Kaimo žmonės apie tarpukario laikų ūkininką Antaną Raudį kalbėdavo nevienareikšmiškai, prisimindami kaip šis užsodino nemažą sodną, todėl obuolių turėdavęs „per akis“, bet samdinys be leidimo negalėdavęs net ant žemės pūvančio pasiimti. Paskui dar veislinių karvių užsigeidė ne tik pieningų, bet ir kad tas pienas riebus būtų, kai kurie kaimynai su pavydu sakydavo, kad Raudžio pieno skleinyčią (stiklinę) gali per stogą mesti, pienas per tą riebumą iš stiklinės neišbėgs. Žmonės ūkininkui turtų pavydėjo, bet kad Raudys dirbo taip, jog nuo „kiekvieno plauko prakaitas varvėjo“, niekas to nematė, ir kad gaspadorius prie stalo vakarieniaudamas užmigdavo prie stalo, irgi niekas apie tai nekalbėjo. Kai visi namuose tupėdavo, nes lydavo kaip iš kibiro, Raudys būdavo laukuose: apžiūrėdavo pasėlius ar kur žiemkenčiai neužmirko, o gal grioviuką vandeniui nuleisti reiktų prakasti, antai paupyje, už didžiojo karklyno, kur šią vasarą visas vežimukas šieno prišienauta ir ne bet kokio, o be lietaus lašo žalio kaip rūta, ir liepos pabaigoje į daržinikę suvežta, šiandien Raudys užtiko atolo nemažą gabalą – bus kur karvutes pririšti. O šios vėl pienuku atsilygins, to pienuko bus pilnos puodynės, ir sviestuko bus, kurį Raudys mėgdavo storai ant šiltos naminės duonutės užsitepti; šilta ruginė duonutė su geltonu naminiu sviestuku – ech, kas gali būti gardžiau ir sočiau?! Sodiečiai šnekėdavo, kad to ūkininko virtuvės garbingiausioje vietoje virš stalo, už kurio galo visada pats sėdėdavo, kabojo skautų šūkis: „Dievui, Tėvynei, artimui“ bei prezidento Antano Smetonos portretas, kuris buvo taip padarytas, jog kur bestovėtum, tautos vado žvilgsnis – į tave bus nukreiptas. Dar buvo kalbama, kad ir paties ūkininko žvilgsnis buvo toks pat – viską matantis, todėl artimieji tą ūkininką garbingai tetele vadindavo.
Apie to tetelės buvusią gaspadinę, kaime cioce vadintos, vyrą niekas nieko dorai nežinojo, tik sklandė kalbos, kad kai jis „į amerikas“ išplaukė laimės ieškoti, tai taip ir pradingo kaip „kirvis į vandenį“. Jų vienturtis sūnus, sako, staigiai susirgo ir numirė, todėl ciocė su seserimi Albertina ir gyveno po karo ištremtojo tetelės namo antruose galuose, pakaitomis prižiūrėdamos buvusio ūkininko jaunylę dukrą Genę bei tarpukario laikų ūkininko nepilno proto sūnų Jerę. Viso kaimo ciocė buvo moteris liesa, išbalusi, plaukai jau kiek pražilę, ji atsisėsdavo savo kambarėlyje prie staliuko, abiem delnais perbraukdavo veidą, taip pasitaisydama išsidraikiusius senokai šukuotus plaukus, iš trilitrinio stiklainio išsitraukdavo raugintą agurką, ir valgydavo vis galva linguodama. Būdama didelė davatka (ar tik ne tretininkė), to ūkininko sūnui, Jere pramintu, vis liepdavo nors velykinės išpažinties eiti, Jerė priešindavosi sakydamas: „O ką aš tam tavo kunigui per spaviednę turėčiau sakysiu, ar kad mačiau žvirblius ant tvoros besišaukiančius?“ Kai ciocė Jerei liepdavo: „Jere, a Jere, atnešk ondens“ (vandens), tas Jerė skubiai bėgdamas to ondens, kartais netyčia garsiai orą pagadindavo, tada delnu sau per šikną suduodavo sakydamas; „O kas tave dabar čia šnekina?“
Ciocę nuolat kankino reumatizmas, todėl tomis dienomis vaikščiodama ji pasiimdavo iš tvoros ištrauktą kokį pagaikštį, kaimo vaikų vis prašydama lazdynuose išpjauti kur dailesnę lazdą, kaimo vaikai kaskart pažadėdavo, ale ir tuoj pažadą pamiršdavo, todėl kitą kartą reumatizmo skausmams užėjus, ji turėdavo iš tvoros išsitraukti naują žiogrį, o tetelės tvoroje plyšys vis platėjo ir platėjo, ciocė vaikščiodavo kasdien vis labiau ir labiau šlubčiodama, kasdien vis labiau ir labiau surauktu veidu sau po nosimi šnibždėdama kažkokią mintinai išmoktą psalmę. Gi akys – gilios, ilgomis blakstienomis, nors skruostai jau senokai praradę rausvumą, juodas, ilgas, neaiškaus fasono jos viršutinis drabužis labiau panašus į kunigo sutaną, nei į suknią, jos stotą darė dar aukštesnį bei lieknesnį. Tokios pat tamsios prijuostės skverne ji parsinešdavo vištų lizduose rastus kiaušinius ar miškuose pasirinktus sausus kankorėžius, po obelimi rudeniop nukritusius rūgštinius obuolius, daržo lysvėse užaugintus agurkus: jau gerokai parudavusius, bet dar ne sėklinius – raugimui puikiausiai tinkamus.
Su ta cioce ilgai gyveno jos sesuo Albertina – tokia gumbuota, sulinkusi bei suvargusi moteriškė. Sako, gumbai ant jos veido bei rankų iššokę nuo to išgąsčio, kai į tėvų namus perkūnėlis įtrenkė. Savo augintinę ir ciocė, ir ta Albertina kažkodėl Džene vadindavo, nevaržė jos užmojų ir visaip ją lepino, būdavo, išeina į lauką ir šaukia: „Džene, a Džene, kur pradingai – eik valgyti“, o ta jų Dženė stovėdama kanapėse pasislėpusi tik šypsosi, kad dvi seserys jos vienos neranda. Užpykusi ciocė ant savo augintinės užrėkdavo: „Ak tu paskustva! Jei neatsiliepti, aš imsiu ir numirsiu tuojau pat, tada tu žinosi“, jų augintinė iš kanapių atsiliepdavo: „Mirk, mirk, jei jau taip nori, bene pasaulius sugrius“. Šiaip ciocė buvo geraširdė, kilni, kupina krikščioniško gailestingumo, turėjo tvirtus moralės principus, kurių visą gyvenimą tvirtai laikėsi. Taip ir prabėgo nei tai našlės, nei tai gyvanašlės gyvenimas. Mirė ji sulaukusi garbingo amžiaus, pirma savęs palaidojusi Albertiną, paskui ir Jerę.
Trečioji tos ciocės sesuo Marijona buvo ištekėjusi už tokio aukšto, sudžiūvusio Tamošiaus, pokario laikais, kaip ir dauguma, į Sibirą ištremto, tolimesnis jų likimas kaimui nežinomas. Vyriausiasis ūkininko sūnus Antanas pamiškėje gavęs gabaliuką žemės, į žmonas buvo parsivedęs tokią kaimynų dukrą – tikrą gražuolę Kaziūnę. Nors garsiu muzikantu netapo, bet tas Antanas turėjo smuiką, juo dažnai paupiuose čirpindavo. Tik neilgai teko jam tai daryti, nes dėl kažkokios ligos anksti pasimirė, bet su savo Kaziūne spėjo sugyventi porelę vaikų. Buvo pasakojama, kad dykesni kaimo vaikai išbėgę į pamiškę, tą ūkininko sūnų Antaną kažkodėl dažnai aplodavo: au-au! Tas Antanas ant vaikų baisiai užpykdavo ir, kažkodėl už galvos susinėręs rankas, piktai surikdavo: „Palaukite, žalčiukai, sugausiu, rankas surišiu ir per žiogrių tvorą permesiu“. Paskui, nusiskynęs pakelės gėlę, kaip niekur nieko nebuvę, ramus patraukdavo namų link.
(gavendà lenkų literatūros žanras. Prozos ar eiliuotas kūrinys, daugiausia funkcionavo kaip nutikimų žodinis pasakojimas, perteikiamas įvairiomis progomis: per šventes, užstalėje, po medžioklių ir kitomis. Būdinga laisva kompozicija, šnekamosios kalbos stilius, siužeto nukrypimai, su gyvenimu susijusi tematika.)
Rimantas Petrikas
