Močiutė ėmė namuose pamesti daiktus, įtarinėti kaimynus vagystėmis, o kasdienybėje –
pasimesti įprastose situacijose. Šeima ramino save: „Jai jau aštuoniasdešimt, tai tiesiog
senatvė“. Tik gerokai vėliau paaiškėjo, kad tai – ne „sunkėjantis charakteris“ ar tiesiog
užmaršumas, o pirmieji rimti atminties ir mąstymo sutrikimai. Ar ši situacija skamba
pažįstamai?
Kodėl ligą pastebime per vėlai?
Pirmieji demencijos požymiai retai būna ryškūs. Jie ateina pamažu – per smulkmenas,
kurias lengva paaiškinti nuovargiu, stresu ar amžiumi. „Senjoro“ organizacijos, teikiančios
socialines paslaugas senjorams jų namuose, atstovai pastebi, kad liga neretai „pasislepia“,
kai artimieji neturi galimybės dažnai lankyti senjoro, jie nemato kasdienės jo rutinos – nuo
elgesio pokyčių, padidėjusio įtarumo iki mitybos pasikeitimų.
„Pokalbio telefonu metu dažnai atrodo, kad viskas gerai: senjoras sklandžiai kalba,
orientuojasi, išlaiko įprastą bendravimą. Tačiau nuolat nebūdami šalia, artimieji nemato, ar
žmogus geba pasirūpinti savimi, ar nepasimeta įprastoje aplinkoje, ar jo elgesys nesikeičia“,
– pasakoja „Senjoro“ organizacijos vadovas Modestas Bastys.
Laiku atpažinti pokyčius yra kritiškai svarbu – tai pabrėžia ir gydytojai. Medicinos mokslų
daktarė, gydytoja neurologė Rūta Kaladytė-Lokominienė dalinasi, kad ankstyva demencijos
diagnostika suteikia galimybę gerinti paciento ir jo artimųjų gyvenimo kokybę, nes tuomet
galima anksčiau pradėti gydymą, diegti tikslingus gyvenimo būdo pokyčius ir kurti saugesnę
socialinę aplinką.
Natūralus senėjimas ar galima liga?
Daugeliui iš mūsų gali kilti klausimas: ar artimojo elgesys yra tiesiog laiko pasekmė, ar tai jau
liga?
„Lankydami šimtus senjorų kasdien, savo praktikoje matome, kad atskirti paprastą
užmaršumą nuo rimtesnių sveikatos pokyčių ne visada lengva, tačiau labai svarbu. Visi
kartais pamirštame, kur padėjome raktus, bet kai žmogus nebežino, kam jie skirti, randa juos
keisčiausiose namų vietose ar nuolat pamiršta išjungti viryklę – tai rimtas signalas. Atsiradęs
įtarumas, agresija ar staigus užsidarymas savyje, kai anksčiau žmogus buvo bendraujantis,
taip pat yra ženklas, kad į artimojo sveikatą reikėtų pažiūrėti kur kas atidžiau“, – įžvalgomis
dalinasi Modestas Bastys.
Pasak gydytojos neurologės, diagnozuojant demenciją, pirmiausia reikia ištirti, ar nėra ją
imituojančių „grįžtamų“ priežasčių: mažakraujystės, vitamino B12 trūkumo, skydliaukės,
kepenų ar inkstų nepakankamumo, depresijos ar kitų psichinių ligų, klausos ar regos
sutrikimų. Adekvatus tokių ligų gydymas reikšmingai pagerina pažinimo funkcijas – kartais
net iki amžiaus normos.
Kalbėdama apie demecijos ligos diagnostiką, gydytoja pabrėžia, kad visuomet svarbu
reguliariai lankytis pas senjorą, o atsiradus dvejonių dėl galimo kognityvinio sutrikimo –
specifiškai kreiptis į šeimos gydytoją, kuris atliks būtinus pradinius tyrimus ir nuspręs, ar
reikia išsamesnių tyrimų.
„Deja kartais pacientai kreipiasi dėl demencijos, kai kognityviniai sutrikimai būna jau ženklūs.
Liga sutrikdo kritiškumą savo simptomams, ypač kai žmogus gyvena vienas, o artimieji sieja
užmaršumą su klaidingomis prielaidomis – natūraliu senėjimu, blogu charakteriu, tinginyste“, pasakoja gydytoja R. Kaladytė-Lokominienė.
Kaip nepraleisti pirmųjų ženklų: patarimai artimiesiems
Dažnai gyvenimo tempas ar atstumas neleidžia artimojo matyti kasdien. Kad reti susitikimai
taptų galimybe objektyviai įvertinti situaciją ir, esant poreikiui, laiku kreiptis į specialistus,
„Senjoro“ organizacija rekomenduoja vadovautis trimis žingsniais:
Stebėkite veiksmus, o ne žodžius. Kai lankotės, ne tik kalbėkitės. Gaminkite pietus ar
tvarkykitės kartu. Svarbu ne galutinis rezultatas, o eiga: ar artimajam lengva sekti veiksmų
seką? Ar jis nepasimeta naudodamasis įprastais daiktais?
Pasitelkite aplinkinius. Jei artimojo negalite lankyti dažnai, palaikykite ryšį su kaimynais ar
bičiuliais. Žmonės, matantys jį kasdien, greičiau pastebi, jei artimasis ima keistis – galbūt jis
nebesitvarko namų, tapo nerūpestingas savo išvaizdai ar vengia bendravimo. Tai, kas jums
atrodo kaip viena „bloga diena“, kitiems gali pasirodyti kaip sistemingas pokytis.
Suteikite galimybę padėti profesionalams. Socialinės paslaugos teikiamos senjorams jų
namuose suteikia ne tik pagalbą buityje, bet ir galimybę pastebėti jų elgsenos pokyčius.
Individualios priežiūros darbuotojas – ne tik pagalbininkas buityje, bet ir atidus stebėtojas.
Reguliariai lankydamasis žmogaus namuose, jis pastebi smulkmenas, kurias jūs, matydami
artimąjį retai, praleidžiate.
Modestas Bastys pažymi, kad neretai vis dar jaučiama stigma kreiptis dėl papildomos
priežiūros paslaugų: „Gauti socialinę pagalbą – tai būdas išsaugoti savarankiškumą, o ne jį
prarasti. Nenoras priimti pagalbą dažnai kyla ir iš informacijos stokos – daugeliui vis dar nėra
žinoma, kad kiekvienas senjoras, esant poreikiui, gali gauti profesionalią pagalbą savo
namuose, kurią visiškai ar iš dalies finansuoja savivaldybė.“
Rūpestis savo artimaisiais prasideda nuo atidaus žvilgsnio į jų kasdienybę. Atsiradus
dvejonių dėl galimų atminties ar mąstymo sutrikimų, neurologė Rūta Kaladytė-Lokominienė
ragina kreiptis į šeimos gydytoją, kuris atliks būtinus pradinius tyrimus ir nuspręs, ar reikia
išsamesnės specialisto konsultacijos.
SENJORO organizacija
informacija
