – žmonių ten  begyvena mažai, o fontanas miestelio centre pastatytas už keliasdešimt tūkstančių – Druskininkuose tokio nėra. Tokie dalykai nekuria darbo vietų. Štai lenkai ES lėšas investavo į verslą ir šiuo metu Lenkijoje namai visi renovuoti, kelių asfaltavimo programa užbaigta. Asfaltas atvestas iki ūkininko kiemo. Gaila Lietuvos, kai grįžti iš ten. Ukrainoje, kurioje vyksta karas, nėra tiek apleistų ir sugriuvusių namų kaip Lietuvoje. Gaila Lietuvos provincijos“.
Skriaudžiamas smulkusis verslas
Popietės metu kalba pakrypo apie smulkųjį verslą, kuris šiuo metu jokios pagalbos iš valdžios nesulaukia. Pasak P. Gražulio, verslas remiamas didžiuosiuose miestuose, o kad lengviau būtų smulkiesiems verslininkams, reikėtų, kad būtų sumažinti „Sodros“ bei pelno mokesčiai, tada kurtųsi daugiau verslo įmonių.
Taupomi socialinės paramos pinigai
Bendruomenės pirmininkas G. Lipnevičius klausė svečio, kokia jo nuomonė apie lėšų, skirtų socialinei paramai, taupymą ir jų panaudojimą „auksinėms“ aikščių  trinkelėms.
Pasak LR Seimo nario, reikėtų, kad būtų susiaurinti rėmai, kur šios lėšos gali būti panaudojamos. Kol nėra griežto apibrėžimo, valdininkai  apeina įstatymus ir už socialinei paramai skirtas lėšas
perka techniką, remontuoja pastatus.
Apie rinkimų komitetų finansavimą
Tarybos narys ir bendruomenės pirmininkas G. Lipnevičius domėjosi, ar ateityje žadama finansinę paramą skirti ne tik partijoms, bet ir rinkiminiams komitetams.
„Būtų logiška, kad būtų finansuojami ir rinkiminiai komitetai, ne tik partijos. Tačiau partijos turi istoriją, rūpinasi, kad politinė istorija būtų gražesnė, o daugelis komitetų po rinkimų išnyksta, nes būna  įsteigti kaip laikinas darinys, tik rinkimų laikotarpiui. Aišku, reikėtų, kad ir komitetai gautų finansavimą, galėtų kaupti savo politinę istoriją. Rinkėjams geriau, kai yra didesnis pasirinkimas“,- sakė politikas.

Apie Konstitucinį teismą
G. Lipnevičius pasiteiravo svečio, kokia jo nuomonė apie Konstitucinį teismą.„Jėgos, rinktos žmonių, praranda galią, prarandama tikroji demokratija. Nesuprantama, kaip Konstituciniame teisme 12 žmonių gali priimti sprendimą. Siūliau pataisas, kad Konstitucinis teismas priimtų sprendimus tik bendru sutarimu, kad sprendimai įsiteisėtų tik tada, kai  įrašomi į teisės aktus. Manau, tiems teisėjams daro įtaką Europos Sąjungos institucijos“,- atvirai atsakė P. Gražulis.
Pokalbio pabaigoje, bendruomenės pirmininkas svečiui padėkojo už skirtą laiką, o bendruomenės  nariai už įdomų bei atvirą pokalbį padėkojo gausiais aplodismentais.
Savaitraščio „Radviliškio kraštas“ redakcija visiems susitikimo dalyviams padovanojo po naujausią savaitraščio numerį.
Kita „Kavos popietė“ – jau ateinantį pirmadienį, rugpjūčio 12 d. Joje svečiuosis buvęs STT vadovas, šiuo metu LR Seimo narys Povilas Urbšys. Popietės pradžia – 12 val. „Radviliškio krašto bendruomenės“ namuose. „Kavos popietes“ organizuoja ir jos dalyvius kava vaišina bendruomenės pirmininkas G.Lipnevičius, jam padėjo bendruomenės nariai: V.Aleknienė, S. Skorkaitė, T. Kojelienė, O. Kazlovskaja, G. Chodosovskaja, V. Girštautienė, V. Goštautienė, A. Litinskas.

„Radviliškio krašto“ informacija




Komentarai

Jūsų komentaras

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Aktualijos

Bendruomenės popietėje paminėta Laisvės gynėjų diena

Avatar

Paskelbta

data

Sausio 13 – ąją vykusioje „Radviliškio krašto bendruomenės“ popietėje buvo  paminėta  Laisvės gynėjų diena, prisiminti tragiški ir Lietuvos laisvei lemtingi Sausio 13 – osios įvykiai. Bendruomenės popietėje dalyvavo generolo P. Plechavičiaus šaulių 6 – osios rinktinės šauliai su vadu Pranu Sluckumi, Nepriklausomybės gynėjų sąjungos Radviliškio skyriaus vadovas  Albertas Vitartas.

Bendruomenės pirmininkas bei Tarybos narys Gediminas Lipnevičius popietę pradėjo primindamas, kad Sausio 13-osios naktis  mus sutelkė, suvienijo bendra skaudžia ir tuo pačiu galinga, visą esybę persmelkusia patirtimi – laisve. G. Lipnevičius pakvietė visus  žuvusiųjų už Lietuvos laisvę atminimą pagerbti tylos minute.

Dalintasi  prisiminimais, išgyvenimai

A. Vitartas popietės dalyvius pakvietė pasidalinti prisiminimais apie Sausio 13 – osios įvykius bei patirtais išgyvenimais. „Šiandien tikrai atmintina Laisvės gynėjų diena, jau praėjo 29 metai nuo šių  įvykių, juos prisimename prie uždegtų žvakučių. Šiandien kartu visi popietės dalyviai: ir jaunesni, ir vyresnieji pasidalinsime prisiminimais. Yra dokumentai,  Šiaulių sąjūdžio seniūno Adolfo Mikalausko  prisiminimai. Į Vilnių išvykome autobusu, atvykome sausio 11 d., 12 val., ir buvome iki 12 d., kaip buvo nurodyta pagal budėjimo grafiką. Prie Aukščiausios tarybos skambėjo patriotinės dainos, prie jos prieigų ir barikadų buvo sustatyti žmones atvežę autobusai. Didelį įspūdį padarė  Sausio 11 d. vakare kunigo Roberto Grygo vestos pamaldos, kurių metu jis davė nuodėmių atleidimą kariams, nes buvo laukiamas Aukščiausiosios tarybos puolimas. Visa aikštė susikaupusi meldėsi, atrodė, kad ta malda kyla į dangų. Kiekvienam miestui buvo paskirti apsaugos ruožai, buvo instruktažas, kaip elgtis puolimo metu. Nebuvo leidžiama naudoti ginklų, kad neišprovokuotų „Amono“. Tačiau kai kurie vyrai iš tvoros  nusilaužė baslius, aš ir buvau toks naivuolis, stovėjau su eglišakės šaka. Šiandien situacija pasikeitė, kad  būtų pripažintas laisvės gynėju, iš Roberto Grygo reikalaujama dokumento. Visuomenės pripažinto fakto nepakanka, reikalaujama dokumento. Net gynėjų sąrašų nepripažįsta – jie nėra dokumentai. Šauliai laisvės gynėjais nepripažinti. Yra gal pora šimtų žmonių, kurie pripažinti gynėjais, nors pagal divizijos generolo pulkininko Gečo duomenis, turėtų būti apie 25 tūkst. Lietuvos gynėjų. Mes tokie iš kaimo niekam nereikalingi“,- sakė A. Vitartas.

Popietės metu buvo parodytos nuotraukos iš Sausio 13- osios įvykių prie Vilniaus televizijos bokšto, prie Aukščiausiosios tarybos. „Sąraše, kur važiavome sausio 11-12 d. į Vilnių, buvo 24 žmonės. Autobusų sustatymas buvo mano idėja“,- sakė A. Vitartas.  Sausio 15 -16 d. vyko radviliškiečių grupė budėti prie Aukščiausiosios tarybos. Visas Sąjūdžio dokumentų segtuvas sunaikintas, beveik visi dokumentai prarasti“,- sakė Nepriklausomybės gynėjų sąjungos Radviliškio skyriaus vadovas.

Popietės dalyviai domėjosi, kas sunaikino dokumentus.
Pasak A. Vitarto, dokumentus sunaikino pats Sąjūdžio grupės seniūnas. Manoma, kad sunaikino sąmoningai.

Vienas pirmųjų priesaiką ant Gedimino kalno priėmė šaulys S. Folertas, Sausio 13-osios medalininkas. Jis taip pat pasidalino savo išgyvenimais: „Neužmiršome žuvusiųjų, mano likimas buvo toks, kad prie tos laisvės reikėjo prisidėti. Sakyčiau, savanoriškos tarnybos vadovybė nusprendė iš kuopų žmonių skirti Aukščiausios tarybos apsaugai. Su Romu Valaičiu patekome į tą grupę, mus siuntė į Vilnių palaikyti dvasią, apsaugoti mūsų brangią Lietuvėlę. Buvau 4 dienas Vilniuje. Mes nesame dideli didvyriai, suvažiavo visa Lietuva. Matėsi susiglaudusi, nesusipriešinusi Lietuva, kokia buvo prie Aukščiausiosios tarybos, Baltijos kelyje, visi buvome vieningi, stengėmės apginti mūsų Lietuvėlę. Malonu, kad atėjote, pagerbėte tuos jaunus žmones, kurie atidavė savo gyvybes, jie dar nebuvo matę gyvenimo, suaugusieji paliko šeimas. Nesijaučiu išskirtiniu, Lietuvėlė reikalavo, turėjome padėti“

„Malonu, kad pakvietėte mus į šį susitikimą paminėti labai svarbią dieną Sausio 13- ąją, kuri yra visų mūsų pergalės diena. Jeigu nebūtume ryžtingi, nebūtume atlaikę spaudimo, ir kas dalyvavote Vilniuje prie bokšto, Parlamento, matėte, kaip šaudė į žmones, važinėjo tankai, šarvuočiai, apie tūkstantį žmonių buvo sužeistų.13 brolių ir viena sesė žuvo, buvo jauni žmonės. Atlaikė spaudimą mūsų tvirtybė, mūsų protas. Ačiū Dievui, kad nepanaudojome ginklo, nes minioje buvo ir provokatorių, kurie tik ir laukė, kad kažką  ginklą panaudotų, tada būtų pretekstas panaudoti kovinius ginklus, dar daugiau žmonių būtų žuvę. Šiuose įvykiuose mūsų pergalės lemtis buvo ta, kad Maskvoje taip pat  pralaimėjo komunistinis rėžimas, nugalėjo demokratinės jėgos. 1991 m. pradėjau tarnauti Lietuvos kariuomenėje, perėmėme į savo rankas Linkaičius, Durpyną, buvau kuopos vadu. Kai priiminėjome Durpyną, pastatėme savo apsaugą. Priešas dar buvo labai galingas, mūsų ginkluotė buvo dar labai silpna. Tačiau mūsų kantrybė, ryžtas atlaikė negandas ir visoje Lietuvoje kontroliavome sovietų kariuomenės veiksmus, ties Radviliškiu, Šiauliais buvo išstatyti mūsų postai, tad nebegalėjo daug pasišakoti“,- pasakojo Šaulių kuopos vadas P.Sluckus.

Pasak šaulio Romo Valaičio, skaudu prisiminti tragiškas naktis Vilniuje: „Buvome paskirstyti pirmiausia į gynybą prie Parlamento, kad užtikrintume ryšius su visu pasauliu. Vėliau matome, vaikinai bėgioja aplinkui, sako, kad jau važiuoja šarvuočiai. Susidūrė šarvuočiai, vėliau galvojome ką daryti – šviesos aplinkui užgeso. Vyrukai bėgioja su laikraščiais, susuktais į tūteles. Jie pasakė, kad  statyboje yra armatūros gabalų, kuriuos būtų galima panaudoti kaip ginklus. Jeigu su ginklu kareiviai ateis, kaip kovosime plikomis rankomis? Susirinkome keletą metrų metalo, susukome į laikraščius ir laukėme. Apie 2 valandą nakties prie bokšto įvyko grumtynės, tankai traiškė ir mašinas, ir žmones. E. Bučelytė dirbo televizijoje, sakė, jau veržiasi kariškiai, daužo žmones automatų buožėmis, ji spėjo apie tai pranešti į kitas valstybes – Suomiją, Švediją. Ryte nuvykome prie bokšto, jau nebebuvo nukentėjusių žmonių – buvo išvežti. Visada su savimi turėdavau fotoaparatą ir žiūriu – ties tankais stovi kariai. Juos  stovinčius ir fotografuoju iš 3 metrų atstumo. Draugai perspėjo, kad mane gali nušauti, tačiau  apie save negalvojau, nufotografavau tankus. Buvo nukentėjusiųjų laidotuvės, kurias taip pat įamžinau. Skaudūs buvo įvykiai, man dar ir šiandien neramu. Duok Dieve, kad  jie nepasikartotų“.

Kolegai pritarė ir  šaulė Zita Urbonienė: „Man taip pat teko būti  prie Aukščiausios tarybos, naktimis budėjome, šildėmės prie laužų, žmonės mums atnešdavo arbatos, sumuštinių. Matėme, kaip viskas vyko, gerai, kad buvo susirinkę tūkstančiai žmonių, kitaip tankai būtų mus sumynę. Buvau ir kai laidojo žuvusiuosius, buvo suvažiavusi visa Lietuva, visos gatvės iki pat Antakalnio kapinių buvo užtvindytos. Kai važiavo katafalkai su žuvusiaisiais, mes verkėme, nors tų žmonių nepažinojome. Jie visi buvo jauni, norėjo gyventi, taip, kaip ir mes norėjome gyventi. Mes privalome visuomet juos prisiminti ir gerbti, nes jie paaukojo savo gyvybę už mūsų nepriklausomybę“.

Sausio 13 – osios ištakos

Bendruomenės pirmininkas G. Lipnevičius pasiteiravo  susirinkusiųjų, nuo ko prasidėjo  tos dienos konfliktas, kodėl  jis įvyko būtent tą dieną .
„1990 m. kovo 11 d. buvo paskelbta atkurta Lietuvos nepriklausomybė, nuo kovo 11 iki rugpjūčio 11 d., kada dirbo laikinasis komunisto Grigaičio komitetas, jie mūsų valstybės ir mūsų visuomenės išrinkto Seimo bei mūsų vadovo V. Landsbergio nepripažino teisėtais. Tai jie stengėsi paneigti mūsų nepriklausomybę ir provokaciniais būdais stengėsi grąžinti komunistinį rėžimą. Tai sausio 13 -ąją taip ir įvyko, buvo duota komanda užimti svarbius objektus – Parlamentą, televizijos bokštą. Tačiau jie suklydo, galvojo, kad žmonės nestos kovoti dėl savo nepriklausomybės. Kaip susirinko į Vilnių tūkstančiai žmonių, komunistai pamatė, kad planas slysta iš rankų. Tapome nepriklausomi ir savo šalies šeimininkais, tai lietuviška pergalės diena“,- į klausimą atsakė šaulių kuopos vadas P. Sluckus.
„Tas laikotarpis buvo ypač aštrus, turėjome užsienio kariuomenę, kuri buvo labai aktyvi. Kaip pavyko gauti transportą važiuoti į Vilnių?“,- pasidomėjo G. Lipnevičius.

„Viskas priklausė nuo organizacijų vadovų, dauguma žiūrėjo geranoriškai. Į Vilnių važiavau kartu su radviliškiečiais. Priešiški vadovai transporto neskirdavo. Tuometinė milicija taip pat prisidėjo prie visų veiksmų“,- atsakė  A. Vitartas.

Milicijos indėlis 

Pasak popietės dalyvių, buvo sakoma, kad tuometinė milicija neprisidėjo prie Lietuvos laisvės gynimo. Tačiau tai netiesa. A. Vitartas perskaitė šaulio J. Krikščiūno, buvusio milicininko, prisiminimų ištrauką: „Mačiau, kaip drebančiomis rankomis senutė kišo per tvorą uždegtą žvakutę. Tai kariškiai galėjo traktuoti kaip saugomos teritorijos pažeidimą. Ta pati močiutė, atsigręžusi į mane, klausė, kur buvau aš, kai traiškė žmones, o nei vienas milicijos darbuotojas nenukentėjo. Man buvo net  nepatogu teisintis senam žmogui, paaiškinau, mes ne vietiniai, atvykome tik ryte. Mačiau jos akyse mačiau priekaištą ir man buvo skaudu. Po kelių valandų pastebėjau, kad sovietinės apsaugos kareivis pradėjo laisviau jaustis, mažiau kreipti į mus dėmesio. Turbūt pamanė, kad mes jokios grėsmės nekeliame. Kareiviai, ypač karininkai, stebėjo mūsų, milicijos darbuotojų, ir žmonių masės santykius. Vietiniai gyventojai matydami, kad visą dieną stovime tarnyboje nevalgę, sušalę, pradėjo mus vaišinti karšta arbata, kava ir sumuštiniais, Kareivius toks mūsų ryšys su masėmis stebino. Jie matė, kai mes su žmonėmis nuoširdžiai kalbame, bendraujame. Mus pakeitė tik vakare, 10 valandą“. Negalima sakyti, kad policijos darbuotojai nieko nedarė. Buvo žmonių, kurie priėmė priesaiką ir pabėgo, net iš tribūnų sako, kad tik jie gynė Lietuvą, kiti negynė.

A. Vitartui paantrino P. Sluckus: „Sausio 13-ąją dirbau su policija, deriname savo patruliavimą. Buvo mano draugas komisaras Rolandas Venckus. Jis tais laikais mokėsi Kaune milicijos mokykloje. Buvom susitikę Seime, sakė, kad Sausio 13- ąją dauguma kariūnų perėjo į Lietuvos pusę, nepasidavė sovietiniams įsakymams aukštų pareigūnų. Į Lietuvos pusę perėjo ir rusakalbių, nes milicijos mokykla buvo visasąjunginė. Negalima sakyti, visi milicijos darbuotojai buvo vienos nuomonės pasilikti sąjungos sudėtyje, daugelis  perėjo į Seimo gynimo pusę“.
„Aš gyvenu priešais policija ir neteisybė, kad jie neprisidėjo ir nieko nedarė. Labai daug buvo autobusų, matėme, kaip išvažiavo žmonės į Vilnių, važiavo ir milicininkai“,- sakė bendruomenės narė G. Chodosovskaja.

Mokytojų ir  mamų  prisiminimai

Savo prisiminimais pasidalino ir buvusi Vaižganto gimnazijos mokytoja J. Kaučikienė: „Dirbau mokykloje ir mokytojų užduotis buvo eiti į klases bei aiškinti vaikams, kas atsitiko. Mes auklėti tarybinėje mokykloje, mokėmės tarybiniuose institutuose tarybinę istoriją. Mūsų giminių tarpe nebuvo nei tremtinių, nei į mišką išėjusių, ką mes daug galėjome paaiškinti? Buvo rimtis ir didelė atsakomybė. Aš turėjau eiti pas penktokus ir šeštokus. Pirmas klausimas buvo: „Vaikai, ką jūs matėte?“ Laikėme vaikus vieną pamoką, kadangi nežinojome, kaip elgtis, jokių nurodymų nebuvo ir po vienos pamokos išleidome vaikus prašydami, kad jie pasitarę su tėveliais parašytų rašinėlį ar nupieštų tai, ką jie matė. Žiūrėjome televiziją, kai ji užgeso, nuėjau miegoti, pasiliko sūnus ir vis prabudusi klausiau, ar ką nors rodė – nerodė  nieko. Naktį paskambinau draugams,  tačiau nei vienas kolega nekėlė ragelio, buvo labai neramu. Ryte  apsirengę atėjome prie bažnyčios ir laukėme, kol ateis kas nors papasakoti apie įvykius Vilniuje. Vaikai gražiai nupiešė piešinius, gražiai parašė rašinius. Sausio 14 d. mane pasiliko mokyklos direktorius ir pavaduotoja sakydami, kad turime kažką daryti. Turime rašyti pasipriešinimo raštą. Rašėme į rusišką laikraštį „Komjaunimo tiesa“. Parašėme Vaižganto mokyklos bendruomenės vardu pasipriešinimo laišką. Rašėme, ką jautėme pamatę pirmąsias aukas. Vėliau susėdę prie darbo stalų, aptarėme rašinėlius, piešinius, gimė mintis, kad reikia pasakoti, kaip vaikas, kaip suaugęs žmogus pajuto tai, kas atsitiko Lietuvoje. Parašėme poetinį – muzikinį montažą, parodėme mokiniams, tėvams, buvome pakviesti sausio 13- ąją į parapijos bažnyčią. Dabar šie mokiniai suaugę žmonės, gyvena Vilniuje, vaikšto tomis gatvėmis, kur buvo susirinkusi visa Lietuva. Norisi padėkoti tiems, kurie atstovėjo, buvo ten, mes visus įvykius matėme tik per televizorių, o jūs matėte tą išsilaisvinimo dvasią. Buvo V. Landsbergio kreipimasis, kad vaikai, kurie turėtų gauti šaukimą į sovietinę armiją, neitų. Mano jaunėlis buvo ant tos ribos, kad jo nepaimtų iš namų, išvežėme į kaimo sodybą, užrakinome, laukėme, kada ateis patikrinti, nebuvo jokio tikrumo. Kai ginant Lietuvos laisvę buvo kritinis momentas, V. Landsbergis  pro langą kreipėsi į minią: „Kalbėkime maldas „Tėve mūsų“, „Marija, Marija“. Tada ėjo šiurpuliai – visa minia meldėsi, giedojo, tai buvo tarsi išganymas“. 

Apie baimę, kad sūnus nebūtų paimtas į sovietinę kariuomenę, papasakojo šaulė Sigita Janušauskienė: „Esu partizano dukra, priklausau Radviliškio šaulių kuopai. Tais metais mano sūnus buvo šaukiamojo amžiaus, bet buvo ligotas. Joniškyje paklausiau, ką daryti, sausio 17 d. reikėjo jam prisistatyti į Vilnių medicininiam patikrinimui. Leido man  kartu su sūnumi važiuoti į Vilnių, į Šiaurės miestelį. Visą dieną netoliese stovėjo karys su automatu, lauke buvo užvesta mašina. Komisija pripažino, kad  sūnus netinkamas karinei tarnybai ir liepė važiuoti tiesiai namo. Buvo labai baisu, jaunuolius tikrai norėjo išvežti“.

Bendruomenės narė  Alfonsė Stripeikienė  paantrino  šaulei: „Teko susidurti ir man su tokia baime. Sūnus mokėsi    baigiamosiose klasėse, gimnazija buvo prie pat namų, namo jį parsivesdavome. Namo rūsyje ruošėme bunkerį, kad galėtų slėptis. Sausio 13 – ąją  įstrigo atminty ant armatūros strypų pamauti kariniai, komjaunimo bilietai, pasai. Apie mūsų kartą kalbama, kad mes prarastoji karta, kad mes sovietiniai. Galvoju, kas aplink Seimo rūmus buvo susirinkę – buvome jauni, negalvojome, palikau sūnų namie. Kai minia pradėjo skanduoti „Tankai“ – manėme, kad gyvi neištrūksime. Kunigas nutilo, nustojo laikyti Mišias ir įsiviešpatavo tyla. Lenkiuosi toms minioms“.

Mintys apie patriotizmą

„Smagu, kad visi įsijungėte į dalinimąsi prisiminimais – kiekvienas kažką kitą matė, įstrigo skirtingi įvykiai. Naktį iš sausio 15 į 16  d.  mane ir dar vieną žmogų pakvietė į Aukščiausiąją  tarybą, ilgai sėdėjome, mačiau, kad naktį per televiziją rodė baletą. Paskyrė mus surinkti dokumentus nuo virbų, davė du maišus. Rinkome dviese, rinkome tik pasus ir karinius  bilietus – pagrindinius dokumentus, nes visų nebuvo įmanoma surinkti. Pradėjome po vidurnakčio, baigėme paryčiais. Net gavome mušti, nes gynėjai galvojo, kad mes provokatoriai.  Vėliau mus saugojo, kol viską nurinkome. Buvo bijoma, kad priešai pasinaudos dokumentais“,- sakė A. Vitartas.

„Noriu pritarti mokytojos mintims apie patriotizmą – gimėme visi sovietiniais laikais, mūsų požiūris buvo kitoks. Iš tų pačių žmonių matome, kad atkūrėme nepriklausomą valstybę. Kai atsikūrė Lietuva 1918 metais, kas kūrė kariuomenę? Carinės Rusijos karininkai, puskarininkiai, kariai. Ir 1990 – 1991 mes tarnavome sovietinėje kariuomenėje. Kas pradėjo Lietuvos kariuomenę kurti? Turiu pažįstamų pulkininkų, kurie 1988 m. Vilniuje, Kaune konspiraciniuose butuose kūrė plakatus, įstatymus Lietuvos kariuomenės pradžiai. Kad ir buvome sovietiniai, tačiau aukojome savo gyvybes. Mums buvo nukalti antrankiai, atvežti iš Maskvos. Jeigu mes būtume susekti, nežinau, kur aš būčiau, kur būtų mano kolegos. Mano senelis buvo savanoris, dėdė vadavo Vilnių, teta mokytoja buvo ištremta į Sibirą. Taigi tokie mes buvome sovietiniai. Mes ne sovietiniai, o Lietuvos patriotai“,- sakė šaulių vadas P. Sluckus.

Šaulių ąžuoliuko išsaugojimo istorija

Popietės metu buvo prisiminta ąžuoliuko išsaugojimo istorija. Atkurtai šaulių kuopai prie Radviliškio miesto seniūnijos 1991 m. spalio 24 d. buvo pasodintas ąžuoliukas, kurį buvo norėta nupjauti, tačiau  jį pavyko išsaugoti, prie jo buvo atidengta informacinė lenta.
„Dėkoju Stasiui Folertui ir kitiems šauliams, kurie prisidėjo prie šio ąžuoliuko išsaugojimo, tikrai buvo graži iniciatyva, nes valdžia buvo sugalvojusi ąžuolą nupjauti“,- sakė bendruomenės pirmininkas G. Lipnevičius.

Šaulys  S. Folertas prisiminė šio ąžuoliuko sodinio ir išsaugojimo istoriją: „1991 m. puoselėjome tokią mintį, kad atkūrus šaulių kuopą, kurią atkurti padėjo politinis kalinys, tremtinys Komentauskas, reikia šį įvykį įamžinti. Keletas šaulių prie buvusios komendatūros, kur dabar miesto seniūniją, nutarėme  pasodinti ąžuoliuką. Užaugo didelis medis, jo niekas nenulaužė, neišrovė. Kai prasidėjo kalbos, kad Radviliškio valdžia  medį paruošė nupjovimui, surinkau istorinę medžiagą, ją pateikėme savivaldybei ąžuoliuką išsaugojome. Prie jo dar pastatėme atminimo lentą, kad ateinančios kartos žinotų, kokia proga medis pasodintas. Su visuomenės bei „Radviliškio krašto bendruomenės“ pagalba medį pavyko išsaugoti“. Popietės pabaigoje bendruomenės pirmininkas  G. Lipnevičius padėkojo visiems dalyviams už pasidalinimą prisiminimais, išgyvenimais, potyriais.
Po popietės, vakare, šventinis renginys persikėlė prie  Kultūros centro, kur buvo paminėta Lietuvai svarbi data – Laisvės gynėjų diena.

„Radviliškio krašto“ informacija

Skaityti daugiau

Radviliškio krašto bendruomenė

Bendruomenės popietėje – apie psichikos ligas

Avatar

Paskelbta

data

Gruodžio 9 d. „Radviliškio krašto bendruomenės“ namuose vykusioje „Kavos popietėje“, bendruomenės pirmininko ir Tarybos nario Gedimino Lipnevičiaus kvietimu, lankėsi  Radviliškio sveikatos psichikos centro darbuotojas bei žurnalistas Vytautas Mikalauskis. Popietę vedė bendruomenės senjorų vadovė Rimantė Radavičienė. Pokalbio tema – psichinė sveikata.

Ligos – ne ligos

Popietės pradžioje V. Mikalauskis papasakojo apie psichiatrijos vystymąsi, apibūdino kai kurių psichikos ligų simptomus.

„Jau dvidešimt metų  dirbu Sveikatos psichikos centre. Kalbant apie tolimesnius laikus, vieną kitą ramesnį psichikos ligonį priglausdavo špitolėse, vienuolynuose, agresyvesnius laikydavo  prirakintus tvartuose. Šiuo metu psichikos ligoniai psichikos sveikatos pagalbą gali gauti nemokamai. Vokiečių okupacijos laikotarpiu Kaune iš psichikos sveikatos ligoninių buvo pašalinti žydai, ligonių maitinimas buvo klaikus, vaistų kaip ir nebuvo – sukeldavo insulino komą, suleisdavo šiltinės bakterijų. Toks gydymas kai kuriems ligoniams padėdavo – palengvindavo ligos simptomus.

Radikalesnis gydymo būdas – lobotomija. Operacijos metu pažeidžiama  skiltinė smegenų dalis ir ligonis problemų nebekelia. Kartais lobotomija dar taikoma. Tarybiniu laikotarpiu psichikos ligonių buvo daug, žmones patalpindavo į psichiatrijos įstaigas. Atsirado daugiau ligoninių, į kurias talpindavo šimtais, tūkstančių ligonių, dažnai be galimybės iš ten išeiti“,- pasakojo  V. Mikalauskis.

Pasak popietės svečio, psichikos ligoniai visuomenei saugumo neprideda, ypač, jeigu patys nelinkę gydytis. Lietuvoje klestėjo vadinamoji  „Maskvos mokykla“ – psichikos ligoniui suleisdavo vaistų ir jis  tapdavo „gėlyte“, ligoniai būdavo gydomi antidepresantais. Kartasi ligoniai ir mirdavo tokiose gydymo įstaigose. Tarybiniais metais Leningrado psichiatrinėse ligoninėse buvo taikoma psichoterapija, buvo laisvesnis rėžimas, nuo 1970 metų pas ligonius  įleidžiami artimieji, buvo leidžiama  turėti asmeninių daiktų.  Leningrado ligoninės  atsisakė tramdomų marškinių. Beje, neramūs psichikos ligoniai fiksuojami ir šiandien, kol pradeda veikti vaistai.

„Ne paslaptis, kad psichiatrija buvo naudojama ne tik geriem tikslams – „netinkami“ asmenys būdavo uždaromi į psichiatrijos ligonines, pripumpuojami vaistų. Prasidėjus Atgimimui, psichiatrija   buvo orientuota į vakarus, rėžimas tapo laisvesnis. Be teismo leidimo psichikos sveikatos ligoninėje  negalima laikyti žmogaus ilgiau nei dvi dienas. Įkurti dienos stacionarai, kur ligonis turi užimtumą, maitinamas, gauna vaistų. Šiaulių, Kauno, Vilniaus  psichosocialinės reabilitacijos skyriai padeda atstatyti prarastus įgūdžius. Psichiatrija keičiasi į gerąją pusę. Be abejo, pasitaiko recidyvų, nesusipratimų. Štai žmogus Psichikos sveikatos centre pamatė savo kaimynę ir šaukia: „Kaimynka pas durnių daktarą!“ Po tokio „pastebėjimo“ turbūt visas kaimas žinojo, kur moteris lankėsi. Radviliškyje, Panevėžyje Psichikos centro darbuotojus vadina „psichais“,- pasakojo popietės svečias.

Apie psichikos ligos

Bendruomenės „Kavos popietės“ dalyviai taip pat  sužinojo, kokios yra psichikos ligos, kokie jų požymiai.

„Niekas nežino, iš kur psichikos ligos atsiranda. Tai, galima sakyti, ligos – ne ligos. Jos panašios į  vėžį – žinomos priežastys, sukeliančios šią ligą, tačiau nuo jos nėra sukurta vaistų. Skirtumas tik tas, kad nuo psichikos ligų dar niekas nemirė. Viena iš psichikos ligų – šizofrenija. Jos priežastis gali būti genetika, dažniausiai susergama nuo 15 iki 39 metų. Per 20 metų rajone šizofrenija sirgo tik du nepilnamečiai. Tokiems ligoniams pasireiškia psichozė, nerealios mintys, mąstymo sutrikimai. Jie nesirūpina savimi, atsiranda keistų baimių –  pavyzdžiui, sutemus neina į lauką, nes bijo „organų medžiotojų“. Šizofrenikai emociškai šalti, jiems gali pasireikšti paranoja –  atrodo, kad  juos persekioja automobiliais, stebi kameromis. Jeigu žmogus, sergantis šizofrenija, elgiasi keistokai, reikia vengti konfliktų. Tokie žmonės  nemėgsta prisilietimų, nesupranta humoro. Tačiau, jeigu šizofrenikas gydosi, jis gali dirbti –  10 procentų šizofrenikų dirbantys“,- pasakojo V. Mikalauskis.

Svečias papasakojo apie Alzheimerio ligą. Su tokiais ligoniais problemiška bendrauti, nes   irsta smegenys ir žmogus nesupranta žodžių turinio, nesusivokia aplinkoje, gali padegti savo būstą.

Sergant senatvine demencija, užsikiša kraujagyslės, organizmas nebegamina pakankamai reikiamų medžiagų. Ligoniai  nepažįsta artimųjų – tokių ligonių rajone apie 150.

Depresija žmogus suserga dėl patirtų išgyvenimų, įkyrių minčių. Kai kada tokie ligoniai piktnaudžiauja liga:  „Esu ligonis, prašau manimi rūpintis“.

Bendravimas su ligoniais

Pokalbio metu buvo aptartas ir bendravimas su psichikos ligoniais bei su senais žmonėmis.

Pasak V. Mikalauskio, žmogus senatvėje traukiasi į embriono pozą. Seni žmonės nebegali kontroliuoti emocijų, artimuosius gali apšaukti, apvaginti, taigi reikia turėti daug kantrybės.

„Yra terminas „involiucija“, kai žmogus „vystosi atgal“. Tokiems žmonėms sustiprėja savisaugos instinktas, domisi tik sveikatos laidomis, su niekuo nenori bendrauti. Daugelis medikų, dirbančių slaugos skyriuose, pastebi, kad prieš mirtį žmogui tarsi uždedama „mirties kaukė“ – tai sunkiai paaiškinamas reiškinys. Artimiesiems reikėtų atsiminti, kad mirštančiojo paskutiniai atsijungia klausos organai – jis girdi, ką prie jo lovos kalba artimieji.

Bendraujant su proto negalią turinčiais asmenimis, reikia nusileisti iki jų lygio, kad būtumėte suprastas. Toks ligonis po dviejų valandų pamirš, ką jam pasakėte – jiems būdingas užmaršumas.

Reikėtų vengti bendrauti su agresyviais proto negalią turinčiais ligoniais“,- patarė  svečias.

Susitikimo  dalyvių  klausimai

Po svečio paskaitos, bendruomenės nariai jam uždavė nemažai klausimų.

„Žmogus  serga šizofrenija jau 30 metų, neina pas gydytoją, nevartoja vaistų. Niekada nenori klausyti, ką jam sakai, turi tik jo klausyti, neprieštarauti. Gyvena vienas ir su savimi. Kai ligoniui pablogėjo sveikata, greitoji nieko nedarė, nevežė į ligoninę,  nes žmogus neagresyvus. Ar gali greitosios pagalbos darbuotojai taip elgtis, palikti ligonį namuose?“

„Jeigu žmogus nekelia realios grėsmės, jo neizoliuoja. Reikalingas teismo leidimas, kad ligonis būtų priverstinai gydomas“,- atsakė svečias.

„Dėl kokių priežasčių susergama depresija? Štai studentas meta mokslą, niekuo nebesidomi – diagnozuojama depresija. Ar be gydytojo pagalbos  galima pasveikti nuo depresijos?“- klausė  popietės vedėja R. Radavičienė.

„Galima susirgimo priežastis –  jaunuolis stengiasi mokytis iš paskutiniųjų, nori gerų rezultatų, nes tėvai spaudžia. Įstojo į specialybę, kuri ne jo nosiai, mokydamasis kankinasi. Jaunuolį nuo tokio gyvenimo gali ištikti infarktas, jis bus nelaimingas visą gyvenimą. Žmonės skirstomi į kelias grupes. Yra nugalėtojai – jie lyderiai klasėse, renkasi gyvenime, ką nori. Nenugalėtojai – masė, vedama lyderių, ir pralaimėtojai – jie niekada neišbris iš depresijos. Veikiami tėvų, aplinkybių, genetikos susikuriame savo gyvenimo scenarijų. Kai kurie žmonės  gali duobėje būti visą gyvenimą. Kai kas išeina iš depresinės būsenos, liga neatsinaujina. Tačiau dauguma žmonių be gydytojų neišsikapsto, netinka antidepresantai. Tokiais atvejais padeda psichologai – tereikia išgirsti  reikiamą, paveikų žodį ir žmogus padaro sprendimą“.

Pasak V. Mikalauskio, vyresnio amžiaus žmones ištinka organinė depresija. Tokiu atveju kažkiek padeda vaistai, psichoterapija, veikla, patariama rašyti dienoraštį. Visiškai jos išvengti neįmanoma, žmogus tampa jautresnis.

Bendruomenės pirmininkas Gediminas Lipnevičius svečio pasiteiravo, kaip karo, pokario metais buvo elgiamasi su  psichinę negalią turinčiais žmonėmis.

„Buvo vokiečių seselės, kurios už papildomą atlygį tokiems ligoniams suleisdavo reikiamą dozę vaistų. Tą patį darė ir rusai savo belaisvių stovyklose, atlikdavo net eksperimentus su žmonėmis, tačiau apie tai mažai rašoma“,- atsakė popietės svečias.

„Kiek padeda tiesos sakymas sergančiam depresija?“,- pasiteiravo G. Lipnevičius.

Tokiems ligoniams nepadeda, jeigu dar turi neįgalumo grupę, jiems dažnai kinta  nuotaika. Beje, Baltarusijoje depresija nelaikoma liga, neduodamas ligonlapis. Tokie ligoniai siunčiami dirbti į gamyklas, fermas – taikoma darbo terapija. 

Popietės dalyvių nuomone, psichikos ligos  prasideda nuo mažumės – ką vaikas namuose mato, girdi.

„Jeigu žmogui atrodo, kad  jis tiek daug daro kitiems paslaugų, bet jam atrodo, kad su juo nedraugauja, nesiseka – tai  depresijos ištakos. Reikėtų  atsiminti, kad  nereikia laukti dėkingumo iš žmonių – žmonės linkę elgtis priešingai. Nereikia stengtis dėl kitų, kol  niekas neprašo“,- sakė V. Mikalauskis.

„Kodėl žmonės įsitraukia į religines sektas?“- klausė popietės dalyviai.

Pasak svečio, jeigu žmogus namuose negauna dėmesio ir šilumos, jis eina į sektą, kur jaučiasi reikalingu.

„Ar žiniasklaida, televizija neturi neigiamos įtakos, ypatingai jaunimui? Šiandien nusikeikti eteryje nieko nebereiškia. Žiūrėdamas spektaklį, kuriame liejasi keiksmažodžiai, jaunimas juokiasi, ploja“,- domėjosi bendruomenės nariai.

„Jeigu jaunimas ploja, vadinasi, jauniems žmonėms tokie spektakliai reikalingi“,- sakė Psichikos sveikatos centro darbuotojas.

„Mes visi gyvenime norime matyti  ir girdėti tik gražius dalykus, tačiau daugelis žiūrime „TV pagalbą“. Gyvenimas  įvairiapusis, susideda  ne tik iš gražių dalykų. Reikia džiaugtis bendravimu, kiekviena diena – tai duoda gerų rezultatų. Kryžiažodžiai, šachmatai, fizinė ir protinė veikla pailgina gyvenimą“,- „Kavos popietę“ apie psichikos susirgimus apibendrino pirmininkas G. Lipnevičius. „Kavos popietės“ dalyviai  gausiais aplodismentais padėkojo  V. Mikalauskiui už įdomų pasakojimą bei suteiktas žinias.

Bendruomenės „Kavos popietes“ organizuoja  pirmininkas G. Lipnevičius, jam padėjo bendruomenės nariai: R. Radavičienė, O. Kazlovskaja, T. Kojelienė, A. Litinskas.

„Radviliškio krašto“ informacija



Skaityti daugiau

Skaitomiausi

Copyright © 2019