Socialiniai tinklai

Aktualijos

Jaunos šeimos svajonė – įsikurti gimtąjame kaime

Avatar

Paskelbta

data

Šiaulėnų seniūnijoje, Birietiškių kaime, gyvena jauna Žydrūno ir Ingridos Vileikių šeima, auginanti du mažus vaikučius. Jauni žmonės grįžo iš emigracijos Anglijoje turėdami svajonę įsikurti kaime, kad vaikai augtų ir gyventų Lietuvoje.

Nelengva naujakurių pradžia


„Mes niekada nenorėjome gyventi svetimoje šalyje, mūsų tikslas buvo Anglijoje užsidirbti pinigų ir grįžti gyventi į Lietuvą. Aišku, gyvendami užsienyje galėjome apsipirkti geresnėse parduotuvėse, galimybės buvo didesnės, tačiau į darbą kasdien eidavome sukandę dantis – taip norėjome kuo greičiau grįžti į Lietuvą“,- sakė Ingrida.

„Mes visada norėjome gyventi kaime, miestas visai netraukia. Visada svajojau dirbti tėvų ir senelio žemę, gyventi savo gimtajame kaime, kur praleista visa vaikystė bei jaunystė“,- žmonai Ingridai antrino Žydrūnas.

Už svetur užsidirbtus pinigus su giminaičių pagalba jauna šeima Žydrūno tėvų ir senelio žemėje pasistatė namą, netoliese nusipirko dar vieną sodybą ir pradėjo ūkininkauti.

„Nutariau auginti limuzinų veislės mėsinius galvijus – jie nereiklūs maistui, telyčios lengvai veršiuojasi. Kaip jaunas ūkininkas 2016 m. prašiau ES paramos įsikūrimui, tačiau negavau. Parama man buvo suteikta tik šiemet, parašius dar vieną verslo planą – per kelis etapus bus išmokėta 40 tūkst. eurų“,- sakė ūkininkas Žydrūnas Vileikis.

Pasak jauno ūkininko,  paramą įsikūrimui gauti nelengva – kad nereikėtų imti paskolų, turi pats turėti apie 30 tūkst. eurų santaupų bei apie 30 hektarų žemės. Turėdamas mažiau žemės, gali nesurinkti reikiamo paramai gauti balų skaičiaus.

„Ši parama turbūt numatyta turtingų ūkininkų vaikams, kurie jau turi iš tėvų paveldėję žemės. Jaunam ūkininkui įsikurti šių lėšų – 40 tūkstančių eurų – tikrai nepakanka, nes reikėjo pirkti galvijus, dar pirkau traktorių. Galvijams ganytis bei šienauti pašarui reikia žemės, tad teko skolintis iš banko ir pirkti žemės – šiuo metu turiu 32 hektarus. Dar reikėjo apdrausti galvijus – vien už jų draudimą per metus sumoku apie 3 tūkst. eurų. Likusieji ES paramos pinigai bus pervesti, kai įrodysiu, kad iš ūkio gaunu pelno, tačiau pelnas bus tik kitais metais, kai parduosiu atvestus limuzinų veršelius“,- pasakojo jaunas ūkininkas Žydrūnas.

Pasak Žydrūno, jis vien tik dokumentų tvarkymui – gauti ES paramai, paskolos iš banko tvarkymui bei notarų dokumentams – išleido apie 15 tūkstančių eurų.

Ūkininkui dar reikia angaro, kur galėtų peržiemoti 26 mėsinių limuzinų banda, tačiau tai kol kas tik ateities perspektyvos – angarui įsigyti trūksta pinigų.

Šiemet nesulaukta ir tokio pelno, kaip tikėtasi, už kviečius – nelepino oro sąlygos, nedaug jų ūkininkas prikūlė.

„Kol kas dirbame ateičiai“


Jauna ūkininkų šeima besikurdama Birietiškių kaime dirba ne tiek  savo, kiek savo vaikų ateičiai.
„Kūrimosi pradžia labai sunki. Metus dienomis dirbau pas ūkininką, o savo ūkyje dirbdavau naktimis – numigdavau kelias valandas ir vėl kildavau į darbą. Toks režimas varginantis, tačiau labai reikėjo pinigų. Ir dabar neatsisakau padėti kaimynams, patalkinti. Viską darau dėl šeimos, nes šeima man svarbiausia šiame gyvenime“,- pasakojo Žydrūnas.

Ingrida dirbo Tyrulių pašte, tačiau jam užsidarius moteris liko be darbo.

Tėvams ūkyje dirbti padeda ir vaikai: kartu eina šerti galvijų, renka akmenis laukuose.

„Noriu, kad vaikai Lietuvoje turėtų stogą virš galvos, savo ūkį. Kol kas iš savo ūkio jokio pelno neturime, dirbame ateičiai. Noriu nusipirkti dar keturias telyčias, kad bandoje būtų 30 galvijų, reikėtų ir daugiau žemės“,- savo planais dalijosi Žydrūnas Vileikis.

Įspūdingai atrodanti mėsinių limuzinų banda ganosi pelkėtoje ganykloje – nereiklūs galvijai nuskabė augusius krūmus, gražiai „nušienavo“ ganyklą. Beje, galvijai pas šeimininką atbėga vos tik šis juos pašaukia. „Mano telyčios ir jautukas draugiški, pripratinau juos atbėgti vos pašaukus. Galvijus šeriu ekologiškais pašarais. Atvykę atstovai iš Nacionalinės mokėjimo agentūros mano galvijus įvertino labai gerai – jie puikiai išsivystę pagal savo amžių. Galvijai nebaikštūs, su jais reikia elgtis švelniai, pakalbinti“,- pasakojo ūkininkas.

Ūkininko planuose – bandos gausinimas ir prieauglio laukimas, iš kurio ateityje tikimasi neblogo pelno.

Tikimasi paramos

Nelengva jaunų ūkininkų Žydrūno ir Ingridos Vileikių kūrimosi Birietiškių kaime pradžia, tačiau turint entuziazmo bei lietuviško darbštumo visi sunkumai įveikiami.

Šiuo metu ūkininkų šeimą slegia skolos – bankai už paskolas prašo palūkanų. „Šiuo metu, kad išgyventume ir jaunas ūkis nežlugtų, mums reikėtų apie 40 tūkstančių eurų. Aš neprašau labdaros, už paskolą įkeisčiau nusipirktą  sodybą. Kai ūkis pradės duoti pelno, visas skolas palaipsniui padengsime. Gal mano ūkiu susidomėtų verslininkai ir sutiktų pagelbėti. Domėjausi Anglijos ūkininkų gyvenimu – kol ūkis neduoda pelno, ūkininkui bent 2 metams atidedami mokesčiai, nesmaugia bankai“,- sakė Žydrūnas.
Jauna šeima labai nenorėtų išvykti vėl į Angliją, nori gyventi ir vaikus auginti tik Lietuvoje, tik jauniems žmonėms sąlygos kol kas čia nelabai palankios.

„Manau, kad dabar šiai jaunai šeimai turėtų padėti valstybė – juk nedaug jaunų žmonių sugrįžta į Lietuvą ir savo ateitį sieja su kaimu“,- sakė  „Radviliškio verslininkų asociacijos“ vadovas Gediminas Lipnevičius.
Na, kol valstybė neskuba padėti naujakuriams, gal atsiras geranoriškų ūkininkų ar verslininkų, kurie padėtų įsikurti Žydrūno ir Ingridos šeimai Birietiškių kaime, Šiaulėnų seniūnijoje.

„Radviliškio krašto“ informacija

 

Komentarai

Jūsų komentaras

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Aktualijos

23 metus vaiko teisių gynėja dirbanti Rima Butkienė: viską atperka laimė vaikų akyse

Avatar

Paskelbta

data

Ilgus metus vaiko teisių gynėja dirbanti Rima Butkienė per savo darbo praktiką matė visko – vaikų ašarų ir juoko, tėvų paklydimų ir šeimų džiaugsmo, pradėjus kitokį gyvenimą. Visam gyvenimui moters atmintyje įsirėžė kraupūs vaizdai – visiškai girti kūdikiai, alkani, skriaudžiami, utėlėti vaikai, gyvenantys išmatose ir sveiku protu nesuvokiamame skurde. Iš liūno ji traukė nusikalstančius nepilnamečius, vežė labdarą skurstančioms šeimoms. Moteris atvira – už savo darbą sulaukė ne tik meilės ir pagarbos, bet ir grąsinimų susidoroti. Tačiau visas neigiamas patirtis jai atperka viena – laimė išgelbėtų vaikų akyse. Džiugina širdį ir tėvų padėka.

Pristatome pokalbį su Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Vilniaus miesto skyriaus vyresniąja patarėja,  atsakingą už reagavimą į pranešimus apie galimus vaiko teisių pažeidimus, Rima Butkiene. 

–Dirbate tarnyboje, kuri gina vaiko teises. Kodėl pasirinkote būtent tokį darbą?

–Aš visada norėjau dirbti su vaikais. Esu baigusi tuometinį Vilniaus pedagoginį institutą chemijos-biologijos mokytojo specialybę. Mano pirmoji darbovietė buvo giliame kaime, mokykloje, kur vienoje klasėje mokėsi pirmokai, antrokai, trečiokai ir ketvirtokai ir aš, tuomet 18- metė, buvau visų tų klasių vienintelė mokytoja. Bestudijuodama atlikau daug pedagoginių praktikų mokyklose, vėliau dirbau mokytoja. Įgytos žinios ir įgūdžiai man visą laiką labai padeda bendraujant su vaikais, jų tėvais ir institucijomis.

O vaiko teisių gynėja, tiesą sakant, aš tapau atsitiktinai. 1997 metais po vaikų auginimo pertraukos vietoje mokytojos darbo tiesiog nusprendžiau pamėginti save kitur, bet vistiek ten, kur būtų darbas su vaikais. Sužinojau, kad savivaldybėje yra laisvų vietų Vaiko teisių apsaugos skyriuje.  Kai pirmą dieną atėjau į darbą, man  padavė Vaiko teisių pagrindų įstatymą, liepė perskaityti ir ateiti rytoj. Kai kitą dieną atėjau, paklausė: „Ar dirbsi?‘‘. Nors buvo baisoka, ar sugebėsiu, pasakiau, kad dirbsiu. Ir, matote, užsibuvau 23 metus. Dėkoju likimui, kad pasirinkau šitą darbą.

–Ką jums reiškia dirbti tarnyboje?

–Vaiko teisių gynėjas – ne profesija. Tai gyvenimo būdas. Dirbti šį darbą man yra garbė, nes matau jame didelę prasmę ir didžiuojuosi.  Visuomet sakau žmonėms, koks mūsų darbas yra svarbus ir atsakingas, kad mes visada siekiame tik geriausio sprendimo, giname šeimą. Džiugu, kad mūsų darbas yra apčiuopiamas, matai jo rezultatą – laimingas vaiko akis, šypseną, girdi juoką. Nors būna ir nesėkmingų atvejų. Myliu savo darbą ir kasdien į jį einu tikrai noriai. 

–Vaikų gynėja dirbate 23 metus. Papasakokite apie tai plačiau? Kokį darbą dirbote, kokių patirčių įgijote?

–Darbą pradėjau nuo paparastos inspektorės. Tada taip vadinosi vaiko  teisių specialisto pareigos. Gavau Vilniaus mieste Antakalnio teritoriją, kuriai priklausė 24 gyvenvietės. Dirbau visus darbus. Pėsčia ar nuosavu automobiliu lankydavau socialinės rizikos šeimas, organizuodavau joms labdarą, kalėdinius renginius. Mokyklose lankydavau nusikalsti linkusius vaikus, dalyvaudavau reiduose, apklausose ir teismuose civilinėse ir baudžiamosiose bylose, gelbėdavau vaikus iš pavojingų sveikatai ir gyvybei sąlygų. Taip pat konsultuodavau Antakalnio gyventojus vaiko teisių klausimais. Žodžiu, savo darbo valandų neskaičiuodavau ir darbo neskirstydavau – kur čia socialinės paslaugos, o kur čia teisinės paslaugos. Į savo darbą net buvau įtraukusi šeimos narius. Vyras mane automobiliu veždavo į atokias vietas ir laukdavo, kol ateisiu. Tikslas buvo vienas – padėti vaikui čia ir dabar.

Pirmą kartą nusvilau, kai grąžinau vaikus motinai, nusprendusi dar kartą jai duoti šansą pasitaisyti ir pačiai auginti vaikus, o po kelių valandų paskambino policijos pareigūnė rėkdama: ,,Važiuok,  susirink vaikus plikus nuo skruzdėlyno!‘‘.

Ne paslaptis, toks darbas yra sudėtingas. Buvau ne tik gerbiama ir mylima, bet ir nekenčiama. Ne kartą sulaukiau gąsdinimų, kad nepasirodyčiau Antakalnio gatvėse, nes susidoros. Grasindavo rašydami, skambindami ne tik į darbą, bet ir į namus. Kartą net buvo atvykę į namus grasinti. Pažinojo mane visas rajonas.  Pro Antakalnio turgelį einant man nuolat socialinės rizikos mamos siūlydavo mėlynių, žemuogių, šermukšnių, maloniai atsisakydavau. Į autobusą įlipus, per visą autobusą iš galo šaukdavo ,,Ateikit inspektore, yra laisvų vietų!‘‘.

–Kas jus labiausiai džiugina darbe?

–Galimybė padėti vaikui ir šeimai bėdoje. Kaip minėjau, susiduriame su įvairiais žmonėmis, sulaukiame įvarių reakcijų. Būna, kad tranko durimis ir grasina skundais ar net susidorojimu, tačiau kartais ateina padėkoti. Tai viską atperka.

–Minėjote, kad be džiugių akimirkų turite ir sunkios bei skaudžios darbo patirties. Gal galite pasidalinti? Kas jus pribloškė, sukrėtė labiausiai?

–Ir anksčiau, ir šiandien labiausiai sukrečia ir pribloškia atvejai, kai matai žiauriai apleistus vaikus. Atsimenu atvejį, kai apsilankius šeimoje, 7 metų vaikas paprašė darbuotojų būti paimamas iš šeimos, o 5 metų sesei liepė neverkti ir eiti rengtis. Tie vaikai maišė vandenį su miltais ir ruošėsi keptis blynus, o namuose buvo šalta, nekūrenama, sienos ir langai apledėję.

Buvo visokių atvejų. Apgriuvusiame name tarp narkomanų ir valkatų landynėje vienas 10 mėnesių vaikas šliaužiojo tamsoje apšašęs, utėlėtas, su mėlynėmis. Buvo atvejis, kai aptikome mėnesio kūdikį, prigirdytą motinos pienu su alkoholiu. Nuo jo iš tolo smirdėjo degtine. Jį reikėjo staigiai susivynioti  į paklodę ir bėgti iš tų namų, kol motina už spintos smaginosi.

Sukrečia, kai randi be tėvų paliktus visiškai mažiukus vaikus nežinia kada valgiusius. Tuomet bėgi į parduotuvę nupirkti jiems ką nors valgyti.

Žudo žmonių abejingumas. Šiais laikais dar būna atvejų (ne vienkiemiuose, bet mieste, daugiabučiuose, kur gyvena daug žmonių), kad vaikai gyvena namuose, kurie apšnerkšti gyvūnų ir pačių tėvų išmatomis. Tie vaikai būna alkani, iš tolo smirdintys, jie net nežino kas yra švari patalynė. Jie bijo atsigulti ant tokios paklodės, kai švarią lovą jiems pasiūlai. Baisu pagalvoti ką jie mato, ką jie patiria. Kodėl to nepastebi kaimynai, kiti aplinkiniai žmonės?

–Be profesinių žinių, kokių asmeninių savybių reikia turėti vaiko teisių gynėjui?

–Būti emociškai stipriam ir empatiškam. Taip pat svarbu neteisti žmonių, nežiūrėti į juos iš aukšto. Niekada nėjau į šeimas ,,užsidėjusi skrybėlės‘‘, neturėjau išankstinės nuostatos, visada stengiausi prisitaikyti prie situacijos, išgirsti žmogų  ir kalbėtis su žmogum paprastai. Vaiko teisių gynėjui reikia būti žmogiškam, kantriam, drąsiam, ryžtingam priimant sprendimus, nebijančiam iššūkių.

–Dirbdama savo darbą tikriausiai turite siekių ir troškimų, kokie jie?

–Didžiausias troškimas, kad  vaikai turėtų mylinčius tėvus ir jaustųsi šeimoje mylimi. Tai yra pradžių pradžia.

–Ar jūsų darbas keičia jus pačią?

–Keičia. Visi pokyčiai sustiprina mane kaip asmenybę. Turiu nuolat augti, tobulėti, prisitaikyti prie pokyčių, įgyti daug žinių ir jas taikyti darbe.

–Kartais vis dar pasigirsta, kad Tarnybos darbuotojai yra vaikų atiminėtojai. Ar susidūrėte su tokiu požiūriu?

–Girdžiu tą nuomonę dėl tų vadinamų grobikų, bet manau žmonės kalba ir komentuoja iki tol, kol patys nesusiduria su mūsų darbu. Visada sakiau ir sakysiu – reikia  kalbėtis, aiškinti žmonėms. Vaiko teisių gynėjo tikslas yra padėti, o ne bausti ar kaip nors pakenkti šeimai.

Neseniai paskambino moteris, norėdama pranešti, kad bijo savo pirmokę dukrą leisti į mokyklą, nes ją užpuolė tos pačios mokyklos trečiokai. Pasakodama ji labai jaudinosi, prisipažino, kad jai taip rankos dreba, kad net telefono negali nulaikyti. Ji jaudinosi ne tik dėl įvykio su vaiku, bet ir dėl to, kad teko paskambinti į tarnybą. Išklausiau ją, paaiškinau, ką ji turi padaryti, ką mes darysime ir atsisveikinant nusiraminusi moteris padėkojo.

Būna atvejų, kai tėvai pasako: „Gaila, kad tik dabar ,,pakliuvome‘‘, o galėjome anksčiau pradėti gyventi kitokį gyvenimą ir tinkamai rūpintis vaikais“.

Dėkui už pokalbį.

Sigita Zumerytė Arlauskienė

Viešųjų ryšių ir komunikacijos skyriaus vyriausioji specialistė

Tel. 8 616 43424

El.p. sigita.arlauskiene@vaikoteises.lt

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba

Skaityti daugiau

Aktualijos

Šiaulių kriminalistai pergudravo juos ir draudimo bendrovę apgauti planavusį šilutiškį

Avatar

Paskelbta

data

Šiaulių apskrities policijos Nusikaltimų nuosavybei tyrimo valdybos pareigūnai, prieš pora metų pradėję tirti Raseinių rajone iš automobilio įvykdytą vagystę, kurios metu, anot savininko, buvo padaryta per 13 tūkstančių eurų turtinė žala, buvo priversti bylą nutraukti ir pradėti naują ikiteisminį tyrimą – dėl melagingo pranešimo apie nebūtą nusikaltimą ir sukčiavimo. Kaltinimai dėl šių nusikalstamų veikų pareikšti 39 metų Šilutės rajono gyventojui.

2018 metų lapkričio 27-ąją Šiaulių apskrities policija sulaukė pranešimo, kad  automagistrale Klaipėda – Kaunas  automobiliu  VW NEW BEETLE važiavęs vairuotojas, pasibaigus degalams, buvo priverstas automobilį palikti šalikelėje ir eiti į už keleto kilometrų esančią degalinę jų parsinešti. Grįžęs, pasak vyro, jis pamatė, kad, sugadinus keleivio pusės durelių spynelę, buvo įsibrauta į automobilį ir  pavogti jo vadovaujamai bendrovei priklausantys daiktai – nešiojamasis kompiuteris DELL,  fotoaparatas NIKON, papildomas fotoaparato objektyvas NIKOR ir  dvi dėžės su reklamai skirta produkcija – 350 marškinėlių.

Kriminalistai nedelsdami pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl vagystės. Tačiau jiems įtarimą kėlė viena detalė – kritinį degalų kiekį bake vyras tikrai turėjo pastebėti, tačiau kažkodėl jis neužsuko į  degalinę, pro kurią važiavo, jų įsipilti,  o kai už kelių kilometrų automobilis sustojo, tada pėsčiomis grįžo į ją, palikęs transporto priemonę kelkraštyje…

Kol tyrėjai rinko informaciją, šilutiškis kreipėsi į draudimo bendrovę ir pranešė apie jo įmonei priklausančio turto vagystę, nurodydamas, kad patyrė 13 566 eurų tutinę žalą. Kaip patvirtinimą, kad pavogtieji daiktai egzistavo, jis  pateikė  suklastotus dokumentus apie jų įsigijimą. Šių dokumentų  pagrindu už neva pagrobtą  kompiuterį, fotoaparatą ir objektyvą jo  įmonei buvo išmokėta 3000 eurų. Tyrimo metu  nustatyta, kad į įmonės sąskaitą įkritę pinigėliai, buvo pervesti į kitą įmonės sąskaitą, o po to – į vyro nepilnametės dukros sąskaitą ir perimti savo naudai. Likusios 10 566 eurų draudimo išmokos už reklamai skirtas prekes draudimo bendrovė šilutiškio įmonei  neišmokėjo, nes konstatavo, kad jo nurodytas draudiminis įvykis neatitiko draudimo sutarties sąlygų, nes draudimo apsauga prekėms  galiojo tik draudimo vietoje, kuri yra  Šilutėje.

Paaiškėjus šioms aplinkybėms, 2019 metų pabaigoje ikiteisminis tyrimas dėl vagystės buvo nutrauktas ir pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl melagingo pranešimo apie nebūtą nusikaltimą bei  sukčiavimo, turint tikslą apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą. Pastarasis tyrimas šiuo metu jau baigtas ir perduotas nagrinėti teismui. Kaltinamasis teismo laukia už grotų, nes Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų sprendimu atlieka bausmę  už dar seniau padarytas nusikalstamas veikas – apgaulingą buhalterinę apskaitą, dokumentų klastojimą ir pasikėsinimą sukčiauti stambiu mastu.

                      Atstovė spaudai Gaila Smagriūnienė

Skaityti daugiau

Skaitomiausi