Socialiniai tinklai

Aktualijos

Nei nešt – nei mest!

Avatar

Paskelbta

data

Nauja galimybė pokyčiams… Pandemija… Beje, ar koronavirusas atneš šiuos pokyčius? Man rodos, pokyčiai jau seniai  pribrendę, tik netikėtas pandemijos protrūkis suteikė ryžto kažką keisti, kažko atsikratyti…
Tįsia suplukęs žmogelis lagaminą be rankenos, nepatogu… sunkus – pilnas prikimštas nereikalingų senų šiukšlių. Šiukšlių turinys – biuro kultūra, planavimai, susitikimai, amžinos draugystės mėgdžiojimas korporatyvinės etikos rėmuose, aprangos „dress“ kodai, komandos formavimo metodika bei programinės įrangos naudojimo taisyklės, mūsų netektys, „neįkainojama“ darbo patirtis  ir kiti mums brangūs niekniekiai. Nei nešt –  nei mest! Be abejo, gaila tų, kuriems šurmulys dėl kopijavimo aparato naudojimo taisyklių pakeitė ir taip jau nelabai vykusį šeimyninį gyvenimą, tačiau ką tu čia gali padaryti – pažanga visada turi savo aukų.

Juda žmogelis savo stoties link, o traukinys, pasirodo, išvyksta po penkių minučių. Bėga suplukęs per peroną, suprasdamas, kad pavėluos, tikrai nespės…, našta per sunki, kai  pagaliau tai suvokia, atsikrato viso to šlamšto, kad suspėtų į pilkais geležinkelio siūlais judančio traukinio paskutinį vagoną.  Ir jei ne šis vėlavimas (pandemija) būtų visą šį šlamštą pasiėmęs su savimi, į savo ateitį… kur bilietai į laisvę ir visuotinis imunitetas…
Nuotolinis mokymas baigsis visam laikui: tėvai lengviau atsikvėps.

Galiausiai nuosaikiai apkūnus („body pozitiv“) mylimas vaikas atsikels daug anksčiau nei vidurdienį ir  jau miegos  apsirengęs ir sušukuotas klasėje, su įjungta „onlaine“ internetine kamera….oi, atleiskite, išjungta  „oflaine“  kamera ir jau tai taps  ne tėvų, o mokyklos problema. O mokytojas…  ką mokytojas? Jei užsikrės dar kartą – atsiųs naują iš pedagoginio… – mano laimingi tėvai  su lengva ironija lūpų kampučiuose.

Pažangūs tiek  mokytojai, tiek tėvai  pastebėjo: mokymasis internetu yra ne tik neefektyvus ir laikinas pakaitalas mokimuisi klasėje, kuomet  kontaktuojama gyvai, tai jau yra visiškai kita tema – kaip filmas nėra teatro pakaitalas. Ši nauja mokymo kultūros šaka gali būti daug efektyvesnė. Tai atveria naujas galimybes pažangiems mokytojams  į pamoką pakviesti  kitą specialistą, suteikia galimybę bendradarbiauti kuriant tekstus, programas, įvairias duomenų bazes ir net suteikia galimybę dalyvauti pamokose net tiems, kurie vakar „peršalo“ ar iš vis tingėjo. Kita vertus, ši  lanksti ugdymo forma  neprivers vaiko mokytis, jei šis to nenorės, ji reikalauja noro mokytis.

Kas yra mokykla? Mes apie tai įprastai mąstome praėjusio amžiaus stereotipais: tai yra toks žinių fabrikas, į kurį vaikai perduodami lyg kokie ruošiniai – mažos tėvų kopijos, kad juos ten būtų galima formuoti pagal įvairias mokymo programas, tuo pačiu taupant tėvų laiką, kad jiems nereikėtų jų maitini pietumis bei ganyti visą darbo dieną.  Na taip, tai buvo ir yra  gera ir teisinga praktika. Po to  žinių fabriko šie pusfabrikačiai nedelsiant išsiunčiami į kitus panašaus pobūdžio fabrikų bei gamyklų surinkimo linijas ir pagaliau kaip galutinis produktas keliauja į biurus prie dulkėtų sąskaitų segtuvų.  Deja, kiekvienais metais atsiranda vis daugiau naujų specialybių ir profesijų, o senosios profesijos staiga ir netikėtai tampa nereikalingomis – perduodamos į archyvą.

Seno kirpimo mokyklų mokytojai kovoja su mokinių apgaule ir nusirašinėjimu: pažengusieji atsakymus patikrina per „antiplagiato“ sistemą, kiti verčia rašyti darbą ranka, kad nebūtų „copy“ ir „paste“, o eilėraštį skaityti užsimerkus, kad nematytų nuotolinio mokymo įrenginio ekrane rodomo teksto. Na, bet vis tiek, juk galima sugalvoti visokių triukų, ar ne?..

O gal mums tiesiog reiktų pripažinti, kad mes jau gyvename persisotinusioje  skaitmeninėje informacinėje erdvėje, kur gauti pagalbą iš Vikipedijos yra taip pat lengva, kaip pasikrapštyti nosį?  Vaikus geriau reikia mokyti tiesiog ieškoti, pasirinkti, apibendrinti,  suvokti informaciją, o ne versti ją iškalti ir mechaniškai įsiminti, kaip anais laikais, kai knyga kainavo tiek pat, kiek karvė.

Taip pat paaiškėjo – pasikeitė žmogaus ir valstybės santykiai. Visose šalyse kova su epidemija prasidėjo nuo draudimų ir apribojimų – supratome, kad policijos pareigūno kiekvienam piliečiui nepastatysi, kad jis tikrintų, kaip tūlas pilietis plauna rankas ar nešioja kaukę. Be to, negalima priskirti gydytojo kiekvienam sergančiam – gydytojų trūksta. Daugeliui žmonių teko gydytis savarankiškai,  mano pastebėjimais, maždaug pusė lengvai sergančiųjų susitvarkė patys, nepranešdami apie tai atsakingai institucijai: pagalbos vis tiek nesulauksite, o baudos  dėl ne laiku išsiųstos asmenukės nesinori niekam … Kovojant su koronavirusu svarbūs pasirodė ne tik mokslininkų tyrimai ir pasiaukojantis gydytojų darbas, bet ir sąmoningas visų piliečių požiūris į problemą. Jei pusė jų yra tikri, kad „smegenų virusą“ išrado kaukių gamintojai ir pasaulinė mosonų ložė – jokios  vakcinos,  jokios saviizoliacijos nepadės. Nėra prasmės drausti ir versti, reikia aiškinti ir įtikinti. Kai kurios valstybės (taip pat ir mūsų ) prie to nėra pratusios. Ne, aš nepamiršau, kurioje šalyje gyvenu, ir gerai menu, kad galiu visiškai laisvai ir  necenzūriškai aptarti Rytų partnerių problemas. Na, o dabar visai išdrąsėsiu – ir JAV. Taigi, aš tai ir padarysiu, o publika te sugalvos visą kitą.
Ir dar, pastebėjome  labai įdomų dalyką: tokie privatūs verslininkai kaip Ilonas Maskas ( PARKanados ir JAV verslininkas, investuotojas, inžinierius, programuotojas, „SpaceX“ įkūrėjas ir vadovas, „Tesla Motors“ vadovas, vienas iš „SolarCity“ įkūrėjų ir prezidentas. 2021 m. sausio 22 d. duomenimis jo asmeninis turtas vertinamas 202 mlrd. JAV dolerių) (vikipedija) ar Mark Elliot Zuckerbergas (amerikiečių milijardierius labiausiai pasaulyje žinomas dėl socialinio tinklo Facebook sukūrimo)(vikipedija) pasirodė stipresni už pačią galingiausią pasaulio valstybę.

Prezidentas D. Trumpas negalėjo uždrausti „Twiter”, tačiau „Twiter” uždradė jį… Paaškėjo žiauriai įdomi problema, kurią artimiausioje ateityje reikės spręsti. Kita vertus, bet kuris socialinis tinklas formaliai yra privatus klubas, į kurį jo savininkas dėl įvairiausių priežaščių gali jūsų neįsileisti, paprasčiausiai, jei vienas ar kitas asmuo jam pasirdys empatiškas ar iš vis jo nemėgsta. Taip, mes susitarėme ir įsipareigojome laikytis klubo taisyklių, kai registravomės. Ir jei savininkas uždraudžia kalbėti apie nariuotakojus, o kas dešimtas įrašas vers mus domėtis nendrine zylute, turėsime laikytis šių kvailų taisyklių arba tiesiog dingti iš šio garbingo klubo. Na, anais ….tarybiniais laikais…, tai buvo mums įprasta praktika…tikriausiai pamenat?

Šiandien keli socialiniai tinklai tapo monopolistais komunikacijos rinkoje. Atjungimas nuo socialinio tinklo yra panašu į tai, kaip santechnikas nutrauktų vandens tiekimą piliečiams, kurie kažkaip neįtiko vandenį tiekiančiai įmonei (netgi ne dėl skolų, o dėl to, kas tiesiog „neteisingai“ pila vandenį į savo virdulį).

Neabejotinai, tai bus aptariama įvairiausiuose forumuose, bus priimtos naujos rezoliucijos, įstatymai, parengti nauji etikos standartai: pavyzdžiui, ar „onlaine“ susitikimo metu būtina įjungti internetinę kamerą ir tuo pat metu kai tyliai kramsnoji sumuštinį. Na, ir apie „Twiter“ tikriausiai tas pats.
Po truputį pradedame suvokti: legatyvi valstybės įtakos sfera  sparčiai mažėja. Vis daugiau atsakomybės ir galimybių perkeliama į privatų lygį. Tai nieko  naujo žmonijos istorijoje: antikos ir viduramžių laikais valstybės apsiribojo tik mokesčių rinkimu – kažko grandiozinio, pavyzdžiui, piramidžių ar katedrų kūrimu ir savo piliečių (jei įmanoma) apsauga nuo išorinių karinių grėsmių. Laisvieji piliečiai vienijosi į amatininkų gildijas, riterių ordinus ir kitas veiklų grupes. Manau, einame ta pačia linkme. Pakeliui mūsų laukia daug įdomių ir netikėtų nutikimų.

Aiškiai pradėjo šlubuoti politkorektiškumas. Žinoma, liūdna ir neramu matyti, kaip karščiuoja JAV, kad apskritai vakarietiškas liberalizmas juda (kaip man atrodo) aklavietės link. Bet tai įprasta praktika istorijoje būtent tos valstybės, kurios pirmosios supras šią pandenmiją, galės laiku persitvarkyti, gaus „didelį bonusą“. Karščiavimas yra pirmasis organizmo persitvarkymo ženklas, tai ženklas, kad ji (valstybė) atpažino naują grėsmę ir pradėjo su ja kovoti.

Viktoras  Karpenko

Komentarai

Jūsų komentaras

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Aktualijos

III Tarptautinis jaunųjų atlikėjų konkursas ,,Muzikuojantys berniukai”

Avatar

Paskelbta

data

Klaipėdos Juozo Karoso muzikos mokyklos organizuojamas III tarptautinis konkursas „Muzikuojantys berniukai“, įvyko šių metų kovo 26 d.

Konkursas sulaukė net 78 dalyvių iš daugelio Lietuvos (Vilniaus, Klaipėdos, Panevėžio, Varėnos, Kretingos, Kauno, Radviliškio, Šiaulių, Švenčionių r., Druskininkų, Raseinių) bei Latvijos (Liepojos, Rygos, Malpils, Jekabpils) miestų. Sudėtingomis karantino sąlygomis – tai didelis pasiekimas ir konkurso populiarumo bei reikalingumo patvirtinimas.

Kaip ir daugelis šiuo metu organizuojamų renginių, konkursas vyko nuotoliniu būdu (klausomi ir vertinami konkurso dalyvių vaizdo įrašai). Svarbu paminėti, kad ne tik įrašų darymas, bet ir visas mokymo procesas jau beveik pusę metų tęsiasi tik per nuotolį. Šiandien dažnai vartojamas terminas „nuotolis“, įvairiose veiklose turi ir skirtingą prasmę, ir nevienodas tikslo siekimo galimybes. Praktiniame muzikos atlikimo mokyme – tai neįtikėtinas iššūkis. Ką reiškia nuotolinis darbas muzikos meno bei muzikos instrumento įvaldymo mokyme, kai svarbu ne tik žinių ir informacijos perteikimas (kuris, žinoma vyksta lėčiau ir sunkiau), bet ir daug kitų, specifinių profesinių dalykų: atidus klausymas, aiškus girdėjimas, kūno padėtis ir laisvumas grojimo metu, judesių tikslumas, muzikos pojūtis, emocija, energija ir kt. Visa tai perteikti (ir mokytojui, ir mokiniui), kai skiria ekranas, išties sudėtingas iššūkis, tad, visi jį priėmę ir sugebėję pasiekti gero rezultato, verti didžiulės pagarbos ir dėkingumo žodžių: konkurso dalyviams už jų savarankiškumą, užsispyrimą, darbštumą, norą muzikuoti; mokytojams už išradingumą, kūrybingumą, ištvermę, rūpestį, meilę vaikams ir muzikai.

 Laisvai pasirinktą konkurso dalyvių programą skirtingose amžiaus grupėse (bendras dalyvių amžius 6 – 18 metų) vertino dvi tarptautinės žiuri komisijos: pianistų – pirmininkas Latvijos muzikos akademijos profesorius Normuds Viksne, nariai profesorius Rokas Zubovas ir Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijos mokytoja ekspertė Biruta Vaišienė; stygininkų (smuikininkų ir violončelininkų) – pirmininkė Sandra Grinberga (Latvija), narės LMTA lektorė, Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazijos, S. Šimkaus konservatorijos mokytoja ekspertė Kristina Kupšienė ir Klaipėdos J. Karoso muzikos mokyklos mokytoja metodininkė Liuda Kuraitienė. Dalyvių pasirodymai (vaizdo įrašai) pagal surinktų balų skaičių buvo įvertinti laureatų (1, 2, 3 vietos) bei diplomantų vardais.

Radviliškio muzikos mokyklą jau nebe pirmą kartą šiais metais įvairaus lygio konkursuose atstovavo mokytojo Ryčio Borusevičiaus IV klasės mokinys Augustas Kazakėvič. Jei prieš du metus apskritai pirmą kartą dalyvaudamas tokio aukšto lygio kaip  „Muzikuojantys berniukai“ konkurse, Augustas laimėjo III vietos laureato vardą, tai šių metų konkurse jaunasis pianistas tapo  II vietos laureatu.

             Sveikiname nugalėtojus ir linkime naujų kūrybinių pasiekimų!

Skaityti daugiau

Aktualijos

Policija prašo atpažinti moterį

Avatar

Paskelbta

data

Šiaulių apskrities policijos Šiaulių miesto ir rajono komisariato pareigūnai atlieka ikiteisminį tyrimą  dėl sukčiavimo. Internetiniame tinklalapyje moteris, pasivadinusi „Gettry“, iš pardavėjos  apgaule išviliojo  striukę, kurios vertė – 170 eurų. Kovo 1 d. Šiauliuose, Aido g., prie prekybos centro „Akropolis“, užfiksuota moteris, įtariama, atsiimanti  išviliotąją striukę. Atpažinusius ją gyventojus  prašytume paskambunti tyrėjui Artūrui Augiu telefonais (8 700) 61490, (8 686) 44630 arba parašyti elektroniniu paštu arturas.augys@policija.lt.

                                             Atstovė spaudai Gaila Smagriūnienė

Skaityti daugiau

Skaitomiausi