Jeigu sugebėčiau gražiai rašyti…

Jeigu aš sugebėčiau gražiai rašyti, būtinai parašyčiau kaip, kol mano mama kirpdavo nekantrią avelę, man tekdavo jos galvą kantriai laikyti. O po to tomis pačiomis avižirklėmis apkirpdavo ir mane. Tiesa, dėdė Steponas grįždamas iš fronto, buvo parsivežęs trofėjinę kirpimo mašinėlė – vokišką, vot! Šventadieniais kaimo vyrus apkirpdavo nemokamai – už puslitrį. Aš tada dar nebuvau tikras vyras, neturėdavau puslitrio, be to, ta jo mašinikė buvo jau tokia surūdijusi ir taip pasiutusiai pešdavo, kad nemačydavo net mašinikės mirkymas kerasine. Todėl geriau tegul mama avižirklėmis apkirps, negu tokius skausmus apturėti! Kad tik į ausį netyčia neįkirptų… Kai tokį apkirptą paleisdavo, kieme lakstydavau užsimovęs tiubeteiką (ar taip ten ją teisingai reiktų vadinti nei pats dabar nežinau, tik vienu metu po karo mūsų kaime buvo tokia mada užėjusi – tokius kažkokius apvalius galvos apdangalus ant pliko pakaušio užsimaukšlinti). Kartais užsimiršęs tą tiubeteiką nusimaudavau, tada vyresnės kaimo mergiotės klausdavo: “Bene mama vėl tave kaip kokį aviną avižirklėmis apkirpo? Atsakydavau: “Nea!”, ir, rodos, trumpam jos tuo patikėdavo, o gal ir nea…

Tiesa, Siriaus Kaziotei netekdavo kerpamą avį laikyti, nes jie ir avių nelaikė. Bet ir avies vilnų neturėjo. O žinot, kokios šiltos bei minkštos pončekos žiemai iš avies vilnos siūlų išeina! Sirienė savo Kaziotei vietoje vilnonių pončekų iš senų tėvo apatinių kelnių kiškų tokius sūrmaišius pasiūdavo – vieną galą kromavais siūlais užraukdavo, o į antrą tų neva pončekų galą Kaziotė savų kelnių kiškas susikryžiavuodavo, dar ir kokiu virvagaliu susirišdamas. Todėl Kaziotės pončekos būdavo amžinai nusmukusios ir pilnos sniego, o vaikio liulis – net per apatinę lūpą nutįsęs. Fe, kaip neskaniai ir negražiai visa tai atrodydavo. Bet už tad, tas Kaziotė, iš tėvo„Primos“ pasivogęs, išdidžiai dūmą traukdavo visų kiemo mergiočių akivaizdoje. Kai Anužienės ožio jau nebebijojau ir man Kaziotė davė dūmą paprobavoti. Ta Anužienė, kurią kaimas kažkodėl Cioce vadindavo, turėjo žilą ožį su amžinai apmyžta barzda ir amžinai besibadantį. Suaugusių vyrų ans bijodavo, o pamatęs mažesnį, net nepamatysi kaip atsibėgės atsibėgės ir tik bac į užpakalį. O pats stovi savo tą smirdančią barzdą kratydamas, laukia kol atsikelsi, kad vėl galėtų bactelti. Tas ožys turėjo ne tik smirdančią barzdą, bet ir didelę kūlytą tarp užpakalinių kojų – mat buvo veislinis. Tais laikais kaime buvo daug vadinamų Stalino karvių – ožkų, ir kiekviena iš jų laiks nuo laiko „vyro užsimanydavo“. Anužienės ožys tam reikalui buvo kaip tik: apibėgdavo atvestą ožkytę savo raudoną liežuvį kaišiodamas, tik repečkai ant atvestosios „panelės“ priekines pusnages ožkytei ant kupros užversdamas. „Nu vo, ko norėjai tą garantuotai ir turi“ – pasakydavo Ciocė iš ožkytės savininko „už vieną užėjimą“ tuometinį rusišką rublį imdama, ožkytė gailiai sumekendavo nekaltybę praradusi, ir, uodegytę smulkiai purtydama, paklusniai patraukdavo šeimininkės vedama. Ciocės ožys buvo labai macnas, nes „kiekvienas užėjimas“ buvo garantuotas – visas apsiburždavo iš pirmo rozo, o Ciocei „ant duonos“ garantuodavo visą rublį. Kartais ožio savininkė iš ožkytės šeimininkės išsiderėdavo, jei būsimus ožiukus šioji sumanytų likviduoti, tai Ciocei tegul atiduos kogalvius, iš kurių Anužienė, pridėjusi rudeniop nugnybto gaidžiuko sparnelius, košalienos didelį bliūdą išsivirdavo. Kas labai per bulviakasius pritikdavo. Kodėl tas Kaziotė iš tėvo nukniauktą primą rūkydavo vyresnių mergiočių akivaizdoje? Ogi todėl, kad šios sakydavo, jog nerūkantis vyras – Ciocės ožiu atsiduoda. Tada kai pabandžiau Kaziotės neželėto kancaro kelius dūmus užtraukti, man galva tik bizink apsisuko, žemė po kojomis susvyravo susvirduliavo, vos spėjau į žiogrių tvorą atsiremti. Nuo to laiko tvirtai nutariau visam laikui – geriau jau Ciocės ožiu smirdėsiu, bet to brūdo į burna neimsiu.

Tasgaties, jei mokėčiau gražiai rašyti, dar keletą žodžių parašyčiau apie tas vilnones pončekas, nes žiemą su jomis – ir patogu, ir šiltą. Jei į klumpes ir pribyra sniego, nusimovęs klumpę sniegą iškratei, ir vėl aida nuo kalnelio. Brizgiuose turėjom tokį visų vaikų pamėgtą kalniuką. Vieną kartą, kai kažkam, matyt, iki gyvo kaulo įgriso tas vaikiškas alasas, naktį tą kalnelį vandeniu užpylė. Ale ir kloikos tie suaugę žmonės, netingėjo speiguotą naktį iš šulinio vandenį kibirais pumpuoti ir ant mūsų čiuožyklos pilti, tarsi nežinotų, kad žiemą vanduo greitai į ledą užšąla – mūsų kalnelis kaipmat lediniu tapo. Ot, buvo smagumo nuo tokio ledinio kalnelio su rogutėmis leistis! Tada rogutės būdavo ne tokios kaip dabar, o medinės – kaimo meistro rankų darbo. Ir dar geležimi pačienytos, tokias rogutes šlajikėmis vadindavome. Susėdi ant tokių šlajikių po kelis, vienas kuris dar pastumia iš nugaros, ir aida nuo to ledo kalnelio – net vėjas pro ausis švilpia.  Nušvilpdavom net iki didžiosios drebulės. Ar žinote tą drebulę? Kaip gi galite nežinoti didžiosios drebulės, jei ji augo prie pat Šventupio. Todėl vis taikydavom tik į upelio šaltinį neįčiuožti, nes jis beveik niekada neužšaldavo – net šalčiausiomis žiemomis. Norinčiųjų su vėjeliu pasivėžinti vaikų eilės susidarydavo, ypač įkyrios mergiškos būdavo, kurios vis: Rimontėli, ir mane priimk, ir mane priimk, Rimontėli, o kai prisieidavo tas sunkias šlajikes atgal į kalvą užboginti, visos kaip žydo bitės išsisklaidydavo – visoms visokių pričynių atsirasdavo. Kai kurios išsigudrindavo ant jų užsisėsti net kol tas Rimontėlis tas sunkias šlajikes į tą ledinį kalną repečkomis tempdavo. Aimanuodavo, oi, Rimontėli, oi, koks tu geras, oi, koks tu protingas – ir mane užvežk, man kojelės su visai pavargo. Aha, o man tai jau nepavargo kojelės, a? O kai vėl nuo to kalniuko laikas leistis, tai jau nei vienai nei kojelės pavargo, nei subinėlė nebeskauda, ar ne?

Bet ir aš irgi juk ne iš molio drėbtas. Ak tu, paskustva, sakai tau kojelės pavargo? Pažiūrėsim pažiūrėsim, kaip tau jos pavargs, kai pusnyje atsidursi. Aną kartą, kai nuo to sunkumo liežuvį net išleidęs tas šlajukes su tokia drimba tempiau, iki pusės kalniuko užtempus, šlajikių virvutę paleidau, šlajikės atbulos atbulos tabalai tabalai į pakalnę ir tik zvimbt į tvorą. Panelė keberiokšt į pusnį aukštyn kojomis, sijonai ant galvos. Visiems juokas neišpasakytas, o ši jau nebe Rimontėli, o tik Romeks Romeks šaukdama – nosies tiesumu pas mama skųstis.

Jei mokėčiau rašyti, dar parašyčiau kaip vaikystėje saulėgrąžų užsimaniau auginti. Kažkur gavęs saujelę šių sėklų, su mama sutariau, kad daržo galuvagėse galiu po keletą tų sėklučių įsmeigti. Daržas mūsų buvo trąšus, mano saulėgrąžos puikiai sudygo, aš jau mintyse planavau kaip mokykloje per pertraukas, kieme vaikščiosiu tas saulėgrąžas glaudydamas, o mergiotės pulkais iš paskos sekios: Rimontėli, ir man duok sėmoškų žiupsnelį, ir man duok. Duosiu, ką jau su jomis padarysi, negi su mergiotėmis eisi peštis? O štai Šiuškų Stasiui duosiu ir jei jis neprašys, nes kas su Šiuškiukų draugauja, tas gali jau ir septintokų nebijoti. Tas Šiuškiuks ir pats turėtų jau septintoku būti, bet dažnai likdavo kurso kartoti. Vienais metais net du kartus būtų palikęs to paties kurso kartoti, bet Stasiuko mama klasės auklėtojai tuziną kiaušinių atnešė, tai jam nebeteko trečius metus toje pačioje klasėje tupėti. Dar Šiuškienė mokytojai buvo pažadėjusi žąsies kiaušinių atnešti, bet jeigu vaikį perkėlė į kitą klasę, negi beprisiminsi ką, kada ir kam buvo žadėta! Stasys turėjo tokia baisiai durnavotą madą – mažesniems „griūšių“ duoti. Kaip tas Ciocės ožys, prisėlina iš nugaros ir sulenktu nykščiu per avižirklėmis nukirptą viršugalvį tik cvank – ar nori “griūšių”, o gal dar nori? Kas ten norės tų „griūšių“, nes nuo jų taip skaudu, kad net burnoje saldu pasidaro, ašaras sunku sulaikyti. Tik negi bliausi kaip koks mažiukas, kai klasiokės mato? Taigis, tam drimbai Stasiui saulėgrąžų tikrai geriau nepagailėti, negu paskui būti nekaltai nukutavotam, tik nutiko štai toks nenumatytas dalykas. Kaip sakiau, mūsų daržas buvo trąšus, viskas kaip ant mielių augo, mano saulėgrąžos man gėdos irgi nedarė, bet vieną pavakarę pas mus užsuko toks garsiausias kaime pijokėlis Lingelė iš pagelžkelio. Ištuštinus puslitrį šarpyliaus (taip tada vadino naminę, varytą iš kolūkyje nukniauktų puscukrinių runkelių), mano patėviui užėjo didelis noras tam kaimynui pasigirti, kad jo posūnis, tai yra aš, žiemai naminės tabokos jam sočiai užaugins. O tam Lingelei užėjo dar didesnis noras tą taboką savo akimis pamatyti. Ilgai jis tą mano „taboką“ apžiūrinėjo, net uostė keletą kartų, paskui pasakė žinovo balsu: „Žinok, prieteliau, tavo posūnio ta taboka kažkokia keista, ar tik nebūs amerikanska?!…“ Taip jiedu tądien ir išsiskirstė net ne nesusimušę, be ko judviejų pjankos paprastai neapsieidavo. O manoji “amerikansta“ taboka toliau vešliai augo, jau ir galvas didesnes už Lenko kepurę pradėjo sukti – jei ne šiandien, tai rytoj būtų pražydusi. Tik, o siaubę! vieną rytą pabudęs žiūriu ir savomis akimis netikiu – visos mano „amerikanskos tabokos“ išrautos ir galuvagėse išmėtytos. Girdžiu troboje patėvį mamai sakant: „Aš dar ne taip parodysiu tam tavo benkartui, kaip dorus žmones apgaudinėt, manai aš tabokos nuo saulėgrąžų neskiriu?“

Taigis. Jei tik nors kiek sugebėčiau, būtinai visą tai parašyčiau, tik kokia iš to nauda, juk niekas nespausdintų, nes tokie rašiniai nepatriotiški – nei apie tremtį, net nei apie pokario partizanus. Tiesa, apie partizanus galėčiau parašyti – kaip šie kaimo vyrams šiknas tarkuodavo. Ir druska pabarstydavo. Tik reikalaudavo druską nuosavą turėti. Raišatinės miškuose pokario laikais slapstėsi tokie broliai su gauja. Jie ten slapstėsi, nes norėjo nuo sovietinės armijos išsisukti, vis laukė, kada amerikonai atėję visus rusus atgal išbroikš ir broliai galės tėvo ūkyje vėl ramiai poniavotis. Bet tie amerikonai kažkodėl nesiskubino apsijovyti, todėl tie broliai sužinoję, kad mano dėdė Adomas vardadieniui turi šarmalako išsivaręs, vieną šaltą žiemos naktį pas jį apsijovijo – neva užsuko į svečius ant šilumos po burnelę padaryti, Kiek jie tų burnelių tada padarė, kas dabar besupaistys, bet ginkluotėms broliams pasirodė to per maža – atnešk dar! Dėde jiems: eikit šikt baltai nusiprausę, nebeturiu ir kvit! O šie: ak tu taip?! mes miškuose šąlam, o tu, rupūžė raupsuotas, mums burnelės gailėsi, juk tavoji prasitarė daržinėje po šienu kažkur turi užkišęs – nešk! O dėdė jiems vėl tą patį: koks jūsų sušiktas reikalas, kur ir kiek turiu užkišęs – gal aš savo vardadieniui laikau. Ak vardadieniui laikai? Vyresnysis Adžiui už čiuprynos, galvą – ant stalo užlenkė, o jaunesnysis būsimam varduvininkui kelnes numovęs ir nuo pečiaus Adomienės tarką pačiupęs, tik brūkšt brūkšt net trejetą kartų per pliką šikną „palaimino“ – vardan Dievo tėvo, ir sūnaus, ir šventosios dvasios. Adis, iš vyrų rankų išsispurdęs, ant taburetės strykt pašokęs kad pradės Teofilį Tilvytį mintinai deklamuoti: „ Kėlėsi Vytautas iš grabo!.. artojėli, na eiva, juk tai svieto pabaiga!“ – ar kažkaip panašiai. Miškiniams pasirodė, kad Adis išprotėjo, todėl už savo strielbų – ir pro duris. Taip ir liko vienas pusbonkis vardadieniui. Bet savo vardadienį Adis šventė galustalėje stovėdamas. Svečiai stebisi: Adomai, ko stovi gale stalo, kaip tas daiktas per veselę, ko nesisėdi? Adomas vis teisinosi, kad negalįs sėdėti, nes jam skaudulys užaugo ir, kad žinotumėte žmogeliai mieli, kokioje jau baisiai negeroje vietoje jog gėda ir pasisakyti, jau nekalbant apie parodymą – pačiame išėjime… Už poros dienų Adomo mažasis vaikas kaimui prasitarė: tėvui joks ne skaudulys… Tada ir pats Adomas kaip per išpažintį viską pasipasakojo.

Štai kaip būna. Dar galėčiau parašyti apie prie Alsėdžių ežero gyvenusį garsų muzikantą, turėjusi vokiška konstantinką, su kuria grodamas polkos ritmu pats sau dar ir pridainuodavo: „Tūru rūru suspaudusi, kai paveizu – paleidusi“. Šis muzikantas sakydavosi sugebantis vestuves ir su katinu atgroti. Tik kur rasti tokį katiną, kuris tai atlaikytų. Tai va, jei tik sugebėčiau, būtinai visą kai parašyčiau.

Rimantas Petrikas

Total
4
Shares
Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Related Posts