Dalindama ilgus gyvenimo metus,
Ne kiekvienam likimas būna toks dosnus.
Tačiau Elzytei metų jis nepagailėjo
Ir visą 100 – tą jai į kraitę dovanų sudėjo.
Drąsi, darbšti ir ištverminga, užgrūdinta tremty,
Dora ir sąžininga, ji pradėjo šimtą pirmus metus…
Tegul jai ir toliau likimas būna palankus…
Žmogaus gyvenimas – lyg trumpas, šviesus ir šiltas saulės blyksnis. Kad ir kiek metų gyventum, jų vis tiek per mažai. Visų laikų išminčiai ieškojo būdų, kaip pratęsti žmogaus amžių, bet stebuklingo gyvybės eliksyro taip ir nerado.
Gydytojos V. Janulaitienės pacientei Elzai Andriulaitienei 2020 m. rugpjūčio 20 d. sukako 100 metų. Kaip ji pragyveno tuos metus ir kokią turėjo ilgaamžiškumo paslaptį?
Elza gimusi ir augusi Pakruojo r., Mažionių kaime, prie Mūšos upės, ūkininkų šeimoje. Turėjo 3 seseris ir brolį. Būdama 29 – erių metų su visa šeima buvo ištremta į Sibirą, Irkutsko sritį. Su šypsena prisimena, kaip Sibiro miškuose pjovė medžius smalai išgauti. Visada šalia būdavo šuo, kuris nujausdavo, kada ateina meška ir bėgdavo – visi suprasdavo šitą ženklą, jog reikia mesti darbą ir bėgti iš miško. Teko valgyti ir meškos mėsos.
Sibire sukūrė šeimą, susilaukė dukters Ramutės. Maždaug po 10 metų grįžo į Lietuvą iš tremties. Pradžioje įsikūrė Latvijoje, vėliau Joniškyje, kol galiausiai grįžo į savo tėviškę prie Mūšos upės, į Pakruojo rajoną, pas tėvus. Tėviškėje dirbo įvairiausius ūkio darbus, jos pomėgis buvo mezgimas. 2000 m. liko našle. Sveikatai silpnėjant, prieš 10 metų atvyko gyventi pas dukrą Ramutę į Radviliškį. Elzą supo ir supa geri žmonės, artimieji. Pamūšio kaimo bendruomenės nariai iki šiol senolę lanko, nors 10 metų ji ten nebegyvena.
