Socialiniai tinklai

Aktualijos

Ne vien ginklu, bet ir laisvu spausdintu žodžiu kovojęs už Tėvynės laisvę

Avatar

Paskelbta

data

(Tęsinys. Pradžia Nr. 41)

Gyvendami partizaninį gyvenimą, kartas nuo karto apsilankydami pas savo ištikimus rėmėjus, saugodamiesi nuolat tai vienur, tai kitur tykojusių pavojų, laisvės kovotojai: J. Adomaitis – Erdvilas, St. Erstikis – Papartis, Patašonas ir K. Liuberskis – Žvainys, tebeleido Juozapavičiaus tėvūnijos laikraštėlį.

Nesnaudė ir priešai. „Nerdamiesi iš kailio“, saugumiečiai niekaip nesugebėjo šių laisvės kovotojų nei gyvų paimti, nei likviduoti. Tam tikslui anuomet KGB buvo pasitelkęs daug agentų, kurie, gyvendami miškingose vietose, buvo įpareigoti sekti pasirodančius partizanus ir, reikalui esant, padėti juos jei ne suimti gyvus, tai bent likviduoti. (57)

Kas gi galėjo ryžtis tokiam Judo darbui? Dažniausiai tokių pasitaikydavo tarp silpnavalių ar sovietų valdžiai simpatizavusių asmenų. Tačiau išdavikų pasitaikydavo ir tarp tokių, kurie sunkioje kovoje prieš okupantus rėmė laisvės kovotojus ir kuriais šie buvo linkę pasitikėti. Taip atsitiko ir su Laumakių (dabartinis Šiaulių rajonas) kaime gyvenusiu Adolfu Šliažu – partizanų ryšininku, turėjusiu Vėtros slapyvardį. Pas jį nuo seno Juozapavičiaus tėvūnijos partizanai ne kartą rasdavo prieglobstį, gaudavo maisto ir jis jiems padėdavo atlikti įvairiausius darbus. Apie tai byloja išlikęs ir Genocido Aukų Muziejuje saugomas J. Adomaičio – Erdvilo rašytas dienoraštis, kuriame atsispindi K. Liuberskio – Žvainio, St. Erstikio – Paparčio, Patašono bei paties dienoraščio autoriaus gyvenimas, laikraštėlio leidimas ir partizaniška buitis. Dienoraštyje (minimaliai taisytas) nuo 1955 m. liepos 1 iki rugsėjo 4 d. rašoma:

„Liepos 1 d. po pietų užmaskavome stovyklą, sukavojome indus ir paėmę m (mašinėlę – V. K.), pradėjome eiti kvartalais  J (Jurdaičių – V. K.) mišku. Paėję apie du kvartalus, ėjome linijomis, palengva pailsėdami. Saulei leidžiantis perėjome į T (Tyrelio – V. K.) mišką. Saulei nusileidus apsiniaukė ir iš pietų pusės pradėjo smarkus lietus lyti. Lietui lyjant žygiavome per pelkę. Perėję pelkę ir perlipę per upę, nutarėme netoli susikurti ugnį. Už upės prasidėjo lieknas (pelkė – V. K.) ir nebuvo kur apsistoti, ir nebuvo malkų sukurti laužui. Teko lieknais dar toli eiti, kol radome sausesnę vietą ir malkų. Radę patogesnę vietą, susikūrėme ugnį ir sugulėme.

Liepos 2 d., prieš pietus, kai vėjas iš purtė iš medžių vandenį, pradėjome eiti link Vėtros (A. Šliažo – V. K.) palaukės. Ėjome kvartalais, lieknais ir takeliais. Priėję ir atpažinę Vėtros palaukę, atsigrįžome atgal nuo linijos giliau į kvartalą ir susikūrėme ugnį. Palaukėme, kol nubaigė kristi visai rasa, pavakarėje išlindome pas Vėtrą. Subeldus į stogą, Vėtros šeimininkė tuojau išėjo laukan ir atnešė mums cigarečių, o Vėtros neradome namie, tai parašėme raščiuką ir prašėme perduoti Vėtrai tai, kai jis bus namuose, kad jis ateitų į paštą (paštu vadintas ryšio punktas, kur būdavo paliekami pranešimai – V. K. ) kitą dieną, o mes grįžtame į tą pačią stovyklą, kur susikūrėme ugnį.

Liepos 3 d., 11 valandą, nuėjome į paštą  ir tuojau atėjo Vėtra. Mes parėjome į stovyklą, parodėme Vėtrai m (mašinėlę – V. K.) ir prašėme suremontuoti. Vėtra neturėjo laiko, greitai išėjo į namus, prižadėjo vėliau ateiti. Vakare ateidamas iš Uošvienės (rėmėjos slapyvardis – V. K.) mums atnešė ragaišio, bulką ir virtų šiltų varškėčių. Pasikalbėjus prižadėjo rytoj ateiti su įrankiais į stovyklą mašinėlės remontuoti. Pradėjus temti Vėtra išėjo namo, o mes pasilikę įkrovėme beržinių malkų į laužą.

Liepos 4 d., pietų laike, Vėtra atėjo į stovyklą, atsinešė remonto įrankius, plaukų kirpimo mašinėlę ir fotoaparatą. Tuojau pradėjome žiūrėti mašinėlę, bet taip greitai jos negalėjome sutaisyti, tai nutarėme palikti pas Vėtrą ilgesniam laikui remontuoti. Po to prasidėjo fotografavimas. Nusifotografavome su mašinėle ir dar keletu visokių pozų. Nusipaveikslavus paprašiau Vėtros man plaukus nukirpti. Nukirpus plaukus panešėme toliau nuo stovyklos ir pakavojome į kelmą m (mašinėlę – V. K.) Vėtros žiniai. Po to atsisveikinome su Vėtra  ir jis išėjo namo. Mums atsigrįžus į stovyklą, Žvainiui paprašius nukirpti plaukus, aš pradėjau jam žarėti žemėn ilgas jo užaugintas kasas.

Liepos 5 d. rytą Vėtra atėjo į stovyklą parsinešti žirklių ir plaukų kerpamosios mašinėlės ir, ilgai negaišęs stovykloje, išėjo namo, o mes, praleidę dieną, pavakare išėjome į kitą mišką. Perėję Nemuną (Mūšą – V. K.) , ėjome atgal į pelkę. Eiti buvo sunku, pelkė buvo klampi, o oras buvo labai tvankus. Saulė ritosi pabalusi lyg per vandenį. Ėjome palengva, nesėdėdami. Perėję pelkę ir didelį liekną, saulei visai leidžiantis perėjome į J (Jurdaičių – V. K.) mišką. Paėję vienu kvartalu palei liniją ir įlindę į kvartalą, pasirinkome sausesnę vietą ir susikūrėme ugnį nakčiai pailsėti.

Liepos 6 d., apie pusryčius, atsikėlėme, užmaskavome ugniavietę, vėl pradėjome eiti kvartalais, lieknais, kemsynais ir kelmynais. Perėję keturis kvartalus, atėjome į S (Skaistgirio – V. K.) mišką, senosios stovyklos vietą. Nusiėmę diržus su ginklais, tuoj susikūrėme ugnį, atsinešėme iš suvirtusių eglių pakavotus miltus ir lašinius ir virėmės pietums lašiniuočius.

Liepos 7 ir 8 d. leidome gražioj stovykloj prieš saulutę.

Vėliau gautos žinios. Sužinota, kad birželio 12 d. Ž (Žeimių – V. K.) miške burliokai siautė ištisus kvartalus, buvo pastebėta prie vieškelio išsidėsčius burliokus kas 30 – 40 metrų. Sulindo siausti į palaukinius kvartalus antroj pusėj vieškelio. Burliokai, nieko nepešę, vakare iš miško sugriuvo į Damelių kaimą. Birželio 13  d. keturios mašinos burliokų krėtė Normančių kaimą ir Jurdaičių. Pakratę jie išvažiavo.

Liepos 9 d., 7 valandą, po pietų išėjome į Ž (ei) m (ius), į susitikimą su Aguona (nenustatytas asmuo – V. K.). Perėjome visą S (Skaistgirio – V. K.) mišką ir saulei leidžiantis perėjome per vieškelį. Eidami užėjome į pavasarinę stovyklą apžiūrėti, ar nėra radę burliokai per siautimą. Apžiūrėję stovyklą, pasiėmėme pakavotus indus ir likusį maistą,  perėjome į kitą kvartalą ir susikūrėme ugnį praleisti naktį.

Liepos 10 d. rytą atsikėlę ėjome dar keletą kvartalų iki sutartos susitikimo vietos. Mudu su Žvainiu paėję į kvartalą susikūrėme ugnį, o Patašonas nuėjo į sutartą vietą laukti Aguonos. Išlaukęs 3 valandas ir nesulaukęs, Patašonas grįžo pas mus ir pradėjome grįžti į S (Skaistgirio – V. K.) mišką. Eidami pasiėmėme katilą ir kitus indus, sustojome prie kanos, paėmėme tašomąjį popierių ir kalkę, ir saulei leidžiantis parėjome į S (Skaistgirio – V. K.) mišką. S (Skaistgirio – V. K.) miške paėję porą kvartalų, pasirinkome stovyklą ir susikūrėme laužą.

Liepos 11 d. rytą atsikėlę išsivirėme pusrytį. Pavalgę, per dieną pailsėjome, o pavakarėje  ėmėme eiti mišku toliau. Perėję porą kvartalų, sugrįžome į senąją stovyklą ir susikūrėme ugnį.

Liepos 12 d. leidome stovykloje, pavakarėje išėjome į kaimą maisto ir vidurnaktyje sugrįžome atgal į stovyklą.

Liepos 13 d., pietų laike, aš ir Patašoas išlindome į Ž (Žeimių – V. K.) kaimą tabokos. Rūkalų negavome, sugrįžome į stovyklą. Pavakarėje ėmėme maskuoti stovyklą ir ruoštis žygiui pas Vėtrą. Eidami užėjome į kaną pasiimti reikalingų daiktų. Oras buvo gražus ir šiltas, žygy buvo smagu. Saulei leidžiantis perėjome į T (Tyrelio – V. K.) mišką. Perėję pelkę ir Nemuną (Mūšą – V. K.) , apsistojome jaunuolyne.

Liepos 14 d. rytą atsikėlę užmaskavome ugniavietę ir ėjome į paštą. Paštoje radome Vėtros padėtą pranešimą, kad jis batų negavęs nupirkti, o rūkalai pas jį namuose. Mes tuojau nuėjome pas jį į namus. Radome namuose ir ėjome giliau į mišką pasikalbėti. Mašinėlės dar nebuvo taisęs, nes neturėjo laiko. Prašėme, kad sekmadienį jis taisytų ir susitarėme sekmadienį susitikti stovykliukėje. Pasikalbėjus Vėtra nuėjo namo, o mes paėjome giliau į mišką. Biržėje prieš saulę sugulėme.

Liepos 15 ir 16 d. leidome biržėje.

Liepos 17 d. rytą atsikėlę ėjome į Vėtros stovykliukę laukti ateinant Vėtros. Išlaukėme visą dieną, Vėtros nesulaukėme ir temstant ėjome atgal į biržę.

Liepos 18 d. pavakarėje mudu su Patašonu ėjome į paštą pažiūrėti, ar nėra padėto Vėtros pranešimo, ir nuėję į paštą radome Vėtrą berašant pranešimą. Mašinėlės nebuvo taisęs, nes neturėjo laiko. Pasikalbėję nuėjome prie kelmo, kur buvo pakavota mašinėlė, apžiūrėjome ir atradome jos kliūtį, ir ją tuojau pašalinus, galėjai gerai dirbti. Vėtros paprašėme nueiti pas uošvienę paprašyti duonos. Nuėjome visi į palaukę, mudu su Patašonu palikome krūmuose, o Vėtra nuėjo ir atnešė bakaną duonos. Su Vėtra atsisveikinę, eidami pasiėmėme mašinėlę ir temstant parėjome į biržę, ir radome jau Žvainį verdant vakarienę.

Liepos 19 d. pradėjome spausdinti leidžiamo laikraštėlio protokolą.

Liepos 20 d. spausdinome protokolą. Patašonas rašė, aš diktavau, o Žvainys dėstė kalkę su popieriumi ir tvarkė išspausdintus lapus.
Liepos 21 d. pabaigėme rašyti protokolą, surūšiavome į knygutes ir susitvarkę po pietų pradėjome palengva eiti per mišką į palaukę ir vakare – į kaimą prie maisto. Sutemus išėjome į J (Jurdaičių – V. K.) kaimą, bet maisto negavome ir grįžome atgal į mišką. Įlindę į kvartalą, susikūrėme ugnį ir sumigome.

Liepos 22 d. rytą apie pusryčių laiką atsikėlėm, užmaskavom ugniavietę ir, paėję giliau į mišką, apsistojome biržėje ant saulės. Praleidę biržėje dieną, saulei leidžiantis, išėjome į liniją ir linija ėjome iki palaukės. Palaukėje susikūrėme mažą ugnelę, palaukėme, kol subaigė temti, ir sutemus išėjome į D (Damelių – V. K.) kaimą. Tenai pasirinkome maisto ir prieš dieną sugrįžome į mišką, ir, susikūrę ugnį, sugulėme pailsėti.

Liepos 23 d. rytą pailsėję iki pietų, ėjome giliau į mišką. Eidami pakeliui pasiėmėme paslėptus indus ir mašinėlę, ir paėję kvartalą, apsistojome biržėje netoli Nemuno ( Mūšos – V. K. ) , ir čia įsirengėme stovyklą.

Liepos 24 d. leidome stovykloje.

Liepos 25 d. rytą pradėjo smulkus lietus lynoti, mes atsikėlėme apie 11 valandą, užsitaisėme mašinkai padėti stalą ir, užsitempę palapinę, ėmėme spausdinti laikraštėlį.

Liepos 26 d. taip pat rašėme mašinėle, pietų laike nustojome rašyti, ir mudu su Patašonu ėjome pas Vėtrą rūkalų. Nuėję  pas Vėtrą, neradome jo namie ir, rūkalų negavę, ėjome pas Uošvienę. Nuėjus pas Uošvienę,  ilgai tako laukti pamiškėje, kol gavome prisišaukti. Prisišaukę paprašėme atnešti į pamiškę biškį maisto ir rūkalų. Mums paprašius, Uošvienė tuojau nuėjo į namus ir, įsidėjusi į viedrą, atnešė, ko buvome prašę, ir papasakojo, kadrytoj gali būti toje apylinkėje daug ruskių, nes šiandien nukrito žemėn lėktuvas, o jo gali atvažiuoti ieškoti, kur jis nukrito. Daugiau Uošvienei įdavėme pinigų nupirkti cigarečių ir, padėkoję už viską, grįžtame į stovyklą. Stovykloje susitarėme persikelti į kitą vietąir pradėjome pakuoti visus nešamuosius daiktus. Pradėjome eiti kvartalais, palengva pailsėdami ir nepadarydami šliūžių. Paėjus porą kvartalų, jau buvo pritemus, ir, pasirinkę doresnę vietą, apsistojome, susikūrėme ugnį, netrukus pradėjo smarkus lietus lyti.

Liepos 27 d. rytą atsikėlę išsivirėme pusrytį, pavalgėme ir pradėjome toliau rašyti mašinėle. Diena buvo apsiraugusi, tamsi ir lietus lijo visą dieną.

Liepos 28 d. taip pat rašėme su mašinka ir po pietų baigėme laikraščiuko rašymą. Pabaigę rašyti, susiuvome į knygutę. Pavakarėje oras pagerėjo, nustojo lyti ir išsipagadijo.

Liepos 29 ir 30 d. leidome toje pačioje stovykloje pabiržėje, kartais išeidami į biržę prieš saulutę pasivolioti.

Liepos 30 d. pavakarėje, viską nešdami susipakavę į brezentus, ėjome link Vėtros stovyklos. Tenai nuėjus, Žvainys pasiliko stovykloje kurti ugnį, o mudu su Patašonu ėjome į paštą ir iš paštos ėjome pas Uošvienę cigarečių. Uošvienę vos tik prisišaukus, mums besikalbant, keliuku ėjęs pas mergas, tiesiai ant mūsų pataikė užeiti Vėtra. Mes Vėtros paprašėme, kad jis nueitų iš Uošvienės atnešti mums rūkalų. Mes, įlindę į krūmokšnius, palaukėme, kol jis atėjo su cigaretėmis. Dar pasikalbėjome su Vėtra ir prašėme, kad jis ryte ateitų į mišką mašinėlės paremontuoti. Susitarėme 12 valandą susitikti ant linijos. Jau gerai sutemus grįžome į stovyklą ir radome Žvainį paklojus gules, ugnį bekūrenant.

Liepos 31 d. rytą atsikėlę nusiskutome barzdas, nusiprausėme  ir 12 valandai atėjus, aš su Žvainiu išėjome į susitikimą. Nuėjus į vietą, kiek palaukiau, ir Vėtra jau atėjo su savo draugu. Ir visi keturi parėjome į stovyklą. Stovykloje pradėjo remontuoti mašinėlę ir suremontavę išėjo abu jie namo. Mes, sulaukę vakaro, išsirengėme į žygį. Ėjome per Nemuną ( Mūšą – V. K. ) ir, perėję pelkę, įžengėme į  J ( Jurdaičių – V. K. ) mišką. Paėję linijomis keletą kvartalų, įlindome į kvartalą ir susikūrėme ugnį, sugulėme pailsėti.
57. LYA. F. K – 1. – B.63/20. – L. 109 – 110, 112.

Vilmantas Krikštaponis

Komentarai

Jūsų komentaras

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Aktualijos

Virtualioje konferencijoje apie 500 dalyvių aptarė vaikų globos sistemos pertvarkos rezultatus

Avatar

Paskelbta

data

Kadangi šie metai yra paskutiniai, kai vaiko globa gali būti nustatyta institucijoje, Lietuvoje veikiantiems 66-iems Globos centrams ir savivaldybių administracijoms tenka svarbi užduotis. Be tėvų globos likusiems vaikams ieškoma globėjų, įtėvių ar šeimynų. Pirmą kartą nuotoliniu būdu vykusioje dviejų dienų konferencijoje aptarti šioje srityje nuveikti darbai, Globos centrų veiklos rezultatai ir laukiantys iššūkiai. Pabrėžta, kad mūsų šalyje labai pasiteisino budinčio globotojo instituto įvedimas. Konferencijoje dalyvavo apie pusė tūkstančio specialistų, dirbančių vaiko teisių ir globos srityje, Globos centrų darbuotojų.

„Tenka girdėti, kaip specialistai, dirbantys su globojamais vaikais, džiaugiasi galėdami apie kiekvieną iš jų pasakyti – „prasidėjo savigyda“. Rodos – savaiminis paties vaiko pasiekimas. Tačiau be vaiko adaptacinio laikotarpio stebėjimo, individualių jo poreikių vertinimo, psichologinės, socialinės, teisinės pagalbos ir galybės konsultacijų savigyda vargu ar prasidėtų. Tokia svarbi ir prasminga jūsų veikla. Tai, jog globojami, įvaikinti ar budinčių globotojų prižiūrimi vaikai anksčiau ar vėliau ima jaustis saugiai, yra jūsų nuopelnas“, – taip į virtualioje erdvėje susirinkusius specialistus kreipėsi Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorė Ilma Skuodienė.

Pasak direktorės, kiekvienas globoti ar įvaikinti pasiryžęs žmogus padeda ne tik tam vaikui, su kuriuo dalijasi savo namų šiluma, apgaubia meile, bet padeda ir visai mūsų visuomenei, dalindamiesi savo patirtimi, žiniomis, yra daugelio įkvėpimas ir pavyzdys.

„Klausite, o kas įkvepia juos? Atsakymą jūs puikiai žinote – tai esate jūs. Mokote, raginate, palaikote, esate šalia, kai pritrūksta vilties, drąsos ar žinių. Ta kraitelė, kurią perduodate tėvams yra nepaprastai svarbi ir prasminga“, – taip Globos centrų darbuotojų veiklą įvertino I. Skuodienė.

Lietuvoje šiuo metu veikiantys 66 globos centrai pagal specialią Globėjų (rūpintojų), budinčių globotojų, įtėvių, bendruomeninių vaikų globos namų darbuotojų mokymo ir konsultavimo programą (GIMK) nuolat rengia mokymus būsimiems budintiems globotojams, globėjams (rūpintojams), globėjams giminaičiams ir įtėviams. Globos centrai taip pat teikia ir organizuoja paslaugas bei pagalbą budintiems globotojams, globėjams ir įtėviams bei jų globojamiems vaikams.

Lietuvoje vaikų globos namuose šiuo metu gyvena 1670 vaikų. Didžioji jų dalis (1412) yra vyresnio amžiaus  10-18 metų. Mūsų šalyje kol kas labai trūksta žmonių, kurie pasiryžtų globoti vyresnio amžiaus be tėvų globos likusius vaikus. Konferencijoje taip pat pabrėžta, kad Lietuvoje nepakanka paslaugų globojamiems vaikams ir jų globėjams.

Dvi dienas trukusioje virtualioje konferencijoje dalyvavo dvi dešimtys pranešėjų. Socialinės apsaugos ir darbo ministrė Vilma Augienė apžvelgė Globos centrų ir budinčio globotojo instituto veiklą, akcentavo jų reikalingumą ir prasmę. Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė konferencijos dalyviams kalbėjo apie tėvų globos netekusių vaikų teisių ir teisėtų interesų užtikrinimą Lietuvoje.

Tarp kitų temų konferencijoje taip pat buvo pristatyta geroji Belgijos patirtis teikiant tęstines paslaugas Globos centrų klientams. Gydytoja, vaikų ir paauglių psichiatrė Jovita Anikinaitė skaitė paskaitą apie tai, kodėl vaikų globos namuose augantiems vaikams reikia ieškoti globėjų. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šeimos ir vaiko teisių apsaugos grupės vyresnioji patarėja Laura Purinė skaitė paskaitą apie tai, kaip parinkti šeimą, galinčią geriausiai tenkinti likusio be tėvų globos vaiko poreikius. Konferencijos dalyviams taip pat pristatytos Biržų rajono Globos centro veiklos gerosios patirtys. Apie nuotolinį darbą šeimos ir vaiko gerovės srityje, dirbant individualiai ir su grupėmis, kalbėjo psichologas, neformaliojo ugdymo lektorius Andrius Katarskis.

Asociatyvi nuotr.

Skaityti daugiau

Aktualijos

Teismo išteisinti įtariamieji į teismą siunčiami antrąkart

Avatar

Paskelbta

data

Šiaulių apskrities policijos Nusikaltimų nuosavybei tyrimo pareigūnai kartu su prokurorais baigė tirti ir teismui nagrinėti perdavė baudžiamąją bylą dėl įvykio, kurio aplinkybės teisme jau buvo nagrinėtos   praėjusių metų lapkritį. Tada du automobilio vagyste kaltinami šiauliečiai dėl šios nusikalstamos veikos buvo išteisinti, o Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmai  informavo prokuratūrą, jog atsirado  pagrindas spręsti klausimą dėl galimos kitokio pobūdžio nusikalstamos veikos – sukčiavimo, sudėties požymių  buvimo. Konstatuota, kad  vienai Šiaulių įmonei   priklausantis mikroautobusas MERCEDES -BENZ SPRINTER galėjo būti ne pagrobtas, o tik inscenizuota jo vagystė, siekiant bendrovei neteisėtai (apgaule) gauti draudimo išmoką. Iš to išplaukė ir įtarimas dėl dar vienos nusikalstamos veikos – melagingo pranešimo apie nebūtą nusikaltimą. Nustatytoms aplinkybėms išsiaiškinti tapo būtina pradėti naują ikiteisminį tyrimą. Ir tada įtariamųjų skaičius padidėjo iki trijų, tarp kurių buvo ir pats įmonės vadovas.

Pirmąkart įvykis buvo pradėtas tirti 2018 metų balandžio 15 d., kai tik buvo gautas bendrovės vadovo pranešimas apie Šiauliuose,  Vilniaus g. esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje, palikto mikroautobuso vagystę. Trejų metų senumo transporto priemonę bendrovė buvo įsigijusi prieš keletą mėnesių, pora kartų ją remontavo, tad patirtą turtinę žalą  įmonės vadovas įvertino 15 000 eurų.

Po trijų tyrimo savaičių kriminalistai sulaikė pirmą įtariamąjį – niekur nedirbantį  26 metų šiaulietį, kuris policijai žinomas kaip daug kartų už vagystes teistas asmuo, teistumo biografiją pradėjęs jau nuo 16 metų. Po savaitės sulaikytas ir antras įtariamasis – pirmojo bendraamžis. Jiems buvo pareikšti įtarimai dėl vagystės ir byla nukeliavo į teismą. Bet čia vienas įtariamųjų pakeitė parodymus ir teismui kilo pagrindas manyti, kad tai nėra paprasta automobilio vagystė, o imituota vagystė, siekiant apgaule gauti draudimo išmoką.

Taigi kriminalistai ir prokurorai ėmėsi naujai kvalifikuotos nusikalstamos veikos tyrimo. Kaltinimai dėl sukčiavimo pareikšti trims įtariamiesiems, tarp kurių ir pats bendrovės direktorius, ankstesniame tyrime turėjęs nukentėjusiojo statusą. Pastarajam dar pareikštas įtarimas ir dėl pranešimo apie nebūtą nusikaltimą. 

Įtariama, kad bendrovės vadovas,  sumanęs neteisėtu būdu iš draudimo bendrovės gauti draudimo išmoką, pasiūlė pažįstamam asmeniui imituoti jo bendrovei priklausančio automobilio „MB SPRINTER“ vagystę. Buvo sutarta, kada ir iš kur turės būti paimtas ir kur nuvarytas  automobilis. Už tai vykdytojas turėjo gauti 500 eurų atlygį. Atlygis viliojo, tačiau šiaulietis pabūgo tapti šio neteisėto užsakymo vykdytoju ir jį perleido savo pažįstamam bendraamžiui, kuriam vagystės buvo įprastas dalykas. Jam buvo pasakyta, kad automobilis neva blogai važiuoja, todėl reikia apgauti draudimo bendrovę ir tokiu būdu atgauti nesėkmingai pirkiniui išleistus pinigus. Tarpininkas  vykdytojui padavė iš bendrovės vadovo gautus automobilio užvedimo raktelius, paaiškino, kad automobilį jis ras Vilniaus g., netoli Prūdelio, esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje ir jį turės nuvairuoti į Šiaulių r. esantį Kuzavinės kaimą. Vagystę imituoti turėjęs šiaulietis teisės vairuoti neturėjo ir buvo sugipsuota koja, tačiau buvo padrąsintas, kad automobilis yra su automatine pavarų dėže, todėl  problemų dėl traumuotos kojos neturėtų kilti, o policijos nėra ko bijoti – gaus baudą dėl vairavimo be teisių ir viskas.

Viskas tą vakarą vyko sklandžiai. Kuzavinės kaime „vagies“ jau laukė jo pažįstamas, kuriam jis  atidavė automobilio raktelius, o pastarasis  juos perdavė bendrovės vadovui. Šis toliau reikalus tvarkėsi pats: melagingai informavo teisėsaugos institucijas bei draudimo bendrovę apie neva įvykdytą automobilio vagystę ir dėl to  buvo išmokėta 13 529 eurų draudimo išmoka.

Per tą laiką, kol dėl to paties įvykio buvo atliekami net du ikiteisminiai tyrimai,  visi trys  dabar jau 29 metų sulaukę įtariamieji spėjo su teisėtvarka susipykti dar ne kartą. Vykdytojas pateko už grotų ir dabar teismo už sukčiavimą laukia, atlikdamas bausmę už  spėtas įvykdyti dar ir vagystes. Tarpininkas taip pat įtariamas naujomis nusikalstamomis veikomis ir dabar po Šiaulius vaikšto su apykoje, intensyviai prižiūrimas elektroninės įrangos. Bendrovės vadovas 2018 m. birželį išklausė Šiaulių apygardos teismo nuosprendį dėl neteisėto disponavimo akcizais apmokestinamomis prekėmis.

                      Atstovė spaudai Gaila Smagriūnienė

Skaityti daugiau

Skaitomiausi

Copyright © 2019