Dažnas lietuvis žino, kad Lietuva turėjo karalių Mindaugą ir kad kasmet liepos 6-ąją švenčiame jo karūnavimo dieną. Tačiau ką daugiau žinome apie šią istorinę asmenybę? Apie karalių Mindaugą yra parašytas ne vienas istorinis veikalas. Pirmosios A. Venclovos, P. Šležo ir J. Totoraičio knygos parašytos archajiška kalba, tad jas sunkiau skaityti.
Knygoje „100 iškiliausių Lietuvos žmonių“ rašoma, kad istoriniuose šaltiniuose Mindaugas pirmą kartą minimas 1219 m. Lietuvos kunigaikščių sutartyje su Haličo-Voluinės kunigaikščiais kaip vienas vyresniųjų kunigaikščių. Jo valdos buvo Pietų Lietuvoje, tarp Nemuno ir Neries. Mindaugo tėvas taip pat buvo vienas turtingiausių ir galingiausių Lietuvos kunigaikščių. XIII amžiaus ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje – penktojo pradžioje, remdamasis kariauna, Mindaugas suvienijo didžiąją dalį lietuvių žemių. Siekdamas valdžios jis sutelkė lietuvius. Mindaugo valdoma Lietuva apėmė ir kai kurias gretimas žemes – pietinę Sėlą, Juodąją Rusią (dalį Vakarų Baltarusijos). Apie 1245 metus vokiečių kronikos Mindaugą jau vadina aukščiausiuoju karaliumi. Tuo laiku Lietuva jau buvo suvienyta.
Mainais už krikštą ir paramą Mindaugas Livonijos ordinui užrašė didelę dalį Žemaitijos. Dešimt metų tarp Lietuvos ir Livonijos vyravo taika. Vis dėlto jo laikais Lietuva nesuartėjo su Vakarais. Pakrikštyti buvo tik Mindaugas ir jo šeimos nariai. Lietuvoje ir toliau vyravo pagonybė, o visai šalia – katalikybė ir stačiatikybė. Krikštas, kaip buvo tikėtasi, neapsaugojo Lietuvos nuo grėsmės iš Vakarų. Nors 1263 metais Mindaugas buvo nužudytas, į lietuvių tautos atmintį jis įėjo kaip Lietuvos valstybės kūrėjas, pirmasis ir paskutinis jos karalius. Jo vardu pavadintas Lietuvos kariuomenės motorizuotasis pėstininkų batalionas, tiltas Vilniuje. 2003 m. Vilniuje Mindaugui pastatytas paminklas.
Mindaugo gatvė Radviliškyje yra Eibariškių mikrorajone.
Tekstą parinko knygų bičiulių klubo „Beržė“
nariai (literatūra nurodyta straipsnyje).
