Neseniai įvykusios spaudos konferencijos metu rajono vadovas Antanas Čepononis paviešino, kad kandidatuos į Seimą. Sukvietęs žurnalistus Radviliškio rajonui kelintą kadenciją vadovaujantis politikas tai padarė labai nenoriai. Anot konservatoriaus,tai buvo vieša paslaptis. Tačiau kodėl tai reikėjo slėpti daugiau nei pusmetį, lieka paslaptimi.
Spaudos konferencijos metu rajono vadovas kartu su Administracijos direktore Jolanta Margaitiene džiaugėsi, kad daug projektų juda į priekį. Nemažai rajono gyventojų neabejotinai pastebi pokyčius, bet būtų keisčiau, jei kone 4 tūkstančius eurų per mėnesį uždirbantis meras net neturėtų kuo pasigirti. Be abejo, „liūto dalis“ finansuojant projektus ateina iš ES struktūrinių fondų ir valstybės biudžeto. Reikia pažymėti, kad kai kurie projektai finansavimą gavo dar 2016 metais, tačiau nėra įvykdyti. Pavyzdžiui, Eibariškių parko kraštovaizdžio ar savarankiško gyvenimo namai Aukštelkuose.
Meras A. Čepononis taip ir negalėjo atsakyti į kelis klausimus. Į klausimą, kodėl iš projektų sąrašo dingo Vaižganto progimnazijos stadiono rekonstrukcija, meras nesugebėjo atsakyti. Kai kurie Tarybos nariai teigia, kad pinigai jau buvo skirti, bet rajono valdžia juos nukreipė kita linkme. „Atpirkimo ožiu“ rajono vadovas pasirinko Gintarą Pilypą. Investicijų ir turto valdymo skyriui vadovaujantis vedėjas teigė, kad bus dar kartą kreipiamasi į Švietimo ministeriją. Valdininkas netgi šmaikštaudamas teigė, kad Vaižganto progimnazijos stadiono rekonstrukcija galėtų būti įtraukta į kito ES struktūrinių fondų 2020-2027 metų finansavimo periodą.
Priremti prie sienos dėl vandentvarkos projektų vykdymo, savivaldybės vadovai jautėsi nejaukiai. Juos ypač išmušė klausimas, kodėl Radviliškio mieste esančios sodų bendrijos yra aplenkiamos. 2012-2020 metų strateginiame plane buvo numatyta „Ąžuolo“, „Dobilo“, „Ramunės“ ir „Obelėlės“ teritorijoje įvesti vandens tiekimo ir nuotekų tinklus. Deja, skaičiavimai pateikiami milijoniniai ir tam esą nebeliko ES lėšų. O kur dar „Vyturėlio“, „Bitutės“ ir kitų sodų bendrijų gyventojai, vandens ir nuotekų laukiantys metai iš metų.
„Lietuvos rytas“ domėjosi, kaip Radviliškis tvarkosi su lauko
tualetų problema. Juk ne paslaptis, kad ES nustatytas tikslas, kad 98 procentai
gyventojų būtų prijungti prie centralizuotų nuotekų tinklų, nepasiektas,
įskaitant ir Radviliškį. Meras pasiguodė, kad problema sprendžiama savivaldybės
lėšomis, kompensuojant iki 300 eurų nuotekų tvarkymo įrenginiams privačiose valdose.
Tačiau esminių žingsnių kol kas nesimato.
Rajone akis bado ir prasti, kai kur beveik nepravažiuojami, keliai – tai patvirtino ir susitikime su alksniupiečiais
dalyvavęs vicemeras M. Pauliukas.
Tad spaudos konferencija buvo paversta į priešrinkiminį šou. Kad tai tik vienas elementų ruošiantis rinkiminei estafetei, suprasti gali kiekvienas pilietis. Beje, kaip ir važinėjimas po seniūnijas neva sprendžiant gyventojų problemas. Bet prireikus realios pagalbos, savivaldybės vadovas net nepasirodo.
Puikiausias pavyzdys – Alksniupių bendruomenės kova prieš vėjo jėgainių investuotojus, kur meras nesilaikė savo pažado ir net nesirodė bendruomenės susirinkime. Beje, meras ne tik nesusitiko su alksniupiečiai, tačiau neatvyko susitikti ir su streikuojančiais ūkininkais. Ko nepasakysi apie Tarybos narį G. Lipnevičių, kuris susitiko ir palaikė tiek ūkininkais, tiek alksniupiečius.
Savivaldybės vadovas vis dažniau palieka rajoną be priežiūros. Jo paslaptingi dingimai pradėjo dažnėti. Vienas įsimintiniausių – tai nedalyvavimas naujai išrinkto LR Prezidento Gitano Nausėdos inauguracijoje, nors mero darbotvarkėje buvo įrašas apie tai. Tada meras tarsi rimtai, tarsi juokaudamas informavo, kad su J. Margaitiene dvi valandas „tvarkė reikalus“.
Paskutinis atvejis dar komiškesnis. Kai Radviliškis šventė 100 metų jubiliejų pergalei prieš bermontininkus pažymėti, mero darbotvarkėje nebuvo jokio įrašo, o po teismo posėdžio A. Čepononis tiesiog išgaravo. Paklaustas, kur buvo, kai visas Radviliškis šventė, jis išsisukinėjo teigdamas vykdęs įstatymų pavestas mero funkcijas. Paprašytas sukonkretinti, jis atsisakė komentuoti. Neseniai paaiškėjo, kad tuo metu buvo Vilniuje. Tiesa, dar 2007 metais „Šiaulių kraštas“ rašė apie jam priklausiusį namą ir butą Vilniuje. Būtų suprantamas noras darbo metu laiką leisti sostinėje, bet ar rajonas už tai turi mokėti?
Marius Aleksiūnas
