„Radviliškio kraštas“ jau rašė apie moterį, kuri planinės operacijos metu Radviliškio ligoninėje patyrė sunkų sužalojimą – buvo nudeginta. Tuomet šis atvejis viešai buvo pristatomas kaip pavienis, nors ir itin rimtas incidentas, šiuo metu pasiekęs ikiteisminių pretenzijų ir galimo teismo proceso stadiją. Tačiau šiandien tampa akivaizdu, kad tai buvo tik labiausiai matoma gerokai gilesnės problemos dalis.
Redakciją pasiekė patikima informacija, jog Radviliškio ligoninė yra įsivėlusi dar į du teisminius ginčus, taip pat susijusius su pacientų sužalojimais ar galimais medicininiais pažeidimais operacijų metu. Šią informaciją patvirtino ir pati savivaldybė: viena byla jau nagrinėjama teisme, kita – ikiteisminio tyrimo stadijoje.
Tai reiškia, kad kalbame ne apie vieną nelaimingą atsitikimą ir ne apie vieno paciento tragediją, o apie kelis atvejus, pasiekusius teisines institucijas. O kiek atvejų nepasiekė teismų? Kol kas jų skaičius nežinomas. Tokios situacijos nebegali būti aiškinamos atsitiktinumais – jos rodo gilėjančią reputacinę ir pasitikėjimo krizę didžiausioje rajono gydymo įstaigoje.
Tačiau politinė valdžia šios krizės, regis, nemato. Radviliškio rajono savivaldybės meras Kazimieras Račkauskis, kaip ligoninės steigėjo atstovas, teisminių procesų išsamiai nekomentavo ir viešai atsakomybės neprisiima. Tuo tarpu ligoninės direktorė Aušra Čiūdarienė, sulaukusi žiniasklaidos klausimų, pasirinko visišką tylą – be atsakymų, be paaiškinimų, be jokios viešos pozicijos.
Du teismai, bet „krizės nėra“
Nepaisant faktų, K. Račkauskis viešai pareiškė, jog du teisminiai ginčai jam nėra pakankamas pagrindas kalbėti apie reputacinę ar sisteminę krizę. Tokia pozicija neišvengiamai kelia klausimą: koks tuomet yra krizės kriterijus? Trečia byla? Ketvirta? Paciento mirtis?
Tai jau nebe atsargumas ir ne teisinis korektiškumas. Tai – aktyvus problemos menkinimas. Kai gydymo įstaiga atsiduria teismuose dėl pacientams padarytos žalos, reputacinė krizė jau vyksta – nepriklausomai nuo to, ar valdžia ryžtasi ją įvardyti.
Teisinės formuluotės vietoje atsakomybės
Mero K. Račkauskio atsakymuose dominuoja viena aiški strategija – atsakomybės išskaidymas ir peradresavimas. Ilgose pastraipose kartojama, kad savivaldybė neturi teisės tirti medicininių incidentų, vertinti klinikinių sprendimų ar kištis į gydymo procesus. Cituojami įstatymai, vardijamos institucijos, pabrėžiama būtinybė laukti išvadų.
Tačiau tai – sąmoningas esmės pakeitimas forma. Niekas nereikalauja, kad meras vertintų chirurgų veiksmus operacinėje. Steigėjo atsakomybė nėra medicininė – ji politinė ir vadybinė. Ji apima pareigą reikalauti reakcijos į rizikas, užtikrinti, kad po incidentų būtų atliekama reali analizė, ir garantuoti visuomenei skaidrią informaciją. Apie tai mero atsakymuose – tyla.
Ligoninės direktorės tyla – ne atsitiktinė, o sisteminė
Šioje vietoje esminiu tampa ligoninės direktorės Aušros Čiūdarienės sprendimas nekalbėti. Į redakcijos pateiktus klausimus neatsakyta apskritai – nei skaičių, nei paaiškinimų, nei atsakomybės ženklų.
Tai nėra komunikacijos spraga – tai sąmoningas valdymo sprendimas. Krizės metu tyla nėra neutralumas: ji reiškia vengimą ir atsakomybės perkėlimą. Kai įstaigos vadovė nekalba, visuomenė negauna jokio patvirtinimo, kad situacija valdoma ar kontroliuojama, priešingai – siunčiamas signalas, jog problema slepiama. Primintina, kad dabartinė Radviliškio ligoninės direktorė A. Čiūdarienė į pareigas paskirta mero Kazimiero Račkauskio kadencijos metu, todėl atsakomybės klausimas neišvengiamai tampa ir politiniu.
„Galimybė susitarti“ – pavojingas požiūris
Ypač problemiškai skamba mero atsakymuose juntama potekstė apie „objektyvų vertinimą“ ir galimus sprendimus ateityje, tarsi teismuose atsidūrusios bylos būtų techninis nesusipratimas, kurį galima tyliai „išspręsti“.
Tačiau pacientų sužalojimai operacijų metu nėra derybų objektas. Tai – pamatinis saugumo klausimas. Kai sistema leidžia tokioms situacijoms kartotis, kalbėti apie „susitarimus“ reiškia pripažinti, kad svarbiau ne užkirsti kelią klaidoms, o administruoti jų pasekmes.
Renovacijos nekompensuoja pasitikėjimo žlugimo
Savivaldybė ir meras savo atsakymuose akcentuoja renovuojamą virtuvę ir kitus aspektus – visa tai pateikiama kaip atsvara byloms, teismams ir kitiems skandalams.
Tačiau tai – dūmų uždanga. Nei nauja aparatūra, nei nudažytos sienos neatsako į klausimą, kodėl pacientai patiria žalą ir kodėl ligoninė atsiduria teismuose. Investicijos negali tapti argumentu, pateisinančiu sisteminį neveikimą.
Sistema, kuri gina save, o ne pacientą
Šiandien Radviliškyje ryškėja aiškus modelis: apačioje – direktorės tyla, viršuje – mero gynybinė laikysena, o tarp jų – sužaloti pacientai, skausmas, ašaros ir likę ilgi gijimo procesai.
Kol du teisminiai ginčai laikomi „nekrize“, kol pats faktas, kad savivaldybei pavaldi ligoninė atsidūrė teismuose, steigėjo nejaudina, o ligoninės vadovė slepiasi už tylos sienos, kalbėti apie atsakingą sveikatos priežiūros valdymą neįmanoma.
Tai jau seniai nebe medicininė problema.
Tai – politinės valios ir atsakomybės krizė. Ir kuo ilgiau ji bus neigiama, tuo didesnę kainą už šią tylą sumokės Radviliškio rajono žmonės.
Emilija Laukagalytė
