Socialiniai tinklai

Aktualijos

Išsipildė svajonė, vyro puoselėta nuo antros klasės – sukurti šeimą ir globoti tėvų atstumtą vaiką

Avatar

Paskelbta

data

Artėjant Tėvo dienai mintimis grįžtam į savo vaikystę, ją, lyg šventę apmąstom su tylia šypsena, prisimenam, kaip tėtis vežiojo rogutėmis, o gal tai, kaip ilgai taupęs padovanojo išsvajotą dviratį, kuriuo važiuoti pats ir mokė. Prisimenam ir kitas svajones, susijusias su tėčiu. Radviliškyje su šeima gyvenantis Virmantas Aksinavičius Tėvo dieną pasitinka irgi su prisiminimais, kaip svajonės išaugo į didelį ir kilnų darbą- tapti tėvu nuskriaustam vaikui ir globoti tėvų atstumtą mažylį.

Radviliškiečiai Areta ir Virmantas Aksinavičiai Šiaulių apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus (VTAS) specialistes pakviečia į savo jaukius namus. Erdviame bute vietos užtenka visiems – laimingai sutuoktinių porai, trims jų jau ūgtelėjusiems vaikams ir smalsiam šuniukui. Areta ir Virmantas būtent taip ir sako, kad visi trys vaikai jų. Globojamo Kajaus Areta su Virmantu niekaip neišskiria, nežinantys net neįtaria, kad tai iš neatsakingų tėvų paimtas ir šeimoje priglaustas vaikiukas. Kodėl ryžosi į savo laimingą šeimą paimti globoti vaikiuką Virmantas atviras – pats būdamas antrokas aiškiai suprato, kad vaikams be tėvų yra labai blogai ir nutarė, kad suaugęs bent vieną nuskriaustą vaiką padarys laimingu.

Kad globos vaiką žinojo nuo antros klasės

Santūrus Virmantas, paklaustas, ką mąstė prieš imdamas globoti berniuką vyriškai atsidūsta. Mintimis nuklysta į savo vaikystę, kai teko patirti nevaikiškus dalykus -ligą ir ilgą gydymąsi. ,,Buvau antrokas. Sirgau, reikėjo ilgo gydymo sanatorijoje. O ten dienos lėtai eina, nei mama, nei tėtis nepaguos, rytą nepažadins, vakare nepalinkės saldžių sapnų. Atsimenu, koks sanatorijoje pasijutau vienišas. Reikėjo mamos ir tėčio. Labiausiai trūko tėčio. O dar tėvai išsiskyrė, mama viena mus augino. Vėliau atsirado patėvis. Iki šiol atstoja tėvą. Aš pats išgyvenau, kaip vaikams svarbu, kad būtų tėvai šalia, kad tas prieraišumo jausmas būtų su atsaku‘‘,- pasakoja Virmantas Aksinavičius.

Globėju tapti pasiūlė likimas

Laikas ėjo. Virmantas sutiko Aretą, sukūrė šeimą, laimingai gyveno, augino du savo vaikus ir atsitiko taip, kad Aretos giminių vaikiukas buvo paimtas iš savo tėvų šeimos. Šešerių metukų giminaitį priėmę į šeimą Areta ir Virmantas berniuką augino apie metus, vėliau vaikas grąžintas mamai. Areta ir Virmantas rūpinosi savo vaikais ir atrodo, nieko netrūko. Tik buvo keistas nutikimas. Sūnų Areta norėjo pavadinti Kajumi. Bet Virmantas nutarė, kad šis vardas sūnui nelabai tinka, be jokių nusistatymų prieš šį vardą, tiesiog sūnui, anot Virmanto, jis kažkaip ,,nelipo‘‘. Tai sūneliui davė kitą vardą. Šeima gyveno darniai, vaikai augo, darbai abiem sutuoktiniams sekėsi. Atrodė, kaip liaudis sako, tik gulbės pieno trūko. Tačiau mintis nuskriaustą vaiką padaryti laimingu niekur nedingo. ,,Kartą su žmona pažiūrėjom vienas į kitą ir tapo aišku, ką turim daryti. Kreiptis į Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą, kad pasiūlytų mūsų šeimai globoti vaiką. Ir nesvarbu buvo, ką pasiūlys globoti, berniuką ar mergaitę. Taip į mūsų šeimą atėjo Kajus. Taip turėjo būti, matyt. Jam tada buvo šešeri. Vaikui labai reikėjo mūsų, t.y. šeimos. Jis, giminaičių augintas kaime, net vandens iš čiaupo nebuvo matęs, jo bijojo, net vonios bijojo, šiltu vandeniu nemokėjo praustis. Bijojo ir laiptų, lipo, kaip trejų metukų mažylis – abiem rankom įsitvėręs į turėklus kojeles dėliojo abi ant kiekvieno laiptelio. Visko, lyg kūdikį teko mokyti, net kalbėti taip, kaip įprasta, o ne rėkti ar plūstis‘‘,- globos pradžią prisimena Virmantas.

Laimės namie su globotinio atėjimu padaugėjo

Dabar visi trys vaikai lepinami vienodai. Dviračiai, riedis, žaislų kalnai. Kyla klausimas – gi finansiškai sunku, nors ir mama dirba, bet išlaidos ant tėčio pečių. ,,Visos išlaidos yra ne išlaidos, o investicija į vaikus. Neskaičiuojam, kam kokios išlaidos. Tai mūsų šeimos bendri poreikiai – ir kelionės, ir dviračiai, ir telefonai – viskas yra mūsų. Nieko aš sau nenoriu daugiau, nei turiu, nes turiu viską. Turiu šeimą ir tris nuostabius vaikus. Turim erdvius namus. Sau svajonės neturiu – svajonės mūsų bendros. Svajoju vaikus į mokslus išleisti. Kokius norės, tokius pasirinks kiekvienas‘‘,- sako Virmantas.

Laukiamiausios tėčio lauktuvės

Virmantas turi gerą darbą – yra aukštos kvalifikacijos statybų specialistas, tai dažnai vyksta į komandiruotes užsienyje. Kur bebūtų, vis galvoja, kaip šeimą pradžiuginti, nes žino, kad yra laukiamas namie. ,,Parvežu saldainių. Airijoje buvau ilgiau, tai nebeištvėriau, lauktuves išsiunčiau namo. O kai parvažiavau namo – vėl lauktuvių  parvežiau. Saldumynų, skanėstų, vaisių. Vaikai juokėsi – sako, tėti, gi jau daug parsiuntei. O kai paklausiu, ko dar norėtumėt, tai sako, tėti, tu niekur nevažiuok, tik būk namuose su mumis. Aš sakau, kad važiuoju pinigų uždirbti, kad galėtume kartu kur nuvažiuoti, prie jūros pabūti. Vaikai sako, mums nieko nereikia, tik tu, tėti, būk su mumis‘‘,- sako Virmantas.

Koks tėtis yra Virmantas?

,,Vaikai gal geriau galėtų pasakyti. Aš griežtesnis, nei mama. Griežtesnis, tai reiškia, kad daugiau drausminu, dažniau pasakau, ko negalima. O negalima išdykauti, laiku neiti miegoti, vėluoti į mokyklą. Būna, nueina miegoti berniukai ir įsijungia savo kambaryje televizorių, be garso, kad mes negirdėtume, bet nemiega, žiūri kokį filmą. O rytą sunkiai keliasi. Tai tenka dažnai priminti, kad reikia tinkamai ilsėtis, o žaidimams savas laikas. Rytą išdykėliams tikrai nėra pasigailėjimo, keltis reikia laiku, kad ir kaip graudentų mane‘‘,- apie vaikų išdaigas ir tėviškus rūpesčius kalba Virmantas.

Vaikų be talentų nebūna

Dabar Aksinavičių rūpestis – atrasti globojamo devynmečio Kajaus talentus. Nemažai laiko praėjo, kol paimtą globoti Kajų šeima išgydė. Vaiką giminaičiai buvo tiek apleidę, kad negydoma liga kenkė berniuko klausai, paaiškėjo, kad reikia ir akinukų. Mama Areta su globotiniu kartu gulėjo ligoninėse, slaugė po operacijų. Dabar berniuko sveikata puiki. Tik mokslai kiek silpniau sekasi, ypač matematika. ,,Vaikų be talentų nebūna. Štai šeštokė dukra lanko muzikos mokyklą, gieda bažnyčios chore, išvažiuoja koncertuoti į užsienio šalis. Pirmokas sūnus irgi rado savo mėgstamus užsiėmimus. O antrokas Kajus ieško savęs. Ir mes ieškom jo talentų. Kajus šoko, bet jam nepatiko, piešimui irgi nelinkęs. Tai laukia, kada galės pradėti lankyti futbolo treniruotes‘‘,- apie vaikų talentus kalba Areta.

Laukiamiausia dovana Tėčio dienai

Visi trys vaikai turi dviračius. Ir riedį turi. Patys taupėsi kišenpinigius, susidėjo ir nusipirko. Dabar kartu važinėjasi, nors būna ginčų, kuris daugiau pasivažinės, o kuris palūkuriuos. Kajus norėtų ilgiau važinėtis. ,,Tai aš sakau, važinėkis dviračiu, galėsi kartu su broliu ir sese važinėtis. Kiekvienas turite po savo dviratį. Aš tave mokysiu važiuoti, kol tau pasiseks. Bet vaikas kažkodėl bijo dviračiu važiuoti, nors jau šiek tiek drąsinasi. Tai kai grįšiu iš komandiruotės, gal padovanos man tą laukiamą dovaną – parodys, kaip išmoko dviračiu važiuoti‘‘,- dovaną Tėvo dienai jau užsisakė Virmantas.

Tėčio svajonės, kurios turėtų išsipildyti kiekvienais metais per Tėvo dieną

 Kiekvienas tėvas, įtėvis, globėjas, senelis pasvajoja, kokie jo vaikai ir anūkai bus po 20 metų. Vieni svajoja važiuoti vaikų lankyti jų namuose, kiti galvoja, ką paruoš Tėvo dienos vakarienei, kai prie stalo gal jau ir anūkai sėdės. Virmantas irgi turi tėvišką svajonę. ,,Norėčiau, kad mūsų vaikai, savi ir globotinis užaugtų gerais žmonėmis, kad globojamam vaikui susiklostytų geras gyvenimas. Kad nenuklystų, kaip jo biologiniai tėvai ir giminaičiai. Noriu, kad jam labai sektųsi. Noriu jį teisingai užauginti. Svajoju, kad po 20-ties metų jis Tėvo dieną būtų laimingas mano sūnus, o gal ir pats laimingas tėtis‘‘,- tokios tėviškos Virmanto svajonės.

Tėčio Virmanto linkėjimai visiems seneliams, tėvams, įtėviams ir globėjams

,,Meilės linkiu visiems. Kad ją dalintų ir gautų daugiau, nei išdalino ir vėl dalintų. Meilės labiausiai reikia vaikams. Tai linkiu stiprybės mokantis ir mokant mylėti, užjausti, paguosti‘‘,- tokie Virmanto Aksinavičiaus linkėjimai, išsakyti visoms šeimoms pasitinkant Tėvo dieną.

Komentarai

Jūsų komentaras

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Aktualijos

Merui priekaištai dėl žemės mokesčių – ir šventės metu

Avatar

Paskelbta

data

Aistros dėl žemės ūkio paskirties žemės mokesčio Radviliškio rajone vis nerimsta. Priminsime, kad žemės ūkio paskirties žemės mokestis mūsų rajone 2019 m. yra vienas didžiausių apskrityje – 1,7 proc., kai kituose rajonuose, žymiai mažesnis, pvz.: Šiaulių rajone – 0,5 proc., Akmenės rajone – 1 proc., Kelmės rajone – 1,2 proc.
Ūkininkai dėl  patvirtinto ypač didelio žemės mokesčio Radviliškio rajone diskutuoja ne tik savivaldybės tarybos posėdžiuose ar žemdirbių susibūrimuose, bet  ši  diskusija persikėlė ir į viešuosius renginius.
Birželio 12 d. Radviliškyje vyko iškilmingas „Kauno grūdų“ naujo elevatoriaus Radviliškyje atidarymas, kuriame dalyvavo rajono meras A. Čepononis, Tarybos narys ir bendruomenės pirmininkas G. Lipnevičius, savivaldybės Žemės ūkio skyriaus vedėjas A. Juozapavičius ir , aišku, šventės šeimininkas T. Barštys, kuris ir pristatė naują įmonę Radviliškio mieste. 
Po šventinės renginio dalies ūkininkai nebuvo nusiteikę skirstytis ir eiti prie vaišių stalo, o pasinaudoję proga „griebė“ merą: „Mere, pasakykite, kodėl Radviliškio rajone žemės mokesčiai vieni didžiausi visoje apskrityje?“
Meras puolė ieškoti kaltų. „Reikėjo ateiti į Tarybos posėdį ir viskas jums  būtų paaiškinta“,- teisinosi jis. Taip ir norisi merui priminti, kad būtent jo vadovaujami konservatoriai su koalicijos partneriais  ir sudaro daugumą, kurie nustatė žemės mokesčius, vienus didžiausių Šiaulių apskrityje.
„Tai kad mūsų į posėdį niekas nekvietė,- merui replikavo ūkininkai. – Turbūt pritrūkote pinigų miesto aikštės  žemaūgiams medeliams pirkti, tai ir norite pasipelnyti iš ūkininkų“,- pasipylė kandžios „strėlės“  rajono merui.
Merą iš bėdos bandė traukti  renginio vedantysis, kuris paprašė susirinkusiųjų šiandien švęsti šventę.  
Tad ūkininkai, numoję ranka į merą, kuris nesitikėjo, kad ūkininkai išsakys savo nuomonę jo atžvilgiu, nuėjo ragauti virtuvės šefo Ruslano Bolgovo paruoštų šventinių vaišių.
„Džiugu, kad ūkininkai netyli ir išsako savo nuomonę merui „tiesiai  šviesiai“ į akis renginių metu, be politikos, tik klausdami „Kodėl?“ Palaikiau ir palaikysiu mūsų krašto ūkininkus. Kadangi šiuo metu biudžete turime net 5  milijonų eurų likutį, tvirtinti didelius mokesčius už žemę  ūkininkams, verslininkams,  sodininkams ar gyventojams nėra jokio reikalo“,- situaciją pakomentavo  Radviliškio rajono savivaldybės tarybos narys Gediminas Lipnevičius.
Na, o rajono merui apetitą turbūt sugadino žemdirbių pašaipios pastabos ir  nekorektiški klausimai – jis, gretai užkandęs, kartu su A. Juozapavičiumi išskubėjo iš renginio.

„Radviliškio krašto“ informacija


 

Skaityti daugiau

Aktualijos

Mokykloje kvepėjo Italija

Avatar

Paskelbta

data

Radviliškio technologijų ir  verslo mokymo centre lankėsi virtuvės šefas iš Italijos Mindaugas Lucka, kuris  virėjo specialybės mokinius ir mokytojus supažindino su itališkos  virtuvės specifika, mokė gaminti itališkus patiekalus iš daržovių, žuvies, jūros gėrybių (krevečių, midijų, aštuonkojų), kepti tikrą itališką picą, lazaniją, gaminti makaronus (tagletelle). Per trumpą laiką  buvo perteiktos išradingos itališkų patiekalų gaminimo subtilybės –  Mindaugas Lucka mokyklai įnešė itališkų „prieskonių“, o mokiniams ir mokytojams – neįkainojamos patirties.
Karštis nesutrukdė pagaminti gurmaniškų  patiekalų
Radviliškio technologijų ir verslo mokymo centro virtuvėje  Mindaugas Lucka sukosi nuo birželio 10 dienos. Visą šį laiką, padedamas mokinių bei mokytojų, gamino itališkos virtuvės patiekalus, demonstruodamas, kaip juos gamina tikri italai. „Kai Mindaugas mušė tešlą, ruošdamasis kepti picą, girdėjosi net antrame aukšte“,- sakė Centro mokytojos.
Pasak Martyno, italai tešlą makaronams, picai tikrai  stipriai daužo, mėto ją ore ir tai ne šou elementai – tokiu būdu paruošta tešla būna  traški, puri.
Birželio 12 d.  svečias, padedamas virėjų specialybės mokinių, ruošė patiekalus iš jūrų gėrybių, būdingus Apulijos regionui. Prabėgus keturioms valandoms, ant stalo puikavosi  gausybė patiekalų iš aštuonkojų, midijų, krevečių, lašišos, buvo paruoštas rizotas su jūros gėrybėmis.
„Visus ingredientus, reikalingus šiems patiekalams, gavau Radviliškyje, iš Italijos vežtis nereikėjo“,- šypsojosi M. Lucka.
Paklaustas, kaip jam per tokį trumpą laiką pavyko paruošti tokią gausybę patiekalų iš jūrų gėrybių, meistras šypsodamasis atsakė, kad turėjo labai gerus pagalbininkus – Centro mokinius.
Tikrai gurmaniškų patiekalų buvo pakviesti paragauti  Radviliškio technologijų ir  verslo mokymo centro pedagogai. Taip pat į itališkų patiekalų degustacija Centro direktorius J. Pravilonis bei pavaduotoja S. Kavaliauskienė pakvietė  ir su šiuo Centru seniai draugaujantį bei bendradarbiaujantį Tarybos narį  ir  „Radviliškio krašto bendruomenės“ pirmininką Gediminą Lipnevičių.
Degustacijos dalyviai stebėjosi, kad tarpusavyje dera tokie ingredientai kaip lašiša, apelsinai bei česnakai, midijos, krevetės ir aštuonkojai.
„Taip skaniai paruoštas jūrų gėrybes galėtume valgyti kasdien“,- sakė renginio dalyviai ir svečiai.
Nukrausčius stalą, buvo įdomu sužinoti, kaip lietuvis atsidūrė Italijoje ir tapo virtuvės šefu.
Mindaugo sėkmės istorija
„Aš, kaip ir daugelis lietuvių, prieš 16 metų į užsienį  išvažiavau ieškoti geresnio gyvenimo. Baigęs duonos kepėjo kursus su draugais atsidūrėme Pietų Italijoje, Apulijos regione, kur Adrijos jūros pakrantėje įsikūręs Rodi Garganico miestelis netruko tapo naujaisiais namais“,- pasakojo Mindaugas.
Padirbėti itališkos duonos kepėju lietuviui teko tik pusmetį, po to vienas įtakingas italas pasiūlė jam darbą savo viešbutyje ir restorane. Mokytis Viduržemio jūros regiono virtuvės paslapčių pas įžymiausius virėjus M. Luckai sekėsi, ir netrukus jis tapo restorano virtuvės šefu ir dirbo septynerius metus. Mindaugas taip pat yra Italijos ir regiono virėjų asociacijų narys, noriai dalyvaujantis ir prisidedantis prie federacijos organizuojamų renginių.
Šiuo metu lietuvis su šeima gyvena mažame miestelyje prie Adrijos jūros, virėju nebedirba, daugiau užsiima mokymais, dalyvauja „Erasmus“ projektuose.
„Pastaruoju metu daugiau užsiimu socialine veikla, turiu senelių ir vaikų namus, rengiu mokymus vaikams iš įvairių Lietuvos profesinių mokyklų, dirbu su vaikais, sergančiais alzheimerio liga“,- apie dabartinę savo veiklą pasakojo Mindaugas.
Itališkai – lietuviškas valgiaraštis
Pasiteiravome Mindaugo, kaip italai vertina lietuviškus patiekalus. „Daugelis mano, kad užsieniečiams turi patikti lietuviški šaltibarščiai, didžkukuliai, vėdarai. Tačiau taip nėra. Italams šaltibarščiai nepatiko – pavadino juos rožiniu jogurtu, nepatiko ir tradiciniai didžkukuliai, bet labai gerai įvertino didžkukulius iš virtų bulvių, žemaičių blynus, valgomi jiems pasirodė ir bulviniai vėdarai. Italijoje gaminami „Milano“ kotletai – tai paprastas kepsnys, apvoliotas džiūvėsėliais. Aš sumaniau savo klientams pagaminti „Kijevo“ kotletus, sakydamas, kad tai pagerintas „Milano“ kepsnys. Patiekalas visiems patiko, prašė dar pagaminti“,- italų bei lietuvių patiekalų pomėgio skirtumais pasidalino M. Lucka.
Pačiam Mindaugui labiausiai patinka patiekalai iš spagečių – juos galima pagardinti įvairiais skaniausiais padažais, o ruošti labiausiai patinka žuvienę.
Paklaustas apie ateities planus, lietuvis sakė, kad  norėtų turėti nedidelį, dešimties staliukų, restoranėlį, kuriame dirbtų savo malonumui, tačiau tai nebūtų jo pragyvenimo šaltinis. Tokio restoranėlio Lietuvoje Mindaugas dar neplanuoja atidaryti, nors sakėsi apie tai kartais pamąstantis.
Pagal kartu su mokiniais paruoštų patiekalų įvairovę matyti, kad  itališkos pamokos nenuėjo veltui, o M. Lucka pažadėjo dar apsilankyti mokykloje.

„Radviliškio  krašto“ informacija


 




Skaityti daugiau

Skaitomiausi

Copyright © 2019