Skaitytojai rašo
Gražiai pradėta vadinti mus senjorais, bet iš
tikrųjų esame paversti bomžais. Kai kuriais atvejais, ypatingai, kaip užpuola
ligos, ištraukiamas paskutinis kąsnis iš burnos. Gyvenome ir dirbome anais
laikais, stažą turėjome. Pakeitė įstatymą ir stažo nebeturime, nes pensijas
kėlė tik nuo 30 metų darbo stažo. Jaučiamės pažeminti, nuvertinti. Ar čia
vadinamų senjorais kaltė, kad sulaukėme senatvės, nemirėme jauni?
Tada matėme daug netiesos, kai inkasatorius dirbo už 38 rublius, kontrolierius
– už 42 rublius per mėnesį, o dar ir vaikus reikėjo auginti. Kažin, jaunimas ar
gali patikėti, kad tokios algos buvo, todėl ir pensijos tokios…
Parduotuvės vedėja už vedėjavimą gaudavo tik 7
rubliais daugiau už pardavėjas. Todėl nuoširdžiai norėjosi permainų, kad gabus
nevogdamas gyventų geriau. Sąžiningai dirbdamas, kaip sakoma, nebūsi bagotas,
bet būsi kuprotas. Bagotas yra tas, kurio saikingi norai ir yra sveikas.
Labai palaikėme Sąjūdį, buvome Baltijos kelyje. Kai prašė aukoti, matėm, kad
žmones nusimovė žiedus ir juos aukojo. Mes su vyrų turėjome susitaupę 1000
rublių ir pasitarę nusprendėm, kad nieko nepirksime ir juos paaukojome.
Užpuolus ligoms valstybė nelabai ką pasiūlo. Vyras serga nuo 1998 m. mikroinsultais, jų buvo 13 ar 15. 2016 m. iš eilės dar buvo du, vyrą paralyžiavo, atėmė kalbą. Beveik 2,5 metų pati ligonį globojau, labai pašlijo mano sveikata – 4 stadijos glaukoma, labai blogai matau. Jau padarytos 4 operacijos, toliau gresia apakimas – toks gydytojų verdiktas. Slaugos skyriuje laikyti vyrą neįmanoma (personalui jokių priekaištų neturiu). Už gegužę užmokėjau 1010 eurų 60 cnt. Reikėjo pridėti 400 eurų: jo pensija 331euras ir 285 eurai slauga; mano pensija – 255 eurai. Štai kaip „gera“ gyventi neturintiems sveikatos. Kol jaunas, sveikas, tai ir LAIMINGAS.
Bronė MAČERNIENĖ
