OKUPACIJA

„LIETUVOS SENOS NEBĖR…”

Sovietų okupacija mūsų kraštą ištiko kaip koks potvynis. Kol pagal kaimyninės šalies reikalavimus buvo keičiami ministrai (o jie vis netiko), pateikus ultimatumą, netrukus įžlegėjo okupanto tankai.

Buvęs Utenos gimnazijos mokinys, tada trylikametis Romualdas Šalaka prisimena, kaip 1940 06 15, per mokslo metų užbaigimo susirinkimą, Birutės salėje (dabar Vytauto a. 2) vienas iš mokytojų išėjo į sceną ir pranešė, kad 14 valandą 30 minučių sovietų kariuomenė peržengė mūsų valstybės sieną. Šiuo atsakingu metu vyriausybė prašė būti drausmingiems, laikytis rimties ir tvarkos.

Nusprendęs, kad rusų kariuomenė eis nuo Zarasų, R. Šalaka su draugais nulėkė prie vokiečių kapų (J. Basanavičiaus ir Dariaus ir Girėno sankryža, -B. J.) pažiūrėti, kaip ta kariuomenė atrodo.

„Pasigirdo griausmas, o kartu kažkoks metalinis džeržgimas. Pasidarė nejauku. Kai tolumoje, kelio vingiuose, įžiūrėjome dulkių debesis, pritūpėme už kapinių sienos, bet taip, kad galėtume matyti. Tas dulkių debesis artėjo, bet daugiau nieko nesimatė. Džeržgesys, ūžimas, dundesys vis stiprėjo. Net šiurpas suėmė. Norėjosi jau bėgti į miestą, nes ten, vis dėlto, daugiau žmonių, bet už mūro sienos jautėmės saugesni nei prie kelio, be to, tikėjomės pabėgti.

Nepamenu, ar aš užsisvajojau, ar mintimis kažkur nuklydau, tik kad sušuks mano bendražygis:

– Žiūrėk, žiūrėk!

Staiga pamačiau pirmą, nustebinusią savo didumu ir triukšmu mašiną. Iškilo tamsiai pilkas judantis kalnas. Tai buvo tankas. Man tokių prieš tai neteko matyti net paveikslėliuose. Tankas artėjo, matėsi bokštelis, ilgas, storas vamzdis. Pamatę, kad tankas baigia priartėti, mudu dar labiau pritūpėme. Matome: tankas aplipęs kareiviais. Jie nejuda, sėdi, atkišę šautuvus su durtuvais, visi pilkai juodi nuo dulkių. Nuo kapų iki miesto plentas buvo asfaltuotas, dulkės baigėsi. Nuo Zarasų pusės plentu tankai vis važiavo ir važiavo, vienas paskui kitą. Mudu bežiūrėdami įsidrąsinome, atsisėdome ant mūro sienos ir žiūrėjome. Taip mums nebeteko pirmiems pranešti, ką pamatėme, nes mes likome už tų tankų. Atsiradus tarpui tankų judėjime, mes pasileidome bėgti į miestą. Atbėgome iki Valstybės banko, o tankai vis važiavo. Pamačiau prie kooperatyvo, ant šaligatvio grupelę žmonių. Dauguma jų buvo žydų tautybės. Jie šaukė: „Valio! Ura! Valio! Ura!”. Kartais ir viena kita gėlė lėkė tanko link. Kareiviai į tai nereagavo. Lyg tai ne jiems tos gėlės. Tie žmonės džiūgavo, atrodė patenkinti. Bet kodėl? Mums tuomet nebuvo linksma, tik įdomu. Nesimatė, kad kas nors daugiau taip šauktų, sveikintų, išskyrus tą 10-15 žmonių grupelę prie kooperatyvo […]

Baigė važiuoti tankai. Pradėjo važiuoti sunkvežimiai. Sunkvežimiai mažiukai, tokių mūsų Lietuvoje matyti neteko. Šitų mašinų privažiavo pilna futbolo aikštė. Buvo matyti ir didesnių mašinų. Tos tempė patrankas. Gal tik maža dalis sustojo Utenoje. Dauguma jų nuvažiavo į vakarus. Tas didžiulis kariuomenės judėjimas tęsėsi daugiau kaip savaitę, o paskui staiga aprimo ir visai nutilo”.

Utenos apskrities mokyklų inspektorius Antanas Namikas (1887-1980), iš Baltriškių motociklu važiuodamas pro Daugailius į Uteną, privažiavo ant plento stovinčią tanketę. Palindęs po ja, žmogus kažką krapštė. Užklaustas nieko neatsakė. Dar kiek pavažiavus, prie vieškelio į Užpalius stovėjo rusų kareivis ir su raudona vėliavėle reguliavo kariuomenės judėjimą. Radeikiuose ant plento stovėjo rusų sunkvežimis, ir kareivis susirinkusiems žydeliams pasakojo, kaip Rusijoje gerai gyvena žmonės.

„Utenoj jau buvo rusų kariuomenė. Žmonės važiavo bažnyčion, nes buvo sekmadienis. Palikau motociklą namie ir grįžau prie plento. Buvo karšta birželio vidurio diena. Priešais paštą, prie Molėtų vieškelio stovėjo keletas rusų karininkų. Žiūrėjo į pravažiuojančius bažnyčion žmones ir tarp savęs rusiškai kalbėjo, kad važiuoja vis buržujai, vis buržujai, kad jų daug… O kurgi proletariatas? Ir kur jie vis važiuoja?.. Pasiklausęs jų kalbų, pasukau namo (gyvenau aš Molėtų gatvėj, Maželio namuos). Greta manęs ėjo keletas kariškių. Ežere maudėsi daugybė žmonių, daugiausia žydelių. Rusų kariai, pamatę ant pievos nuogų žmonių, nustebę tarp savęs kalbėjo, kad, tai, matyt, bedarbiai, kad taip daug. Neiškentęs, aš jiems paaiškinau, kad tai vietos žydeliai. Jų tėvai prekiauja, o jie maudos, valgo ir dažnai nieko nedirba.

Sunerimo Lietuva, pajutusi įsiveržusią svetimą jėgą, o rusų karo pajėgos, apsiginklavusios ir pasirengusios mūšiui, žygiavo per miestus, miestelius ir kaimus, netardamos niekam nei žodžio ir atkirtusios Pabaltijį nuo Vokietijos bei išmaišiusios visą Lietuvėlę, išsikraustė per Dauguvą Latvijon ir Estijon.”

Į Užpalius sovietų kariai įvažiavo, ant dulkinų tankų, iškėlę Lenino ir Vorošilovo portretus. Ant sienų prikabino plakatų su nupaišyta riebia dešra. Kai žydės nunešė ir padalijo kareiviams bandelių, godžiai valgė ir be dešros, tik dairės, kad viršininkas nepamatytų. Paskui įpuolę į parduotuves pirko laikrodžius, degtinę. Po poros dienų uždraudė: buvo užmiršę, kad Rusijoj visko yra…

Su „draugiškos” šalies pagalba sudaryta nauja vyriausybė jau skelbė „smetoniškosios vergijos” galą ir dėkojo Sovietų Sąjungai, „padėjusiai Lietuvos darbo žmonėms jų kovoje už laisvę”.

Viskas vyko pagal iš anksto numatytą Maskvos scenarijų: liaudis reikalauja legalizuoti komunistų partiją, konfiskuoti pabėgusių liaudies priešų turtus, išdalyti dvarininkų žemę, nacionalizuoti įmones… Liepos 21 dieną „išrinktas” liaudies seimas paprašo priimti Lietuvą į Sovietų Sąjungos sudėtį. Dar pora savaičių ir, anot L. Giros:

Lietuva – LTSR,

Lietuvos senos nebėr!

„STALINO NEMAČIAU…”²

Neilgai trukus Utenos arešto namai, kuriuose buvo kalinami daugiausia kriminaliniai nusikaltėliai, nuteisti iki vienerių metų, paverčiami kalėjimu Nr. 10. Septyniolikoje kamerų vis daugėja buvusių tarnautojų, darbininkų, ūkininkų, kaltinamų sabotažu, ir net mokinių, įtariamų antitarybine veikla. Komunistų nepasitenkinimą kelia ir mokytojų nuotaikos. 1940 m. rugpjūčio 14 d., per Lietuvos respublikos mokytojų suvažiavimą, LKP (b) Utenos apskrities komiteto sekretorius Lobanovas su baisiu pykčiu nusiskundė, kad mokytojais dar dirba aiškių liaudies priešų. Antai per Utenos apskrities mokytojų suvažiavimą mokytojas Utrimas (turėtų būt Bronius Putrimas, Maželiškių pradžios mokyklos mokytojas, – B. J.), užuot kalbėjęs apie pionierių organizacijos kūrimą, pasišaipęs:

„Aš draugo Stalino nemačiau, jo knygų neskaičiau, bet visi sako, kad tai geras žmogus”. Visiems įžūliai juokiantis, jis panašiai atsiliepęs ir apie M. Gorkį bei A. Sniečkų.

Pamiršo mokytojas, kad jau nebe Smetonos diktatūra, ir pasismagino. LKP (b) sekretorius K. Preikšas pažadėjo su tokiais mokytojais ceremonijų nedaryti. Pažadėjo ir žodį ištesėjo: 1941 06 14 kas trečias Utenos apskrities mokytojas jau duso prekiniuose vagonuose, pasmerkti mirti Sibiro sniegynuose. Barnaule badu mirė ir minėto Broniaus Putrimo motina, 8 metų sūnelis, o jis pats 1943 m. mirė lageryje.

Į sovietų lagerius buvo išvežti 145 aktyviausi dabartinio Utenos rajono žmonės, ištremti 335 (tarp jų buvo 36 mokytojai ir 49 jų šeimų nariai).

Okupantų represijos ir teroras kėlė ne tik baimę, bet ir norą pasipriešinti. 1941 06 19 LKP (b) Utenos apskrities komiteto sekretorius A. Sniečkui skundėsi, kad „iškeldinant priešiškus elementus iš Lietuvos Respublikos, taip pat ir iš Utenos apskrities, per operaciją pabėgo 47 šeimų galvos (…); visi jie ginkluoti stambaus kalibro pistoletais, dalis jų – šautuvais, ir organizavo gaujas”.

KALINIŲ PALEIDIMAS

Birželio vidury, per pačius karščius, kalėjimo administracija per vieną vakarą ir naktį aklinai lentomis užkalė kalėjimo koridoriaus langus. Paaiškino, kad bus Raudonosios armijos manevrai. Dabar ir dieną buvo tamsu. Praūžė lėktuvai. Kažkas sprogo. Po kiek laiko sprogimo banga sudrebino visą kalėjimą. Vėl ūžė lėktuvai. Karas! – spėja kalinys Vytautas Galvydis. Kiti abejoja.

„Po kiek laiko girdisi, kaip kažin kas atidaro kalėjimo duris ir įeina vidun. Ten ne prižiūrėtojas, kuriam dabar reikėtų budėti, nes aš puikiai pažįstu to prižiūrėtojo žingsnius. Šis Kažin Kas tyliai prieina prie pirmosios kameros, pastovi ir vėl toliau nueina. Nueina prie antrosios, pastovi truputį ir vėl toliau nušlepsi. Prie trečiosios nesustoja. Prieina prie mūsų kameros… Mažai mažai praveria valčioką² ir pasižiūri pro plyšelį. Paskui dar tyliau įkiša raktą į duris, palengva atšauna geležinį valktį ir tyliai atidaro duris. Mes sudrebame: kas?

Duris atidarė ir įėjo visiškai nepažįstamas žmogus. Jis prideda pirštą prie lūpų ir sako:

–    Rusai išbėgo… užrakinę jus paliko… Va, atradau raktus raštinėje ir atnešiau. Užrakinęs jūsų palikti negaliu… Imkite raktus, atrakinkite kitas kameras ir išeikite… – padavęs raktus, išėjo.

Mes klausėmės, netekę žado. Nei padėkoti, nei ką pasakyti nebegalėjome.

Jo įsakymą įvykdėme. Už keleto minučių visas kalėjimas verkė džiaugsmo ašaromis. Sveikinosi ir bučiavosi!

Laisvė!

–    Pagaliau atėjo išsvajotoji laisvė!“

OKUPANTŲ PALYDOS 1941 M. BIRŽELĮ

Nors Sovietų Sąjunga su fašistine Vokietija 1939-1940 metais gražiai flirtavo ir sutartinai dalijosi gretimas valstybes, bet įžvalgesni visuomenės veikėjai jautė, kad artėja šių galingų valstybių susidūrimas. Sovietų okupuotoje Lietuvoje jau daug kas laukė karo. Vis didesnę neapykantą okupantui kėlė sustiprėjusios represijos ir trėmimai. Tik kilus karui, Lietuva turėjo šansų atgauti nepriklausomybę.

Sovietų kariuomenės įgulų įsileidimas be pasipriešinimo daug kam atrodė nedovanotina klaida. Reikėjo pasauliui parodyti, kad Lietuva Sovietų Sąjungos sudėtyje atsidūrė ne savo noru.

Šiandien net sunku suprasti, kaip taip staiga visoje Lietuvoje suliepsnojo antisovietinis gaisras: dešimtys tūkstančių vyrų – ir jaunų, ir pagyvenusių -rizikuodami gyvybe, dažnai tik su pistoletėliu rankoje stojo prieš tokį galingą priešą.

Dar 3-4 dienos iki vokiečių pasirodymo visuose Utenos apskrities miesteliuose suplevėsavo lietuviškos trispalvės.

Jau antrąją karo dieną Daugailiuose susidarė apie 18 vyrų sukilėlių būrys. Jam vadovavo Antanas Ruzgas. 1941 m. birželio 23 dieną ginkluoti sukilėliai apsupo Daugailių valsčiaus komitetą, jo darbuotojus išvaikė, o miestelio centre, prie paminklo, iškėlė trispalvę. Pabėgęs vykdomojo komiteto pirmininkas Jonas Ilčiukas į pagalbą pasikvietė Utenos miliciją ir čekistus. Sukilėliai buvo išvaikyti.

Kitą dieną sukilėliai vėl sugrįžo ir pradėjo suiminėti aktyviausius partijos ir komjaunimo veikėjus. Paplentėje įsitaisę ginkluoti sukilėliai (Simeonas Valiukėnas, Antanas Mintaučkis, broliai Girčiai…) šūviais palydėjo bėgantį priešą.

Tauragnų apylinkėse veikė net du sukilėlių būriai – daugiau kaip 50 vyrų. Čia partizanų grupės susikūrė net kaimuose – Sėlėje, Šeimatyje, Gateliuose…

Birželio 25 dieną Tauragnų sukilėliai užėmė valsčiaus vykdomąjį komitetą, kitas įstaigas. Kazio Žiedo vadovaujamas partizanų (taip vadino sukilėlius) būrys surengė pasalą: apšaudė dviem lengvosiomis mašinomis sprunkančius raudonosios armijos vadus. Politvadovas buvo nukautas, o majoras buvo sužeistas ir pateko į nelaisvę. Buvo suimtas ir uždarytas į vaistininko Šimkūno rūsį ir Tauragnų sovietinis aktyvas.

Apie sukilėlių veiksmus irgi kažkas pranešė čekistams. Atskubėjo baudėjai ir pradėjo ieškot nusikaltėlių. Medicinos punkte užtikę sužeistą sukilėlį Joną Stundžią, užbadė jį durtuvais. Išleidę iš rūsio suimtą sovietinį aktyvą, čekistai šaudė kas papuola. Sėlės, Tauragnų, Pilkenių, Šeimaties, Šuminų, Vaišnoriš-kės kaimuose čekistai nužudė 17 civilių žmonių.

Ypač aktyviai Birželio sukilime dalyvavo Saldutiškio partizanai, kuriems vadovavo slapta atvykęs atsargos kapitonas E. Petrauskas ir šaulių būrio vadas Adolfas Telksnys.

Jau antrą karo dieną Saldutiškio būryje buvo 83 sukilėliai. Sukilėlių grupės veikė visuose aplinkiniuose miesteliuose – Linkmenyse, Kirdeikiuose, Labanore, Kuktiškėse, Kaltanėnuose ir net Ginučių bei Krivasalio kaimuose. Birželio 24 dieną prie Saldutiškio šaulių namų iškilo trispalvė. Sukilėliai mėgino sulaikyti automatrica iš Utenos važiuojančius komunistus. Du bėglius nušovė, o tris paėmė į nelaisvę. Įpykę vietiniai komunistai mėgino padegti Juozo Brazdžio lentjūvę, bet buvo išvaikyti.

Birželio 25 dieną bėgantis sovietų aktyvas ir raudonarmiečiai užkišo visus kelius. Prie Kirdeikių ir Linkmenų sukilėliai bėglius apšaudė. Sukilėliams atiteko daug ginklų (bet jų vis trūko) ir du sunkvežimiai. Būrys išaugo iki 150.

Birželio 26 dieną kautynėse prie Pučkoriškių sukilėliams atiteko keli sunkvežimiai ir radijo stotis. Žuvo du sukilėliai. Birželio 29 dieną okupantams į talką nuėjo Saltutiškio komjaunuoliai (Lunius, Nasevičiai…), į sukilėlių užnugari nuvedę čekistus. Žuvo 4 partizanai – A. Švogžlys, J. Tarutis, S. Talkačiauskas, A. Vaičekonis.

Užpalių sukilėlių sąraše – 60 vyrų. Sukilėlių štabas įsikūrė Galinių kaime, Jono Lukošiūno sodyboje. Būrio vadas buvo Juozas Namikas. Užpalių sukilėliai irgi suėmė sovietinį aktyvą, ant tilto ir ant kelių pastatė sargybinius, pašalino valsčiaus pareigūnus.

Komjaunuolis Stasys Raguotis dviračiu nulėkė pasiskųsti partijos komitetui. Kutka nedelsdamas nusiuntė du sunkvežimius čekistų. Paleidę iš daboklės keletą sukilėlių suimtų sovietinių aktyvistų, baudėjai nušovė tiltą saugojusį sukilėlį Praną Uborevičių. Ieškodami sukilėlių, čekistai pasuko į Butiškių kaimą, ten nušovė nieko dėtus Joną Jušką, iš kitur atvykusį studentą Kazį Žemaitį, sužeidė Vladą Žilinską, o Norvaišėlių kaime nušovė aštuoniolikmetį Aloyzą Baltakį.

Gal būtų buvę ir daugiau aukų, bet vieškeliai sukilėlių daug kur buvo užversti medžiais, privažiuoti buvo sunku, o laiko nebuvo. Jono Dagio vadovaujama sukilėlių grupė apsupo ir suėmė.

* * *

Panašūs sukilėlių būriai ar bent grupės veikė kiekvienoj didesnėj gyvenvietėj – Kuktiškėse, Leliūnuose (15 žmonių), Sudeikiuose (11 žmonių), Spitrėnuose (12 žmonių), Juknėnuose (6 žmonės), Gateliuose (9 žmonės), Kirdeikiuose (apie 50 žmonių).

Utenoje buvo didesnės čekistų pajėgos, tad sukilėlių veikla čia buvo labiau suvaržyta. Traukdamiesi Utenoje buvo apsistoję tokie komunistų vadai, kaip P. Gladkovas, A. Guzevičius, J. Paleckis, I. Meskupas, M. Gedvilas. Iš paskos jiems išrūko ir Utenos komunistų vadukai.

Vengdama čekistų akių, viena uteniškių sukilėlių grupė (18 žmonių) susirinko netoli Utenos – Kimėnų kaime, Agotos Žulienės sodyboje. Šiai grupei vadovavo Vacys Smalys. Ginklais vyrus, sako, aprūpinęs komendantūroje dirbęs K. Grigonis. Nemeikščiuose ir pačioje Utenoje ypač aktyviai ir drąsiai veikė Juozas Streižys. Jo būrys Utenoje, Kauno gatvėje, apšaudė raudonarmiečių tanką ir automašiną. Vieną automašiną su 4 kareiviais pats sulaikė. Bolševikus nuginklavo ir su mašina perdavė vokiečiams.

Kilus karui, Utenos kalėjime buvo apie pusantro šimto kalinių, daugiausia politinių. Kai Debeikių miestelyje sukilėliai suėmė ir pirtyje uždarė apylinkės komunistus ir komjaunuolius, čekistai nulėkė jų vaduoti. Pasinaudojęs šia proga, Utenos kalėjimo prižiūrėtojas Vytautas Kunčiūnas atrakino kamerą, paliko kalėjimo raktus, ir visi kaliniai išėjo į laisvę. Gavę laužtuvą, išsiplėšė suimtieji ir iš milicijos areštinės.

Vyžuonose, kaip rodo dokumentai, sukilėlių būryje buvo 40 vyrų, bet kaimuose irgi būta grupių, tad sukilėliams vadovavęs mokytojas Juozas Marcinkevičius tas grupes buvo sujungęs į kuopą. Štabo viršininku buvo paskirtas iš bolševikinio 29 korpuso pabėgęs Kazys Tuskenis. Štabe dirbo patyrę policininkai Antanas Eimutis ir Petras Kazickas. Sukilėliai budėjo keliuose, saugojo tiltus per Šventąją ir Vyžuoną, nuginkluodavo pakrikusias raudonarmiečių grupes ir pavienius karius…

                                               
Trūkstant ginklų, vyrai kartais surizikuodavo: net su menku pistoletėliu kartais užpuldavo gausesnį ir gerai ginkluotą priešą. Ne kartą tai baigėsi tragiškai. Štai Laurynas Sriuba iš Bareikių kaimo, ginkluotas tik revolveriu,

mėgino nuginkluoti 3 rusų karius ir buvo nušautas. Panašiai žuvo Mykolas Vigelis iš Surviliškio, mėgindamas nuginkluoti du kareivius. Zigmas Čečergis iš Laičių kaimo bandė sulaikyti sunkvežimį su rusų kareiviais. Vienas kareivis buvo nušautas, kiti, palikę sunkvežimį, pabėgo. Susirėmime žuvo ir minėtas Čečergis .

Šiandien net nesinori tikėti KGB archyvuose rastu teiginiu, kad vyžuoniškių Aleksas Verslovas (rusų rašoma Erslovas) iš Šventupio kaimo sulaikė ir nuginklavo net 60 raudonarmiečių!

Be jau minėtų aukų, susirėmimuose su bėgančiais bolševikais žuvo spitrėniškiai Povilas Juzulėnas bei Petras Kazakevičius, uteniškis Juozas Gorskis, vy-žuoniškis Napalys Juška, Stasys Danauskas, Stasys Juzelskis, Juozapas Kutka, Petras Vasarevičius. Durtuvais prie Antilgės buvo užbadyti sužeisti Adolfas Miškinis ir Adomas Švogžlys.

*   *   *

Lietuvos partizanais pasivadinę sukilėliai pasauliui parodė, kad mūsų tauta niekada nesusitaikys su okupacija, kad mūsų šalies įjungimas į Sovietų Sąjungą buvo padarytas prievarta, prieš tautos valią.

Per Lietuvą vokiečiai traukė beveik be mūšių. Lietuviškos vėliavos jau plevėsavo iki jų atėjimo. Deja, nepriklausomos Lietuvos ir šitiems „vaduotojams” nereikėjo. Kai Laikinąją Lietuvos vyriausybę vokiečiai norėjo paversti savo tarnaite, pastumdėle, ši 1941 08 05 atsistatydino. Vis dėlto laiku atkurta sava centrinė ir vietinė administracija dažnai padėdavo žmonėms apsisaugoti nuo naujo okupanto represijų.

Balys Juodževičius