Kartą, įjungusi telefoną, ekrane išvydau benusišypsantį kūdikį. Jis tiesė kažkam į priekį rankytes ir nuotaikingai skiemenavo: ba-ba, ba-ba, ba-ba… Taip mes, pokario vaikai, kreipdavomės į savo močiutes. Vėliau, mokykloje, sužinojome ir daugiau gražių kreipinių: močiutė, senelė, bobutė, bobulė, babulytė, senutė. Dar vėliau atradome žodžius: mamulė, senučiukė, senutėlė, senolė. Lietuvių kalba gražiausia pasaulio kalba. Tad ir seneliui žodžių nepristingam: senolis, senutis, senutėlis, seniokas, diedukas, bočelis, diedelis. Tik gal mažiau rašome apie tėvus ir diedukus. Tad prieš pirmą vasaros šventę Tėvo dieną kilo mintis pasidalinti prisiminimais apie senelius – močiutes ir diedukus. Teko pasinerti ne tik į savo, bet ir artimųjų, kaimynų, draugų prisiminimų jūrą. Nuliūdino žinia, kad daugelis mano kalbintų ištarė: neprisimenu, nemačiau, nebuvau gimusi… Kiek daug mes praradome! Vaikystė – tai pirmasis žmogaus tarpsnis, kai į žemę suleidžiamos šaknys. Visuose atsiminimuose daugiausia vaikystės. Mūsų seneliai – tai artuma, bendrystė, išmintis, pasiaukojimas, meilė, patirtis, namų šiluma. Deja, būna taip, kad vienam gimus, kitas išeina…
Tu – sodo obelis balta
Mano seneliai gyvi tik skurdžiuose tėvų prisiminimuose. Tėvo tėvukas tragiškai žuvo darbo metu Panevėžio bravore (alaus darykloje). Mamos mamytė (pusseserės prisiminimuose) buvo Liaudiškių šviesuolė. Ją pažinojo ne tik šis kaimas. Ji – pribuvėja. Jos rankose kūdikiai savo riksmu pasveikindavo pasaulį. Jos rankų jie būdavo nuprausiami, suvystomi, o mamos pagirdomos šilta arbata… Kažkodėl man mama apie ją nepasakodavo, tik dažnai nuvesdavo į senąsias kapines prie kapavietės ir ilgai tylėdavo. Dabar judviejų palaikai ilsisi Vingėliškių kapinėse…
Mano mama buvo turtinga močiutė. Turėjo šešis anūkus ir tris anūkes. Deja, proanūkių nesulaukė. Kartą mano mažylis sūnus pasiligojusios močiutės paklausė ir nusigando: „Tu mirusi?“ Močiutė, kurį laiką patylėjusi, ištarė: „Mirtis nebaisi“. Kai sūnų privedžiau prie močiutės karsto, jis tylėjo, o paskui nuėjęs prie močiutės stalelio pažiūrėjo į žadintuvą ir paklausė: „Dabar tas laikrodis mano?..“ Aš pravirkau, nes tai buvo daiktas, apie kurį jie dažnai kalbėdavosi. Bet nuo to laiko žadintuvas stovėjo ant jo rašomojo stalo neliečiamas…
Mano mama mylėjo visus anūkus, lepino juos blynais, iš Rygos parveždavo saldainių, skanios duonos. Tačiau anūkės Galinos ir jos santykiai buvo ypatingi. Galytė prisimena: „Jos rankos buvo sudiržusios, nugairintos vėjų… man taip norėdavosi prie jų prisiglausti, jas švelniai paglostyti… aš dėkinga už jos gyvenimišką išmintį, už tai, kad paauglystėje ji man buvo daugiau nei babytė ar draugė. Tai jos dėka aš sužinojau apie gimines, tetas, jos drauges, kaimynes, apie jų nelengvą gyvenimą. Jai visi žmonės buvo geri. Matydavau, kaip arbata ar karšta sriuba vaišindavo po turgadienio pas ją užsukusias pažįstamas kaimo moteris. Tai jos dėka labai anksti supratau gyvenimo esmę: nesigailėk to, ko nebėra, atmink mirusius, gyvuosius mylėk, rūpinkis jais. Jos išmintis mane lydi iki šiol…“
Apie savo močiutę dažnai pasakodavo mano geriausia draugė Valė. Teko pabuvoti pas ją ir svečiuose. Kaimo moteris iš daugiavaikės šeimos, išauginusi gausų būrį savo vaikų, ji priminė man mano mamą. Jos niekada nėra ištarusios: nebegaliu, pavargau… Jos – motinos ir močiutės – „vargo bitelės“…
Negaliu neprisiminti ir močiučių, kurias pažinau pirmais atkurtos Nepriklausomybės metais. Jos padėjo ruoštis liaudiškai vakaronei. Viena išmokino šokti „Padispaną“, kita – dainuoti „Aš prisimenu gimtinę ir namelį savo…“ Tai mokytojų Valės ir Albinos mokinukų močiutės.
Vyro močiutė – pokario metų partizanų ryšininkė. Jos pasakojimai apie tuos laikus buvo santūrūs. Išgirstos iš artimųjų lūpų tos istorijos tikresnės…
Savo močiutę kulinarę prisimena ir Zofija. Močiutė „iš nieko“ galėjo pagaminti skaniausią valgį. O senelis pyktelėjęs ant anūkų bambėdavo: „kad tu suburbėtum!“ Pati Zofija su vyru Alfredu jau proseneliai. Tad dažnai stebisi jauniausiojo šeimoje proanūkio išmone ar išdaigomis. Gražūs Albinos ir Liudo santykiai su marčios vaikais. Kur buvę, kur nebuvę, žiūrėk ir sugriūna triukšmingu būreliu pas senelius…
Laimingi tie, kas prisimena vaikystę, praleistą su močiute. Maži ir seniai suaugę jie nešioja jųjų meilę širdyje…
Su džinsais ir tekina
„Močiutė. Tuo viskas pasakyta. Tai šiluma. Tai blynais, gerumu pakvipę namai, tai – kiekviena palaiminta diena, tai vakaro jaukioji ramuma.“ (R. A.) Pažįstu daug moterų, kurios džiaugiasi savo anūkais. Susitikimų akimirkos – tikra palaima. Jos visos labai skirtingos, skirtingai mielos, mylinčios, mylimos. Ir amžius jų skirtingas. Vienoms dar tik pati branda, kitos gi pensijinio amžiaus. Bet vienija jas vienas bruožas – jei reikia, tai visus darbus meta į šalį. Užtenka ir sveikatos, ir noro, suspėja visur. Kai kurių džiaugsmai net dvigubi – anūkai ir proanūkiai. Juokaujama, kad anūkas senelei – tai lėlė, su kuria galima užsižaisti. Saviems vaikams juk ir laiko, ir patirties, o gal ir kantrybės pritrūkdavo. Namuose anūkai – virtuvėje nuostabiausi kvapai. Vieni anūkėliai čia pat gyvena, kiti parskrenda iš užsienių. Gerai, kad galima pabendrauti ir nuotoliu! O ir anūkai dabar gudrūs, išradingi. Štai, rodos, pyplys, o jau moko senolę nepasiklysti telefone ar kompiuteryje. Kitą vos sulaikyti gali – koks vikruolis. Na ir močiutės ne iš kelmo spirtos. Nebijo pas anūkus lėktuvu skristi. Maži ir ūgtelėję, jie neleidžia močiutėms nuobodžiauti. Prisimenu, kaip savo nepilnų metukų anūkėlę migdžiau. Visas lopšines išdainavau, ant rankų išsūpavau, bet vos tik į lovytę paguldau, patraukiu savo ranką, anūkė vėl „gyva“. Taip ir prasėdėjau prie lovytės, kol tėvai sugrįžo. O štai ką papasakojo močiutė Ina apie tai, kaip „močiute dirbo“. Žinoma, pasakė paskutinę minutę: „Pasiutus ta mano „kruopa“, negalėjau nuo jos akių nuleisti, nes jau palei sienas vaikštinėja… O, varge, kiek man reikėjo daiktelių aukščiau pakelti! Ji kaip surinktuvas – viską šluoja nuo žemės… Pradėjo trinti akutes, bet užmigti negali. Sūpuoju, niūniuoju, o smalsios akytės tai užsimerkia, tai vėl žiūri. Paguldžiau į lovą, bet bijau, kad nenusiristų žemėn. Man šalia vietos nėra… Susiraičiau ant žemės prie lovos. O ką darysi? O kas bus, kai pabus?.. Kai pabus, bus kiti reikalai: „Močiute, piešk!“ Ir tuojau pat įvertinimas: „Ne ta–a–ai–p…“
Jei lauke oras geras, vedi anūką į kiemą. Nors anūkėliui treti metai, orientacija savoje senamiesčio gatvėje gera. Nuves į vaikų kavinę, pasirinks skanėstų… ir kainose „orientuojasi“. Močiutei viskas įdomu, bet ji baimės pilna: kad nepargriūtų, kad neužsigautų, kad nenušaltų rankyčių…
Kartais giminaitė Alfonsė papasakoja apie savo „močiutės darbą“. Neatpažįstu jos. Iš kur tiek kantrybės, išradingumo. Sūnus ir marti kartais nori atsipalaiduoti nuo darbo, nueiti į spektaklį ar koncertą, tad patiki viską močiutei. Vasarą gerai. Sėdi visi prie namo, stebi darželį, praeivius gatvėje, gainioja katinuką. Kaip ne kaip – trys pupos. Vakare mėgiamiausias užsiėmimas stebėti dangų. „Kas ten?“ – klausia mažiausioji. „Žvaigždutės.“ – „Močiute, ana užgeso, ar užsidegs?“ Ir aiškina močiutė: žvaigždutė sužibo – vaikelis gimė. Užgeso – mirė… Tų klausimų begalybė: ar Mėnulis – Saulė broliukas? Kodėl mėnulis vis kitoks? Iš kur lyja lietus? O sniegas tai irgi lietus?.. Kai klausimai ir pasakėlės atsibosta, laikas į kambarį eiti. Mažiausioji užmiega tik skambant klasikai. Jei močiutei nesiseka surasti, pati ritasi iš lovos. Geriausia su vyriausiuoju. Jis – knygų mylėtojas. Jei šviesos neužgesinsi, iki vidurnakčio nemiegos.
Tokios tad močiutės dienos, tokie vakarai… Kai paaugs, ar prisimins? Ar bus močiutė reikalinga? Gyvenime, gyvenimėli, kada tu pa–blo–gė–si?
Seneli, mano mielas, geras seneli…
Dažniau rašome ir dainuojame apie mamas ir močiutes. Šį kartą nutariau užrašyti prisiminimus apie senelius, nes visi esam jiems skolingi už tai, ką turėjom – už meilę.
Marijaus seneliai ir močiutės ilsisi geltonam kaimelyje, tačiau jų neįmanoma pamiršti. Visai mažam, vos pramokusiam žengti pirmuosius žingsnius, senelis Juozas padovanojo pirmą kamuolį. Neįdavė jo į rankas, o paspyrė koja ir pakvietė anūką padaryti tą pat. Pirmoji nesėkmė. Anūkas sau, kamuolys sau. Ašarų nebuvo, nes šalia senelis. Senelio būta atkaklaus. Paprastas kamuolys netrukus buvo pakeistas. Viskas lyg ir kaip buvo sumanyta – bus futbolistas. Tik kad su žodžiu teko pavargti. Bet tai ne bėda. Mažas sumanymas pamažu peraugo į didelę viltį. Senelis vartuose, o anūkas skaičiuoja praleistus įvarčius. Taip pamažu ir užaugino svajonę… Kai abu „nusiduodavo“, sėsdavo prie šachmatų lentos, sklaidydavo geografijos žinynus, enciklopedijas. Dar įdomiau, kai prasidėjo pamokos apie mašinas ir traktorius. Kitas senelis Mykolas irgi ne iš kelmo spirtas – kviečia laikraščius skaityti. O kur dar senelio gimtinė „už Raseinių, prie Dubysos“!? Kiek ten giminių senelio gimtinėje! Koks gražus Dubysos slėnis, o Lyduvėnų tiltas! Pradžioje visa tai tik senelių pasakojimuose, o vėliau visur pabuvota, su daugeliu pabendrauta. Vyrukams tai smagu, o močiutės pyragai, žiūrėk, ir pravėsta…
Anūko Anatolijaus senelis Jonas visai kitoks. Jis nei futbolą žaidė, nei prie šachmatų lentos rymojo. Bet jo pasakojimai, kai sūnūs su vaikaičiais susirinkdavo, įstrigę giliai atmintin, nors vaikystėje ir ne viskas buvo suprasta. Kur tas Bankavas ravas (griovys), ir kodėl jį kastuvais kasė; kas tie bermontininkai ir kodėl su jais reikėjo kariauti? O jau baisiausia, kad Vokiečių nelaisvėje Pirmame Pasauliniame kare senelis buvo ir žino duonos trupinėlio vertę, nes teko badauti. Anūkai labai laukdavo, kol senelis sukvies visus prie stalo loto žaisti. Suvienydavo tas žaidimas ir mažą, ir seną. O anūkėlių tokių ramių, susikaupusių, niekad nematydavo nei seneliai, nei tėvai.
Sakoma, sodui reikia „priaugti“, tai yra sulaukti tam tikro amžiaus. Kol jauni, tai sklypą bulvėmis, burokėliais, kopūstais, morkomis apsodindavome. Palaipsniui viskas keitėsi. Sodas tapo ne tik darbo, bet ir poilsio stovykla. Vaikai paaugo, išvažinėjo, užtai sode krykštauja anūkai. Nesuklysiu, kad sodininkų Petro ir Valės sodas nuo pradžių pradžios gražiausiai tvarkomas, nes anūkams turi būti jauku, įdomu. Tad ir stengiasi senelis Petras. Užaugo sodo obelys, kriaušės, vyšnios. Užaugo ir anūkės. Turi jos ką pasakyti apie senelius. Nors žodžių gal ir pritrūksta, bet vyresnėlis Kotrynos akyse gali viską perskaityti. Sesių vaikystės vasaros prabėgo sode. Tad mergaitės viską matė. Matė močiutės rankomis puoselėjamą gėlyną, senelio suplanuotus darbus. Senelis labai mylėjo judviejų su močiute sodą, jo medžius ir paukščius. Kotrynai gerai įsiminė senelio prijaukinti žvirbliukai, kurie be baimės lesdavo prisiartinę visai prie pat senelio duonos trupinėlius. Varnėnai gi, įsikūrę senelio rankomis sumeistrautuose inkilėliuose, čirkšdavo be perstojo, keldami įkurtuves. Gandras ir tas atžirgliuodavo į svečius. O zuikio teko patykoti ir paryčiais, nes labai jau skanūs būdavo senelio kopūstai… Mergaitėms atrodydavo, kad senelio rankos kvepia žeme, ir jos stipresnės už geležį. Nepamirštamas pirmųjų prisirpusių kvepiančių braškių skonis, pirmieji žirneliai, šviežios bulvytės… Senelio sodas – tai Kotrynos ir Rusnės negrįžtanti vaikystė.
Kaip gera, kad ir dabar, kai jau anūkės užaugo ir subrendo, vis dar vasaroja senelio sode. Jos nelieka skolingos už tai, ką išjautė ir sužinojo. Pragyventas laikas virto atmintim.
Laikas bėga, nubėga. Nevalia palikti senelių vienų. Raskime paguodos žodžių, pabūkime greta, apkabinkime. Juk tai nieko nekainuoja. O mums, senoliams, tai vertingas lobis. Anūkėliai, išsakykite tuos meilės žodžius, laiko dar yra. Te pakvimpa namai kvapnia arbata ir pyragu, kaip vaikystėje. Išmintinga mintis: „kiekviena diena vienintelė ir paskutinė, nes praeina ir nebegrįžta. Ji kaip upės vanduo – antrąkart į tą patį nebeįbrisi.“ (A. T.) Pabūkime su seneliais…
Janina K.
