Socialiniai tinklai

Aktualijos

Bendruomenės popietėje paminėta Laisvės gynėjų diena

Avatar

Paskelbta

data

Sausio 13 – ąją vykusioje „Radviliškio krašto bendruomenės“ popietėje buvo  paminėta  Laisvės gynėjų diena, prisiminti tragiški ir Lietuvos laisvei lemtingi Sausio 13 – osios įvykiai. Bendruomenės popietėje dalyvavo generolo P. Plechavičiaus šaulių 6 – osios rinktinės šauliai su vadu Pranu Sluckumi, Nepriklausomybės gynėjų sąjungos Radviliškio skyriaus vadovas  Albertas Vitartas.

Bendruomenės pirmininkas bei Tarybos narys Gediminas Lipnevičius popietę pradėjo primindamas, kad Sausio 13-osios naktis  mus sutelkė, suvienijo bendra skaudžia ir tuo pačiu galinga, visą esybę persmelkusia patirtimi – laisve. G. Lipnevičius pakvietė visus  žuvusiųjų už Lietuvos laisvę atminimą pagerbti tylos minute.

Dalintasi  prisiminimais, išgyvenimai

A. Vitartas popietės dalyvius pakvietė pasidalinti prisiminimais apie Sausio 13 – osios įvykius bei patirtais išgyvenimais. „Šiandien tikrai atmintina Laisvės gynėjų diena, jau praėjo 29 metai nuo šių  įvykių, juos prisimename prie uždegtų žvakučių. Šiandien kartu visi popietės dalyviai: ir jaunesni, ir vyresnieji pasidalinsime prisiminimais. Yra dokumentai,  Šiaulių sąjūdžio seniūno Adolfo Mikalausko  prisiminimai. Į Vilnių išvykome autobusu, atvykome sausio 11 d., 12 val., ir buvome iki 12 d., kaip buvo nurodyta pagal budėjimo grafiką. Prie Aukščiausios tarybos skambėjo patriotinės dainos, prie jos prieigų ir barikadų buvo sustatyti žmones atvežę autobusai. Didelį įspūdį padarė  Sausio 11 d. vakare kunigo Roberto Grygo vestos pamaldos, kurių metu jis davė nuodėmių atleidimą kariams, nes buvo laukiamas Aukščiausiosios tarybos puolimas. Visa aikštė susikaupusi meldėsi, atrodė, kad ta malda kyla į dangų. Kiekvienam miestui buvo paskirti apsaugos ruožai, buvo instruktažas, kaip elgtis puolimo metu. Nebuvo leidžiama naudoti ginklų, kad neišprovokuotų „Amono“. Tačiau kai kurie vyrai iš tvoros  nusilaužė baslius, aš ir buvau toks naivuolis, stovėjau su eglišakės šaka. Šiandien situacija pasikeitė, kad  būtų pripažintas laisvės gynėju, iš Roberto Grygo reikalaujama dokumento. Visuomenės pripažinto fakto nepakanka, reikalaujama dokumento. Net gynėjų sąrašų nepripažįsta – jie nėra dokumentai. Šauliai laisvės gynėjais nepripažinti. Yra gal pora šimtų žmonių, kurie pripažinti gynėjais, nors pagal divizijos generolo pulkininko Gečo duomenis, turėtų būti apie 25 tūkst. Lietuvos gynėjų. Mes tokie iš kaimo niekam nereikalingi“,- sakė A. Vitartas.

Popietės metu buvo parodytos nuotraukos iš Sausio 13- osios įvykių prie Vilniaus televizijos bokšto, prie Aukščiausiosios tarybos. „Sąraše, kur važiavome sausio 11-12 d. į Vilnių, buvo 24 žmonės. Autobusų sustatymas buvo mano idėja“,- sakė A. Vitartas.  Sausio 15 -16 d. vyko radviliškiečių grupė budėti prie Aukščiausiosios tarybos. Visas Sąjūdžio dokumentų segtuvas sunaikintas, beveik visi dokumentai prarasti“,- sakė Nepriklausomybės gynėjų sąjungos Radviliškio skyriaus vadovas.

Popietės dalyviai domėjosi, kas sunaikino dokumentus.
Pasak A. Vitarto, dokumentus sunaikino pats Sąjūdžio grupės seniūnas. Manoma, kad sunaikino sąmoningai.

Vienas pirmųjų priesaiką ant Gedimino kalno priėmė šaulys S. Folertas, Sausio 13-osios medalininkas. Jis taip pat pasidalino savo išgyvenimais: „Neužmiršome žuvusiųjų, mano likimas buvo toks, kad prie tos laisvės reikėjo prisidėti. Sakyčiau, savanoriškos tarnybos vadovybė nusprendė iš kuopų žmonių skirti Aukščiausios tarybos apsaugai. Su Romu Valaičiu patekome į tą grupę, mus siuntė į Vilnių palaikyti dvasią, apsaugoti mūsų brangią Lietuvėlę. Buvau 4 dienas Vilniuje. Mes nesame dideli didvyriai, suvažiavo visa Lietuva. Matėsi susiglaudusi, nesusipriešinusi Lietuva, kokia buvo prie Aukščiausiosios tarybos, Baltijos kelyje, visi buvome vieningi, stengėmės apginti mūsų Lietuvėlę. Malonu, kad atėjote, pagerbėte tuos jaunus žmones, kurie atidavė savo gyvybes, jie dar nebuvo matę gyvenimo, suaugusieji paliko šeimas. Nesijaučiu išskirtiniu, Lietuvėlė reikalavo, turėjome padėti“

„Malonu, kad pakvietėte mus į šį susitikimą paminėti labai svarbią dieną Sausio 13- ąją, kuri yra visų mūsų pergalės diena. Jeigu nebūtume ryžtingi, nebūtume atlaikę spaudimo, ir kas dalyvavote Vilniuje prie bokšto, Parlamento, matėte, kaip šaudė į žmones, važinėjo tankai, šarvuočiai, apie tūkstantį žmonių buvo sužeistų.13 brolių ir viena sesė žuvo, buvo jauni žmonės. Atlaikė spaudimą mūsų tvirtybė, mūsų protas. Ačiū Dievui, kad nepanaudojome ginklo, nes minioje buvo ir provokatorių, kurie tik ir laukė, kad kažką  ginklą panaudotų, tada būtų pretekstas panaudoti kovinius ginklus, dar daugiau žmonių būtų žuvę. Šiuose įvykiuose mūsų pergalės lemtis buvo ta, kad Maskvoje taip pat  pralaimėjo komunistinis rėžimas, nugalėjo demokratinės jėgos. 1991 m. pradėjau tarnauti Lietuvos kariuomenėje, perėmėme į savo rankas Linkaičius, Durpyną, buvau kuopos vadu. Kai priiminėjome Durpyną, pastatėme savo apsaugą. Priešas dar buvo labai galingas, mūsų ginkluotė buvo dar labai silpna. Tačiau mūsų kantrybė, ryžtas atlaikė negandas ir visoje Lietuvoje kontroliavome sovietų kariuomenės veiksmus, ties Radviliškiu, Šiauliais buvo išstatyti mūsų postai, tad nebegalėjo daug pasišakoti“,- pasakojo Šaulių kuopos vadas P.Sluckus.

Pasak šaulio Romo Valaičio, skaudu prisiminti tragiškas naktis Vilniuje: „Buvome paskirstyti pirmiausia į gynybą prie Parlamento, kad užtikrintume ryšius su visu pasauliu. Vėliau matome, vaikinai bėgioja aplinkui, sako, kad jau važiuoja šarvuočiai. Susidūrė šarvuočiai, vėliau galvojome ką daryti – šviesos aplinkui užgeso. Vyrukai bėgioja su laikraščiais, susuktais į tūteles. Jie pasakė, kad  statyboje yra armatūros gabalų, kuriuos būtų galima panaudoti kaip ginklus. Jeigu su ginklu kareiviai ateis, kaip kovosime plikomis rankomis? Susirinkome keletą metrų metalo, susukome į laikraščius ir laukėme. Apie 2 valandą nakties prie bokšto įvyko grumtynės, tankai traiškė ir mašinas, ir žmones. E. Bučelytė dirbo televizijoje, sakė, jau veržiasi kariškiai, daužo žmones automatų buožėmis, ji spėjo apie tai pranešti į kitas valstybes – Suomiją, Švediją. Ryte nuvykome prie bokšto, jau nebebuvo nukentėjusių žmonių – buvo išvežti. Visada su savimi turėdavau fotoaparatą ir žiūriu – ties tankais stovi kariai. Juos  stovinčius ir fotografuoju iš 3 metrų atstumo. Draugai perspėjo, kad mane gali nušauti, tačiau  apie save negalvojau, nufotografavau tankus. Buvo nukentėjusiųjų laidotuvės, kurias taip pat įamžinau. Skaudūs buvo įvykiai, man dar ir šiandien neramu. Duok Dieve, kad  jie nepasikartotų“.

Kolegai pritarė ir  šaulė Zita Urbonienė: „Man taip pat teko būti  prie Aukščiausios tarybos, naktimis budėjome, šildėmės prie laužų, žmonės mums atnešdavo arbatos, sumuštinių. Matėme, kaip viskas vyko, gerai, kad buvo susirinkę tūkstančiai žmonių, kitaip tankai būtų mus sumynę. Buvau ir kai laidojo žuvusiuosius, buvo suvažiavusi visa Lietuva, visos gatvės iki pat Antakalnio kapinių buvo užtvindytos. Kai važiavo katafalkai su žuvusiaisiais, mes verkėme, nors tų žmonių nepažinojome. Jie visi buvo jauni, norėjo gyventi, taip, kaip ir mes norėjome gyventi. Mes privalome visuomet juos prisiminti ir gerbti, nes jie paaukojo savo gyvybę už mūsų nepriklausomybę“.

Sausio 13 – osios ištakos

Bendruomenės pirmininkas G. Lipnevičius pasiteiravo  susirinkusiųjų, nuo ko prasidėjo  tos dienos konfliktas, kodėl  jis įvyko būtent tą dieną .
„1990 m. kovo 11 d. buvo paskelbta atkurta Lietuvos nepriklausomybė, nuo kovo 11 iki rugpjūčio 11 d., kada dirbo laikinasis komunisto Grigaičio komitetas, jie mūsų valstybės ir mūsų visuomenės išrinkto Seimo bei mūsų vadovo V. Landsbergio nepripažino teisėtais. Tai jie stengėsi paneigti mūsų nepriklausomybę ir provokaciniais būdais stengėsi grąžinti komunistinį rėžimą. Tai sausio 13 -ąją taip ir įvyko, buvo duota komanda užimti svarbius objektus – Parlamentą, televizijos bokštą. Tačiau jie suklydo, galvojo, kad žmonės nestos kovoti dėl savo nepriklausomybės. Kaip susirinko į Vilnių tūkstančiai žmonių, komunistai pamatė, kad planas slysta iš rankų. Tapome nepriklausomi ir savo šalies šeimininkais, tai lietuviška pergalės diena“,- į klausimą atsakė šaulių kuopos vadas P. Sluckus.
„Tas laikotarpis buvo ypač aštrus, turėjome užsienio kariuomenę, kuri buvo labai aktyvi. Kaip pavyko gauti transportą važiuoti į Vilnių?“,- pasidomėjo G. Lipnevičius.

„Viskas priklausė nuo organizacijų vadovų, dauguma žiūrėjo geranoriškai. Į Vilnių važiavau kartu su radviliškiečiais. Priešiški vadovai transporto neskirdavo. Tuometinė milicija taip pat prisidėjo prie visų veiksmų“,- atsakė  A. Vitartas.

Milicijos indėlis 

Pasak popietės dalyvių, buvo sakoma, kad tuometinė milicija neprisidėjo prie Lietuvos laisvės gynimo. Tačiau tai netiesa. A. Vitartas perskaitė šaulio J. Krikščiūno, buvusio milicininko, prisiminimų ištrauką: „Mačiau, kaip drebančiomis rankomis senutė kišo per tvorą uždegtą žvakutę. Tai kariškiai galėjo traktuoti kaip saugomos teritorijos pažeidimą. Ta pati močiutė, atsigręžusi į mane, klausė, kur buvau aš, kai traiškė žmones, o nei vienas milicijos darbuotojas nenukentėjo. Man buvo net  nepatogu teisintis senam žmogui, paaiškinau, mes ne vietiniai, atvykome tik ryte. Mačiau jos akyse mačiau priekaištą ir man buvo skaudu. Po kelių valandų pastebėjau, kad sovietinės apsaugos kareivis pradėjo laisviau jaustis, mažiau kreipti į mus dėmesio. Turbūt pamanė, kad mes jokios grėsmės nekeliame. Kareiviai, ypač karininkai, stebėjo mūsų, milicijos darbuotojų, ir žmonių masės santykius. Vietiniai gyventojai matydami, kad visą dieną stovime tarnyboje nevalgę, sušalę, pradėjo mus vaišinti karšta arbata, kava ir sumuštiniais, Kareivius toks mūsų ryšys su masėmis stebino. Jie matė, kai mes su žmonėmis nuoširdžiai kalbame, bendraujame. Mus pakeitė tik vakare, 10 valandą“. Negalima sakyti, kad policijos darbuotojai nieko nedarė. Buvo žmonių, kurie priėmė priesaiką ir pabėgo, net iš tribūnų sako, kad tik jie gynė Lietuvą, kiti negynė.

A. Vitartui paantrino P. Sluckus: „Sausio 13-ąją dirbau su policija, deriname savo patruliavimą. Buvo mano draugas komisaras Rolandas Venckus. Jis tais laikais mokėsi Kaune milicijos mokykloje. Buvom susitikę Seime, sakė, kad Sausio 13- ąją dauguma kariūnų perėjo į Lietuvos pusę, nepasidavė sovietiniams įsakymams aukštų pareigūnų. Į Lietuvos pusę perėjo ir rusakalbių, nes milicijos mokykla buvo visasąjunginė. Negalima sakyti, visi milicijos darbuotojai buvo vienos nuomonės pasilikti sąjungos sudėtyje, daugelis  perėjo į Seimo gynimo pusę“.
„Aš gyvenu priešais policija ir neteisybė, kad jie neprisidėjo ir nieko nedarė. Labai daug buvo autobusų, matėme, kaip išvažiavo žmonės į Vilnių, važiavo ir milicininkai“,- sakė bendruomenės narė G. Chodosovskaja.

Mokytojų ir  mamų  prisiminimai

Savo prisiminimais pasidalino ir buvusi Vaižganto gimnazijos mokytoja J. Kaučikienė: „Dirbau mokykloje ir mokytojų užduotis buvo eiti į klases bei aiškinti vaikams, kas atsitiko. Mes auklėti tarybinėje mokykloje, mokėmės tarybiniuose institutuose tarybinę istoriją. Mūsų giminių tarpe nebuvo nei tremtinių, nei į mišką išėjusių, ką mes daug galėjome paaiškinti? Buvo rimtis ir didelė atsakomybė. Aš turėjau eiti pas penktokus ir šeštokus. Pirmas klausimas buvo: „Vaikai, ką jūs matėte?“ Laikėme vaikus vieną pamoką, kadangi nežinojome, kaip elgtis, jokių nurodymų nebuvo ir po vienos pamokos išleidome vaikus prašydami, kad jie pasitarę su tėveliais parašytų rašinėlį ar nupieštų tai, ką jie matė. Žiūrėjome televiziją, kai ji užgeso, nuėjau miegoti, pasiliko sūnus ir vis prabudusi klausiau, ar ką nors rodė – nerodė  nieko. Naktį paskambinau draugams,  tačiau nei vienas kolega nekėlė ragelio, buvo labai neramu. Ryte  apsirengę atėjome prie bažnyčios ir laukėme, kol ateis kas nors papasakoti apie įvykius Vilniuje. Vaikai gražiai nupiešė piešinius, gražiai parašė rašinius. Sausio 14 d. mane pasiliko mokyklos direktorius ir pavaduotoja sakydami, kad turime kažką daryti. Turime rašyti pasipriešinimo raštą. Rašėme į rusišką laikraštį „Komjaunimo tiesa“. Parašėme Vaižganto mokyklos bendruomenės vardu pasipriešinimo laišką. Rašėme, ką jautėme pamatę pirmąsias aukas. Vėliau susėdę prie darbo stalų, aptarėme rašinėlius, piešinius, gimė mintis, kad reikia pasakoti, kaip vaikas, kaip suaugęs žmogus pajuto tai, kas atsitiko Lietuvoje. Parašėme poetinį – muzikinį montažą, parodėme mokiniams, tėvams, buvome pakviesti sausio 13- ąją į parapijos bažnyčią. Dabar šie mokiniai suaugę žmonės, gyvena Vilniuje, vaikšto tomis gatvėmis, kur buvo susirinkusi visa Lietuva. Norisi padėkoti tiems, kurie atstovėjo, buvo ten, mes visus įvykius matėme tik per televizorių, o jūs matėte tą išsilaisvinimo dvasią. Buvo V. Landsbergio kreipimasis, kad vaikai, kurie turėtų gauti šaukimą į sovietinę armiją, neitų. Mano jaunėlis buvo ant tos ribos, kad jo nepaimtų iš namų, išvežėme į kaimo sodybą, užrakinome, laukėme, kada ateis patikrinti, nebuvo jokio tikrumo. Kai ginant Lietuvos laisvę buvo kritinis momentas, V. Landsbergis  pro langą kreipėsi į minią: „Kalbėkime maldas „Tėve mūsų“, „Marija, Marija“. Tada ėjo šiurpuliai – visa minia meldėsi, giedojo, tai buvo tarsi išganymas“. 

Apie baimę, kad sūnus nebūtų paimtas į sovietinę kariuomenę, papasakojo šaulė Sigita Janušauskienė: „Esu partizano dukra, priklausau Radviliškio šaulių kuopai. Tais metais mano sūnus buvo šaukiamojo amžiaus, bet buvo ligotas. Joniškyje paklausiau, ką daryti, sausio 17 d. reikėjo jam prisistatyti į Vilnių medicininiam patikrinimui. Leido man  kartu su sūnumi važiuoti į Vilnių, į Šiaurės miestelį. Visą dieną netoliese stovėjo karys su automatu, lauke buvo užvesta mašina. Komisija pripažino, kad  sūnus netinkamas karinei tarnybai ir liepė važiuoti tiesiai namo. Buvo labai baisu, jaunuolius tikrai norėjo išvežti“.

Bendruomenės narė  Alfonsė Stripeikienė  paantrino  šaulei: „Teko susidurti ir man su tokia baime. Sūnus mokėsi    baigiamosiose klasėse, gimnazija buvo prie pat namų, namo jį parsivesdavome. Namo rūsyje ruošėme bunkerį, kad galėtų slėptis. Sausio 13 – ąją  įstrigo atminty ant armatūros strypų pamauti kariniai, komjaunimo bilietai, pasai. Apie mūsų kartą kalbama, kad mes prarastoji karta, kad mes sovietiniai. Galvoju, kas aplink Seimo rūmus buvo susirinkę – buvome jauni, negalvojome, palikau sūnų namie. Kai minia pradėjo skanduoti „Tankai“ – manėme, kad gyvi neištrūksime. Kunigas nutilo, nustojo laikyti Mišias ir įsiviešpatavo tyla. Lenkiuosi toms minioms“.

Mintys apie patriotizmą

„Smagu, kad visi įsijungėte į dalinimąsi prisiminimais – kiekvienas kažką kitą matė, įstrigo skirtingi įvykiai. Naktį iš sausio 15 į 16  d.  mane ir dar vieną žmogų pakvietė į Aukščiausiąją  tarybą, ilgai sėdėjome, mačiau, kad naktį per televiziją rodė baletą. Paskyrė mus surinkti dokumentus nuo virbų, davė du maišus. Rinkome dviese, rinkome tik pasus ir karinius  bilietus – pagrindinius dokumentus, nes visų nebuvo įmanoma surinkti. Pradėjome po vidurnakčio, baigėme paryčiais. Net gavome mušti, nes gynėjai galvojo, kad mes provokatoriai.  Vėliau mus saugojo, kol viską nurinkome. Buvo bijoma, kad priešai pasinaudos dokumentais“,- sakė A. Vitartas.

„Noriu pritarti mokytojos mintims apie patriotizmą – gimėme visi sovietiniais laikais, mūsų požiūris buvo kitoks. Iš tų pačių žmonių matome, kad atkūrėme nepriklausomą valstybę. Kai atsikūrė Lietuva 1918 metais, kas kūrė kariuomenę? Carinės Rusijos karininkai, puskarininkiai, kariai. Ir 1990 – 1991 mes tarnavome sovietinėje kariuomenėje. Kas pradėjo Lietuvos kariuomenę kurti? Turiu pažįstamų pulkininkų, kurie 1988 m. Vilniuje, Kaune konspiraciniuose butuose kūrė plakatus, įstatymus Lietuvos kariuomenės pradžiai. Kad ir buvome sovietiniai, tačiau aukojome savo gyvybes. Mums buvo nukalti antrankiai, atvežti iš Maskvos. Jeigu mes būtume susekti, nežinau, kur aš būčiau, kur būtų mano kolegos. Mano senelis buvo savanoris, dėdė vadavo Vilnių, teta mokytoja buvo ištremta į Sibirą. Taigi tokie mes buvome sovietiniai. Mes ne sovietiniai, o Lietuvos patriotai“,- sakė šaulių vadas P. Sluckus.

Šaulių ąžuoliuko išsaugojimo istorija

Popietės metu buvo prisiminta ąžuoliuko išsaugojimo istorija. Atkurtai šaulių kuopai prie Radviliškio miesto seniūnijos 1991 m. spalio 24 d. buvo pasodintas ąžuoliukas, kurį buvo norėta nupjauti, tačiau  jį pavyko išsaugoti, prie jo buvo atidengta informacinė lenta.
„Dėkoju Stasiui Folertui ir kitiems šauliams, kurie prisidėjo prie šio ąžuoliuko išsaugojimo, tikrai buvo graži iniciatyva, nes valdžia buvo sugalvojusi ąžuolą nupjauti“,- sakė bendruomenės pirmininkas G. Lipnevičius.

Šaulys  S. Folertas prisiminė šio ąžuoliuko sodinio ir išsaugojimo istoriją: „1991 m. puoselėjome tokią mintį, kad atkūrus šaulių kuopą, kurią atkurti padėjo politinis kalinys, tremtinys Komentauskas, reikia šį įvykį įamžinti. Keletas šaulių prie buvusios komendatūros, kur dabar miesto seniūniją, nutarėme  pasodinti ąžuoliuką. Užaugo didelis medis, jo niekas nenulaužė, neišrovė. Kai prasidėjo kalbos, kad Radviliškio valdžia  medį paruošė nupjovimui, surinkau istorinę medžiagą, ją pateikėme savivaldybei ąžuoliuką išsaugojome. Prie jo dar pastatėme atminimo lentą, kad ateinančios kartos žinotų, kokia proga medis pasodintas. Su visuomenės bei „Radviliškio krašto bendruomenės“ pagalba medį pavyko išsaugoti“. Popietės pabaigoje bendruomenės pirmininkas  G. Lipnevičius padėkojo visiems dalyviams už pasidalinimą prisiminimais, išgyvenimais, potyriais.
Po popietės, vakare, šventinis renginys persikėlė prie  Kultūros centro, kur buvo paminėta Lietuvai svarbi data – Laisvės gynėjų diena.

„Radviliškio krašto“ informacija

Komentarai

Jūsų komentaras

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Aktualijos

Kompensuojamųjų vaistų sąrašas papildytas naujais vaistais, pagerintas medicinos pagalbos priemonių prieinamumas pacientams

Avatar

Paskelbta

data

Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) praplėtė Ligų ir kompensuojamųjų vaistų sąrašą naujais kompensuojamaisiais vaistais. Nuo balandžio 22 d. pacientams bus prieinama daugiau kompensuojamųjų vaistų, o nuo liepos 1 d. – pagerintas medicinos pagalbos priemonių prieinamumas.

Nauji kompensuojamieji vaistai tapo prieinami didesniam pacientų ratui, kuriems nustatytas plaučių ar kasos vėžys, nestabili krūtinės angina, skydliaukės karcinoma, psoriazė ir inkstų ląstelių karcinoma.  

Šie vaistai, išskyrus vaistus, skirtus skydliaukės karcinomai ir psoriazės gydymui, bus pilnai prieinami pacientams nuo šių metų balandžio 22 d., įsigaliojus Kompensuojamųjų vaistinių preparatų kainyno pakeitimui. Juos pacientai galės įsigyti vaistinėse.

Vaistą, skirtą skydliaukės karcinomos gydymui, yra planuojama įrašyti į Kompensuojamųjų vaistinių preparatų kainyno pakeitimą artimiausiu metu, o naujus vaistus pirmos eilės psoriazės gydymui gydytojai galės pradėti skirti kaip kompensuojamuosius, patvirtinus psoriazės gydymo kompensuojamaisiais vaistais tvarkos aprašo pakeitimą.

Šiuo metu iš Rezervinio vaistų sąrašo nėra perkelti 3 vaistiniai preparatai, kuriems kompensuoti šiais metais nepakako numatytų papildomų Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) biudžeto lėšų, tačiau nuolat ieškoma finansinių galimybių šiuos vaistus pradėti kompensuoti dar šiais metais.

Kainyno pakeitime, kuris įsigalioja balandžio 22 d., yra įrašytos levonorgestrelio spiralės (Fleree 13,5 mg vartojimo į gimdos ertmę sistema). Šis vaistinis preparatas galės būti skiriamas tik pilnametėms merginoms (18–20 metų amžiaus), kurios kreipiasi į ginekologą konsultacijos dėl kontracepcijos.

Parengus ir patvirtinus Ambulatorinių akušerijos ir ginekologijos asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo reikalavimų pakeitimo projektą, levonorgestrelis galėtų būti skiriamas ir lytiškai aktyvioms 15–17 metų amžiaus pacientėms.

Nuo liepos 1 d. priimtas sprendimas padidinti kompensuojamųjų medicinos pagalbos priemonių – sauskelnių kiekį iki 60 vnt. per mėnesį asmenims, esant sunkiam šlapimo nelaikymo laipsniui. Iki šiol buvo kompensuojama 45 vnt. sauskelnių per mėnesį. 

Taip pat bus kompensuojamos insulino pompų keičiamosios dalys vyresniems nei 24 metų amžiaus pacientams. Šiuo metu jos kompensuojamos tik asmenims iki 24 metų amžiaus.

Šiais sprendimais siekiama pagerinti medicinos pagalbos priemonių prieinamumą pacientams, kuriems slaugai ir gydymui reikalingos medicinos pagalbos priemonės. Be to, tokiu būdu bus taupomos šių pacientų lėšos, kurias jie išleistų sauskelnių ir insulino pompų keičiamųjų dalių papildomam kiekiui įsigyti.

SAM Spaudos tarnyba

Skaityti daugiau

Aktualijos

Ilma Skuodienė: ką turime žinoti apie vaiko nuomonės svarbą

Avatar

Paskelbta

data

Vaikas turi teisę išsakyti savo nuomonę dėl visų su jo gyvenimu susijusių klausimų. O vaiko gynėjams ji ypatingai svarbi tam, kad galėtų priimti geriausius jo interesus atliepiančius sprendimus. Tik išgirdus paties vaiko mintis svarbiu klausimu, tampa aišku, kaip jam padėti.

„Neužmirškime pasikalbėti su vaiku dėl įvairių permainų šeimoje, taip apsaugosime jį nuo bereikalingų išgyvenimų. Vaikas kur kas jautriau nei suaugęs žmogus reaguoja į pokyčius, aiškumas ir atvirumas jam suteikia saugumo jausmą. Renkantis mokyklą, keičiant gyvenamąją vietą ir panašiais klausimais išgirskime ir vaiko lūkesčius“, –kviečiaIlma Skuodienė, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos vadovė.

Dėmesio centre visada yra paties vaiko žodžiai  

Dažniausiai vaiko teisių gynėjai su nepilnamečiais kalbasi, kai reaguoja į galimą vaiko teisių pažeidimą ir išsiaiškinti aplinkybių vyksta į šeimą.

„Su vaiku bendraujame priklausomai nuo gauto pranešimo turinio, jis apsprendžia, kiek gilus pokalbis bus reikalingas. Gynėjas padeda vaikui atsiverti ir taip siekia išsiaiškti tikrą informaciją. Pokalbis su vaiku padeda suprasti, ar yra problema, jeigu taip, tai kiek ji vaiką palietusi, kaip skubiai ir kokio specialisto pagalba yra reikalinga“,  – paaiškina I. Skuodienė.

Galutinis pokalbio su vaiku tikslas – sprendimas dėl pagalbos. Pasikalbėjęs su vaiku ir sužinojęs jo poziciją apie konkretų įvykį arba situaciją šeimoje, taip pat išklausęs jo tėvų arba globėjų, gynėjas inicijuoja pagalbą. Tai gali būti tiesiog rekomendacijos, galbūt patarimas į kokį specialistą kreiptis, atvejo vadybos inicijavimas, o kai iškyla grėsmė vaiko saugumui – laikinas  perkėlimas į saugią aplinką.

Nors specialistų dėmesio centre visada yra vaiko išsakytos mintys, priimant sprendimą, pasitelkiama ir mokyklos atstovų, šeimos gydytojo, socialinio darbuotojo informacija.     

I.Skuodienė atkreipia dėmesį, kad dėl vaiko amžiaus, sveikatos būklės ar kitų objektyvių priežasčių kartais nėra galimybės išgirsti jo nuomonės. Tarkime, mažamečio vaiko nuomonės negalima išklausyti, bet galima matyti, kaip jis jaučiasi šeimos aplinkoje, koks jo ryšys su šeimos nariais, atmosfera, neverbalinė kalba.

Vaiko nuomonė fiksuojama prieš priimant svarbius sprendimus

Vaiko nuomonė yra svarbi visais su jo interesais susijusiais klausimais. I. Skuodienė apžvelgia svarbiausius momentus, kada vaiko, galinčio suformuluoti savo pažiūras, tiesioginės nuomonės išklausymas yra būtinas.

Vaiko nuomonė reikšminga tėvų skyrybų procese. Šeimai skiriantis, teismas nustato vaiko nuolatinę gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu/motina tvarką, apsprendžia išlaikymo ir kitus klausimus. Vaiko teisių atstovai užtikrina, kad vaiko nuomonė visais jam rūpimais klausimais būtų išgirsta: susitinka su juo, išsiaiškina jo norus, fiksuoja nuomonę ir pateikia ją teismui. Teismas, priimdamas galutinį sprendimą, į vaiko nuomonę atsižvelgia. 

Vaikas išreiškia sutikimą dėl būsimo globėjo. Be tėvų globos likęs vaikas gali būti apgyvendintas šeimoje, šeimynoje, globos centre ar institucijoje. Į nepilnamečio nuomonę dėl globėjo skyrimo turi būti atsižvelgta. Nepilnamečio nuomonė reikšminga visose globos formose, o ypač svarbi dėl nuolatinio globėjo, juk greičiausiai kartu gyvens iki sulauks pilnametystės. Sėkmingai globai turi įtakos ne tik šeimos pasirengimas priimti vaiką, bet ir su kokia nuostata vaikas ateis į šeimą. Gal globėjo šeimoje vaikas nepritapo arba kilo kitų sunkumų ir jų išspręsti nepavyko – vaiko argumentuotu prašymu, globėjas gali būti keičiamas. Pažymėtina, kad tokių atvejų pasitaiko retai.

Vaiko nuomonė yra lemiama įvaikinant. Paties vaiko nuomonė vienas svarbiausių aspektų įvaikinimo procese. Net jeigu ir nėra teisinių kliūčių, gali būti, kad įvaikinimo procedūra vaikui nesutikus nebus pradėta. Mažojo piliečio brandumas ir gebėjimas išreikšti savo nuomonę vertinamas individualiai. Nustatyta, kad nuo dešimties metų ir vyresni vaikai raštu patvirtina sutikimą būti įvaikinti konkrečios šeimos. Iki 10  metų amžiaus vaiko, gebančio išreikšti nuomonę, ji išklausoma. Kai akivaizdu, kad ši nuomonė neatitinka geriausių vaiko interesų, pasitelkiamas psichologas, jis padeda mažamečiui geriau suvokti, ką reiškia įvaikinimas bei priimti sprendimą.     

Vaikas gali atsisakyti grįžti į biologinę šeimą. Nepilnametis gali nuspręsti, ar grįžti į biologinę šeimą. Pasitaiko, kad patirti išgyvenimai šeimoje verčia priimti kitokį sprendimą – negrįžti pas tėvus. Kai gynėjai įvertina vaiko situaciją šeimoje ir nustato apsaugos poreikį, vaikui skiriama laikinoji priežiūra. Jeigu tėvai nededa pakankamai pastangų keistis arba vaikai praranda pasitikėjimą tėvų gerais ketinimais ir dėl to nebenori grįžti į šeimą, išklausius jo motyvuotą nuomonę, gali būti inicijuojamas laikinosios globos (rūpybos) nustatymas.

Padėtivaikui suprasti save kartais pasitelkiamas psichologas

I. Skuodienė atkreipia dėmesį, kaditin svarbi vaiko teisių atstovų užduotis yra įvertinti, ar vaiko nuomonė neprieštarauja geriausiems jo interesams. Vaiko amžius išreikšti nuomonei dažnu atveju reikšmės neturi, o nuomonė įvertinama pagal vaiko gebėjimą ją reikšti, psichologinę brandą. 

Vaiko nuomonės išklausymas nėra paprasta procedūra. Specialistas turi būti gerai pasirengęs šiam darbui, išmanyti vaiko psichologiją. Pokalbis su vaiku dažniausiai vyksta jo namuose, vaiko kambaryje, kur jis geriausiai jaučiasi. Vaikas turi teisę atsisakyti kalbėtis, ši jo teisė yra gerbiama. Jeigu gynėjas mato, kad vaikui skaudu kalbėti arba pastebi priešiškumą, gerbia vaiko pasirinkimą ir laikinai atsitraukia.

„Su sprendimą turinčiu priimti vaiku susitikęs specialistas pasitelkia tam tikras psichologines praktikas: kalba tik ramiu tonu, išlaiko pauzes, neužduoda daug klausimų, atsakymų neskubina. Vaikas jaučiasi saugiau, kai turi erdvės ir patylėti, ir  apgalvoti savo atsakymą. Specialistai pabrėžia akių kontakto reikšmę ir dėmesį vaiko kūno kalbai – kartais iškalbingesni ne žodžiai, bet neverbalinė kalba“, – apie darbo subtilybes pasakoja Tarnybos vadovė.

Su vaikais dirbantys specialistai pastebi, kad dažnai net patys mažiausieji turi savo aiškią nuomonę ir drąsiai ją gina. Būna, kad tenka paskatinti ir padrąsinti savo sprendimą išreikšti. Yra situacijų, kai tenka padėti susivokti mintyse ir jausmuose, o pokalbiui susitikti ir ne vieną kartą. Kaip specialistui seksis pasiekti rezultatą ir išsiaiškinti vaiko nuomonę, priklauso nuo užmegzto pirminio ryšio.

Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos komentare sakoma, kad „valstybės dalyvės turėtų skatinti vaiką sukurti laisvą nuomonę ir sukurti aplinką, kuri leistų vaikui pasinaudoti savo teise būti išklausytam“. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą pasisakė, kad vaiko nuomonė yra vienas iš reikšmingų įrodymų. LR Vaiko teisių pagrindų įstatymas užtikrina nepilnamečio teisę išreikšti savo nuomonę.

Skaityti daugiau
REKLAMA

Skaitomiausi