,,Juodasis birželis”

Pirmoji masinė Lietuvos gyventojų deportacija vyko 1941 m. birželio 14-18 d. Birželio 14-oji buvo šeštadienis. Trėmimų operacija prasidėjo vidurnaktį, vienur antrą, kitur trečią valandą ryto. Visiškai netikėta, niekieno neišprovokuota akcija, sukėlusi skausmą ir neviltį, pavadinta juoduoju birželiu. <…>. 1940 m. jėga ir klasta užgrobas Pabaltijis, tačiau masinis Lietuvos gyventojų trėmimas prasidėjo tik po metų. Nors ,,liaudies priešų“ sąrašai buvo sudarinėjami jau nuo 1940 m. rudens. 1941 m. kovo 8 d. LSSR NKVD buvo pertvarkytas į du komisariatus: valstybės saugumo (NKGB) ir vidaus reikalų (NKVD). NKGB sekė, suiminėjo ir registravo ,,antisovietinį, kontrevoliucinį elementą“, o NKVD – ,,kriminalinį ir antisovietinį. <…>.  1941 m. gegužės 16 d. VKP (b) CK ir SSRS Liaudies Komisarų Taryba priėmė slaptą nutarimą Dėl socialiai svetimo elemento iškeldinimo iš Pabaltijo respublikų, Vakarų Ukrainos, Vakarų Baltarusijos ir Moldavijos.

Vyriausiuoju deportacijų vykdytoju paskirtas SSRS vidaus reikalų liaudies komisaras Lavrentijus Berija. Gavęs iš Maskvos nurodymą, LSSR valstybės saugumo liaudies komisaras Piotras Gladkovas  1941 m. gegužės 23 d. išleido slaptą įsakymą Nr. 0037 apie trėmimo operacijos parengimą. Dar tą pačią dieną buvo įkurtas specialus operatyvinis štabas, kuris turėjo parengti trėmimo planą. Operatyvinį štabą sudarė devyni čekistai. Visi jie buvo nelietuviai. Iš pradžių štabui vadovavo Davidas Bykovas, paskui Piotras Gladkovas. Apskrityse trėmimo operacijai rengti, vykdyti ir apskaitai vesti buvo sudaryti vadinamieji operatyviniai trejetai (,,trojiki“). – ,,Vykdydama Maskvos nurodymą, 1941 m. birželio 10 d. marionetinė Lietuvos SSR Liaudies komisarų taryba pritarė tūkstančių Lietuvos žmonių ištrėmimui.“ (Grunskis E. Lietuvos gyventojų trėmimai 1940-1941, 1945-1953 metais. V., 1996, p. 30).  

Mokslinėje juodojo birželio literatūroje nurodoma, kad birželio 11 d. numatytų ištremti žmonių buvo suregistruota 22 252, iš kurių 8 598 turėjo būti suimti, o 13 654 – ištremti. Pagal NKGB ir NKVD apskaitą reikėjo suimti ir ištremti 16 479 asmenis, kaltinamus priešiškumu bolševikų valdžiai. Dar kitur nurodoma, kad iš Lietuvos turėjo būti išvežta 21 214 žmonių. (žr. Lietuvos gyventojų trėmimai 1940-1941, <…>. V., 1995, p. 25, 29). Jau birželio pradžioje buvo nustatyta, kad tremiamuosius numatoma įsodinti 57 geležinkelio stotyse, 10 siaurojo geležinkelio stočių. Apskaičiuota, kad tremtiniams iš Lietuvos išgabenti reikės 1 202 vagonų. Į vieną vagoną talpinti ne mažiau kaip 25 žmones. Ešeloną turės sudaryti 50-55 vagonai.

Pačią trėmimų akciją vykdė LSSR NKVD ir NKGB centrinių aparatų ir apskričių skyrių darbuotojai, milicija, SSRS NKVD operatyvinės (vidaus) kariuomenės daliniai. Jiems talkino vietinis partinis sovietinis aktyvas, ypač komjaunuoliai. Keturių žmonių sudaryta operatyvinė grupė turėjo ištremti dvi šeimas.

Dr. Arvydas Anušauskas konstatuoja, kad Birželio 14-osios trėmimas nuo prieš tai vykusių suėmimų skyrėsi tuo, kad šiuo masiniu žmonių trėmimu siekta sunaikinti ne atskirus žmones, o visą šeimą, geriausius įvairių profesijų specialistus. Tremiamieji praktiškai buvo skiriami į dvi grupes (nors buvo numatyta ir trečioji, kriminalinių nusikaltėlių, grupė): A – suimtieji, šeimos galvos, vyrai – į lagerius, o šeimos nariai, B – tremtiniai, moterys ir vaikai – į tremtį. Į tremtį pateko tik dešimtadalis vyrų, daugiausia iš jų buvo seneliai. Vienur vyrai nuo šeimų buvo atskiriami pradinėse surinkimo stotyse, kitur – telkimo punktuose. (žr. Anušauskas A. Teroras ir nusikaltimai žmoniškumui. V., 2006, p. 34-36).

Kiek buvo deportuota Lietuvos gyventojų, įvairūs informacijos šaltiniai nurodo šiek tiek skirtingus skaičius. Enciklopedinio-informacinio pobūdžio leidiniuose nurodoma, kad į lagerius ir tremtį 1939-1941 m. buvo išvežta apie 23 000 Lietuvos gyventojų. Visi jie skiriami ,,tremtinių iš Lietuvos“ kategorijai. Birželio 14-18 d. (suregistruotais patikslintais duomenimis) išvežta 16 246 žmonių. Jie buvo išvežti į Altajaus, Krasnojarsko kraštus, Komijos ASSR, Novosibirsko (Tomsko) sritis, Kazachijos SSR. Gausiausia deportuojamųjų, net 58,6 proc., buvo ištremta į Altajaus kraštą  (daugiausia iš Kauno, Šiaulių, Rokiškio apskričių). Iš Altajaus krašto 1942 m. beveik pusė lietuvių dar kartą buvo deportuoti į Jakutijos ASSR. Jie buvo iškeldinti Tit-Arų saloje (Lenos upės žiotys), Bykovo pusiasalyje (prie Laptevų jūros), Janos upės žiotyse ir kitur. Ten patekusiųjų likimas buvo ypač sunkus: grįžo mažiau negu pusė nutremtųjų.

Pirmieji Rešiotų koncentracijos stovyklose buvo įkalinti 1941 m. birželio 13-14 d. išvežti Lietuvos Respublikos politiniai veikėjai ir jų šeimos (žr.http://tremtiespaminklai.blogspot.com/p/rytu-sibiras.html)

Vardynų sudarytojai, remdamiesi dokumentais ir įvairiais informacijos šaltiniais, nurodo, kad 1939-1941 m. (kartu su žuvusiaisiais SSRS – Vokietijos karo pradžioje civiliais ir 1941 m. birželio 22-28 d. sukilimo metu) suregistruota 30 461 represuotas asmuo. (žr. Lietuvos gyventojų genocidas. T. 1. 1939-1941. V., 1999, p. 31, 52). Tremties vietose buvo įregistruoti 12 682 gyventojai iš Lietuvos. SSRS NKVD GULAG‘ duomenimis po 11 metų gyvų liko tik pusė. (žr. Lietuvos gyventojų trėmimai 1940-1941, <…>. V., 1995, p. 43, 47).

Istorikas Antanas Tyla nurodo, kad ,,Buvo dar viena, savotiška tremtis, kurią pasirinko Lietuvos piliečiai, per pirmąją sovietinę okupaciją patyrę genocidą: jie  emigravo į Vakarus. <…>“. (LGG. T. 1. 1939-1941. V., 1999, p. 12).

,,Juodąjai  tremčiai“ atminti

Ten, kur mes buvome, Kryžiai primins mūsų kančią ir skausmą…

Atminimo paminklas Bijske, Altajaus kraštas. Į šią tolimą vietovę buvo ištremti ir Radviliškio krašto žmonės.

,,Dauguma 1941 m. birželio trėmimo aukų, t. y. 7 232 žmonės, buvo atgabenti į Altajaus kraštą ir išmėtyti plote, prilygstančiame Lietuvos teritorijai. Vieni gyveno stepių kaimuose, kiti – miško kirtaviečių barakuose, dalis – Altajaus kalnų šlaituose. Pačiame Bijsko mieste irgi gyveno kelios šeimos. 1942 m. vasarą dalis jų, t. y. 2 795 žmonės, buvo surinkti ir ištremti į Jakutijos šiaurę, į Lenos deltą, prie Laptevų jūros pakrantės. Čia sąlygos buvo dar sunkesnės negu Altajuje, tiksliau – nebuvo jokių sąlygų. Tremtiniai tarsi pateko į akmens amžių, o kur dar tamsa ir šaltis…“.

Informacijos šaltinis: Racėnas Rimvydas. Paminklai Lietuvos gyventojų tremties ir kalinimo vietose 1940-1958. Vilnius: Knygiai, 2005, p. 66-67.

,,Tomsko sritis buvo viena pagrindinių lietuvių tremties vietų. Į Tomsko sritį masinis Lietuvos gyventojų trėmimas vyko 1941–1952 metais. Archyvinio vardynų skyriaus duomenimis, 1941 metais į Tomsko sritį ištremti 1 309 lietuviai“.

(žr.https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/139516/tomske-atidengtas-paminklas-lietuviu-tremtiniams-atminti)

Dar žr. Sadeckas Antanas. Negrįžusiems.  Foto albumas lietuvių tremties ekspedicijų takais. Kaunas: Lietuvos katechetikos centro leidykla, 2001, 388 p.

                                                                                            Parengė Laima MACYTĖ

Total
18
Shares
Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Related Posts