„Viena didelė ir graži tauta turi pakilti aukščiau už kitas. Viena tauta turi valdyti visas tautas. Viena tauta turi sukurti teisę ir imperiją ir per naująjį imperializmą įgyvendinti Europos teisę. Šį naująjį imperializmą atstovauti gali tik vokiečių tauta“. V. Stapli.
„Ne poetai, ne filosofai, bet smogikai yra tikrieji kultūros kūrėjai“. A. Hileris apie kultūrą. Bet laikas pradėti eilinį straipsnį.
Pradžia
Atsiprašau skaitytojų už dvigubą epigrafą. Tai ne mano mėgstamas arkliukas, tačiau galvoju, jog šįkart tiks. Citatas pasiskolinau aš iš „Vilniaus dailės ir literatūros vienkartinių leidinių“ (1937-1939). Išleido „Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas“, 2004 m., Vilnius. Nežinau kodėl, bet viršelį puošia skaičius septyni, net puslapių nenurodau, nes pernelyg supainioti (bent man). Tai apie septynis vienkartinius leidinius iš lenkų okupuoto Vilniaus. Kiekvienam leidiniui atskira puslapių numeracija. Na, kartais „iš didelio rašto išeinama iš krašto“. Ir ne čia esmė, kadangi epigrafas gali būti ir savotiška įžanga. Tiesa, jį pakeisiu tik dviem žodžiais. Pakeiskite žodį vokiečių į rusų tautą. O vietoj A.Hitlerio užrašykite V.Putinas, ar įžangos esmė dėl to pasikeis? Toliau galvoju pasiremti garsaus bolševikinio rašytojo J.Baltušio mintimis apie rusų tautos dalį. Suprantama, net nebandydamas kurstyti tautinės nesantaikos. Šiaip dauguma rašytojų yra rašę apie lietuvių-rusų santykius. Paskutinis, kurio straipsnį Nr.4 „Naujojo židinio-Aidų“ žurnale, būtų Herkus Kunčius („Mano Antakalnis“, P.55-59). Be abejo, pateiksiu ir savo pastebėjimų, nes du metus praleidau Pamaskvyje, sovietų armijos gretose. Ir neklauskite, kodėl pasirinkau šią temą. Užtenka prisiminti, kaip buvo sušaudyti ukrainiečių kariai. Sužeisti tarp kitko. Net jų fiureris supyko ne dėl sušaudytų, sužeistų ukrainiečių karių, o dėl to, kad ši nufilmuota medžiaga pateko į žiniasklaidos priemones. Net koktu nuo rusiškų melagienų, užmaskuotų grasinimų Lietuvai, jų dronų ir naikintuvų skrydžių virš mūsų šalies teritorijos. Ir nieko nepadarysi, noras atkurti sovietų imperiją V. Putino idee fixe (įkyri mintis). Dėl jos nesiskaitant su niekuo ir griebiamasi net tarptautinio terorizmo. Beje, ir kai kurie mūsų piliečiai iškritę iš medžio ar vaikystėje nukritę nuo medinės taburetės, tiki rusiškais propakandonais (propagandistais) ir mano, jog ukrainiečiai Donbase žudė rusakalbius, o, be to, ir pirmi užpuolė Rusiją, ir nieko nepadarysi. Dievas visoms tautoms dovanojo kvailių. Kurioms daugiau, kurioms mažiau. Tačiau grįžtu prie to, kodėl rašytoja J. Baltušį pavadinau bolševiku.
Sugrįžimas
Pasikartosiu. Vėl pasiremsiu A. Juozaičiu, o tiksliau jo knyga „Tikra sąjūdžio istorija“, Vilnius, „Obuolys“, 2025 m. P.143-145. Cituoju: „Tarybų Lietuva davė jam viską, jis tos laimės neslėpė. Bet ir jis atidavė viską. O dabar ir sąžinę. Baltušis pabyla komunistų komisaro balsu“. Ar graužės Baltušis? Ne, liaudies rašytojas tik dar labiau ūmėjo ir visa siela nekentė Sąjūdžio“. Pavartęs, perskaitęs jo tritomį „Vietoj dienoraščių“ atkreipiau dėmesį į tai, jog dėl savo bolševikinės kalbos 1988-02-16 d. jis tikrai nesigailėjo. Be to, buvo kategoriškai nusiteikęs prieš Lietuvos nepriklausomybę. Na, jei netingite, paskaitykite jo dienoraščius. Tik trys tomai, vidutiniškai po 1200 puslapių. Knygos – plytos. Tačiau reikia pripažinti, jog jis ne itin mėgo rusų tautą, nors neneigė, kad ir tarp jų esama padorių žmonių. Išsirašiau kelias citatas iš jo knygos „Vietoj dienoraščių. 1970-1975“ Vilnius, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019 m. Puslapių nenurodau, bet paėmiau iš šio tomo tik menką dalį pastebėjimų šia tema. Kadangi ištisai cituoti neturiu teisės, daug ką perpasakosiu savais žodžiais pateikdamas savo pastebėjimus.
Pastebėjimai
Įprastas dalykas rusų moterims. Poilsį sanatorijoje jos supranta kaip privalomą ištvirkavimą su pirmu sutiktu vyriškiu. Dauguma rusių – storulės (J.B.). Ir pas mus yra sanatorijų, poilsio namų „medžiotojų“, o storulių, net jauno amžiaus, nors užtvanką tvenk. Gal kai kurios ir ligonės, bet yra ir specialios dietos, o kitos, net nežinau, kaip diplomatiškai parašyti, nes mano kultūra reikalauja žodžio – karvės. Teko bendrauti su rusų moterimis gamykloje, kur dirbau suvirintoju. Su grįžtančiomis iš Palangos tekstilininkėmis iš Ivanovo miesto Kelionės į Uljanovską metu. Mūsų grupės vadovas, karininkas, palikdavo kartu su moterimis (bendroje grupėje) ir pats galėjo pasėdėti vagone – restorane. Vėliau viešbutyje „Venec“ („Vainikas“). Buvom rūpestingai prižiūrimi, pavaišinami (be alkoholio). Buvo ir tokių, kurios užeidavo ir į KPP (Kontrolinį praleidimo punktą) su aiškiu tikslu, o „išbadėjusiam“ jaunam vyrukui – rojus žemėje. Gal šiam skyreliui užteks, bet neabejokite, Jūsų laukia tęsinys.
Tęsinys
Poetas, publicistas D. Kajokas savo dienoraščiuose užsimena, jog Rusijoje daug ko trūksta. Jam teko bendrauti su šios tautos atstovu, kuris pusę metų nevalgė mėsos, nors tikrai buvo ne vegetaras ir su malonumu sušveitė šnicelį. Pamaskvio regiono miestai, Maskva buvo aprūpinami neprastai, ypač kokybiški ir skanūs buvo valgomieji ledai (bent man). VDNCH (Liaudies pasiekimų parodoje, net nebūdavo grūsčių, jei norėdavai užkąsti kokių „sasiskų“ (pranc. kilmės žodis), bet…
Kiti regionai skurdo ir būriai nepriteklių kenčiančių imperijos gyventojų traukdavo į Maskvą įvairiausių maisto prekių. Susidarydavo eilės. Su vienu kolega, tarnavusiu kaip ir aš, gamykloje, (nors teoriškai armijoje) teko lankytis Maskvoje pas giminaičius. Spėju, jog dalis maskviečių turėjo ir kitus tiekimo kanalus. Nors, kai pagalvoju, jo pusseserė buvo kažkokios parduotuvės vedėja, o jos vyras, pulkininkas, dirbo Gynybos ministerijoje buhalteriu. Kai mus išleisdavo į Maskvą, su tarnybos draugu vykdavome į („VDNCH“) arba į svečius. „VDNCH“ nebuvo patrulių, bet daug užsieniečių ir pasižiūrėti buvo į ką, šį tą nusipirkti. Pvz., ten pirkau elektrinę barzdos skutimo mašinėlę, kuri man tarnavo ilgus metus. Spėju, jog į minėtą parodą tiekdavo kokybiškesnius gaminius. Dabar vėl pertrauka.
Pertrauka
Tam, kad neužkamuočiau ilgais straipsneliais. Tad vėl J.B. Jie (rusai) šoka visus mokyti, pasipūtę, tamsūs, niekinantys kitus (ne rusus). Kai ką iš jų sėkmingai perėmėme: tinginystę, kyšininkavimą, alkoholizmą, keiksmažodžius. Su jais apie savo kultūrą geriau nešnekėti, nes viskas, ko pasiekėme, tik rusų dėka. Beje, dėkoti rusams mėgo ir poetas Just. Marcinkevičius, krepšininkas Š. Marčiulionis ir skaičius jų – legionas. Vyko ir arši rusifikacija, net darželiuose imta mokyti rusų kalbos. Be to, jie vagys, palaidūnai užtvindę Vidurinės Azijos respublikas Moldovą, Pabaltijį. Dažnas ir apsigyvendavo. Jiems pirmumo teise suteikdavo butus, lengvatas. J.B. neneigia, jog ir rusų tarpe esama padorių žmonių, kurie savęs nelaiko darbščiausia, pažangiausia pasaulio šalimi. Dažnas nemoka ir nesimoko lietuvių kalbos. Čia galiu tik pritarti. Metų metus gyventi Lietuvoje ir nemokėti lietuvių kalbos?! Ar įsivaizduojate, kaip gyvenčiau Rusijoje nemokėdamas rusiškai?! Teoriškai įmanoma, praktiškai itin – sudėtinga. Žinoma, neatsikratėme kyšininkavimo, alkoholizmo, keiksmažodžių. Dažnai girdžiu, kaip „piemenys“, einantys į V.Kudirkos progimnaziją, keikiasi rusiškai, nors, galvoju, šių keiksmažodžių prasmės nežino. Tiesa ir tai, kad ir rusų yra visokių. Na, karinėje gamykloje jie turėjo ir įsipareigojimų: negerti su kareiviais, mažiau plūstis, be to, gaudavo ir trigubai didesnius atlyginimus nei kareivis (kartais ir daugiau). Tarkime, bokštinio krano kranininkas gauna 400 rub. Tą patį darbą dirba kareivis: 80-100 rub. Ir dėl alkoholio vartojimo. Laisvai samdomi darbininkai ugninio vandens nevengė. Vartojo savoje kompanijoje, saikingai. Ten pirmą kartą pamačiau, kaip geriamas uždegtas spiritas. Būdavo, jog dirbantis petys į petį „laisvasis“ ir karys, praėjus tam tikram laiko tarpui ir įgijęs pasitikėjimą, „pavartodavo“ drauge. Vėlgi saikingai. Kareivių tarpe t. p. netrūko stikliuko mėgėjų. Vienas net tempdavo cemento maišus į už kelių kilometrų esantį kaimą. Ten už „prekę“ mostelėdavo stiklinę, kitą „samanės“. O ir parduotuvė buvo tuoj pat už gamyklos tvoros. Ir… vieni vadino mus vokiečiais ir pan. Kiti elgdavosi normaliai. Beje, kuo didesnės pareigos (meistras, cecho viršininkas ir pan.) ypač su solidesniu išsilavinimu, skyrėsi aukštesne kultūra. Su sibiriečiais susidurti neteko. Jų ir nebuvo. Patiko Uralo gyventojai. Mažai kalbūs, nagingi. Vienas man besiruošiant dembeliui padovanojo žaismingą peiliuką kaip suvenyrą. Sumokėjau simbolinę kainą, nes ir pas juos galioja prietaras, kad priimti peilį dovanai negalima. Reikia pirkti, sumokant nors kapeiką.
Šiaip artėju link straipsnio pabaigos. Nespėlioju, ar J.B. būtų pripratęs prie Jermalavičių, Burokevičių „jedinstvininkų“. Tačiau kaip bebūtų, jo raštai pirmieji atsidūrė makulatūroje, knygų nameliuose. Jei ne jo požiūris, o veiksmai būtų buvę patriotiškesni Tėvynės labui, jis, ko gero, ir šiandien būtų gerbiamas rašytojas (nors ir po mirties). Na, o aš pridedu pabaigos procesą.
Procesas
Jis gal ir ne toks, kokio tikėjotės. Prasidės anekdotu.
Vaikšto amerikietis su gidu po Londoną. „Viskas pas jus taip suspausta, mažų apimčių.
Štai šitas pastatas Amerikoje būtų bent dešimt kartų didesnis“,- sako amerikietis.
– Taip, sere. Tai psichiatrijos klinika“,- atsako gidas anglas.
Anekdotas, bet jame yra ir tiesos grūdas. Jeigu jau amerikiečiai prezidentu išrinko Donaldą Trumpą, o rusai Vladimirą Putiną, mano nuomone, jie nusipelno dešimtkart aukštesnės psichiatrinės ligoninės. Na, o kantriausi skaitytojai nusipelno straipsnio pabaigos už patirtas kančias jį skaitant.
Pabaiga
J. B. užsimena ir apie rusų triukšmingumą, o viena pažįstama pasakojo, jog prie kai kurių Turkijos viešbučių atsirado užrašas: „Rusų turistai nepageidaujami“. Esą geria, triukšmauja, kelia peštynes. Gal ir tiesa, atvykusiems pailsėti tokia kaimynystė gali ir nepatikti. Nors, ar mes šioje sityje nelabai jau skiriamės. Gatvėmis rieda automobiliai, nuo kurių „bumčikų“ dreba langai. Tokiems ir smegenys, ko gero, nereikalingos. Manau, jog tai taip pat rusiška „paskola“. Na, visam kaime vienas žmogus turi gramofoną, patefoną ir sudaro galimybę visiems to norintiems ar nenorintiems pasiklausyti nemokamos muzikos. Įdomu ir tai, kad už „bumčikų“ automobilio vairo sėdi ir moterys. Be to, esama kvailių, kurie mėgsta klausytis muzikinių įrašų iš savo būsto lango, taip dalindamiesi su visais praeiviais ir kaimynais. Palyginimai palyginimais, bet mums iki rusiško lygio dar tolokai. Žinoma, šią temą dar galėčiau nagrinėti ir toliau, bet prisipažinsiu sąžiningai: man atsibodo „rašinėliai“, noriu grįžti prie skilties, tad dedu paskutinįjį tašką.
Vytautas Mikalauskis
