Gyvenimas mums pažymių nerašo

„Kelionė laiku rytojun, kelionė laiku atgal… Eini, skubi, nesustoji – o kur gi kelionė „Dabar“? Kalbinu mielą šimtabučio kaimynę Birutę  Kvietkauskienę. Gyvename viename name, kaimynystėje ir mūsų sodai „Obelėlėje“. Ar Birutė gyvena tik vakarykščia diena? Ne, jai šitai tikrai nebūdinga. Jos gyvenimo tikslas – gyventi čia ir dabar.

Taip jau klostėsi nuo pat  vaikystės. Ką privalai padaryti, daryk nedelsdamas. Aritmetika, rašymas, skaitymas, dainavimas – viską išmokdavo laiku. Tad ir baigus V. Valsiūnienės mokyklą (dabar Lizdeikos gimnazija), ji nedvejodama įstojo mokytis į Kauno politechnikos instituto Šiaulių vakarinį skyrių. Specialybė – radiotechnikos inžinierė. Gal kiek neįprasta moteriai specialybė, bet gautos žinios buvo pritaikytos ten, kur reikia. Net 38 metus Birutė išdirbo Radviliškio pašte operatore, vėliau – skyriaus viršininke.

Pašto kolektyvas moteriškas, tad buvo reikalingos ne tik  darbo vadybos, bet ir psichologinės žinios. Kolektyve vyravo draugiška atmosfera. Moterys (laiškanešės, operatorės) atskubėdavo pas vadovę su bėdomis ir džiaugsmais. Ne vienas senosios kartos radviliškietis prisimena j, dirbančią operacijų salėje: darbšti, rūpestinga, nuolanki, mandagi. Niekada neskaičiuodavo, kiek minučių, o gal ir valandų, užtruko darbe. Grįžusi į namus, Birutė ieškojo ramybės mezgime. Kiek jos nunertų ir numegztų vąšeliu ar virbalais skarelių, šalikėlių, bliuzelių, suknelių, skraisčių šiandien nesuskaičiuosi. Būtų galima geriausių gražiadarbės darbų parodą surengti. Deja, jos rankų darbo kūriniai iškeliavę po respubliką, užsienin emigrantams, draugams, bendradarbiams. Gražūs mezginiai ne kartą buvo padovanoti medicinos darbuotojams kaip padėkos ženklas. „Visko, visko surinkau po lašą, į save sugėriau pamažu. Gal todėl šiandien nė kiek negaila, kad save su metais prarandu“. Žiūri į jos mezginius ir mąstai: „Tik tiek nedaug. Tik mažą trupinėlį gerumo leisk paliest švaria ranka“.

Darbštuolę Birutę gerai pažįsta laiptinės kaimynės. Ar nelaimė atsėlino pas kaimynus, ar kokie nesklandumai iškyla, Birutė pirmoji ištiesia pagalbos ranką. Jos pastangų dėka laiptinė išpuošta gėlėmis. O ką jau bekalbėti apie senoles, kurios nebeturi jėgų į parduotuvę nueiti, šiukšles į konteinerį išnešti. Nė prašyti nereikia. Birutė žino, kam, ko ir kiek parneša iš parduotuvės. Ir „eina ten, kur jos prireikia, o reikia ten, kur jau ruduo“.

Jai svetimi žodžiai „negaliu“, „neturiu laiko“. Poetė Egmilė rašo : „Mes nuolat būnam užimti, darbai vienas kitą vėju vejas. Ir rūpesčiai, ir reikalai. Pamirštame vieni kitus“. Birutė ne toks žmogus. Ji suvokia, kad „žmogui reikia žmogaus, kad  pajusti galėtum, jog kažkam reikalingas esi“. Kaimynė Zuzana džiaugiasi, kad ši moteris, neskaičiuodama akimirkų, užsuka tardama: „Mūsų laikas. Mano laikas. Tavo laikas. Arbatai. Laikraščiui. Knygai. Maldai. Žodžiams. Juokui. Gyvenimui“.

Tad pakalbėti, o gal ir patylėti drauge su greta esančiais ne pareiga, o būtinybė.

Ko gero, neatsitiktinai ji įsirašė į „Carito“ veiklą. Tokie žmonės organizacijai ypatingai reikalingi. Jos Gyvenimas be atidėliojimų. Juk „šiandien nesibaigė viskas tai, kodėl rytoj turėtų būti kitaip“.

Birutė negali sutikti su tuo, kad visuomenėje gali būti atstumtųjų. „Kažkas vėl perlipo kažką – pastūmė, numetė šalin lyg panaudotą daiktą“.

O jų gi daug. Pilka minia…kokia iš jų nauda na tiems, kuriems neskauda“. Tad po skaudžios vyro netekties Birutė vienam sodo atsiskyrėliui nubogino dviratį, vyriškų drabužių ir avalynės. Juk baisu, kai žmogus, pragyvenęs visą amžių, užkandžiauja tik cukriniu runkeliu. Birutė žino ir apie to žmogeliuko norą mokytis, tobulėti ir neišsipildžiusias jaunystės svajones ir nuoskaudas. Jos gyvenimo credo – „gyvenkim širdim, te siela džiaugias“. Ir nėra nieko baisiau, kai  skubėjime pradingsta žmonės, artimi, draugai.

Kartais aplinkiniai ją pavadino keistuole. Kartą sode medyje katė atsivedė 7 kačiukus. Mažučiukai, vos praregėję, išsigandę, globojami motinos katės. Taip ir gimė mintis juos pagloboti. Žiemą pašarą atnešdavo ir prašydavo sode gyvenančius pašerti „našlaitėlius“ (katė dingo). Vėliau atklydo vienas paskui kitą du šunys. Vieningai su vyru išmaudė paklydėlius, parodė veterinoriams ir augina jau kelerius metus. Kai vyras mirė, šuo keletą mėnesių nesitraukė nuo jo lovos, liūdėjo.

Dabar moters niekas keistuole nevadina. Tokia jau ta Birutės širdis. Ir požiūris į daug ką. Štai  kad ir sodo konteineriai. Prineša žmonės šakų, pritempia išrautų medžių ir krūmų. Nepuošia toks šabakštynas sodo teritorijos. Birutė sukvietė kaimynus į talką, laukymėje įrengė ugniavietę, užkūrė laužą ir susirinko „prie vyno taurės, prie ugnies gyvenimu pasidalinti“.

Birutės ir Vido sodui 33 metai. Kaimynystėje  esančios laukymės jai tapo savos, artimos. Tad Birutė inicijavo galulaukėje stovinčio kryžiaus sutvarkymą: prie fundamento pricementavo kryžių, pasodino gėlių. Tai nepaprastas kryžius. Jis liudija šioje vietoje 1901 metais buvusį kaimą. Kvietkauskienės idėjoms  pritaria aplinkiniai kaimynai. Taip buvo įgyvendinta svajonė išvalyti tvenkinį. Tam pritarė ir sodo bendrijos pirmininkas. Tik Birutei teko šiek tiek pavargti, kad darbai įpusėję nesustotų.

O jau jos širdies dosnumas žinomas visiems Kurtinių ir Jonažolių gatvių sodininkams. Jei prinoko pirmosios uogos, kaimynus pavaišins pirmiausia. Jei pražydo gražuolės ramunės – puokštę priskins ir prie kryžiaus pamerks. Ką ten žiedai, negaili nei sodinukų, nei rasodos.

Juokaudama Birutė mėgsta pasakyti: „Surinkau po truputį visų. Iš protingo paėmiau, iš kvailo, iš gerumo, iš draugystės, iš kančios ir nuoskaudų gilių…“

Kai šnekėjome apie josios gyvenimo prasmę, moteris lyg abejodama, lyg paneigdama visus gers poelgius, pajuokavo: „Gal ir aš – ne aš, o ta daugybė sutiktų ir priešų, ir draugų man savęs po truputį palikę, pakeitė mane žmogum kitu…

P.S. Straipsnyje  eiliuotos poetės Eglės Miliušytės – Brazdžionienės – EGMILĖS eilės

J. Kaučikienė

Total
1
Shares
Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Related Posts