Lenkiuosi tėvams

„Mes visi sugebame daryti gera. Kiekvienas turime savyje ką nors gera. Vieni tai slepia, kiti nenori prisipažinti, bet tai niekur nedingsta. Dievas taip sukūrė mus, kad mylėtume ir būtume mylimi“,- rašė vienuolė Motina Teresė.

Šiandien, kai prisimenu mokykloje atidirbtus metus, suvokiu, kad tokių mylinčių  žmonių  sutikau nemažai. Tėvo dienos išvakarėse noriu prisiminti šviesios atminties auklėtinių tėvus (daugelis jau iškeliavo į Tėvo namus), kurie mielai bendradarbiavo su mokykla. Toji dauguma tėvelių, gerokai vyresnių už mane, savo išmintimi dalinosi atvira širdimi bei protu, kupini meilės.

Pirmiausia noriu prisiminti antros savo auklėtinių laidos klasės tėvų komiteto pirmininką Z. Vaičiūną. Tai žmogus, kuris į kiekvieną savo gyvenimo įvykį žvelgė kaip į galimybę augti ir tobulėti. Jis buvo inžinierius statybininkas ir ne tik, bet ir pedagogas, ir psichologas. Sudarydama darbo su tėvais planą, žinojau, ko reikia mano auklėtiniams, man asmeniškai ir mano vaikų tėvams. Nebuvo nei vieno tėvų komiteto posėdžio, pasitarimo ar vizito į šeimas, kuriame nekiltų problemų, bendrų visose šeimose. Kaip pasiekti geresnių vaiko mokymosi rezultatų, kaip reaguoti į vaiko draugus, pomėgius, ką daryti, kad santykiai su vyresniais būtų tolerantiški, pagarbūs. Neretai mūsų susitikimai baigdavosi įdomiomis ir visapusiškai naudingomis diskusijomis. Vaičiūnas nuolat domėjosi klasės problemomis, nepažangumo ar blogo mokyklos lankymo priežastimis. Ko nesugebėdavau įžvelgti aš, tą pastebėdavo šis žmogus. Mano klasė Zenonui buvo antra didžioji jo šeima. Niekada į problemiškas šeimas nevykdavome iš anksto negatyviai nusiteikę. Stengėmės nesėkmių priežastis suvokti ir pagal galimybes padėti. Pamenu, vienas mokinukas iš kukliai gyvenančios šeimos kartais į pamokas atvykdavo gerokai susivėlinęs. Jei pavėluodavo į autobusą, kelią iki mokyklos įveikdavo pėsčiomis, nežiūrint į oro sąlygas. Kaip padėti šitam pareigingam vaikui? Bendru sutarimu nutarėme duoti patarimą – tokiu atveju sugrįžti į namus ir bandyti savarankiškai mokytis tas pamokas, kurios buvo „įkandamos“.

Kaip elgtis tėvams, jei po klasės „žiburėlio“ ar  „arbatėlės“  vaikai suvėluoja grįžti į namus? (Maniškiai penktokai mėgdavo vieni kitus palydėti į namus). Tai buvo susirūpinusių tėvų ir mano, auklėtojos, bendra problema. Tik diskusijoje supratome, kaip nepatirtis virsta patirtimi.

Pamenu, nuvykome į daugiavaikę kaimo šeimą. Namuose švaru, šilta, kvepia skaniai pagamintu valgiu. Pasigėrėjome padėtimi, pasidžiaugėme drauge su mama vaiko pasiekimais. Grįžtant po vizito, Zenonas tyliai ištarė: „Ar pastebėjote, kokia švari patalynė?..“ Vyras, o atkreipė dėmesį į tokius dalykus…

Augo vaikai, keitėsi požiūris į daug ką, keitėsi tikslai, buvo metas, kai buvo išleistas įstatymas, draudžiantis organizuoti mokyklose abiturientų išleistuves. Nusivylimas visuotinis. Ir tada Vaičiūnų šeima pasiūlė visiems susiburti jų namuose. Linksminomės iki ryto. Gatvė šalia mokyklos atstojo aktų salę. Juolab, kad ir paralelė klasė šventė toje pačioje gatvelėje.

O kaip gali pamiršti Paskutinio skambučio šventę kaime, Petrauskų namuose? Tėvai suteikė ne tik plotą, bet ir buvo aktyvūs renginio dalyviai. Kaimo žmonės apskritai pasižymėjo pagarba mokytojui, visada pritarė jų sumanymams ir planams. Antai, žiemos žygis su slidėmis į Aukštelkus pasibaigė skambiomis vaišėmis Šerių namuose. Karšta arbata su medumi, kvepiančios bandelės, sumuštiniai, sūris. Ir ne tik tai. Vienus į namus parvežė Rolando tėtis Jonas, kitiems buvo pakinkytas arklys ir paruoštos rogės. Ar bereikia didesnio smagumo ir romantikos, kai tau šešiolika?

Tokie renginiai,kai tėvai paruošia siurprizą ne tik savo vaikui, bet ir jo klasės draugams, išlieka ilgai atmintyje. Prisiminus visa tai, gerumas ateina į širdį.

Reidai į šeimas, gyvenančias ypatingose sąlygose, visada kelia rūpestį. Ką rasi auklėtinio namuose? Tokiuose reiduose aktyviai dalyvaudavo ir Raimondo tėvukas Vytautas Motiekaitis. O kur dar tėvų komiteto posėdžiai ir nuoširdūs pokalbiai su tais, kuriems mokslai nesiseka ar iškyla drausmės problemos. Tėviškas pokalbis be pamokslavimo visada turėdavo didesnės įtakos nei mokytojų pastabos dienoraštyje. „Gyvenimas – ne tai, kas buvo išgyventa, o tai, ką tu atsimeni, ir tai, kaip tu apie tai pasakoji“ (G. Markesas).

Po bendrų  tėvų ir vaikinukų talkų kabinetuose, mokiniai turėdavo apie ką papasakoti klasiokams. Remontuodami suolus, dažydami kabinetą, mokiniai įgaudavo labai geros patirties. Ir nesvarbu, kad tėvams darbai sekdavosi puikiai, o mokinukai prakaituodavo prie paprasčiausios užduoties. Pasimokyti iš padarytų klaidų vaikams nebūdavo gėda, bet svarbiausia būdavo suvokti, kur padaryta klaida. Kad ir paprasčiausias darbelis – įsukti ar įkalti varžtą. Įkalsi greitai, bet kiek telaikys tas varžtas, o įsukus jis sunkiai išsiklibins. Dirbti kaip sau – dar viena pamoka vaikinams. Jie suvokdavo, kad tėvų kojos ir rankos pavargusios po darbo dienos, bet jie nedejuoja ir nedirba atmestinai. Dirba kaip sau.

O kiek gražių daiktų pagamino kabinetui, mokyklai tėveliai V. Urbaitis, Sočniovas, S. Valiuševičius, Gudžiūnas, Zabiela, S. Klimanskis. Daugelis auksarankių jau iškeliavę Anapilin, o mokykla iki šiol naudoja simbolinį raktą, žvakides, stendus, lentynėles gėlėms.

Klasės valandėlėse mokiniai buvo mokomi į kiekvieną savo gyvenimo įvykį žvelgti kaip į galimybę tobulėti. Gal todėl su didele atsakomybe vaikai tėvų susirinkimams ruošdavo meninės saviveiklos  ar sportinius pasirodymus. Nebuvo nė vienos moksleivių laidos (išleidau 4 abiturientų laidas), kad ekskursiją organizuoti nepadėtų tėveliai. Įsimintina išvyka su dviračiais prie Dubysos, kuriai pasiruošti ir ją organizuoti padėjo tėvai Digrys, K. Šikšnys, Briedis, V. Poluvalovas. Įsimintinos gimnazistams Lauryno tėčio A. Zibolio suruoštos dovanos Kalėdinei popietei. O kur dar mokytojams Krikščiūno ir Kupčiūnų suorganizuotos gražiausios šiltnamių gėlės?

Bėga metai, tik vertybių kraitelė nekinta. Tegul tos vertybės šiandien  teišlikusios tik atmintyje.

Ir vis tik man labai keista, kad tėvo vaidmuo šeimoje yra sumenkintas. Kodėl dokumentuose (kad ir pase!) nebeliko tėvo vardo? Taip, mama pagimdė, bet vaikui svarbus ir tėvas. Kaip puiku, kai patyrę vaiko gimimo procesą, tėvai pasakoja apie savo išgyvenimus. O priverstinis tėvų pabuvimas su vaiku karantino metu ne vienam atskleidė bendrystės paslaptis ir malonumus. O ir prižiūrėti kūdikį, pasirinkus tėvystės atostogas, tėvai atskleidžia gausybę malonių akimirkų ir patiria sunkių išbandymų.

„Nepaneigiama gyvenimo tiesa: yra auksinis protas, auksinės rankos, auksinė širdis. Visi jie svarbūs ir reikalingi“ (V. Tapinienė)

J. Kaučikienė

Total
1
Shares
Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Related Posts