Socialiniai tinklai

Aktualijos

Kruvini agentų smogikų nusikaltimai, kuriuos dar iki šiol norima suversti laisvės kovotojams

Avatar

Paskelbta

data

(Tęsinys. Pradžia Nr. 52)

Analogiškai LKP ( b ) CK vėlesniais metais informavo ir KGB. Čia ataskaitoje rašoma:
„1946 04 22 Laumakiuose banditų rėmėjas buožė Vincas Rimdžius savo namuose Velykų religinės šventės proga surengė išgertuves. Į išgertuves buvo pakviesti turtingi kaimo gyventojai. Pragirtuokliavus visą dieną, vakare Rimdžius į išgertuves pasikvietė 6 banditus, kurie taip pat visą naktį girtuokliavo. Nusigėrę banditai paryčiais sušaudė visus vakarėlio dalyvius – 14 žmonių, tarp jų trijų asmenų Vinco Rimdžiaus šeimą ir pasislėpė’’. (15)
Abi čekistų ataskaitos sukurptos pagal vieną sovietinį „ klasių kovos teorijos standartą’’. Pagal tai, turėjęs 28 ha žemės, V. Rimdžius buvo automatiškai priskirtas „buožių“ kategorijai. O „buožės“ turėjo juk būti „banditų“ rėmėjais. Norėta įteigti, kad nusigėrę „liaudies priešai“ suvedinėja sąskaitas tarp savęs. Kiek įtikinamesnė pasirodė ataskaita, skirta gen. J. Bartašiūnui, kurioje teigiama – rusas įžeidė „banditus“, todėl jie visus ir sušaudė.
Nežinančiajam gali kilti klausimas, o kas tas „buožė, banditų rėmėjas“ V. Rimdžius? Vargu, ar būtų galima pavadinti jį „buože“. V. Rimdžius tik teturėjo 28 ha ne itin derlingos bei akmenuotos žemės. Beje labiau šiuose kraštuose buvo žinomas jo brolis Rapolas Rimdžius, apie kurį Mažojoje lietuviškoje tarybinėje enciklopedijoje rašoma:
„Rimdžius Rapolas (904. X. 2 Staneliuose (Joniškio r.) – 1944. I. 4 Šiaulių aps. ) – revoliucinio judėjimo dalyvis, Didžiojo Tėvynės karo partizanas. Valstietis. Baigęs Šiaulių suaugusiųjų g – jos 3 klases, mokėsi Gruzdžių specialioje žemės ūkio mokykloje (1926 už antiklerikalinę veiklą iš jos pašalintas). Nuo 1924 veikė jaunimiečių org – joje, „Kultūros“ būrelyje. Jaunimiečių Šiaulių aps. org – jų suvažiavime (1934) pasiūlė nepasitikėjimo liaudininkų vadovais rezoliuciją, kurią suvažiavimas priėmė. Nuo 1934 Komunistų partijos narys. Už rev. veiklą 1934 suimtas ir 1935 nuteistas 4 metus kalėti. 1939 – 40 LKP Šiaulių aps. k – to sekretorius. 1940 išrinktas Liaudies Seimo atstovu. 1940 – 41 LKP Šiaulių aps. k – to skyriaus vedėjas. 1942 p. Raudonosios armijos 16 liet. Divizijos karys. 1942. VIII Kanapinio pavarde atvyko į Lietuvą partiz. kovai. Priklausė Dūdos partizanų grupei (Šiaulių aps.). Žuvo kovoje su priešais“. (16)

Kaip žinoma, tąkart ardomajai diversinei veiklai NKVD, kartu su R. Rimdžiumi į Lietuvą atsiuntė Joną Bakutį, Stasį Kursevičių, Mykolą Šunakevičių ir Albertą Kynastą. Šie asmenys sudarė Dūdos grupę. S. Kursevičiui bei M. Šunakevičiui išvykus į Raseinių apskritį, žuvus A. Kynastui ir R. Rimdžiui, o J. Bakučiui pasislėpus, ši teroristinė grupė iširo.
R. Rimdžius, brolio Vinco aprūpinamas maistu, slapstėsi netoliese esančiame Tyrelio miške ir buvo nukautas pirmosiomis 1944 m. dienomis. Žinoma ir tai, jog brolių R. ir V. Rimdžių pažiūros nesiskyrė. O MGB ar KGB ataskaitose apie tai nebeužsimenama. Tad buvo galima teigti, kad laisvės kovotojai atkeršijo sovietų valdžios simpatikui.

Tendencingai sovietų saugumas nutylėjo ir apie Eugenijų Simonovičių. Dar ne taip senai vyresniosios kartos Gruzdžių miestelio gyventojai kalbėjo, kad šis buvęs Šapkų žentas, sovietinės armijos karo lakūnas, ant krūtinės nešiojęs „aukso žvaigždę“ ( 17, 18 ). Apie tai, matyt, MGB bei KGB ataskaitose nerašoma todėl, kad aukštesnė valdžia neverstų čekistų išsiaiškinti tikrųjų žudynių užsakovų ir vykdytojų.

Tad kas gi įvykdė šį kraupų nusikaltimą? Dar 1945 m. pabaigoje Joniškio apskrityje NKVD sudarė agentų smogikų būrį, kuriam vadovavo buvęs partizanas Aleksandras Gumbelevičius, čekistų užverbuotas slapyvardžiu „Savas“. Į šio būrio sudėtį įėjo Edvardas Motiejūnas, Kazys Bučas ir Aleksas Bagužas. Dar 1945 – ųjų pabaigoje šis būrys buvo pasiųstas „ praktiniam darbui’ į Linkaičių (dab. Joniškio r.) valsčių, kad įsilietų į kapitono Paltaroko vadovaujamą laisvės kovotojų būrį. Savo užduoties šiam agentų smogikų būriui įvykdyti nepavyko. Būriui buvo įsakyta netoli Daunoravos miško (dab. Joniškio r.) laukti ir žūt būt susitikti su „banditais“. Tikėtasi partizanus susitikus juos ištardyti ir užverbuoti. Tam tikslui prie šio agentų smogikų būrio prisijungė penktasis „partizanas“ – MGB Žagarės valsčiaus (dab. Joniškio r.) operatyvinis įgaliotinis jaun. ltn. Vytautas Tumas. (19)
Kas gi vyko toliau? Bene įtikinamiausią versiją pateikė istorikas Simonas Norbutas, kuris, remdamasis buvusiu KGB archyvu, rašė:
„… Reikia daryti išvadą, – skundžiasi emgėbistai, – kad Daunoravos miško aplinkiniuose kaimuose yra rėmėjų bazė, kuri apie mūsų pasirodymą praneša banditams’’, – t. y. partizanams.

Bet štai per rajonus aplink Jurdaičių mišką (dab. Joniškio r.), kuriuose partizanai veikė aktyviausiai, nusirito keistų, žiaurių ir beprasmių teroro aktų banga, kurios ir šiandien vietiniai žmonės negali užmiršti.

1946 m. balandžio 16 d. Vidurnaktis. Į Skaistgirio valsčiaus Mončių kaimo gyventojo Klemo Vainausko namus suvirto trys automatais ginkluoti vyrai. Du liko už durų. Nušovė šeimininką (41 m.), jo žmoną Antaniną (36 m.) ir dukterį Lienę (14 m.). Tris vaikučius nuo 3 iki 8 metų paliko gyvus.
Po valandos (apie 2 valandą) įsiveržė į Kazio Povilaičio (62 m.) sodybą. Šūviais išvarpė duris, automatų buožėmis išdaužė langus. Sulindę pro juos į vidų, reikalavo pinigų. Negavę, Povilaitį nušovė. Užsuko pas Antaną Nudužą (52 m.). Atėmė drabužius, pinigus. Šeimininką nušovė.Išdaužė Jono Klimaičio langus. Šaudė. Grasino. Klausė kelio.
Joną Babrauską primušė. Atėmė kostiumą, pinigus…
Kitą naktį tas pats penketas suvirto į Butniūnų kaimo ūkininko Stasio Šliažo namus. Du šmirinėjo po kambarius, kažko ieškodami, o trys žiauriai kankindami daužė šeimininką, reikalaudami ginklo. Gretimame kambaryje miegojusi Šliažo tarnaitė Antanina Gedaminskaitė (23 m.) įsibrovėlius apšaukė chuliganais. Ją nušovė čia pat, lovoje.
Išėję iš Šliažo sodybos, pasiskirstė į dvi grupes.
Vieni nuėjo pas atokiau gyvenančią senutę Adomaitienę (apie 70 m.). Nušovė ją ant slenksčio, o sodybą padegė. Po to nušovė netoliese gyvenusius brolius Vincą (25 m.) ir Julių (20 m.) Pranius. Sodybą su turtu ir gyvuliais sudegino.

Kiti per tą laiką nuėjo į Normančius. Įsibrovė pas Stasį Jančiauską (25 m.). Reikalavo pinigų. Tas nedavė. Tada, išsivedę į kiemą, nušovė.
Baigę „darbą“, davė signalą – raudoną raketą – ir nuėjo nežinoma kryptimi.
„Pasislėpė Jurdaičių miškuose, kad iš ten pereitų į Gruzdžių valsčių siekiančius Tyrelius“, – pranašiškai, kaip vėliau paaiškėjo, teigė MGB strategai.

Viena naktis – penkios aukos. Dvi naktys – dešimt lavonų. Kas tie nelaimingieji? Kokia jų kaltė?
Mažažemiams Vainauskams buvo paskirti keli hektarai žemės iš partizano Adolfo Valančiaus – Tarzano tėvų ūkio. Kaip pranešė MGB agentūra, Valančius buvo susitikęs Vainauską. Kalbėjosi. Nieko… Dabar iššaudė.
Povilaitis… Neįsileido į namus.
Gedaminskaitė apšaukė chuliganais.
Adomaitienės sūnus, žuvęs prieš pusmetį, buvo stribas.
Praniai tarnavo kariuomenėje.
Naudužas – kaimo seniūnas.
Jančiauskas – stalius. Buvo įstojęs į stribus, bet pasitraukė. Neilgai padirbo seniūno padėjėju. Atsisakė. Keturis kartus partizanai buvo jį išsivedę į mišką, tačiau vis paleisdavo. „ Jančiauskas – banditų informatorius, – nusprendė MGB autoritetai. – išsivedimas į mišką – konspiracija“.
Kiekvienam numatoma dingstis, ir nėra nė vieno tikro aktyvisto ar išdaviko.
O žudikai? Apsivilkę kariškomis milinėmis. Ginkluoti automatais. Kalbėjo rusiškai ir lietuviškai. Atpažinti nebuvo galima nė vieno, nes neleisdavo degti šviesos. Buvo girti arba bent sunkiai įkaušę. Pas Povilaičius „pamiršo“ portfelį.

Baigiamasis šių šiurpių balandžio žudynių akordas – Gruzdžių valsčiaus Laumakių kaimo tragedija.
Laumakiai – kaimas kitoje Jurdaičių – Tyrelio miškų masyvų pusėje.
Čia 1946 m. balandžio 22 d. ankstų rytą buvo nužudyta keturiolika pas ūkininką Vincą Rimdžių Velykas šventusių žmonių…“ ( 20 )
Bet grįžkime atgal. Skaistgirio valsčiuje tomis krauju atžymėtomis naktimis siautėjo penki žmogžudžai, o į Laumakius atėjo šešiese. Tai kas gi tas šeštasis? Į tai neseniai padėjo atsakyti Kaune tebegyvenantis buvęs Jankūnų kaimo ( dab. Joniškio r. ) gyventojas Vincas Poškus. Jis prisimena štai ką:
„… Brolis Jonas tomis dienomis buvo atvažiavęs pas mus. Vieną 1946 metų balandžio dienos pavakarę pas mus užėjo penki ginkluoti vyrai, tarp kurių brolis atpažino čekistą iš Žagarės Vytautą Tumą. Visi, išskyrus Tumą, buvo apsirengę smetoninės kariuomenės uniformomis. Pradžioje pamatęs beateinančiuosius, brolis išsigando, nes jis buvo Žagarės valsčiaus liaudies gynėju. Tačiau kai susitiko su Tumu, abejonių nebeliko. Jie vienas kitą pažino. Visi pas mus išnakvojo. Kitos dienos rytą, vienas iš atėjusiųjų ir mano brolis, pasikinkę mūsų arklį, išvažiavo į Gruzdžius. Iš ten grįžo jau po pietų. Su jais kartu buvo Gruzdžių valsčiaus liaudies gynėjas Juozas Leistrumas, kurį aš pažinau dar iki karo. Tos dienos vakarą brolis pasiliko pas mus, o Leistrumas su Tumu ir kitais tą patį vakarą kažkur išėjo. Broliui Tumas sakė, kad eis link Gruzdžių. Po keletos dienų sužinojome, kad buvo nušautų žmonių Skaistgirio valsčiuje, o vėliau ir Laumakiuose, anoj pusėj Mūšos. Po kurio laiko broliui iš Žagarės atvažiavus pas mus, tėvas paklausė, kas tai galėjo padaryti? Tą kartą Jonas nieko nepasakė. Tik jau vėliau, kartą jis man prasitarė, kad Mončių, Butniūnų, Normančių ir Laumakių kaimuose žmones šaudė ta pati kompanija, kuri pas mus tąkart viešėjo. Tai pasakęs brolis prisakė tylėti…’’ (21)

Agentų smogikų būrys po žudynių Laumakiuose, tąkart išėjo nežinoma kryptimi ir niekada šio būro žudikai nebuvo surasti ir nubausti.
Tiek pokario, tiek ir vėlesniais metais sovietinis saugumas žūtbūt stengėsi įteigti, kad visos šios žudynės būtų priskirtos laisvės kovotojams, bet aplinkinių kaimų gyventojai, šia, sovietų skelbiama „tiesa“ niekada taip ir nepatikėjo. Daug kas manė, kad tai stribų darbas.

Užklaustas, ar žudynės Laumakiuose – partizanų darbas, tose apylinkėse veikusio laisvės kovotojų būrio vadas Juozas Kumpis – Cvirka atsakė:
„Mes ne tokie kvaili, kad žudytume ten kur gyvename“. (22)
Apie 1960 – uosius metus Laumakiuose nužudytųjų giminės (Juozas Krasauskas, Vaclovas Džiugys, Elžbieta Tarailienė ir kt.) kreipėsi į KGB, reikalaudami, kad žudikams būtų iškelta baudžiamoji byla. Nors buvo apklausta daug liudytojų, tačiau čekistai tendencingai stengėsi ne rasti kaltuosius, bet nutildyti tiesos ieškotojus, grasinant jiems baudžiamąja atsakomybe už tariamai neteisingus parodymus, taip pat reikalaudami pasakyti kas ir ką kada kalbėjo, kad šios žudynės stribų ar čekistų darbas. Taip iškelta baudžiamoji byla, 1962 m. gruodžio 10 d., „neradus kaltų“, buvo nutraukta. (23, 24)
Pravartu pažymėti tai, jog 1946 m. balandžio 22 d. Laumakiuose įvykusių žudynių metu liko gyvų!
Kas tai? Tai 7 metų Onutė Vaivadaitė ir 3 metų Kostukas Šapkus. Jie žudynių metu spėjo pasislėpti po lova.

Koks gi šių dviejų vaikų tolimesnis likimas? Onutę Vaivadaitę pasiėmė auginti buvęs Gruzdžių apylinkės pirmininkas Juozas Krasauskas, suteikęs jai Mėlynaitės pavardę. Ši iki 1958 m. gyveno Gruzdžiuose, kol ištekėjusi išsikėlė gyventi į Šiaulius. Gyvenusi su milicijos pareigūnu su kuriuo susilaukusi vaiko. Anot ją pažinojusiųjų, ši buvusi keistoko būdo. Tolimesnius jos likimas nežinomas. (25, 26, 27)

Kiek kitaip susiklostė Kostuko Šapkaus likimas. Jį įsivaikino buvęs LSSR Profesinių sąjungų respublikinės tarybos pirmininkas Boleslovas Baranauskas. (28, 29) Sovietmečiu buvęs R. Šapkaus sūnus vedė buvusio LKP CK I – jo sekretoriaus Petro Griškevičiaus dukrą Ireną ir tapo jo žentu. Jis apie tragišką savo vaikystę ir dar tragiškesnį savo artimų žmonių likimą bei jų žudikų pavardes sužinojo po daugelio metų iš šio rašinio autoriaus tada, kai Lietuvoje jau buvo pasikeitusi politinė santvarka.

Aukų tąkart Laumakiuose galėjo būti ir daugiau. Tik vos „per plauką“ kai kam pavyko mirties išvengti. Štai iki šiol Gruzdžiuose gyvenanti Konstancija Balčiūnienė teigia, jog Velykų šventėje, Rimdžių pakviesta, dalyvavusi ir ji, buvusi jų dukters klasės draugė. Tačiau negera, slegianti nuojauta trukdė linksmintis ir Konstancija su seserimi, vakare, jau nusileidus saulei, išėjo namo…

Saveikiuose gyvenantis Vytautas Pilvinis pasakojo apie Velykų vakarą pas Rimdžius buvusį Beną Bagužą. Vakare 8 – 9 valandą jo dukra pradėjusi prašyti eiti namo, nes labai norinti miego. Namie žmona jam patarė nebegrįžti- nueisiąs rytą. B. Bagužas sakydavęs, kad dukra jį išgelbėjusi nuo mirties. ( 30 )

Šaltiniai:
15. Ten pat. – F. 3377. – Ap. 55. – B. 84. – L. 149 – 151.
16. Rapolas Rimdžius. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija. – T. 3. – V, 1971. – P. 82.
17. Pagal autoriaus pokalbį su Edvardu Gasparaičiu. – Gruzdžiai, Šiaulių raj. – 1994 m. birželio 11 d.
18. Pagal autoriaus pokalbį su Antanu Ruginiu. – Gruzdžiai, Šiaulių raj. – 2011 m. birželio 6 d.
19. Pagal autoriaus pokalbį su Vladu Motiejūnu. – Kėdainiai. – 1998 m. liepos 12 d.
20. Simonas Norbutas. Partizano Tautvydo tėvūnija. – Joniškio istorijos ir kultūros muziejus, 1999. – P. 29 – 30.
21. Autoriaus pokalbis su Vincu Poškumi. – Kaunas. – 2001 m. liepos 15 d.
22. Simonas Norbutas. Partizano Tautvydo tėvūnija. – Joniškio istorijos ir kultūros muziejus, 1999. – P.30.
23. Pagal autoriaus pokalbį su Valdemaru Meiliuliu. – Šakyna, Šiaulių raj. – 1995 m. rugsėjo 12 d.
24. Pagal autoriaus pokalbį su Pranciškumi Čerapoku. – Gruzdžiai, Šiaulių raj. – 2001 m. spalio 3 d.
25. Pagal autoriaus pokalbį su Antanu Ruginiu. – Gruzdžiai, Šiaulių raj. – 2011 m. birželio 6 d.
26. Pagal autoriaus pokalbį su Valdemaru Meiliuliu. – Šakyna, Šiaulių raj. – 1995 m. rugsėjo 12 d.
27. Pagal autoriaus pokalbį su Pranciškumi Čerapoku. – Gruzdžiai, Šiaulių raj. – 2001 m. spalio 3 d.
28. Pagal autoriaus pokalbį su Vytautu Tininiu. – Vilnius. – 1997 m. gruodžio 14 d.
29. Pagal autoriaus pokalbį su Vladimiru Beriozovu. – Vilnius. – 1999 m. kovo 28 d.
30. Algimantas Brikas. Pokario tragediją primins paminklinis akmuo // Šiaulių kraštas. – 2009 m. balandžio 21 d.

Komentarai

Jūsų komentaras

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Aktualijos

Gimtųjų žodžių apkabintas, aš gyvas kalboje…

Avatar

Paskelbta

data

Kalba, kurią kalbam ir didžiuojamės, yra mūsų kalba!

Joje užtenka žodžių meilei

ir neapykantai, džiaugsmui

ir liūdesiui…

Ji niekuo negrasina, ji nieko neatstumia… Kaip ir visos kitos… Ji nori gyventi!!!

Kas moka žodį, randa kelią

Visur ir visada…

J.Marcinkevičius

Vasario 25-ą Vinco Kudirkos progimnazijos Indigo mieste vyko edukacinės pamokėlės, skirtos Tarptautinei gimtosios kalbos dienai paminėti. Jose dalyvavo priešmokyklinio  ugdymo programos vaikai. Pamokėlės prasidėjo J. Marcinkevičiaus eilėraščiu Gimtųjų žodžių apkabintas, kurį deklamavo Pelėdžiukų grupės mokinė Ema Blinstrubaitė. Lietuvių kalbos mokytoja Jovita Brunienė vaikams papasakojo apie gimtosios kalbos kilmę, jos išskirtinumą iš kitų pasaulio kalbų. Vaikai sužinojo, kad pirmąją lietuvišką abėcėlę sudarė pirmosios lietuviškos knygos Katekizmas autorius Martynas Mažvydas. Su bibliotekininkėmis mokiniai rinko gražiausius žodžius, kuriais tapo Mama, Lietuva. Vėliau vaikai atsakinėjo į viktorinos klausimus apie Lietuvą ir kalbą. Džiugu, kad mokiniai žinojo, kas parašė Lietuvos himną, kas Lietuvos sostinė, iš ko susideda sakiniai, puikiai atsakinėjo į klausimus, iš raidžių dėliojo žodžių dėliones. Pasibaigus pamokėlėms, palinkėjome priešmokyklinės grupės vaikams, kad mūsų gimtoji kalba skambėtų ne tik lūpose, bet ir jų širdelėse.

Vladislava Šiaudvytienė, bibliotekininkė

Skaityti daugiau

Aktualijos

Į Radviliškio ligoninę pateko narkotikų perdozavusi moteris

Avatar

Paskelbta

data

Vasario 25 d. 13.45 val. Radviliškyje, V. Kudirkos g. bute rastas
plastikinis maišelis, kuriame buvo balti milteliai, įtariama,
narkotinė medžiaga. Iš buto į Radviliškio ligoninės priėmimo
skyrių atvežta moteris, gim. 1994 m., įtariama, perdozavusi
narkotinių medžiagų.

Asociatyvi nuotr.

Skaityti daugiau

Skaitomiausi