Sekmadieniais po mišių išalkę ar sušalę šeduviai rinkdavosi į restoraną, stovėjusį šiame kampiniame name. Jų visad laukdavo Mauša Fleišas – garbingo amžiaus restorano savininkas, kurį vietiniai vadino tiesiog Maušiuku.
Maušiukas buvo smagus pašnekovas ir galantiškas padavėjas. Vos tik užėjusius klientus puldavo vaišinti sausainiais ar bandelėmis. Nepamiršdavo palepinti ir mažųjų svečių vienu ar kitu saldainiu. Visgi dalį šeduvių, išvargusių po ilgų savaitės darbų, labiausiai viliojo ant stalo stovintys buteliai, kurių etiketėje – du į statinę atsirėmę ožiai. Hm… „Gubernijos“ bendrovės alus! Kaipgi be jo. Šio alaus reklama jau iš toli švietė ant lauko durų – tiek iš vienos, tiek iš kitos gatvės pusės.
Restorane nebuvo daug prabangos. Greičiau atvirkščiai – medinis namas atrodė varganai. Tačiau spėjame, kad šeimininko vaišingumas ir pagarba svečiams nuolat kvietė užeiti. Maušiukas aptarnavo šeduvius iki 1927-ųjų, kada buvo pakirstas plaučių ligos. Jo verslą perėmė sūnus.
Fleišų palikimas gyvuoja iki šių dienų. 1986 metais buvo padaryta namo kopija, ji yra perkelta į Rumšiškes.
Paruošta pagal facebook “Dingęs štetlas”
