Dejure įteisinus ugdymo procesą namuose per išmaniąsias technologijas ir programėles kyla retorinis klausimas, kam reikalinga VDU Švietimo akademija, edukologijos institutas, jeigu visas krūvis permetamas ne pedagogams, o tėvams. Jie jau savaime tampa ekspertais metodininkais – privalo mokėti biologiją, fiziką, dailę ir t. t.
O gal metas vėl paskubomis, be diskusijų, kas jau tapo Lietuvoje fabula ir dogma, strimgalviais priimti įstatymą, kuriuo skirtų lėšų maitintojams?
O kur metodinės nuorodos, literatūra, 1 partijos ruporo – LRT laidų ciklai apie tai?
Gyvu anekdotu tampa ir pati ŠMM, sau prisiskyrusi sportinio vystymo funkcijas.
Prezidentas aiškiai išsakė silpną pono Monkevičiaus kompetenciją švietimo reformų klausimu, neužtenkama drąsos tėkšti atsistatydinimo pareiškimą ir pradėti rimtai mąstyti apie pensijų fondo kaupimą.
Visada kritikuosiu šią sferą, kol nematysiu brandžių pedagogų pilietinių iniciatyvų, įžvalgų spaudoje, profesinių sąjungų aktyvumo. Nejaugi korono pandemija visai nuslopino norą net mąstyti?
O jeigu be beletristikos ir ironijos, sunku prognozuoti baigiamųjų egzaminų rezultatus. Bent tai ką regiu dabar, kai tėvai po pusdienį vargsta jungdamiesi prie zoomo, džiugių optimizmo simptomų nesitikėkime.
Tikyba, geografija, etika, literatūra, estetika, pilietinė visuomenė galbūt įmanoma mišriame-nekontaktiniame variante. Tačiau kaip per atstumą galima pajausti molio masės elastingumą, potėpį drobėje, pamatyti kirilicos, dokumento originalą – sunkiai pateisinama. Išreikalaukime paaiškinimo iš Lingienės, Verygos, Kasiulevičiaus. Šie profesoriai dabar mums yra idealai ir kelrodės žvaigždės.
Protrūkių fiksavimas licėjuose, gimnazijose, kuomet viskas yra uždaryta, suponuoja paprastą klausimą – arba ten vyksta piktybiniai sabotažai, nesilaikoma prievaizdų imperatyvų, arba virusas gali būti nustatomas suolui, kėdei. Kito adekvataus paaiškinimo nebesurandu.
Ruslanas Baranauskas, LMS narys – humanitaras
