Lakudra

Stapis tėvų namus ne savo noru paliko tą pačią vasarą, kai vokiečiai rusus išvarė. Buvo pats šienapjūtės įkarštis, šeimyną lauke po didžiuoju ąžuolu valgė kaimiškus pietus, kai į kiemą šunis lodydami užėjo du raiši vokiečiai. Šie kažką vokiškai gargaliuodami Stapio tėvui po nosim kaičiojo kažkokius popierius, rankomis vis  rodydami tai į kieme besiganantį vienintelį arkliuką, tai į Stapį – vyriausiąjį Jovaišų sūnų. Kadangi tas Jeronimas Jovaiša iš medžio savo šeimynai pasigamindavo beveik visus buičiai reikalingiausius rakandus – kubilus, vėdrus, ąsočius, krūzus, šauktus net apavą – tai kaimas Stapio tėvą Mediniu praminė. Tą dieną iš tų vokiečių gargaliavimo Medinis suprato, kad šiems reikalingas arba arklys, arba jo sūnus. Jeronimas arklį turėjo tik vieną, savo Keršį tiesiog dievino, be to, per šienapjūtę be jo juk kaip be rankų liktum, tai Medinis pirštu į savo sūnų bakstelėjo – veskitės jį, nes ans yra didelis lakudra, savo nedoru elgesiu mano žilai galvai dažnai nemažai gėdos užtraukia, ant valdiškos  duonos gal proto įgaus.

Taip tą dieną tas Jovaišų lakudra, per petį pasimetęs lininį maišelį su penkiomis virtomis bulvėmis bei rauginto pieno buteliu, užkimštu popierine korta, per kiemo didžiąja žargeiną ir iškeliavo į nežinomą platų pasaulį proto įgauti. Namo jis grįžo kai karas buvo senokai pasibaigęs, o kaimuose jau steigėsi pirmosios žemės ūkio artelės. Grįžo Stapis namo to proto nei per aguonos grūdą daugiau neįgavęs, sūnui grįžus, tėvas sunerimo, kad prie stalo dar viena burna prisidėjo – Mediniui teks dar vieną medinį šaukštą drožti. Stapis atsakė, kad neteks, nes prie vokiečio nepilnus trejus metus ištarnavęs furmonu, net aliuminį šaukštą užsitarnavo, o būdamas rusų kariuomenėje nupizdino vandens gertuvę – irgi aliuminę. Tai ir buvo visas turtas, ką Stapis namo parsinešė. Kitą dieną į Jovaišų nuošalų vienkiemį iš aplinkinių miškų užėję septyni ginkluoti apšepę vyrai, Stapį ragino eiti su jais sakydami – nesigailėsi, nes mergų bus sočiai, dažnai užknobinsim ir išgerti iki žemės graibymo, o kartais ir sočiai pavalgę būsim. Stapis to visko gėrio atsisakė miškiniams sakydamas – jau iki valiai prisikariau, o ir mergų per tą laiką teko visokių paragauti, todėl kvit – užteks lakazarauti. Neprišnekinę miškiniai Stapiui ne tik kareiviškus aulinius nuavę, net ir apatinius nuvilko, bet išeidami dar ir tą vandens gertuvę išsinešė – kaip labai patogų daiktą šnapšei nešiotis.

Stapiui iš tų karų prisiminimui liko vienintelis daiktas – parsivežtas aliuminis šaukštas. Stapio tikroji mama mirė per karą, todėl Jeronimas Medinis buvo parsivedęs kitą gaspadinę vardu Eivikė, mažesniuosius vaikus tėvas spaudė Eivikę mama vadinti, bet tas lakudra Stapis tėvo ir toliau neklausė, todėl tą pamotę Eivikę kitaip taip pamote ir nevadino. Kadangi to Medinio Jeronimo visi šaukštai buvo mediniai ir labai nepatogūs prisvilusių katilų dugnams grandyti, tai pamotė dažnai tam tikslui Stapio tą aliuminį šaukštą paimdavo. Gi Stapis bijodamas, kad pamotė grandydama katilus jo trofėjinio šaukšto nenulaužtų, pavalgęs tą šaukštą nulaižydavo ir į fufaikos vidinę kišenę įsikišdavo. Kiek vėliau ir pamotei to šaukšto nebeprireikdavo, nes ruginiams miltams ir bulbikėms pasibaigus, Eivikė šeimynai vietoje pusmarškonės košės – veršputrės visai dienai pramaišydavo. Veršputrė beveik niekada neprisvildavo, o jei retsykiais svilėsis katilo dugną šiek tiek ir pritraukdavo, tai pamotė katilą lengvai nagais išgrandydavo. Veršputrei sušalusių bulvių Stapis kulkozo laukuose pririnkdavo, mat tas kulkozas praeitą pavasarį bulves pasodinęs, jas kasti prisiminė kai žemelę pirmas gruodas sukaustė. Iš kokių trijų hektarų kulkozninkai tą rudenį bulvių prikasė gal kokias dvi kalmaškas – tokias ant ratų uždėtas savotiškas medines geldas, mat dalį didesnių tų iškastų bulvių kasėjai po darbo krepšiais namo išsinešiojo, didesnė dalis nesurinktų bulbikių – lauke žiemoti taip ir liko. Pavasarį sniegui nutirpus, sodiečiai tas sušalusias bulves rinko, vieni iš jų šnapšę varė, o Stapio pamotė – šeimynai veršputrę virė. Stapis tuo savo aliuminiu šaukštu tokios dar garuojančios veršputrės medinį bliūdą išsrėbęs, pilvą glostydamas sakydavo: „ Jei tame rusų konclageryje tokios putros nors savaitėje kartą iki soties būtų kas davę, tai belaisvio gyvenimėlis, oho-ho, koks būtų šaunus buvęs“.

Kartais Stapis tėvui pasipasakodavo, kaip jis ant tos valdiškos duonos gyvenęs. Tai va, kai tie du vokiečiai jį nuvedę į kareiviškas kazarmas paliko, ten rado ir daugiau panašaus likimo vaikinų. Vokiečiai visus jaunuolius jau dėvėtomis vokiškomis uniformomis aprengę, ešelonais arčiau fronto išgrūdo, Stapis buvo paskirtas į vadinamą arbeitfrontą ar kaip ten jį. Vienu žodžiu, trūkstu žodžių, toks ilgšis akiniuotis vokietis, Stepui į rankas įgrūdęs ilgą botagą, rankos mostu parodė patvoryje stovinčią padvatą dviem arkliais pakinkytą. Tuoj kiti vokiečiai į tą padvatą prikrovė dėžių su šaudmenimis ir tas pats ilgšis akiniuotis vėl rankos mostu Stepui parodo važiuoti įkandin kitų padvatų. Pirmose fronto linijose šaudmenis iškrovus, buvo įsakyta važiuoti į vadinamą lozoratą – sužeistųjų į užfrontę gabenti. Kulkos pro ausis kaip kokios bitės zvimbia, sužeistieji dejuoja, aimanuoja, blaškosi, bintai purvini, kraujuoti – kai kurie sužeistieji jau ir dvėseliena atsiduoda. Ir taip ilgus metus, nežiūrint lauke vasaros karščiai ar žiemos speigas – kartu su frontu tai nastupajem, tai atstupajem. Per tuos metus Stapis vokiškai išmoko tik vieną vienintelį žodį – perfliukter, bet pats iki šiol dorai nežino, ką tas žodis galėtų reikšti. Gal koks jų keiksmažodis, nes tie sužeistieji dažnai tą žodį rėkte išrėkdavo per iš skausmo sukastus dantis. Žodžiu, buvo ne gyvenimas, o tikras perfliukter.

Bet patį didžiausią perfliukter Stapis patyrė per mūšį kažkur kažkieno žemėse, žodžių tą dieną kaip visada į fronto pirmas linijas nuvežęs vežimą šaudmenų, ruošėsi į lauko ligoninę važiuoti sužeistųjų pasiimti – rusų puolimas kad prasidėjo, tai prasidėjo: aplinkui šūviai traką, tankai mauroja, kulkosvaidžiai kalena, vadinamos katiušos ugnimi spaudosi, vienas po kito virš galvų skrenda lėktuvai, sprogstamąsias bombas mėtydami. Pasižiūri galvą atvertęs, bomba baisiai kaukdamas, rodos, tiesiai į tave krenta, susilenkęs apkase tupi galvą rankomis susiėmęs – kada ta bomba ant galvos užkris, išgirsti ja kažkur už gero puskilometrio sprogus. Viskas aplink nuo tų šūvių sprogimų bei karinių mašinų ūžesio kaip kokiame pragare tiesiog verda, ir staiga – spengianti tyla. Stapis pakelia galvą – ant apkaso pačio kraštelio kažkoks paukštelis tik čiulba, tik stengiasi iš visų jėgų – tarsi to karo čia net nebūtų buvę, kiek tolėliau išdegintoje žemėje žiedelis kalasi. O aplinkui – parako dūmai, tanku pervažiuota Stapio padvara, sužeisti arkliai kažkaip keistai žvengia, apkase sužeistieji dejuoja, kraujo iki kelio, visur prakaitu dvokia. Nespėjo furmonas atsikvošėti, kai už nugaros išgirdo rusišką komandą „Rankas aukštyn, nemec!“. Nusikeikęs vokiškai „perfliukter“, tas nemec iš Lietuvos pakeltose rankose laikydamas botagą, buvo nuvarytas į kažkokį aptvarą, kur lauke nevalgęs ir negėręs kartu su kitais vokiečių belaisviais kelias dienas prabuvo. Enkavėdistai juos po vieną išsikviesdavo į kareivišką palapinę tardymui, po tokių tardymų į bendrą aptvarą retas begrįždavo. Stepą iškvietė trečios dienos pavakare, mėlynkelnis kapitonas, rodydamas į kampe stovintį automatu ginkluotą murziną raudonarmieti, Stepo per vertėją pasiteiravo: „Prisipažink, kiek tokių šaunuolių nušovei?“ Rodydamas išsaugotą botagą, tas tėvų į platų pasaulį išvarytas svetimos duonos skonį pajusti Lakudrą, tam mėlynkelniui tada atsakė: „Bene aš skaičiavau, tradinau štai šitaip per krūmus į visas puses ir tiek“. Ruskelis vokiškais skarmalais aptaisyto berno nebeklausinėjo nei kaip, nei kada šis į tą vokišką arbeitfrontą ar kaip ten jį pateko, sargybai rankos mostu įsakė – išvesti. O kas toliau? Ogi toliau tolima kelionė šaltame vagone į užfrontę, vokiečių belaisviams skirtas rusų konclageris, kieti narai, sunkūs miško kirtimo bei ruošos darbai, nuolatinis alkis, Sibiro šaltis, utėles – skurdo bei vargo kasdieninės palydovės. Staponui karas užsitęsė vos ne visą dešimtmetį.

Namuose irgi ne pyragai, tėvą jau rado susenusį, nuo bado gelbėdavo tik ta veršputrė iš sušalusių kulkozo bulvių. Pamotė posūnio pasigesdavo, prireikus paupyje papjauti atolo kiaulėms, pamotė ir pati to atolo papjautų, tik ji pjaudama nežiūrėdavo kurmiarausis ar nekurmiarausis, o ir dalgis dažnai pamotei į žemę tiek giliai įsmigdavo, kad ši jį iš ten stenėdama teištraukdavo – po tokio pjovimo ant dalgio galėtum raitas joti. Stapis tą dalgį iškalęs bei kitaip išgalandęs, ant klevo šakos aukštai pakabino – kad pamotė nepasiektų. Jei būdamas su vokiečiais, Stapis išmoko vienintelį vokišką keiksmažodį „perfliukter“, tai būdamas rusų nelaisvėje tų riebių riebiausių žodelių neišpasakytą gausybę pramoko. Pamotė, išgirdusi posūnį keikiantis, liepdavo prieš meldžiantis burną išsiplauti, nes kitaip po mirties iš pragaro niekada neišeis. Stapis pamotei sakydavo savo pragarus jis šioje žemėje jau atbuvęs, todėl jam nebereikią anei prieš ką melstis. Bet Stapis nebūtų Stapis, jei netikėtai gretimame kaime neįsimylėtų tokia „grieko vertą“ siuvėją Viktę – gal ji šiaip buvo Viktorija. Ką jiedu su ta Viktorija ten savaitgaliais veikdavo, niekas nežinojo, nes tas lakudra negi pamotei teisybę sakysis – pasišaipydamas atšaudavo ant primieros einąs. Vieną pavakarę, kleve aukštai dalgį pakabinęs, kaip ant tos „savo primieros“ išėjo, taip ir nebegrįžo. Namiškiai kurį laiką nerimavę, ranka numojo – et, viena burna bus mažiau. Taip gal ir būtų viskas tuo užsibaigę, jei pavasariop kažkas miškuose prie vadinamos Vilko daubos nebūtų užtikęs ant beržo šakos pakabintą visai dar neblogą kaimišką fufaiką. Jos vidinėje kišenėje užtikus aliuminį šaukštą su pažystamais inicialias, kaimas suprato kieno tas apdaras. Stepo tolimesnis likimas iki šiol nežinomas. Tik nusenęs tėvas vakarais kartais prisimindavo sūnaus lakudrišką dainušką : „Tėvas klausė, kur padėjai, juk tu litų daug turėjai/ Aš atsakiau tyliai jau – kirvirvyrom bam-bam-bam!“ Taip ir prabėgo to lakudros sudėtingas gyvenimėlis – kirvirvyrom bam-bam-bam…

Rimantas Petrikas

Total
18
Dalinasi
Related Posts