Nors švietimo sistema deklaruoja nemokamą ugdymą, realybėje tėvams tenka atverti pinigines ne tik pratyboms, bet ir įvairioms papildomoms rinkliavoms: vadinamosioms „klasės fondų“ įmokoms, mokamoms spintelėms, kopijavimo popieriui ar net higienos reikmenims (tualetiniam popieriui).
Radviliškio rajono savivaldybės tarybos narys Gediminas Lipnevičius kartu su savaitraščiu „Radviliškio kraštas“ pradėjo viešą diskusiją ir tyrimą apie mokyklų rinkliavas, nes tėvai kasmet skundžiasi didėjančia finansine našta, o kai kuriems ji tampa jau ir nebepakeliama. Į G. Lipnevičiaus kvietimą diskusijai socialiniame tinkle „Facebook“ atsiliepė šimtai Radviliškio rajono ir visos šalies gyventojų, kurie atvirai papasakojo, kiek tenka mokėti už pratybas, edukacines platformas, spinteles, klasių fondus ir kitas papildomai apmokestinamas priemones.
Tačiau Radviliškio rajono savivaldybės vadovai – meras Kazimieras Račkauskis ir Švietimo ir sporto skyriaus vedėjas Laisvūnas Vaičiūnas – į šiuos liudijimus sureagavo priešiškai. Meras pareiškė, kad problemos nėra, o tėvai gauna vaiko pinigus, todėl „neturi kuo skųstis“. Tik kyla klausimas, kuo vaiko pinigai tiesiogiai susiję su nepagrįstomis rinkliavomis mokyklose? Švietimo ir sporto skyriaus vedėjas Laisvūnas Vaičiūnas dar bandė aiškinti, kad visos rinkliavos mokyklose vyksta teisėtai, tačiau jų reikšminga jų atsakymų dalis prieštarauja tiek tėvų patirčiai, tiek Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos ir Nacionalinės švietimo agentūros (toliau – NŠA) oficialiai pozicijai.
Paskutinio Radviliškio rajono savivaldybės tarybos posėdžio metu Tarybos narys, opozicinės frakcijos lyderis Gediminas Lipnevičius iškėlė klausimą dėl nepagrįsto mokinių tėvų ir globėjų apmokestinimo. Jis kreipėsi į rajono merą Kazimierą Račkauskį ir savivaldybės švietimo ir sporto skyriaus vedėją Laisvūną Vaičiūną, klausdamas, kuo remiantis tėvai papildomai apmokestinami ir kada bus nutrauktas papildomų lėšų rinkimas mokyklų reikmėms.
Kaip įprasta, meras K. Račkauskis vengė tiesių atsakymų, nepagailėjo pašaipų bei patyčių. Tokia mero elgsena tampa tradicine taktika – užuot sprendus problemą, ji paverčiama pašaipų objektu. Dar labiau stebina tai, kad kitiems Tarybos nariams dėl nepagrįsto tėvų apmokestinimo klausimų nekilo.
Pasak mokinių tėvelių – pinigų „reketas“ vis didėja
Po vieša G. Lipnevičiaus diskusija socialiniame tinkle „Facebook“ pasipylė komentarai, kuriuose atsiveria liūdnas paveikslas – beveik visose mokyklose surenkamos papildomos rinkliavos. Pasak mokinių tėvų (kalba suredaguota aiškumo dėlei):
- Gražinos pagrindinė mokykla:
„Šiemet už Eduką mokėjome po 11 eurų už vaiką. Be to, pratybos pirmokui kainavo apie 48 eurus. Dar paprašė į klasės fondą sumokėti 30 eurų ir už spintelę – 5 eurus.“ - Vinco Kudirkos progimnazija:
„4 klasės pratybos kainavo 97 eurus. Pernai mokėjome mažiau, bet šiemet sumos dar labiau išaugo. Be pratybų dar paprašė tualetinio popieriaus.“ - Alksniupių mokykla:
„Trečiokui pratybos kainavo 54 eurus, pirmokui – 30 eurų. Dar rugsėjo 3 dieną buvo pasakyta, ką reikės atnešti. Iš darželio laikų prisimenu, kad ir ten pirkome servetėles, tualetinį popierių. Panašu, kad niekas nesikeičia.“ - Baisogalos mokykla-darželis:
„Trečios klasės pratybos kainavo 84 eurus, papildomos anglų kalbos ir tikybos pratybos dar 16 eurų. Kasmet dar paprašoma kopijavimo popieriaus pakuotės.“ - Vaižganto progimnazija:
„Ir penktoje, ir šeštoje klasėje pratybas reikia pirkti patiems, net jei vaikas yra iš socialiai remtinos šeimos. Man tai atrodo nesąžininga.“ - Sidabravo pagrindinė mokykla:
„Pirmai klasei pratybos ir knygos kainavo 85 eurus. Be to, jau pirmą mėnesį turėjome atnešti du rulonus tualetinio popieriaus.“ - Vinco Kudirkos progimnazija:
„Šeštai klasei reikėjo sumokėti 85 eurus už pratybas. Papildomai anglų kalbos pratybos kainavo 11 eurų, tikybos – 6 eurus. Taip pat buvo prašoma įsigyti geografijos ir rusų kalbos vadovėlius.“ - Gražinos pagrindinė mokykla:
„Trečiai klasei pratybos kainavo 90,50 euro, plius Eduka – 11 eurų. Iš viso beveik 102 eurai už vieną vaiką.“ - Gražinos pagrindinė mokykla:
„Abi dukros mokosi Gražinos pagrindinėje mokykloje. Eduka šiemet kainavo po 11 eurų kiekvienai – iš viso 22 eurus. Dar spintelės mokestis – po 5 eurus. Pernai spintelė kainavo 14 eurų už vaiką, tad bent jau sumažėjo. Tačiau pratybų kainos kasmet auga. Išleisti vaikus į mokyklą darosi vis sunkiau.“ - Pakiršinio mokykla-darželis:
„Pradinukams pratybos kainuoja apie 70–90 eurų per metus, priklausomai nuo klasės. Jos yra privalomos, bet mokėti priversti tėvai. Gimnazijoje dar reikia pirkti anglų, rusų, geografijos, biologijos pratybas, taip pat atlasus.“ - Radviliškiečiai, mokyklos nenurodė:
„Pirmai klasei pratybos kainavo 85 eurus visiems metams. Be to, dar 10 eurų buvo prašoma į klasių fondą – kasdienėms priemonėms. Iš viso gavosi beveik 100 eurų vien už pratybas ir kitas smulkmenas.“ - Radviliškiečiai, mokyklos nenurodė:
„Už pratybas teko sumokėti 90 eurų. Papildomai anglų kalbos pratybos kainavo 10,50 euro. Taip pat rinkome po 20 eurų į klasės fondą ir dar 5 eurus už spintelę. Sumos didžiulės.“ - Lopšelis-darželis „Eglutė“:
Praėjusiais metais darželyje „Eglutė“ tėvams buvo primesta apmokėti grupės telefono sąskaitą. Įmonėse juk niekas neverčia darbuotojų patiems mokėti už darbo telefonus. Pasiteiravus, kodėl kituose darželiuose tokios praktikos nėra, gavome absurdišką atsakymą – esą taip „patogiau mokytojoms“. Galiausiai pinigus sumokėjome, tačiau nei mobiliojo ryšio plano sąskaitos, nei jo sumos niekada nematėme.
Pasak Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos pratybos nėra privalomas
Tėvai vienbalsiai liudija, kad be pedagogai jiems nurodo įsigyti pratybas. Sumos svyruoja nuo kelių dešimčių iki šimto eurų: Gražinos pagrindinėje mokykloje, pasak tėvų, pirmokui pratybos vien pusmečiui kainavo apie 48 eurus, Vinco Kudirkos progimnazijoje, pasėk tėvų, ketvirtokams teko sumokėti net 97 eurus, Baisogaloje trečiokams – 84 eurus, Sidabrave pirmokui – 85 eurus.
Pasak Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos, sprendimą dėl pratybų naudojimo priima (arba nepriima) mokyklos taryba, kurioje dalyvauja mokytojų, mokinių ir tėvų atstovai. Tą patį dėl pratybų pabrėžia ir Radviliškio rajono Švietimo ir sporto skyrius: „Pratybų sąsiuviniai nėra privalomi. Dėl jų įsigijimo apsisprendžia mokyklos taryba. Jeigu tėvai jų neperka, mokytojai pateikia pačių sukurtas užduotis.“ Tačiau tėvų patirtis rodo ką kita. Jie pasakoja, kad jokių diskusijų ar apklausų nebuvo – pratybų sąrašas ir kainos buvo pateiktos kaip privalomi reikalavimai mokslo metų pradžioje. Net jei oficialiai sprendimą priėmė mokyklos taryba, dauguma tėvų apie tai sužinojo tik tada, kai turėjo sumokėti. Tai verčia klausti: ar mokyklos tarybos iš tiesų priima sprendimus ir ar plačia apimtimi tariamasi su mokinių tėvais/globėjais, o gal mokyklos tarybos tiesiog patvirtina administracijos diktuojamą valią, o?
Ministerija šį klausimą išaiškino labai aiškiai: „Pratybos nėra privalomos – ar jas naudoti, sprendžia mokytojas ar mokyklos bendruomenė. Jei tėvai negali ar nenori jų pirkti, turi būti taikomos kitokios mokymo priemonės. Mokytojas privalo paaiškinti, kodėl pratybos būtinos, ir užtikrinti, kad tėvai sutinka.“ Nacionalinė švietimo agentūra (toliau – NŠA) patvirtina tą pačią logiką – jei tėvai nesutinka, pratybų turi būti atsisakoma, nes niekas negali jų primesti kaip privalomų
Tai reiškia, kad tėvai turi teisę nesutikti. Jeigu jie nepritaria, pratybų paprasčiausiai neturi būti. Tačiau Radviliškyje realybė visiškai kitokia – pratybos pateikiamos kaip privaloma mokymosi priemonė, o jų nepirkusiam vaikui jokios alternatyvos nesuteikiama.
Ši situacija parodo esminę problemą: mokyklos tarybos sprendimai tampa iliuzija, nes jie neatspindi realios tėvų nuomonės. Vietoje visuotinių apklausų ar atviros diskusijos, keli atstovai mokyklos taryboje „patvirtina“ sprendimą, o po to jis nuleidžiamas visiems kaip privalomas. Savivaldybė šios problemos nemato arba nenori matyti, todėl tėvai lieka vieni prieš sistemą.
„Eduka“: mokyklos ima pinigus už jau apmokėtą paslaugą
Dar viena dažna rinkliava – mokestis už skaitmeninę platformą „Eduka“. Gražinos pagrindinėje mokykloje tėvai pasakoja sumokėję po 11 eurų už vaiką, šeima su dviem vaikais – net 22 eurus. Tai ne pavieniai atvejai – diskusijoje socialiniuose tinkluose tokių istorijų suskaičiuojama dešimtys.
Švietimo skyriaus vedėjas Laisvūnas Vaičiūnas oficialiame atsakyme tvirtino, kad prisimokėti už „Eduką“ reikia neva tik Vinco Kudirkos progimnazijoje ir Alksniupių pagrindinėje mokykloje – kitur, esą, licencijas apmoka pačios mokyklos. Tačiau šimtai tėvų komentarų rodo priešingą situaciją – Gražinos pagrindinės mokyklos bendruomenė aiškiai teigia, kad už „Eduką“ buvo renkama privaloma 11 eurų rinkliava. Tai kelia paprastą, bet labai aštrų klausimą, ar Švietimo ir sporto skyrius nežino, kas vyksta mokyklose, ar sąmoningai neigia faktus?
Švietimo, mokslo ir sporto ministerija pateikė atsakymą, kuris paneigia bet kokius bandymus rinkti pinigus už „Eduką“: „Ministerija skiria pinigų mokyklų skaitmeninėms priemonėms, ir jos (mokyklos – red. past.) gali už tai pirkti licencijas, kad vaikai nemokamai naudotųsi vadinamosiomis elektroninėmis pratybomis.“
Dar daugiau aiškumo įneša Nacionalinės švietimo agentūros išaiškinimas. NŠA nurodo, kad už kiekvienos mokyklos aprūpinimą mokymo priemonėmis yra atsakingas steigėjas – šiuo atveju savivaldybė. Tai reiškia, kad tėvai neturi ir negali būti verčiami apmokėti už „Eduka“ ar bet kokias kitas bendro naudojimo priemones.
Vadinasi, šiandien Radviliškio rajone matome absurdišką situaciją: valstybė per ministeriją jau yra skyrusi pinigus „Eduka“ licencijoms, tačiau dalis mokyklų vis tiek renka įmokas iš tėvų. Tokiu būdu atsiranda dvigubas finansavimas – pirmą kartą iš biudžeto, antrą kartą iš šeimų kišenių.
Dar skaudžiau, kad savivaldybė šią praktiką ne tik toleruoja, bet ir dangsto, teisindamasi tariamais „mokyklos tarybos sprendimais“. Tačiau mokyklos taryba negali pakeisti įstatymo – jeigu ministerija finansavimą jau skyrė, joks tarybos sprendimas neįteisina rinkliavos.
Tai parodo giluminę problemą: savivaldybės vadovų, mero ir Švietimo ir sporto skyriaus vedėjo nekompetenciją ar specialų problemos vilkinimą, ir nebemato, kas iš tikro vyksta jos mokyklose, arba sąmoningai pasirenka nekontroliuoti. Tuo metu tėvai priversti mokėti už paslaugą, kurią valstybė privalo apmokėti visiems Lietuvos vaikams.
Higiena: muilas ir tualetinis popierius – tėvai neša, savivaldybė neigia
Vienas labiausiai tėvus žeidžiančių dalykų – prašymai į mokyklą atnešti elementariausias higienos priemones. Sidabravo pagrindinės mokyklos tėvai pasakojo, kad dar rugsėjo pradžioje kiekviena šeima turėjo atnešti po du rulonus tualetinio popieriaus, panaši situacija dėl tualetinio popieriaus, kitur netgi muilo, popierinių rankšluosčių ar servetėlių kartojasi ar anksčiau buvo įprasta praktika ir kitose rajono mokyklose.
Švietimo ir sporto skyrius šią problemą kategoriškai paneigia. Švietimo skyriaus vedėjas Laisvūnas Vaičiūnas ir pats meras Kazimieras Račkauskis lyg iš kitos planetos raštu teigė: „Nė viena švietimo įstaiga nerenka tualetinio popieriaus ar muilo, taip nerenka ir lėšų jiems įsigyti.“ Tarybos posėdžio metu, atsakinėdamas į Tarybos nario Gedimino Lipnevičiaus užduotus klausimus Švietimo ir sporto skyriaus vedėjas L. Vaičiūnas dar mėgino nusukti kalbą kita linkme, esą kalbama apie vienkartines servetėles ar drėgnas servetėles, kurias mokiniai atsineša iš namų, tačiau klausimas, ar tėvai turi pirkti/nešti tualetinį popierių ir kitas higienos priemones, buvo aiškus ir lengvai suprantamas. Sudėtinga suprasti, kodėl mokiniai į valstybinę įstaigą, t. y. mokyklą turi nešti tualetinį popierių, jei tai nėra nei papildoma ugdymo, nei papildoma higienos priemonė…
Švietimo, mokslo ir sporto ministerija savo atsakyme pabrėžė: „Mokykloms ūkio reikalams – tualetiniam popieriui, muilui ir pan. – lėšų skiria savivaldybė. Ministerija pasisako prieš bet kokias nesavanoriškas pinigines rinkliavas iš tėvų.“ Dar griežčiau šį klausimą įvardijo Nacionalinė švietimo agentūra (NŠA): „Už mokyklų aprūpinimą reikalingomis tiek ugdymo, tiek ūkio priemonėmis yra atsakingos savivaldybės ir pačios mokyklos.“
Ką tai reiškia? Kad tėvai, atnešantys muilą ar tualetinį popierių, iš esmės sumoka už tai, kas jau yra apmokėta savivaldybės ar valstybės lėšomis. Kitaip sakant, mokyklos gauna dvigubą finansavimą: pirmą kartą per savivaldybės asignavimus, antrą kartą – per tėvų pinigus ar jų atneštas priemones.
Ši situacija ypač parodo savivaldybės nekompetenciją. Šimtai tėvų liudija, kad mokyklose tokios rinkliavos egzistuoja, tačiau rajono Švietimo ir sporto skyrius drąsiai teigia priešingai – „nė viena įstaiga nieko nerenka“. Ar vedėjas iš tiesų nieko nežino, ar sąmoningai neigia? Bet kokiu atveju, tai reiškia viena: savivaldybė neturi kontrolės, kas vyksta mokyklose, ir net nesiima jos turėti. O tėvai kasmet lieka su ta pačia prievole – užtikrinti higieną savo vaikų mokyklose, nors už tai jie jau sumokėjo mokesčiais.
Spausdinimo popierius: mokyklos reikalauja, nors finansavimas jau skirtas
Be popierinių pratybų ir „Eduka“, tėvų kišenes kasmet paplonina ir, rodos, smulkmena – spausdinimo popierius. Bet kai tai tampa privaloma, sumos susideda. Tėvai iš skirtingų rajono mokyklų liudija, kad mokslo metų pradžioje nuolat prašoma atnešti po pakuotę kopijavimo popieriaus. „Be popieriaus užduočių nebus ką vaikams dauginti“, – esą tokį paaiškinimą pateikia mokytojai.
Baisogalos mokyklos tėvai patvirtino, kad ši praktika kartojasi kasmet. Kitose mokyklose situacija tokia pati – popieriaus pakuotė laikoma savaime suprantama tėvų prievole, nors niekas jų nuomonės net nepaklausė.
Švietimo skyrius savo atsakyme vėl tai kategoriškai neigia ir aiškina, kad popieriui skiria lėšų: „Visos švietimo įstaigos apsirūpinamos spausdinimo popieriumi iš joms skirtų asignavimų.“ Ministerijos išaiškinimas vėl stoja į tėvų pusę teiginiams: „Ūkio reikalams, tarp jų ir spausdinimo popieriui, lėšas skiria savivaldybė. Jokios nesavanoriškos rinkliavos iš tėvų negalimos.“
Tai reiškia, kad mokyklos jau gauna finansavimą popieriui. Lieka klausimas, kodėl tuomet tėvų yra prašoma atnešti kopijavimo popieriaus ir dėl kokių priežasčių? Taip pat žinoma, kad popierių perka ir mokytojai, tačiau jeigu savivaldybė teigia, kad spausdinimo popieriui lėšos yra skiriamos, savo asmenines lėšas popieriui leidžia tiek tėvai, tiek patys mokytojai.
Spintelės, telefonų sąskaitos ir klasių fondai: rinkliavos be apskaitos ir be įstatymo
Radviliškio rajono tėvai pasakoja, kad be pratybų ir „Edukos“ jie kasmet verčiami mokėti ir už kitus, su ugdymu tiesiogiai nesusijusius dalykus. Gražinos pagrindinėje mokykloje už spintelę prašyta po 5 eurus, Lizdeikos gimnazijoje – 9 eurai per metus. Panašios rinkliavos yra ir V. Kudirkos bei Vaižganto progimnazijose. O vieno darželio-lopšelio tėvai mini, kad turi dengti net grupės telefono sąskaitas. Kone visose mokyklose renkamos įmokos į „klasių fondus“ – paprastai po 20–30 eurų iš kiekvieno vaiko.
Oficialiai rajono Švietimo skyrius aiškina, kad spintelių nuoma yra „mokinio pasirinkimas“ ir viską lemia mokyklos tarybos sprendimai. Tačiau Nacionalinė švietimo agentūra pabrėžia:
„Pagal higienos normas mokyklose turi būti įrengtos individualios spintelės arba kabyklos.“ Vadinasi, papildomos spintelės iš tiesų gali būti apmokestinamos, tačiau mokesčio apskaita privalo būti priimama pagal įstatymus. Dabar – situacija miglotesnė nei turguje, pinigai renkami ir tėvai negauna jokio įrodymo, kad tinkamai apskaitomi. Vertėtų paminėti ir klasių fondai teoriškai laikomi „savanoriškais“, tačiau realybėje jie tampa privalomi – nes tėvams pateikiami kaip nustatytas mokestis, o vaiko „neišskirsi iš kolektyvo“.
Praktika ir tėvų pastebėjimai rodo, kad visi šie pinigai mokyklose neapskaitomi tinkamai, taip pažeidžiant įstatymus. Pagal Labdaros ir paramos įstatymą, visos lėšos, kurias mokykla gauna iš tėvų ar kitų asmenų, yra parama. Tai reiškia, kad:
- jos turi būti pervedamos į mokyklos sąskaitą arba įforminamos su kvitu,
- privaloma vesti oficialią apskaitą,
- tėvams turi būti pateikiamos metinės ataskaitos, kam pinigai panaudoti.
Negana to, kai kurie darželių ir pradinių mokyklų tėvai pasakojo, kad iš jų renkama pinigų sumokėti už grupių ar klasių telefono sąskaitas. Tai Tarybos posėdžio metu patvirtino ir pats Švietimo ir sporto skyriaus vedėjas L. Vaičiūnas. Rinkliavos argumentas esąs paprastas – „be telefono grupės mokytojos negalės greitai susisiekti su tėvais ar kitomis tarnybomis“. Tačiau tai yra ne vaikų ugdymo priemonė, o įstaigos ūkio išlaida, kurią turi dengti steigėjas – šiuo atveju savivaldybė.
Tokie reikalavimai yra akivaizdžiai neteisėti: telefonų sąskaitos yra įtrauktos į bendras ugdymo įstaigos veiklos išlaidas, ir už jas tėvai mokėti neprivalo. Jei vis dėlto pinigai renkami, jie turi būti traktuojami kaip parama pagal Labdaros ir paramos įstatymą – su apskaita ir ataskaitomis. Realybėje taip nėra: tėvai pinigus sumoka „neoficialiai“, o už jų panaudojimą jokių viešų duomenų nepateikiama. Pinigai renkami grynaisiais, dažnai per klasių auklėtojas, kurios netgi ne savo noru tampa neoficialiomis „kasininkėmis“. Jokios apskaitos nėra, ataskaitos tėvams nepateikiamos. Tai reiškia, kad mokyklos sistemingai pažeidinėja įstatymą, o savivaldybė tai toleruoja.
Ši praktika tik dar labiau parodo, kad Radviliškio savivaldybė praradusi bet kokią kontrolę – net bazines įstaigų išlaidas bandoma perkelti tėvams.
Dar blogiau – meras Kazimieras Račkauskis, vietoje to, kad įvestų tvarką, gina šią klaidingą praktiką. Tarybos posėdyje jis tikino, kad problemos nėra, o tėvai gauna vaiko pinigus, todėl neturi kuo skųstis. Tačiau realybė rodo priešingai: už telefonus, popierių, „Eduką“ ir kitas smulkmenas šeimos moka dar kartą, nors visos šios išlaidos turėtų būti padengtos iš biudžeto arba tvarkomos kaip skaidri parama.
Apibendrinimas: valdžia užmerkia akis ir renkasi įžeidinėjimus vietoje sprendimų
Visa ši situacija aiškiai parodo vieną dalyką – Radviliškio rajono valdžia ne tik nesprendžia problemos, bet sąmoningai renkasi ją ignoruoti. Meras Kazimieras Račkauskis ir Švietimo skyriaus vedėjas Laisvūnas Vaičiūnas, užuot atvirai pripažinę, kad mokyklų rinkliavos kelia chaosą ir pažeidžia įstatymus, renkasi taktiką „problemos nėra“. Vietoje analizės, diskusijų su bendruomenėmis ir aiškios tvarkos įvedimo – tik pasiteisinimai, atsakomybės permetimas mokytojams ir bandymai menkinti tuos, kurie kelia klausimus.
Tėvų liudijimai, ministerijos ir NŠA išaiškinimai rodo, kad rinkliavos už pratybas, „Eduką“, higieną, popierių, darbo telefonus ar „klasių fondus“ neturi jokio teisinio pagrindo. Tačiau savivaldybės vadovai elgiasi taip, tarsi nieko nevyksta – o bet kokias pastangas priminti, kad švietimas turi būti nemokamas, bando nutildyti įžeidinėjimais arba slapstydamiesi už tariamų mokyklų tarybų sprendimų.
Tai ne tik rodiklis, kad rajono valdžia praradusi kontrolę, bet ir ženklas, kad jai patogiau dengti netvarką, nei ją iš esmės spręsti. Būtina atkreipti dėmesį ir į mokyklų vadovus ir pedagogus, kurie yra tapę neaiškių ir nesureguliuotų vidinių tvarkų įkaitais. Už sklandų švietimo sistemos darbą ir procesų administravimą pirmiausia yra atsakingi Švietimo skyriaus specialistai ir mokyklų steigėja – savivaldybė. O kai savivaldybės vadovai galimai patys nesuvokia, kaip sistema turėtų būti valdoma ir reguliuojama, pedagogai ir mokyklų vadovai su problemomis paliekami tvarkytis taip, kaip supranta. Taigi kol politikai užsiima gynybine retorika, šeimos toliau priverstos dengti išlaidas, kurios seniai turėjo būti finansuojamos iš biudžeto.
Emilija Laukagalytė
