Štai ir pavasario pradžia, laikanti kišenėje špygą, nes bus dar visko – šalčio, sniego, purvo, bet jai niekur nesidėti, nes jos valdovas pats Pavasaris. Tai pradžiai.
Pradžia
Každada, dar senovės Antikoje, graikai turėjo medicinos dievą Asklepiją ir jo pasekėją Hipokratą, kuris atskyrė med. mokslą nuo burtų ir prietarų. Tai jis išskyrė temperamentų tipus ir suformulavo med. etikos pradmenis. Esmė – pagalba gyvybei, konfidencialumas, o svarbiausias – nepakenkti. Nepainiokite Hipokrato su Harpokratu (tylėjimo dievu) ar Hipokritu (vaidmainiu, šventeiva, davatka). Supainioti lengva, bet žmogui duota teisė suklysti. Juo labiau vardai – panašūs. Vienądien, sustreikavus širdžiai, užsukau į vieną Radviliškio gydymo įstaigą, o dar tiksliau – į jos priėmimo ir skubios pagalbos skyrių. Kažkuri iš aptarnaujančio med. personalo (moteriškos lyties) patarė pėdinti namo, jokių tyrimų atlikti nepasiūlė. Kadangi ji kalbėjo mandagiai, aš taip pat mandagiai pasišalinau, bet… Kažkodėl pagalvojau, jog susidūriau su Hipokrito pasekėja. Galiu klysti, tačiau apie minėtus gydymo įstaigos specialistus rašysiu tik gerai arba nieko. Tad kitas skyrelis vadinsis…
Gerai arba nieko
Perdirbtas anekdotas:
– Sakykite, ar turite šventųjų paveikslėlių?
– Nėra.
– O šventųjų žvakių?
– Taip pat nėra.
– Na, gal turite šventinto vandens, rožinių (anksčiau vadintų „rožančiais“)?
– Gerbiamasis, tai Radviliškio rajono savivaldybės administracija. Pas mus nėra nieko švento, nebent meras ir jo klapčiukai!
Spėju, jog tai pokalbis su lankytoju (klientu) ir savivaldybės pastato valytoja. Manote, jog aš antifeministas? Neapsirinkate – aš prieš kraštutinio feminizmo apraiškas. Man net keista, jog kai kurios damos (panelės) nori, jog ir moterų tualetuose būtų įrengti pisuarai, į kuriuos jos, su piltuvėlių pagalba, galėtų nusišlapinti it vyrai. Prieš gamtą nepapūsi. Ji pasirėdė taip, kad moterys pritūptų arčiau žemės, o vyrai galėtų demonstruoti savo pranašumą drėkindami ją iš aukščiau. Tiesa, būna visko. Bet apie tai užteks. Juolab artėja palaimintoji Tulpių diena. Gera proga padovanoti damoms gėlių, o patiems pavartoti alkoholio, pasak liaudies išminties, „iki žemės graibymo, lyg nebūtų…“. Na čia praleisiu, bet… moteriškos temos neatsisakysiu.
Neišsižadėjimas
Nebeatmenu, kas iš didžiųjų pasakė „niekad nesakyti niekada“. Visi mes, pasak rusų literatūros klasiko L. Tolstojaus, „kuriame planus ir niekas nežino, ar išgyvens iki vakaro, tad, pagal rusiškos literatūros korifėjaus, stenkimės įvykdyti savo pareigą, kad sužinotumėte, ko esate verti“. Tiesa, Prancūzijoje „sutuoktinio pareiga“ jau nebe pareiga. Nuo Antikos iki mūsų, net sovietinių laikų, savo pareigas vertino kiek kitaip, ir nebūtinai vyro auklėjimo kočėlu ar kokiu „pagaliuku“. Žinoma, būta visko (ar išnyko – spręsti ne man). Begalinės skyrybos, vaikai nuo daugelio, o kartais nežinomų patinų. Bet net Viduramžiais moterys įsisavindavo keistas, kartais „drakoniškas“ profesijas – na, tarkime, pavaduodavo vyrą – budelį, šiam sunegalavus. O kas galėjo matyti, kas po budelio kauke? Perrašinėjo rankraščius, nors ir pačios buvo neraštingos, valdė vyrų amatus (šiems nebepajėgus), buvo gydytojos, žiniuonės, žolininkės (net nepalyginsi su mūsų ligoninės priėmimo skyriaus specialistėmis). Visokie barai, aludės ir pan. buvo jų valdos, leidžiančios įtakoti kultūrinį ir ekonominį šalių gyvenimą. Žinoma, jos patyrė ir nežmonišką katalikų bažnyčios persekiojimą (būtent iš mažųjų raidžių). Prisiminkime iš istorijos inkvizicijos veiklą. Bet tiek to. Manote, jų gyvenimas geresnis ir nūdienos laikais? Nevardinsiu visų pasekmių – nuo miego, širdies ritmo sutrikimų, depresijos ar pan. Gal manote, jog iš „gero gyvenimo“ pasitraukė Šiaulių ligoninės gydytoja? Mano nuomone, už tokį psichologinį spaudimą, kurio neišlaikė medikė, atsakingi vadovai, kurie turėtų būti baudžiami it karo nusikaltėliai. Gal ir skamba liūdnai, bet „gyvenimas yra gyventi“, netgi be Tauzylos klapčiukų. Šiaip įdomu, ką apie tai mano mero patarėjas? Tik tiek. Jeigu nemano nieko… jo teisė rinktis. Ir ko aš čia suku galvą dėl „šūdo daikto“ (Frazeologijos žodynas) (Lietuvių kalbos institutas, Vilnius, 2001, p. 722). Juolab gėlių dovanoti jiems nesiruošiu, kaip ir kai kurioms Radviliškio ligoninės priėmimo skyriaus medikėms. Kitoms nuoširdus ačiū, nors kaip skurdžius, o kartais veik elgeta, gėlių padovanoti negaliu. Tad apie keistus negalėjimus.
Negalėjimai
Jie įvairūs – nuo nenoriu vartoti nemalonių žodžių – ir prasideda ligoninės priėmimo ir skubios pagalbos skyriuje. Personalas beveik vien moterys. Tačiau persikelkime į kitą Gedimino gatvės pusę. Čia bent šešios vaistinės (moteriška giminė), kuriose dirba supratingos, geranoriškos, korektiškos, informatyvios damos, senųjų laikų gyduoklės, žolininkės, bet… Tarp jų veisiasi ir vaistininkai – profesionalai. Vienetai – suprantama. Ir čia aš pasiruošęs apdergti vyriškus vaistininkus. Jų esama – bent du profesionalai savo specialybės srityje. Nevardinsiu, nereklamuosiu. Yra ir trečias mano giminės atstovas. Net nežinau, kaip jį pavadinti… Nevadinsiu niekaip, nes jis neprieštaravo, kad jį pavadinčiau „barmenu“. Suprantu, neįvardinsiu, kas jis, bet dėl penkių eurocentų skolos, kurią pažadi gražinti artimiausiu laiku, jis it užkerėtas kartoja – „vaistinė ne baras“. Kaip įvardinti tokį tipą, palieku spręsti patiems skaitytojams. Aš asmeniškai neįvardiju to tipo, nes jis ko gero sugalvos kreiptis į teismus dėl galimo garbės ir orumo pažeidimo. Galimą paaiškinimą pateiksiu – ne radviliškietis, nežino, kad man garbė – brangesnė už penkis centus. Sakyčiau biurokratas ar paprastas „durnius“. Jo teisė rinktis. Blogiau, kad nežinau, kada dirba jis ar supratinga jo kolegė, bet iš esmės norėčiau (nebenoriu) patekti į neįvardintą vaistinę jo darbo metu, tačiau gyvenimas mėgsta pasityčioti, o man garbė ir orumas neleidžia sprukti į gatvę, kitos vaistinės link. Tiesa, išvadą darau – moterys vaistininkės supratingesnės nei kai kurie taip vadinami vaistininkai. Tad ir jiems vietoj gėlių – špyga. Galima ir iš abiejų rankų pirštų. Gal čia tiktų ir rusų rašytojo L. Tolstojaus mintis: „Jei vienąkart pasigailėjai to, ko nepasakei, tai šimtą kartų pasigailėsi apie tai, ką nutylėjai“. Bet aš nelinkęs pasyviai tylėti.
Tylėjimas
Šiaip gera pozicija bestuburiams. Tai tokia gyvūnų rūšis, bet tinka, na, mano nuomone, ir kai kuriems politiniams veikėjams. Nežinau, ar šiai mano minčiai pritartų mūsų savivaldybės mero patarėjas. Ir man tai visai nesvarbu. Tebūnie tai metafora, pagal tradicijas priklausanti poezijai. Ypač manant, kad tai kažkas „gražaus, dvasingo“. Jiems ir panašaus politinio raugo veikėjams, mėgstantiems savireklamą ir skundus, tai lyg ir savita norma. Štai „oficiozas“ eilinį kartą papylė pamazgų, o gal virtuvės atliekų kibirą ant vieno politiko. Straipsnis vadinosi: „Politika laikraščiui dėl klaidinančios propagandos – teismo smūgis“ ir papuoštas bolševikinės spalvos užrašu „Melagiena“ („Radviliškio naujienos“, Nr. 8, p. 1). Jų teisė, bet kodėl du kartus „gavę kakton“ jie kažkaip pagarbiai nutyli apie skundus mano straipsnių adresu.
Dvigubi standartai – vietoj atsiprašymo tylėjimo chamizmas? Gal ir kompetencijos stoka, o gal… Nežinau, ką ir pridurti, nebent, kad tai skurdina viešumą, daro įtaką mūsų nieko nevertiems (bent daugumos atveju) vietos politikams. Atsakymo nelaukiu, nes mano nuomone jų per „skystos blauzdos“. Ir ne tik. Suviduriavus galima užsirišti kelnių klešnes ir atsitverti tylos siena. Ar tai bestuburiškumas – spręsti jums, gerbiamieji skaitytojai. Na, o aš grįžtu į mūsų nuodėmingą žemę.
Sugrįžimas
Rašau esė žanro stiliumi, kur gali būti pastebėjimai, asmeninės istorijos, visuomenės dalies aprašas ir pan. Galvojate, jog tai kažkas sudėtingo ir nesuprantamo? Apsirinkate, ypač jei skaitote mano skiltis. Viskas daug paprasčiau. Pabandysiu pailiustruoti. Štai Radviliškio Gedimino g. bent šešios vaistinės. Veik visos gražiausios žmonijos atstovės – personalas. Yra ir keletas vyrukų. Jų profesinė kompetencija, net neabejoju, o štai žmogiškųjų santykių srityje – net nelabai. Na, ne visų. Yra tikrai šaunių, malonių vyrukų, bet… Štai vienoje vaistinėje pritrūkau kelių centų. Vaistininkui pasakiau, jog greitai atnešiu ir sugrąžinsiu skolą. Atsakymas įdomus: čia ne baras. Tuomet pasidomėjau, ar galėčiau jį savo straipsnyje pavadinti „barmenu“. Neprieštaravo. Ir štai koks įdomus dalykas – Gedimino g. vaistininkės dėl penkių centų sugrąžinimo niekad neprieštaravo ir nedemonstravo savo chamiškumu atsiduodančio atsakymo. Vienas iš vaistininkų, vyriškos lyties, t. p. žino, jog man garbė brangesnė už menką skolą, nes žino, kad skolininkas net eurocentus niekada nelieku. Tai mano akmuo (pagarbos) į žiniuonių, žolininkių ar kitų vaistininkių darbą (teoriškai – daržą). Tad ir jūs, gerbiamos farmacininkės, su Kovo 8-osios diena. Nors kai ko dar ir nepaminėjau, dar turiu skilties pabaigą.
Pabaiga
Kovo 8 d. – sekmadienis, bet aš pasivaikščiojau po miestą ir šeštadienį. Ant kiekvieno kampo tulpių pardavėjos. O 1970 m. kovo 8 d. cituoju J. Baltušį: „Rokas nupiešė Monikai paveiksliuką. Abu ėjome sveikinti ją, vos pabudusią, su Moters diena. Gražiai mums išėjo“ (vietoj dienoraščių 1970–1976, p. 55). 1974 m. ta pati data – kovo 8-oji: „Šiandien – Moters diena“. Vėl tos komedijos su moterų sveikinimais, gėlėmis (p. 949). Na, nuotaikos, nuomonės nuolat kinta. Moterys ir gėlės amžinos. Iš mano pastebėjimų – it stabilios tulpių kainos. Sovietmečiu – rublis už vienetą, lito eroje – vienas litas, euro eroje – vienas euras. Iš kitos pusės šiandien yra prekybos centrai. Na, gal tulpių įvairovė ir menkesnė, bet klasika lieka klasika. Nereklamuosiu prekybos centro, bet ten už mažiau nei šešis eurus nusipirkau 18-ą tulpių. Po to Moters, Tulpių diena (arba kaip norite) baigsis. Tulpės, kurių nepardavė, keliaus… O juk jų būta ženkliai gausiau nei per Tulpių žydėjimo šventę Burbiškio dvare. Tačiau viskas turi pradžią ir pabaigą, o dėmesio dovanos, gėlės moterims – begalinės it Visata. Taip yra, buvo ir bus, nesvarbu, ką ta tema svaičiotų kokios nors kregždutės. Man, deja, be moterų sveikinimo lieka viena neišvengiamybė – paskutinis skilties taškas.
2026-03-07
Vytautas Mikalauskis
