Iš ciklo „Mano tėviškės žmonės“
Kranauskynės cukrinukai
Medis padėjo žmogui gyventi: gynė nuo vėjų, lietaus, karščių ir šalčių, rengė ir avė, gydė ir maitino, net buvo ir tebėra guldomas su žmogumi į jo kapą. Vienkiemių šeimininkams medžiai būdavo ne ką mažiau svarbūs už žemę. Dažnas vienkiemio žmogus, nusižiūrėjęs vietą savo gyvenimui, susiplanuodavo kur ir kokius medžius sodins ir tada imdavosi namo statybos.
Radviliškio rajono Vaitiekūnų ir gretimuose kaimuose, kaip ir visoje Lietuvoje, anksčiau stūksojo daug medžių globiamų vienkiemių, kai kuriuos iš tolo galėjai net palaikyti giraitėmis. Antai vasarą ir žiemą žaliuojanti Šlinkšynė Vaitiekūnų viduryje. Ne ką mažiau medžiais buvo apaugusi Kranauskynė. Būdami vaikai žinojom, kur Kranauskų sode yra cukrinukų – saldžių mažų obuoliukų ir paslapčia jų pasirinkdavom. Vėliau niekada niekur tokių neragavau.
Kiekvienas vaikas tada žinojo, tikriausiai ir dabar žino, kuriame sode dera skaniausi obuoliai. Apsidairę, ar niekas nemato, mes jų anuomet pasirinkdavome ne tik Kranauskynėje, bet ir Vinco Poškos, Antano Mikalčiaus soduose. Žinoma, obuolių netrūkdavo ir mūsų tėvų soduose, bet kas nežino, jog svetimame obuoliai skanesni?
Gardžių ananasinių obuolių galėjai aptikti Vlado Kazoko sodelyje, prie Miegoto upelio. Tik sąžinė neleisdavo dažnai ten lankytis, nes juk daugelis žinojom, jog į „Spindulio“ kolūkį nestojęs Vladas Kazokas gyvena skurdžiai; žmonės kalbėdavo, esą Vladelis maitinasi savo sodo obuoliais.
Prisimenu, kai kartais vietoje savo tėtės laiškanešio nešdavau laikraščius ir pensijas vietos žmonėms, tai nustebdavau, jog Vladui Kazokui per mėnesį ateidavo tik 12 rublių pašalpa (o kolūkiečių pensijos tada buvo apie 40 rublių).
Vladas buvo geras medžio ir mūro meistras, tad šį tą užsidirbdavo keliaudamas per žmones. Ir mūsų gryčioje jis sumūrijo gerą krosnį, padarė patogias lovas. Gyveno netoliese, tad neretai nueidavau, juolab, kad abu buvom tokie lyg ir keistuoliai. Kurį laiką koncertuodavome jo namelyje – Vladas čirpino smuiku, o aš pritardavau gitara.
Nuskuto net kalvą
Grįžkime prie medžių ir vienkiemių, kas senais laikais buvo neatsiejama.
O vėliau vienkiemių ir medžių prie jų labai sumažėjo. Tarybiniais metais daugybė vienkiemių su jų sodais ir kitais medžiais buvo nušluoti nuo žemės melioracijos ir kitomis dingstimis.
Kai 1980 metais melioratoriai griovė mano tėvų sodybą prie Miegoto, tai buldozeris išrausė dvi didžiules duobes – į vieną sustūmė gryčią, į kitą sodą. Net kalvą, ant kurios stovėjo sodyba, galingas melioratorių traktorius nugremžė didžiuliu peiliu – greideriu. Buvo kalva ir kalvos nebėr! Dabar už tokius žemės reljefo keitimo darbus skiriamos didžiulės baudos, o anuomet tai buvo melioracijos kasdienybė.
Bėgant metams, kaime gyvenančių žmonių skaičius tirpo, mažėja jis ir dabar, nes ten trūksta darbų – iš ko gyvensi? Ūkininkauti nelengva – tai ne kompiuterio klavišus spaudinėti; gal dar ir todėl vaikai užaugę palieka tėviškę. Vieni į Lietuvos miestus, kiti į užsienius.
Antai Juodeliai – gimtasis mano tėčio kaimas. Prieš kelias dešimtis metų laukuose aplink Juodelius margavo daug sodybų, šiandien belikę dvi – Jono Pranaičio ir Edvardo Skėrio.
Nei vieno, nei kito seniai nebėra, bet Pranaičių sodybėlę gražiai tebeprižiūri savaitgaliais iš Šiaulių atvažiuojanti jų dukra Nijolė Januškienė (apie tai rašiau kiek anksčiau). O buvęs Skėrių namas apleistas. Kurį laiką jame gyveno du iš kažkur atsibastę girtuokliai, bet vienas numirė, o kitas dingo.
Pačiame Juodelių kaime didelių ūksmingų sodybų neprisimenu, nebent Martyno Miežinio, prieš kurį, kitoje kelio pusėje, kadaise gyveno mano proseneliai Baltramiejus ir Morta Žemuliai bei jų sūnus Juozas.
Gerokai toliau, už Juodelių, greta Šušvės, stūksojo didelė ir žalia turtingo ūkininko Jono Volskio sodyba, kurioje gimė vaitiekūniškiams gerai žinomas ilgametis brigadininkas Petras Volskis. Toje sodyboje veikė Juodelių mokykla, joje ir aš mokiausi. Visa tai seniai nugriauta; keliuką į buvusią sodybą ir mokyklą dabar rodo tik beržų alėja.
Žalio rūbo jau mažiau
O Vaitiekūnuose? Minėtoji Šlinkšynė jau ištuštėjusi, nes nei Prano Šlinkšės, nei jo sūnaus veterinaro Vytauto, kuris gydė vietos žmonių gyvulėlius, nebėra, kaip ir Vytauto žmonos ir sesers. Jie ilsisi Vaitiekūnų kapinaitėse prie Šušvės.
Tiesa, šiame kaime tebestūkso ūksmingomis eglėmis apsodinta Daunorynė, kurią dar prieš Antrąjį pasaulinį karą kūrė darbštūs ūkininkai Juozas ir Elena Daunoros bei, žinoma, Juozo tėvai. Joje pernai lankėmės, šnekučiavomės su Daunorų palikuone Birute Lukošiene ir jos vyru Vilimu, tad nesikartosiu.
Už jos tebežaliuoja Kranauskynė. Jos šeimininkų Kranauskų seniai nebėra, kaip ir vėliau toje sodyboje gyvenusių Jakštų, Krapikų. Dabar čia įsikūręs kėdainiškis, atvykstantis savaitgaliais. Abi pastarosios sodybos – prie Šušvės šlaitų; per karą žmonės juose išsikastuose bunkeriuose slėpdavosi nuo apšaudymų.
Prie pat Šušvės stovėjo ir medžiais apsodintos Adolfo Poškos, Leono Levano sodybos. A. Poškos pirmasis namas sudegė per karą, išliko tik svirnas. Adolfas po to pasistatė mūrinį namą prie pat kelio Juodeliai-Vaitiekūnai, tačiau dabar jis priklauso jau svetimiems.
L. Levano sodyba buvo mažesnė, dar nelabai seniai galėjai pamatyti molinius jos griuvėsius. Didesnė buvo jo brolio Jono Levano sodyba kitoje kelio pusėje, bet irgi nukentėjo per karą. Ją iš šiaurės pusės supę dideli medžiai tebežaliuoja ir šiandien.
Kiek daugiau vienkiemių išliko laukuose šiaurėje ir vakaruose už Vaitiekūnų, bet ir ten tik keletas dar gyvenami. Todėl kai sumaniau papasakoti apie labiausiai medžiais pasipuošusias mano tėviškės sodybas, didelio pasirinkimo jau nebeturėjau.
Šeimininkė sūpuoklėse
Pirmiausia pasukau į Vytauto Kuprio sodybą (pagal dokumentus – Kuprevičiaus, tačiau vaitiekūniškiai suslavintas lietuvių pavardes atlietuvindavo – trumpindavo). Važiuojant vieškeliu iš Vaitiekūnų į Vosiliškį, ji yra pati pirmoji dešinėje kelio pusėje ir akį traukia didžiuliai medžiai joje ir abipus jos.
Įvairuoju į ilgą liepų alėją, kuri veda į sodybą. Prie pat jos alėją kerta Vendrės upelis. Tai mažutėlis ir keisto elgesio upokšnis – prasidėjęs laukuose netoli Elenos Daukšienės sodybos (apie šią įdomią moterį jau rašiau), jis kažkodėl lyg komunistas sukasi visą laiką tik kairėn, apjuosia laukuose nemažą ratą, beveik grybšteli buvusią Boleso Kuprio sodybą, pračiurlena beveik palei pat Boleso brolio Vytauto gryčią ir nuskuodžia Šušvės link.
Netoli mano krikšto tėvelio Boleso Kundroto namų jis ir įpuola į tą upę. Tai kodėl reikėjo taip raitytis kaip panelei ir vis į kairę, ar negalėjai tiesiai šviesiai pasiduoti Šušvei?
Bet menkai dar suprantama mums upelių gyvenimo kaip ir apskritai gyvenimo logika, todėl mano mašiniukas nesustojęs perrieda tiltelį per Vendrę ir – mes jau Vytauto Kuprio sodyboje.
Vaitiekūniškiai žino, o kitiems parašysiu, jog nei Vytauto, nei paminėto jo brolio Boleso, taip pat ir kito Boleso – Kundroto jau nebėra šiame pasaulyje, tose sodybose šeimininkauja jų palikuonys arba kiti geri žmonės, pavyzdžiui, Boleso Kuprio sodybą jau seniai nusipirkę Feliksas ir Adelė Šulskiai.
Tad ir Vytauto Kuprio kieme pirmiausia, ką pamatau – jo dukra Irena Kuprevičiūtė-Lukoševičienė. Sėdi ji sūpuoklėse ir supasi kaip mažas vaikas. Norėčiau ir aš šitaip!
Betgi turiu atlikti savo pareigas, todėl atsargiai prisėdu šalia ant suoliuko ir dairausi.
Viduryje didelio kiemo pūpso milžiniška eglė. Būtų mažesnė – galėtum papuošti prieš Naujuosius metus žaisliukais, o dabar tik kranu tepasiektum.
„Tai eglei virš 40 metų. Pasodino ją kadaise mano brolis Jonas, kai jo šeimoje dukra gimė“, – pastebėjusi mano žvilgsnį, paaiškina Irena.
– Langų neužstoja?
– Šiek tiek užstoja, bet negi kirsi.
– Kas sodino šiuos medžius – tėtis Vytautas Kuprys?
– Turbūt. Kai kuriuos gal jo tėvas Jonas, kurio buvo toji sodyba. Mano sesuo Aldona (Kuprevičiūtė – Lesutienė – F.Ž.) geriau žinotų, sakė net mačiusi užrašą ant pamatų ar dar kur. Ji gerokai vyresnė už mane, tarp mūsų 11 metų skirtumas. Dabar gyvena prie Joniškio.
– Ką dirbo jūsų tėtis?
– Iš pradžių lauko darbus, paskui fermoje prie Miegoto. Mama irgi ten.
– Tai toli.
– Arkliais važiuodavo.
Kuprių pavardės čia nebeliko
– Jūsų sodyba viena žaliausių šitame Vaitiekūnų pakraštyje.
– Bolesas Kuprys irgi savo sodyboje buvo daug medžių prisodinęs; priešais jį, tik kitoje kelio pusėje, gyvenęs Juozas Kuprys – taip pat. Juozienė buvo mano krikšto mama. Bet po šeimininkų mirties jų sodyba buvo parduota ir naujieji savininkai daug sodo iškirto. Juozo sūnus Eugenijus norėjo atsipirkti, gal būtų atstatęs sodybą, bet jam nepardavė, tai ir stovi dabar toji sodyba apleista.
– Dar kiti Kupriai – Pranas ir Vladas gyveno prie Bovelniškio miškelio. Jų sodybos nebėra nei ženklo.
– Na taip. Pranienės vaikas Romasis (Romas Kuprys) gyvena Dotnuvoje. Jis daug apie Kuprius žino. O Vlado vaikai nežinau kur.
– Taip pat prie Bovelniškio gyveno Sotaras Kuprys su Ona. O netoli Boleso Kuprio – Julius Kuprys su žmona Antanina ir sūnumi Algiu. Kiek daug Kuprių – Kuprevičių čia gyveno! O likot tik jūs, bet jau kita pavarde.
– Na taip, Vaitiekūnuose Kuprių pavardės nebėra. Gaila.
– Gal keistas klausimas, tačiau – kodėl likote čia, tėviškėje? Juk daug kas išvažiavo.
– Taip mama paskyrė (tėtis mirė anksčiau). Aldonai ir Jonui ji paskyrė žemę, kurios buvo 17 ha, o man sodybą. Tokį palikimą gavau, taip ir gyvenu (juokiasi).
Baigusi Grinkiškio vidurinę mokyklą, Šiaulių prekybos mokykloje išmokau virėjos profesijos. Dirbau Šiauliuose, o paskui grįžau čia padėti tėvams, nes jie jau buvo seni. Berods dar tarybiniais laikais tai buvo. Mano vaikai gimę 1987 ir 1989 metais, tai jau tada čia pas tėvus gyvenau. Tėtė mirė jau seniai, o mama prieš 14 metų.
– Kiek žinau, jūsų vyras Jonas mirė dar gana jaunas būdamas.
– 2008 metų vasarį. Jauniausias mūsų sūnus Evaldas tada ėjo į vienuoliktą klasę. Ir nebetekėjau po to. Ai, kas iš tų ženatvių… Abu vaikus – Modestą ir Evaldą – baigiau užauginti viena. Modestas dirba ir gyvena Kaune, o jaunėlis Evaldas liko su manimi. Jis darbštus. Šias sūpynes pastatė ir daug ką aplink. Ir gryčią planuoja perstatyti, paseno jau ji.
– Tai sodyba patikimose rankose?
– Panašu, kad taip.
– Kokį ūkį turite?
– Septynias vištas. Girdi, kaip kudakuoja? Giriasi, kad kiaušinių padėjo. Kai kartais įlenda lapė, tai kudakuoja visos kartu ir kitaip. Auginau ir karvių, bet gal prieš dvejus metus pardaviau – sveikata jau nebe ta. Dar turim daržą šiokį tokį.
– Tačiau abu sūnūs dar nevedę?
– Suspės…
(Kitoje šio pasakojimo dalyje apsilankysime taip pat labai medžiais apaugusioje Vinco Poškos sodyboje prie Vaitiekūnų.)
Feliksas Žemulis
