Lietuvos spjūvis grįžusiam emigrantui į veidą – negali grįžti namo, kol kaimynai neleido

Dvidešimt dvejų metų Sigitas, gimęs ir užaugęs Karčemų kaime  po ketverių metų emigracijos nusprendė grįžti namo į Lietuvą. Vaikinas nusprendė viską daryti pagal Lietuvos tvarką, taigi pradėjo nuo bandymo atgal deklaruotis į tėvų namus. Bet vos Sigitas peržengė Radviliškio savivaldybės slenkstį – jį tiesiog pribloškė žinia. ,,Susidūriau su problema. Negaliu prisiregistruoti savo tėvo namuose.‘‘  Kodėl vaikinas negali deklaruoti gyvenamos vietos gimtuosiuose namuose pas tėvą, paaiškino Radviliškio miesto seniūnijoje. Vaikinui, kaip toje siaubo pasakoje,  buvo liepta įvykdyti protu sunkiai suvokiamą sąlygą – gauti kitame name gyvenančios kaimynės leidimą deklaruotis tėvo namuose. ,,Man pasakė, kad privalau gauti leidimą iš kaimynų, kurie, pasirodo, namo bendrasavininkai. Absurdas, nes pusė namo jų, o pusė namo mano tėvo. Ir turiu gaut leidimą gyventi tėvo namuose, nesąmonės, kaimynai man ne tėvai.‘‘ – pyksta vaikinas.  Tiesą sakant, ir visko mačiusiems žurnalistams  kilo įtarimų, kad Sigitas kažką ne taip suprato. Tokio absurdo net susapnuoti neįmanoma.  Pasirodo, ne. Sigitas nesapnuoja. O gyvena tame siaubo sapne. Nors namai –  net vizualiai skirtingi, atitverti tvoromis, tik siena susiglaudę, bet pasirodo, magiška lentelė su tuo pačiu adreso skaičiuku reiškia, kad Sigitui, kur gyventi, nurodinėja ne tėvas, o kaimynė. Nes, anot valdininkų, jeigu adresas vienas, reiškia ir šeima viena. Taigi, kur gyventi Sigitui gali nurodinėti ir kaimynė.

Sigutė MARTYNOVIENĖ, Radviliškio miesto seniūnijos atstovė ištikima įstatymo raidei.  ,,Jie turi bendrą adresą, tai reikia sutikimo abiejų savininkų.”Sunku patikėti savo akimis ir ausimis? Taip. Sunku. Tuo negali patikėti ir Sigitas. Sako, tokios nesąmonės net suvokti negalima.  O seniūnija ,,triūbija” savo. Sako, tokia tvarka ir eik prašyti leidimo kaimynų. Esą ne tu pirmas, ne paskutinis.  ,,Ta problema egzistuoja jau 20 metų. Čia visi viską žino, taip yra ir taip bus.”- toks seniūnijos atsakymas.

Sigitas žvalgosi į ne pirmą dieną ,,baliavojančius’’ kaimynus ir jam aišku, kad nei jiems Sigito bėdos rūpi, nei jie kur važiuos kažkokių leidimų pildyti. O beje, kodėl turėtų. Sigitas negali suprasti, kodėl turi tėvo namo bendrasavininkų kaimynų kaulyti leidimo grįžti. Ir iš vis, prie ko čia kaimynai? Gali būti taip, kad net kaulyti nebus iš ko – kaimynai gali išvykti neribotam laikui nežinoma kryptimi. Ir kas tada? O tada grįžtam prie klausimo, prie ko čia kaimynai, kai Sigitas 18 metų čia gyveno, o dabar tiesiog grįžo pas tėvus?  Čia seniūnija ima sukti uodegą – siūlo kažkokias neva alternatyvas. Esą Sigitas gali forminti kažkokią panaudą. Ta prasme, prašymą leisti naudotis tėvo turtu.,,Turim lengvatą sudaryti panaudos sutartį. Ne visi nori, bet tada kaimynų prašyti nereikėtų. Nežinau… Bet, kad reikia abiejų savininkų sutikimo, tai taip.“- toks seniūnijos atsakymas.

Kaip liaudis kaime pasakytų ,,geras, ar ne? ” Sigitas sako, iš savo šalies vejamas jaučiasi blogiau, nei koks nelegalus pabėgėlis. Beje, Danijoje, kur 4 metus gyveno ir dirbo Sigitas, nieko panašaus jam, net emigrantui, matyti neteko.,,Čia aš jaučiu didesnę diskriminaciją nei užsienyje. Ten žmones priima, jokių problemų su registracija. O čia absurdas.”

Nors Sigito ir kaimynų namai  net vizualiai negali būti palaikyti bendru namu, atitverti tvoromis, bet  magiškos lentelės burtai su vienu adresu valdininkus tiesiog užbūrę – vienas tai namas ir taškas. Seniūnas Sigito tėvus veja vingriais biurokratų koridoriais – sako adresą, nors ne patys jį sugalvojot, dabar patys pasikeiskit ir tada nebereikės kaimynų sutikimo vaikus namie deklaruotis. 

Radviliškio miesto seniūnas Ernestas Mončiauskas Sigito tėvui dalija ,,vertingus” patarimus:,,Yra išeitis – jie gali kreiptis į registrų centrą, pasidaryti matavimus, atsiskirti juridiškai. Tai problema išnyks. Dabar ji todėl, kad bendrasavininkai.’’

Seniūne, ar žinote, kiek tai kainuoja ir kiek tai trunka? Ypač vasarą, kai visi atostogauja, švenčia? Nežinote? O gal žinote? Tai kodėl siuntinėjate žmogų kažin kur, kai jis tiesiog grįžo namo?  Sigitas su ašaromis akyse juokauja, kad dar gerai, jog jam užgimti šiame pasaulyje kaimynų sutikimo nereikėjo. O kai gimė,  tada valstybė automatiškai deklaruodavo vaikus prie tėvų. O grįžti iš emigracijos, pasirodo, automatiškai jau negalima. O valstybės vyrai iš tribūnų rėkia, kad reikia kažką daryti, kad grįžtų emigrantai. Vat ,,kažko” jau tiek pridaryta, kad Sigitui lieka kelios išeitys. Labiausiai tikėtina ir patogiausia- išvykti atgal. Mat nedeklaravus gyvenamos vietos, čia laukia didelės problemos. Sigitas negali registruoti iš Danijos parsivarytos mašinos, nes nėra deklaruotas Lietuvoje, o nedeklaruotas, nes kaimynai neduoda sutikimo, nes taip nurodė valdžia. Toliau – dar grąžiau. Sigitas negali registruotis darbo biržoje ir ieškotis darbo, nes nedeklaruotas. Sigitas negali pasirinkti šeimos gydytojo ir gauti gydymo paslaugų, nes nedeklaruotas Lietuvoje. O nedeklaruotas, nes kaimynai neleidžia. O kaimynų sutikimo reikalauja seniūnija. O seniūnija reikalauja, nes tokia tvarka visoje Lietuvoje  – jeigu yra bendras adresas, reikia visų jo gyventojų sutikimo kažką deklaruoti. Kažin, kaip pagal tą tvarką būtų, jeigu kam iš bendru adresu gyvenančių žmonių gimtų kūdikis? Ir jo nedeklaruotų, jeigu kaimynai neleistų. Ir iš vis, prie ko čia kaimynai? Bet atsakymas – o prie to, nes čia Lietuva. Kur ,,reikia kažką daryti” kad grįžtų emigrantai.

Eleonora Urmonaitė

Total
21
Dalinasi
Related Posts