Lietuvos krepšinio gėda ir bėda

2021 m. Tokijuje  rinktinės nebus. Vieniems tai nacionalinis gedulas,  kitiems –  realus konstatavimas, kad nuo 2015 m. valdymo sistemoje skiriant  trenerius prasidėjo eroziniai procesai ir sprendimai.

Jau per „Marytės plauką“ patekome į Europos čempionatą, vargta su danais, kurie niekada nebus krepšinio elitu, nes valstybė tam neskiria  lėšų.
Kas dabar gali pasakyti, kaip buvo kviečiamas į stovyklą Motiejūnas? Ar užteko paskambinti jo agentui, šiam  telefonu neatsiliepus,  pamanyta: „Ai, matyt užimtas,  tiek to“…

Ignas Brazdeikis su pilietybės suteikimu apstatė visus kaip darželinukus. Daug tikėtasi iš NBA asų, bet matome, kad vieno žmogaus tempiami slovėnai pranoko mūsų atletus visais aspektais.

Žinoma, nepatekus serbams daužytis į krūtines nebeverta, po mūšio kardais nemojuojama. Tačiau būtini kardinalūs pokyčiai federacijoje.
Saboniui niekada nerūpėjo naujų narių paieška, meistriškumas, rinktinė (jau  vieša paslaptis) tapo chebra ir savų klubu, kodėl neliko vietos Mačiuliui, Jankūnui, o kad egzistuoja Krestininas, Kupšas Maskoliūnas,  ko gero,  net negirdėjo?

Neabejoju, Kalniečiui „gulbės giesmė“ sugiedota, esame principingi ir tiesmukiški. Kas gali paneigti, kad nebeatstovaus šaliai Kuzminskas, Bendžius?

Šešerius   metus vyksta medalių badas ir sausra ir jeigu Jasikevičius nestos prie vairo, mums kailius karš uzbekai ir  tadžikai.

Ruslanas Baranauskas, apžvalgininkas

Total
1
Shares
Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Related Posts