Balandžio vidurys paskelbė pavasario pradžią: kaimo medžiuose pasigirdo pirmieji paukščių balsai, miškuose pražydo lazdynai, Šventupio pakrantėse išsiskleidė pirmosios purienos. Šventupys savo kelią pradeda kažkur miškuose iš amžinai tyškančių požeminių šaltinių. Tų šaltinių miškuose už šv. Roko koplyčios yra ne vienas, jie iš žemės kyla garsiai kunkuliuodami, tarsi čia kažkas virtų bulvienę ar jovalą kiaulėms, todėl tie grasiai kunkuliuojantys šaltiniai net šalčiausiomis žiemomis neužšąla. O jei retkarčiais trumpam ir užsitraukia nestoru leduku, tai iš gilių požemių išsiveržęs tyras vanduo, toliau teka po ledu, kol visų pavienių šaltinių ir šaltinukų srovė klampių pievų pakraštyje susilieja į bendrą srovę. Nuo čia upelė ir bėga, skuba vis į vakarus, į vakarus vaizdingais miškais. Upelio pakrantės čia stačios, apaugusios lazdynais, o vanduo šaltas „kaip spiritas“, todėl skaidrus skaidrutėlis – dugne gerai matosi kiekvienas akmenukas, ar medvėgaliai būriais prisiglaudę vagos pakriaušėse.
Tuos medvėgalius pavasariais, kol dar sliekai iš žemės neišlindę, žvejai semdavo saujomis, nes ant tų, tarp iš visokių smulkių akmenukų ir spygliukų savotiškuose urveliuose įsitaisiusių lervų ankstyvais pavasariais noriai kibdavo ežerų žuvys. Šiaip žuvų būdavo ir pačiame upelyje – daugiausia tos, kurios mėgsta šaltus vandenis, kaip antai unguriai, bet būdavo ir kitokių – net lydekų, ir visai nemažų. Pavasariais neršti į upelio seklumas iš kažkur suplaukdavo vijūnai – labai retos, tik šaltus vandenis pripažįstančios žuvys, labiau į kirmėles panašios. Neršto metu jas nesunku pagauti be didelių pastangų: ilgiau pastovėjus vandenyje, jos pačios, tarsi kokios dėlės, prisisiurbdavo prie kojų. Bet išstovėti pavasariniame Šventupio šaltiniuotame vandenyje basomis kojomis, ne kiekvienas įgali, todėl kaimo žmonės tuos vijūnus tiesiog rankomis pasigraibydavo – kol žvejo rankos nuo šalčio raudonos nepasidarydavo.
Balandis kažkodėl skirtas balandžiams, kurie Šventupio krūmuose gyvena kartu su varnomis, niekur neišskrisdami. Per kaimą tekančio upelio pakrančių žmonės, visa tai akylai matydami stebėdavosi, kodėl kovas, tas varnų giminaitis, irgi pirmenybę skiria ne girių tankmėms, o atskiriems upelio kraštovaizdžiams – dažniausiai prie Žaliakalnio, per kurį tas šaltiniuotasis upelis teka tyliai, o perkirtęs vieškelio ištisiniais rastais grįstą be turėklų tiltelį (kurį vėliau pakeitė melioracijos cementinis vamzdis), jau teka dar statesniais krantais pasipuošęs, o dugno akmenėliai dar skaidresni. Netoli Retpušynio upelio pakrančių eglės – stačios ir ilgos, tarsi stygos. Šių eglių viršūnėse žaidžia lengvas vėjelis, pritardamas upelio gurgėjimui, vandens srovei bėgant per akmenukus. Visa tai susilieja į savotiška niekada nesibaigiančią miško maldą. Tą malda, matyt, skirta tiems, kurie šio upelio pakrantėse nuo seno gyveno pagal gamtos dėsnius, todėl aiškiai regėjo, kad kovo mėnesį nebūtinai atsiranda kovai, maždaug tuo laiku gamta pradeda atsigauti po žiemos sniegų. Balandį ir kaimo upelis pasidaro gyvesnis, o jų kaimo upelio pakrantėse augančios eglės mediena pasidaro tarsi baltesnė, labiau tinkanti balanoms. Žmonės sakydavo, kad medis irgi atbunda. Balandis kaimo žmonėms reikšdavo ir prie upelio gyviau sužaliuojantį gojų, ties kuriuo Šventupys, išlindęs iš tamsių miškų, kerta pievų lankas, tarsi gyvačiuke juose išsiraitydamas. Ties buvusio ūkininko sodyba ant Šventupio kažkada stovėjo vandens malūnas. Nuo to laiko čia likusi užtvanka, kurią įveikęs, upelis skuba link kalnelių, kur, kažkodėl padaręs staigų posūkį dešinėn, vėl pasislepia privataus miško tankiuose eglynuose, nors pati vaga dosniai juodalksniais apaugusi. Vasaromis čia būna ir susprogusių berželių, o ties buvusio ūkininko sodyba pakrantės vidurvasarį liepžiedžiais pakvipdavo. Senoliai, sumanę Šventupyje pliuškentis, taip ir sakydavo: „A-ta-ta, vandens gaivumas – kaip spiritas!“. Toks vanduo ir žiemomis ilgai neužšaldavo, o kai užšaldavo, tai tik viduržiemį, kai nuo speigo tvoros pyškėdavo, o paupiais nusvirusios svyruoklių gluosnių šakos nuo to šalčio net gelsvuodavo, tik juodalksniai laikydavosi išdidžiai. Iš rudens arčiau upelio susigūžusių medžių pavėsyje ant ledo atsirasdavo akmenukų, kaimo paauglių čia sumestų, kai šie taip tikrindavo ledo stiprumą, nekantraudami kada galės ant jo čiuožti medinėmis ledžingomis (pačiūžomis, padarytomis iš senų kibirų lanko), kanapinėmis virvutėmis pririštomis prie verstos kiaulių odos pigių batų.
Danguje kur ne kur draikosi balti debesėliai, pakrantės medžių lapai vos juda, arčiau vieškelio jie net pilki nuo pakelės dulkiu. Štai keliu eina mergiotė. Ji nežinia kodėl atidaro savo rankinuką. Paskui taip pat staigiai jį uždaro. Šalia ėjęs berniokas, godžiai apžiūrinėja mergiotės klubus. Apžiūrinėdamas mergiotę, berniokas net prisimerkia, kaip prisimerkia žmogus, iš tamsos staiga išėjęs į šviesą. Gal ta mergiotė, o gal Šventupio upelio grožis jam ir buvo ta šviesą, staiga nušvitusi. Ir visam laikui išlikusi atmintyje. Kaip visam laikui atmintyje išliks ir vaizdai, apie miške pasislėpusį upelį, kur jo krantai darosi dar statesni, tik čia vietoje lazdynų auga laukinių raudonųjų serbentų, vietinių vaišokliais vadinamų ar putinų krūmai, o pačiame vandenyje, įsibridę į šaltiniuotą vandenį, išdidžiai siūbuoja liauni raudonstiebiai žilvičiai. Atmintyje ilgam išliks ir siauras keliukas už Šventupio per kolūkio menkus rugius. Tie rugiai, kai kaimo vaikai tuo keliuku klegėdami būriu eidavo į mokyklą, pavasariais tik kaldavosi gražia žaluma, vidurvasariais siūbuodavo vėjuje plaukdami tarsi jūra banguotų, paskui žiedai skleisdavo geltonas žiedadulkes. Rudeniop tie rugiai jau siekdavo vaikigalių skustus viršugalvius, mergaitėms liesdavo kasas, bet visiems einantiems siūbuodami tarsi kažką paslaptingo į ausį šnibždėdami. Keliukas buvo siauras, todėl vaikai, stengdamiesi neišmindžioti būsimo derliaus, tuo takučiu žąsele krypuodavo. Kartais po didesnio lietaus per naktį tas keliukas ištiždavo, todėl purvas veldavosi ant menko tuometinio vaikiško apavo.
Kai Pašventupio alksnynuose įsisukdavo vėjelis, net vakaro paukšteliai nutildavo, tik kaimo vaikų klyksmas išbaidydavo ties pievų slėniu nakvynei suputusias pempes. Kolektyvizacijos laikais tose pievose kolūkio arkliai, prilaikomi už pavadžių mosuodavo galvomis, karpydavo ausimis, prunkšdavo ir savo šonus plakdavo apkirptomis uodegomis, bergždžiai mėgindami apsiginti nuo įkyrių, nykščio didumo bimbalų – kolūkiečiai pavėluotai iš paupių veždavo gerokai lietaus mačiusį šieną. O kitoje kelio pusėje vyrai jau kirsdavo javus – irgi jau gerokai pernokusius. Moterys, eidamos iš paskos kirtėjų, į pėdus rinkdavo pradalgėse gulinčius javus, juos į pėdus rišdavo, senukai iš tų pėdų rinko geltonas gubas statydavo, o kad gubos taip greitai neperlytų, jas stropiai „apkepurėdavo“ tais pačiais pėdais. Tais laikais žmonės visus valdiškus darbus dirbo „kaip kolūkyje“ – neskubėdami, todėl ir šienapjūtė, ir javapjūtė dažnai supuldavo į vieną vietą. Tokios šienapjūtės šienas, paprastai, nuo lietų būdavo jau gerokai pajuodavęs, o javai – vietomis dar visai šviesūs, o kuokštais jau net sužėlę. Kol kolūkiečiai išsiruošdavo į laukus, saulė jau būdavo į gerus priešpiečius pasisukusi. Nuo kolūkio darbų išsisukusios ir namuose likusios moterys, pasiutusiai kaitinant saulei, kartu su kiemo vištomis kapstydavosi daržuose, alkanos kiaulės kriuksėdavo aptvaruose, kantriai laukdamos daržo ravėjų – sultingesnių kiaulpienių, dar nesustabarėjusių balandų, po lietaus vešliai pasirodžiusių žliūgių ar kitokių daržo žolių.
„Kuze, kuze…žio, žio“, – bėrius ramindavo kolūkiečiai, išsiruošę vežti kolūkio šieno ar jau pradžiūvusių senokai dalgiais nukirstų rugių. O virš pievų klykdavo pempės, paupyje tylai šnarėdavo švendrės, kvepėdavo arkliamėtėmis. Kai kur dar žydėdavo puplaiškiai, kitokios vėlyvosios lankų gėlės. „O-ho-ho!“ – kitapus upės garsiai žvengdavo kažkieno veislinis žirgas, kažkokiais neaiškais būdais išsisuktas nuo kolektyvizacijos, todėl nekastruotas ir į ratus anei karto nekinkytas. O virš galvų apie įraudusią saulę ratu sukdavosi balkšvi debesiukai, pranašaudami rytojaus kaitrą.
Rimantas Petrikas
